Type Keyword and Press Enter to Search
×
Trasa, kuri labai viliojo nuo pat tada, kai perskaičiau apie jos egzistavimą, nors nežinojau, nei koks jos ilgis, nei ar iš tiesų ten bus kas nors įdomaus. Kaip vadinasi pats ežeras, Velniakampio ar Elniakampio, irgi iki šiol nežinau. Elniakampis skamba gražiau, bet Velniakampis teisingiau.

Trasa, esanti Neries regioniniame parke, kviečia pasitelkti žemėlapį, kompasą ir GPS ir surasti septynis mažai žinomus ir retai lankomus objektus Velniakampio ežero apylinkėse, patiems pasirenkant trasos ilgį, pradžią ir pabaigą bei objektų eiliškumą. Taip pat trasoje esą laukia ne tik jie, bet ir „neišmindyti miško takeliai (arba jų nebuvimas!) ir natūrali, mitais apipinta, bet mažai žmogaus rankos liesta gamta“. Pastarieji punktai, aiškiai įspėjantys, neprivertė suklusti, o be reikalo. Iš patirties dabar jau galiu pasakyti, kad kai kur gamta žmogaus rankos paliesta tiek mažai, kad ir velnias galvą nusisuktų. Velniakampio apylinkėse buvome pirmą kartą, todėl nesumąstėme nieko gudriau kaip tiesiog eiti nuo vieno objekto prie kito maršruto aprašyme nurodyta tvarka.

Bet vis dėlto trasą geriau bandyti įveikti ne vasarą, o kitais metų laikais, kai medžiai dar arba jau be lapų, miškas šviesesnis, objektai geriau matyti. Kai dar nesuvešėjusios sunkiai išbrendamos dilgėlių ir visokių vijoklių plantacijos, o smulkūs miško skraiduoliai kanduoliai miega žiemos miegu.

Kai kurie trasos objektai išvis neverti orientacinių pastangų, nieko neprarasite jų nepamatę. Arba galima bandyti ieškoti paprastesnių kelių juos pasiekti.

Tikrai patartina paklausyti trasos sudarytojų patarimo iš anksto išsispausdinti informaciją su objektų koordinatėmis. Deja, mobilioji svetainė su mano naršykle nedraugavo, su google maps irgi. Ką darėme? Negėda prisipažinti, kad kiekvieno objekto koordinates draugė man diktavo, o aš vesdavausi į google maps paieškos laukelį rankiniu būdu, kad nuo vieno objekto iki kito galėtume nueiti orientuodamiesi į „iPhone“ ekrane rodomą kryptį. Kadangi orientavomės pagal mano telefoną, man teko padaryti ir daugiau vingių. Nors trasa tikrai neilga - iš viso nuėjau apie 12-13 km. Mano bendražygiai ėjo tiesiau ir todėl nužingsniavo kilometru ar pusantro mažiau. Bet einant tiesiai nuo vieno objekto iki kito - nelengva. Žemėlapiai rodo bendrą vaizdą, kaip objektai išsidėstę trasoje, bet nepadeda suprasti, kas yra tarp jų. Pavyzdžiui, perėjimas nuo penkto iki šešto objekto, kuris, atrodė, bus nesunkus pasivaikščiojimas pievomis, labai išvargino, nes iš tiesų tai pasirodė esančios ne pievos, o kažkas panašaus į neįžengiamas balas, kurias reikėjo rasti kaip apeiti.

Automobilį palikome Velniakampio ežero stovyklavietėje, kurią irgi radau tik iš antro karto (dar vienas įrodymas, kiek menkai orientavomės). Saulėto liepos šeštadienio rytą automobilių stovyklavietėje buvo nedaug, bet pavakary aikštelė buvo pilnutėlė. Mūsų žygis prasidėjo smagiai ir lengvai. GPS prie pirmo objekto vedė automobilių važiuojamu miško keliu iki Elniakampio slėnio sodybos, kur vyko vienos įmonių grupės korporatyvinis renginys. Kol rimti verslo žmonės atlikinėjo įvairias tradicines teambuildingo veiklas (pvz., lenktyniavo tvenkinyje ant kažko panašaus į pripučiamus čiužinius), mes šmirinėjome pirmyn ir atgal, nes du objektai yra praktiškai sodybos teritorijoje.

Trikamienė pušis - ne kažin koks stebuklas, bet pamatyti įdomu.

Senosios audinių balyklos griuvėsiai irgi matomi nuo (kito) tako, vedančio nuo sodybos link Neries dešinėje pusėje.

Daugelis yra girdėję apie Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Gal net pasvajoja juo nueiti. Kol netapo masiniu reiškiniu, aš irgi pasvajodavau, bet maža apie ką galima svajoti turint Darbo kodekso apribotas atostogas, norų sąrašą su fantazija ir, nebijau prisipažinti, nepakankamą motyvaciją. Užtai akiratin pakliuvusi „Camino Lituano“ iniciatyva, kviečianti žygiuoti etapus čia pat Lietuvoje ir pajusti, pačiupinėti savo kraštą ne per automobilio langą, patraukė iš karto. „Camino Lituano“ yra šiuolaikinis piligrimų kelias, kol kas visiškai nekomercinis ir nenutryptas, besidriekiantis per Lietuvą nuo sienos su Latvija iki Lenkijos ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Kelias suskirstytas į per dieną įveikiamus etapus, kurių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 30 kilometrų, ir veda per kultūrinius, religinius bei gamtos objektus. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita būtiniausia infrastruktūra. Plačiau apie „Camino Lituano“.


Man širdin labai krito Veisiejai, bet šį kartą nespėjau jų pažinti. Laiko užteko tik valandžiukę pavaikščioti ieškant dvaro pėdsakų, nueiti iki užrakintos bažnyčios, paminklo Liudvikui Zamenhofui (vos ištraukėme vaikus iš šalia paminklo esančios žaidimų aikštelės). Jau vakarėjo, Veisiejai ruošėsi Joninėms, miestelio gyventojai tautiniais kostiumais rinkosi į estradą, o mes buvome pavargę ir alkani, todėl porą valandų tiesiog ramiai pabuvome kavinės pavėsinėje ant Ančios kranto ir pasidžiaugėme, kiek visako gražaus patyrėme Dzūkijoje per dvi dienas. Prieš tai, vėlokai išvažiavus iš Liškiavos, buvau pasilikusi saldainį savo dūšiai - apvažiavome vietas, susijusias su 1831 metų sukilėlių kapitone Emilija Pliateryte.

Vainežerio dvaras

Pirma mūsų stotelė Veisiejų regioniniame parke buvo Vainežerio, arba Justinavo, dvarvietė. Nieko nebėra ten, kur iki 1948 metų stovėjo dvaro rūmai, kurių savininkas Ignotas Ablamavičius paskutiniams mėnesiams priglaudė, spėjama, plaučių uždegimu sirgusią Emiliją Pliaterytę. Tik skulptūra, nešanti stiprų emocinį užtaisą ir begaliniai deranti prie šitos tuščios vietos, atsiklaupusi pusėn ežero, kuriuo buvo išplukdytas Emilijos karstas - kas kartą matant per kūną nubėga šiurpuliukai.



Pasakojimo apie savaitgalio kelionę tęsinys veda į Liškiavą. Apsilankę Žuvinto biosferos rezervate, apvažiavę Dusios ežerą, suradę 1863 metų sukilėlių kapus Metelių regioniniame parke ir atsigaivinę Dusios bangose, pernakvoję Lietuvos kompozitorių sąjungos Druskininkų kūrybos ir poilsio namuose, jau gerokai įdienojus išjudėjome į Liškiavą, kuri nuo Druskininkų ranka pasiekiama. Skubėti nebuvo kur: buvome užsisakę Liškiavos gidės Jacintos ekskursiją, kuri sekmadieniais vedama nuo 13 valandos, pasibaigus Šv. Mišioms.

Tądien buvo švenčiamos Devintinės, vyko procesija, bažnyčia buvo pilnutėlė. Vėliau gidė sakė, kad šiokią dieną į bažnyčią ateina vos keli iš Liškiavoje gyvenančių 25 žmonių, o sekmadieniais susiburia žmonės iš apylinkių, taipogi savaitgaliais Liškiavoje vyksta daug vestuvių ir krikštynų, kas suprantama turint omenyje bažnyčios ir apylinkių grožį. Belaukdami nuo aukšto kranto tiesiog grožėjomės Nemunu, fotografavomės, o aš, užsižiūrėjusi į atlenkiamą fotoaparato ekraną, įvirtau į, matyt, vienintelę apylinkių duobę. 


Ankstesniame įraše pasakojau apie pirmąją šeštadienio stotelę Žuvinto biosferos rezervate. Tos dienos popietę skyrėme Metelių regioniniam parkui. Mes pirmą kartą lankėmės ne tik prie didžiųjų dzūkų ežerų, bet ir apskritai Lazdijų rajone (neskaitant tranzito į pasienį), todėl rėmėmės http://www.meteliuparkas.lt/ surašyta informacija, o ten pateikiamas lankytinų objektų sąrašas yra gana ilgas. Buvome sutarę, kad tiesiog važiuosime ir stosime, kur lieps širdis ir, deja, kiek leis laikas. Pirma pažintis išėjo kiek fragmentiška. Žinoma, lipome į Metelių apžvalgos bokštą. Jis iš tiesų panašus į nendrių pėdą ir yra vienas gražesnių bokštų, iki šiol matytų Lietuvoje. Apvažiavome Dusią. Kelias aplink ją asfaltuotas ir patogus. Apie Metelį, deja, to nebepasakysi. O trečiojo ežero, Obelijos, nepamatėme nė iš tolo, bet jau žinau, kokios nuostabios tenais vietos, ir kad grįžti tiesiog privalu. Taupydami laiką, į regioninio parko direkciją neužsukome, bet lankytojų bilietus sąžiningai nusipirkome SMS žinutėmis. Stojome pažemuogiauti.

Dar užkopėme į Prelomciškės piliakalnį, ant kurio stovėta medinės jotvingių pilies. Neypatinga istorija - daug tokių piliakalnių Lietuvoje, bet nuotraukos neleis sumeluoti - šitas įsikūręs itin fotogeniškoje vietoje ant Dusios kranto, sutvarkytas, gerai prižiūrimas, su įrengta parkavimosi aikštele.





Jau tampa gražia tradicija bent vieną savaitgalį per vasarą susirinkti mums su sese ir broliu su šeimomis ir pakeliauti po Lietuvą. Pernai važinėjomės po Žemaitiją, o šiemet nusprendėme pažinti mums tolimesnį, menkai lankytą Dzūkijos kampą. Prieš planuodami maršrutą, gerai išmokome pagrindinę pernykštę pamoką - apžioti ne tiek, kiek galima praryti, o kad būtų galima ragauti ir gardžiuotis. Su mumis, kaip ir pernai, keliavo du vaikai - jau ketverių ir šešerių. Kilometrų nuvažiavome palyginti nedaug: Iš Vilniaus iki Žuvinto, paskui į Metelius, aplink Dusią, šiek tiek per miškus apie Metelių ežerą, o kitą dieną aplankėme Liškiavą ir Veisiejų regioninį parką. Nakvojome Druskininkuose.

Šeštadienį iš Vilniaus išvažiavę apie pusę dešimtos ryto, tik kartą trumpam sustoję degalinėje Trakų Vokėje, Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centrą pasiekėme kaip tik prieš vidudienį, kai mūsų jau laukė gidė. Nors kelias iki Žuvinto palyginti netolimas, bet nuo Prienų jis siaurėja, pakelės tuštėja, nuorodų nelieka, ir net navigacija kitą kartą nesinorėjo tikėti - atrodė, lyg vestų į tyrus. Staiga navigacijos ekranėlyje viltingai šmėkšteli ežero kampelis.

Kai bilieto kaina verčia jaustis nepatogiai

Rezervato lankytojų centre buvau iš anksto telefonu užsakiusi ekskursiją. Kalbėdamosi su centro darbuotoja akivaizdžiai viena kitos nesupratome, gal nemokėjau paklausti - kažkodėl pamaniau, kad tokioms grupėms kaip mūsų iš anksto privalu registruoti apsilankymo laiką ir pirkti ekskursiją. Bilietas į lankytojų centrą kainuoja 50 centų, už ekskursiją reikia mokėti papildomai. Bet negaila nė vieno euro. Ne tik todėl, kad be jos mūsų trumpa pažintis su Žuvintu būtų buvusi gal ir linksmesnė (nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda), bet paviršutiniškesnė - gėda dėl tų varganų centų, kuriais valstybė „įkainoja“ rezervate dirbančių žmonių laiką ir pastangas.

Privati teritorija ir kitos valdiškos nesąmonės

Kad ekspozicija rekonstruojama ir uždaryta, buvome įspėti iš anksto. Mums pasiūlė pasižiūrėti videofilmą apie Žuvinto rezervato gamtą, bet teko atsisakyti, nes vaikams tai galėjo tapti per stipriu kantrybės išbandymu. Po pasakojimo, apginkluoti žiūronais, buvome palydėti į lankytojų centro apžvalgos bokštą. Atkreipiau dėmesį į gelžbetoninį elektros stulpą tiesiai priešais langus, kuris tikrai nepuošia bendro vaizdo. Pasirodo, jis pastatytas privačioje valdoje. Gūodžiais laukinės privatizacijos laikais kažkam buvo leista susigrąžinti (ar privatizuoti) žemės valdą, kuri liko įsiterpusi į rezervato lankytojų centro kiemą ir skiria centrą nuo ežero. Betoniniam takui virš pievos, kuriuo galima nueiti iki ežero, nustatytas servitutas. Šita privatizacijos nesąmonė nestebina žinant, kad Žuvinto biosferos rezervatas yra valstybės įstaiga. Visame kame akis bado tipiškas valdiškas nepriteklius. Betoninis takas nutrupėjęs, medinis gamtinis takas virš ežero, kuriuo galėjome pasivaikščioti po ekskursijos - liūdesingos būklės. Vienas iš mūsų vaikų ėmė ir... prasmego. Laimei, atsipirkome išgąsčiu. Nežinau, kaip būtų tekę ieškoti kaltų, jeigu laimė mums nebūtų šypsojusis.


Kai užpernai pradėjau eiti į 25 km ir ilgesnius žygius ir pradėjau laikyti save nors ir pradedančia, bet žygeive, iš pradžių nebuvo svarbu, ar tai kareiviški žygiai, komerciniai ar pažintiniai. Registravausi, kai tik galėjau, ne tiek jau labai skaičiuodama išlaidas kelionei ir nakvynei. Kai Lietuvos gyventojai masiškai (bent jau man susidaro toks įspūdis) pajudėjo į žygius, įvairūs organizatoriai galėjo pamanyti atradę aukso gyslą. Dabar nauji maršrutai socialiniuose tinkluose kviečia vienas per kitą, dažnai po kelis tą patį savaitgalį, todėl tenka atsirinkti. Per laiką ir pati aiškiau sau įsivardijau, kas man labiau prie širdies, ko netoleruoju, o kas tampa paskata pamatyti naujas vietas.

Neinu į žygius, jei jų aprašyme pamatau faktinę klaidą arba šiaip banalybę. Teko matyti kvietimą į žygį, susijusį su Rubikiuose palaidotu knygnešiu Juozu Tumu. Organizuoti žygį, neskiriant Juozo Tumo-Vaižganto nuo jo brolio Jono, rimtai? Taip pat nebeinu į žygius-ekskursijas, kur dešimčiai kilometrų skirtos kelios valandos ir juose stoviniuodama labiau pavargstu nei eidama, o minioje vis tiek nieko gero nesigirdi.

Labiausiai mano širdis linksta prie masinių nekomercinių žygių, kurių esmė atsispindi pirmame iš Pėsčiųjų žygių asociacijos tikslų: „skleisti patriotines idėjas, skatinti savo krašto, istorijos pažinimą, etninę kultūrą, vienyti keliauti mėgstančius žmones, propaguoti keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, prieinamą visiems visuomenės sluoksniams, tai sportas visiems, norintiems išbandyti save“. Anksčiau dalyvavimas tokiuose žygiuose kainuodavo 1-2 eurus, šiemet jau 5 (ką padarysi, viskas brangsta), bet tai kelis kartus pigiau nei dalyvauti, pavyzdžiui, „Trenkturo“ žygiuose. Asociacijos interneto svetainė pastaruoju metu atnaujinama nereguliariai, todėl norint laiku sužinoti datas ir prisijungti prie įskaitinių žygių rekomenduotina sekti jos paskyrą „Facebook“.

Esu du kartus dalyvavusi žygyje „Kęstutėnai“, kurį asociacija organizuoja kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotuoju pėstininkų batalionu, po vieną kartą žygyje „Pasieniečių keliais“ Medininkuose, organizuojamame kartu su Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir „Birutiečių keliais“ Alytuje, kurį organizuoja „Birutiečių klubas ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas. Pernai taip pat buvau užsiregistravusi žygiui Alytuje, bet po rugsėjo pradžioje ištikusio sunkaus sinusito vos atsivilkdavau nuo Lukiškių aikštės iki Jogailos gatvės, todėl žygius tam rudeniui teko pamiršti.
Tai žygiai, kuriuose į kelią išlydi kareiviški maršai, kur startuojame visi kartu vienu būriu, palengva retėjančiu ir išsukančiu į savus atstumus. Kur kartu žygiuoja Lietuvos ir užsienio kariai, kariai mus stipriai lenkia, bet vis tiek. Kur eidama po trispalvėmis jaučiuosi tarp savų, bendraminčių, nors trupiniu prisidedanti prie įprasminimo ir išsaugojimo to, ko kaip velnias kryžiaus bijo visokio plauko troliai, kagėbėšnykai ir kitokie judai. Kur žygiuojantys žino, kaip atrodo ženklai partizanų žūties vietoje ir sustoja prie jų. Vandens atsargų sustojimuose greičiausiai nebus, todėl reikia neštis su savimi. Tualetas - miškas. Pietūs - kareiviška košė su mėsa. Kareiviškos košės be mėsos nebūna, todėl vegetarai įsimeta savo maisto ir neinkščia. Sustojimuose rėmėjai nedalija užkandžių ir niekas nežada, kad pasirūpins negalinčiais tęsti žygio, bet tikiu, kad būtų kas ištiesia pagalbos ranką. Bet tai kaip tokiuose žygiuose atsigauna širdis!

Nepaisant to, dažniau kortos sukrenta taip, kad einu į komercinius žygius. Kodėl? Populiariausius komercinius žygius pas mus organizuoja „Trenkturas“, siūlantis visus paslaugų paketus. Ne dėl komforto, nors nemeluosiu, kad smagu rasti popieriaus tualetuose ir galėti finiše išgerti kavos, kad ir už pinigus. Pagrindinė priežastis - gera komunikacija ir iš anksto tvarkingai metams į priekį skelbiamas žygių planas, kuris leidžia planuoti ne tik savo laiką, bet ir susirasti kompaniją, jeigu reikia, iš anksto pasirinkti ir užsisakyti nakvynės vietas, sudėlioti logistiką ar suderinti žygį su kasmetinėmis atostogomis. Nekomerciniai pėsčiųjų žygiai datas paprastai paskelbia gana vėlai arba atsitinka, kad žygio data pakeičiama, kaip šiemet nutiko su „Pasieniečių keliais“.

Trumpa šių metų statistika: balandis - „Kęstutėnai“, gegužė - Liepoja, birželis - Čiobiškis, du pastarieji komerciniai.



Tęsiu pernai, minint modernios Lietuvos Respublikos šimtmetį, pradėtą tradiciją uždegti žvakutę ant Vasario 16-osios akto signatarų kapų. Turėjome dvidešimt drąsių vyrų, tuomet prisiėmusių beprotišką atsakomybę padaryti sprendimą už visą tautą, rizika irgi buvo atitinkama. Kiekvienas iš jų, ne tik Jonas Basanavičius, nusipelno atminimo ir pagerbimo, nors ne kiekvienam net teko „laimė“ turėti pažymėtą kapą. Tokia tad mūsų modernioji istorija, kad pažymėtą kapą tenka vadinti laime, nors ir kabutėse.

Lietuvoje yra ne vienas Onuškis, šį kartą noriu parašyti apie tą, kur Trakų rajone ir kurį atradau netyčia - kartą tiesiog paklydau. Su drauge važiavome į žygį Prienuose, kažkodėl Trakuose nusukau pirmame žiede važiuojant nuo Vilniaus. Tuomet skubėjome, todėl atsidūrusios nežinomoje vietoje apturėjome šiek tiek išgąsčio. Bet įsidėmėjome fantastiškai gražią Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią su užrašu portike De tuis donis tibi Domine offero - deja, nė sykio nepavyko patekti į jos vidų - bei didžiulę akmenimis grįstą turgaus aikštę, todėl grįždamos vėl pasukome pro Onuškį, o šiemet pavasarį jau tiesiai atvažiavau iš Vilniaus.

Onuškio bažnyčios šventoriuje 1993 metų birželio 14 dieną perlaidotas šiuose kraštuose ilgą laiką gyvenęs Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas.



Kosovo sostinė Priština nuo Makedonijos sostinės Skopjės yra panašiu atstumu kaip Kaunas nuo Vilniaus. Autobusai tarp abiejų miestų važiuoja kelis kartus per dieną. Makedonai visada rekomenduos dienai išvažiuoti ne į Prištiną, o į jų istorinį Ohrido miestą, sako, kad ten labai gražu. Ir aš juos suprantu, jų akimis žiūrint tikrai nesuprantama, ko tie išpindėję vakariečiai veržiasi į Kosovą. Bet mane pažįstantys žino, kad tiesiog gražu man anaiptol ne argumentas ;). Kosovo, kaip ir beveik visų kitų buvusios Jugoslavijos respublikų, naujausių laikų istorija sudėtinga ir brutali. Lietuvoje žinios apie Kosovą neretai strigusios tame laike, kai apie Kosovą daugiau kalbėjo per televiziją dėl karinio konflikto. Mažai kas ten yra buvęs, neretas iki šiol mano, kad Kosove šaudo. Tobula atostogų kryptis. Būti už nepilno šimto kilometrų ir bent jau neįkelti kojos? Neįmanoma. Kad savisaugos instinktas nepražudytų įkvėpimo, prieš tai geriau neskaityti UMR įspėjimų, nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda.


Karinis konfliktas, labai primityviai apibendrinant, išsprogdinęs daug metų trukusį daugiausia albanų gyvenamo krašto nepriklausomybės siekį (Jugoslavijos laikais Kosovas buvo autonominė respublika) prieš Serbijos siekį bet kokia kaina Kosovą, kaip ir visas kitas buvusias Jugoslavijos respublikas, išlaikyti savo sudėtyje, Kosove baigėsi prieš dvidešimt metų NATO įsikišimu. Pasaulinė bendruomenė tąkart sureagavo šiek tiek ryžtingiau nei Bosnijos kare, kai civilizuotas pasaulis ilgai stebėjo pragarą Europos vidury. 2008 metų vasario 17 dieną Kosovas pasiskelbė nepriklausoma valstybe, kurią pirmoji pripažino Kosta Rika. Lietuva nepriklausomą Kosovą pripažino 2008 metų gegužės 6 dieną (sutapimas, kad mes Kosove taip pat lankėmės gegužės 6 dieną) ir buvo jau trisdešimt devinta tai padariusi šalis. 2019 metų vasario 9 dieną Kosovą buvo pripažinusios 102 iš 193 JT narių, 23 iš 28 ES šalių, 25 iš 29 NATO narių. Nekalbant apie Serbiją, Rusiją, Baltarusiją, Kiniją ir panašias šalis, Kosovo nėra pripažinusios Graikija, Kipras, Ispanija, Rumunija ir Slovakija, kaip bebūtų keista - Ukraina, taip pat ir Bosnija, nes tam prieštarauja serbiška šios šalies parlamento pusė. Pačiai Serbijai Kosovas yra lyg rakštis subinėje. Man patinka Belgradas, todėl jei tai, ką rašo URM, yra teisybė (dukters draugė Serbijoje sakė kitaip) ir jeigu kada norėsiu sugrįžti į Serbiją, bus nesudėtinga pasidaryti naują pasą.




Atrodo geriau nei mūsų sovietiniai rajonai

Išgirdusieji, kur važiuosime atostogų, mūsų neretai klausdavo, kur yra ta Skopjė. Makedonija mums su dukra senokai buvo kelionių planuose, nors apie ją nieko dorai nežinojome, išskyrus, kad tai buvusi Jugoslavija, kad riejasi su Graikija dėl pavadinimo ir kad makedonai neblogai žaidžia krepšinį. Svajones optimistiškai nušvietė geltona saulė raudonoje šalies vėliavoje. Tiesa, bilietų kainos „kandžiojosi“, todėl siūliau ir kitų kelionių variantų, bet dukra buvo kategoriška, kad buvusio sovietinio paveldo jai kol kas gana. Cha cha, mano balse dabar turėtų girdėtis švelni ironija.

Makedonija valstybe tapo 1991 metų rugsėjo 8 dieną. Iki tol tokios šalies kaip Makedonija nebuvo. Penkis šimtus metų iki 1912-ųjų ši teritorija buvo Osmanų imperijos dalis, iki osmanų ir po jų - daugiausia įvairiai vadintos Serbijos (Jugoslavijos). Nuo Jugoslavijos iširimo daugiau kaip 28 metus makedonai neturėjo ir padoraus šalies pavadinimo ir tik šių metų vasario 12 dieną, išsprendę nesutarimus su Graikija, oficialiai pasivadino Šiaurės Makedonija. Tai viena skurdžiausių buvusios Jugoslavijos respublikų. 2017 metų duomenimis, BVP vienam gyventojui siekė 5 442,61 USD (palyginti Lietuvos 16 680,68 USD).

Skrydžiai į Skopję nėra iš pigiųjų, be to, ne itin patogūs. Mums labiausiai tiko austrų avialinijų reisas per Vieną su nakvyne Austrijos sostinėje (skrydis į Skopję buvo tik kitą rytą) už 422, 62 Eur kainą dviem bilietams tik su rankiniu bagažu. Radosi proga po daugelio metų pertraukos nuo tada, kai Vienoje lankydavausi beveik kasmet, sugrįžti į šitą gražų miestą, kita vertus, atsižvelgiant į kainų Skopjėje ir Vienoje skirtumą ir kad norėjome apsistoti Vienos centre netoli nuo „Praterstern“ stoties, iš kurios traukiniu patogu greitai nusigauti į oro uostą, kelionė pabrango apie 100 eurų. Kad išvengtume dar vienos nakvynės Vienoje ir spėtume į rytinį lėktuvą į Vilnių, grįždamos iš Skopjės turėjome išskristi pusę penkių ryto. Daugiau kaip para be miego labai išvargino.

Skopjė pasitiko šiluma, kurią greitai išsklaidė per Europą slinkusi šalčio banga. Vis dėlto kai Lietuvoje atšalo iki nulio ir žemiau, Skopjėje mėgavomės plius 12-18 laipsnių.

Iš anksto užsisakiau viešbučio pasiūlytas pervežimo paslaugas. Kaina kaip Makedonijai nėra maža, 20 Eur į vieną pusę, bet užtat apynauju miesto visureigiu ir su labai išvaizdžiu ir angliškai kalbančiu vairuotoju. Kokybės skirtumas nuo miesto taksi, kuriuo teko naudotis vėliau, buvo ryškus. Spėju, euras Makedonijoje vertinamas panašiai kaip doleris Lietuvoje iki lito (sako, mes juk irgi einame link Europos). Oficiali Makedonijos valiuta yra denaras. Mums lankantis euras vertėsi į maždaug šešiasdešimt denarų. Dažniausiai patariama per daug jų neprisikeisti ir neišsiimti iš bankomatų, nes už Makedonijos ribų nebus kur dėti.

Įvažiavus į miestą mūsų veidų išraiškos turbūt persimanė. Stebuklų nesitikėjau, bet ir nemaniau, kad Skopjė tokia negraži ir netvarkinga. Šitas įspūdis per mieste praleistas dienas nepasikeitė. Kita vertus, „negražumui“ yra rimtas pateisinimas. 1963 metų liepos 26 dieną stiprus žemės drebėjimas beveik nušlavė Skopję nuo žemės paviršiaus. Žuvo 1066 žmonės, buvo sugriauta arba apgriauta trys ketvirtadaliai miesto pastatų, apie 100 tūkst. žmonių liko be pastogės. Senosios geležinkelio stoties laikrodis rodo 20 sekundžių trukusio žemės drebėjimo laiką - 5.17 ryto.


O jau kokį miestą Jugoslavija anuomet atstatė, tokį.

Senojoje stotyje dabar įsikūręs muziejus, ji nurodoma kaip vienas iš lankytinų objektų. Bet mes neužėjome, nes netoli nuo įėjimo prie šiukšlių dėžės gulėjo negyva katė. Vėliau katės neliko, bet vis tiek nesinorėjo eiti.

Nuliūdino gatvėse klaidžiojantys beglobiai šunys. Man visada tokių gaila ir aš juos pastebiu ir Bosnijoje, ir Rumunijoje, ir dabar Šiaurės Makedonijoje... Kai kurie benamiai šunys segėjo plastmasinius ženklus ausyse, kokiais pas mus žymimos karvės. Už pavadėlio vedžiojamų „naminių“ šunų pastebėjau vienetus, juo labiau neteko matyti, kad kas rinktų jų šūdukus, todėl einant reikia labai žiūrėti po kojom. Be, aišku, fotografuoti norėjosi tik gražius dalykus.


Buvome apsistojusios trijų žvaigždučių viešbutyje „Leonardo“ vilų rajone netoli nuo centro už 50 Eur už naktį. Šiais laikais, kai per „Booking“ bandoma išnuomoti kiekvieną šuns būdą, apgalvotas naktinis apšvietimas, reikiamas rozečių skaičius prie lovos, patogi spinta, erdvi vonia, į kainą įskaičiuoti kad ir kuklūs pusryčiai yra prabanga, jau nekalbant apie superior numerio balkoną su šiek tiek vaizdo į Vodno kalną. Tikrai galiu rekomenduoti!

Ir dar keli bendri pastebėjimai. „Valstybė yra šalių, į kurias vykstant rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąraše“, - rašo Užsienio reikalų ministerija, pridurdama, kad pasitaiko sukčiavimo, susijusio su banko kortelėmis, atvejų, todėl atsiskaitant kortelėmis rekomenduojamas ypatingas atsargumas. Bet šitai perskaičiau tik grįžusi. Skopjėje iš bankomato per du kartus nusiėmiau šiek tiek grynųjų, o kur tik įmanoma atsiskaitinėjau mokėjimo kortele. Tfu tfu, kol kas lyg ir viskas gerai.

Pirmiausia ačiū visiems „Open House Vilnius“ organizatoriams ir savanoriams už puikų renginį, geležinę kantrybę ir šypsenas, gal kartais nurijus ne tik nuoskaudas, bet ir ašaras. Ir gal tieji iš principo nelaimingi ir visakuo nepatenkinti bei išsiliejantys ant savanorių buvo lašas jūroje, bet pamaniau, kad kol kas pati jiems aukoti savo laiko ir nervų nesiryžčiau, nors minčių pasavanoriauti jau buvo kilę. Užtat buvo gražu matyti daug jaunų šviesių veidų ir taip pat vis daugiau pozityvių vyresnių žmonių, kurie atrado laiko ir prasmės tame.

Šiemet „Open House Vilnius“ vyko penktą kartą, jame dalyvavo 70 pastatų, iš jų 12 su išankstine registracija, kurios laimėtojai buvo renkami loterijos būdu. Bandžiau laimę į keturis pastatus, laimėjau dvi ekskursijas. Mano dukra laimėjo 0 ekskursijų iš dviejų, tai manau, kad man procentiškai neblogai pasisekė. ;) Dar penkis pastatus aplankiau be registracijos, iš jų tik į du teko pastovėti eilėje. Pastatai ir ekskursijos paliko nevienodą įspūdį, tai pagal įspūdžio gylį bei stiprį juos ir aprašysiu.


Istorijos, kurios sugrąžina į norėtą ištrinti praeitį. Teatras Vilniaus klasika / buvę Vilnius Statybininkų kultūros rūmai / buvusi Antano Vivulskio bažnyčia

Žinojau, kur einu, netikėtumo lyg ir neturėjo būti, bet vis tiek ši ekskursija buvo absoliuti mano šių metų „Open House Vilnius“ favoritė! 

Atrodo, kad lankytojai šitą nykų pilką pastatą atrado tik į savaitgalio pabaigą. Sekmadienį prieš dvyliktą eilės dar visai nebuvo.

Tai vienas iš devyniolikos naujų pastatų „Open House Vilnius“ programoje. Jame daug persipynusių istorijų, pagrindinės iš kurių likę tik pėdsakai, užuominos, ženklai.

Iki 1962 metų čia veikė Antano Vivulskio viso gyvenimo kūrinys - 1913 metais pradėta statyti ir niekada nebaigta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Nors anksti miręs architektas nespėjo realizuoti savo Monmartro svajonės ir galutinę bažnyčios viziją nusinešė į kapus, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia buvo veikianti iki pat 1962 metų. Po to didelė jos dalis buvo nugriauta, o tai, kas liko, panaudota Vilniaus statybininkų kultūros rūmams.

Sako, kurijai teko pasirinkti, kurią bažnyčią Naujamiestyje gelbėti, o kurią paaukoti, tarp šios ir Dievo Apvaizdos bažnytėlės Gerosios Vilties gatvėje. Švč. Jėzaus Širdies parapija buvo iškelta į Dievo Apvaizdos bažnyčią, bet pati parapija ir toliau turi Švč. Jėzaus Širdies vardą.

Buvus bažnyčią rodo tik pastato pozicija sankryžos atžvilgiu. O švaraus bauhauzinio minimalizmo Statybininkų kultūros rūmus suprojektavo tuomet jaunas architektas Algimantas Mačiulis. Jis vėliau suprojektavo ir šalia esantį (rudą) 42 metrų aukščio dangoraižį, taip savotiškai įprasmindamas niekada nepastatytą Vivulskio bažnyčios bokštą, kuris turėjo būti dvigubai aukštesnis.

Jau baigiantis ekskursijai kažkas iš mūsų grupės paklausė, ar yra žinoma, kaip architektas savo darbą vertina šiandien.
Kita vertus, jaunas architektas anuomet klausė kitų, gal labiau patyrusių, kolegų nuomonės. Niekas nepaprieštaravo, garsiai nesuabejojo, toks buvo laikas, ir negali smerkti jauno žmogaus. Projektuodamas kultūros rūmus, Algimantas Mačiulis vis dėlto išlaikė arkadą, didžiąsias arkas, todėl norint būtų galima dabartinį, nevyniojant žodžių į vatą, baisų, nugyventą pastatą nugriauti ir bažnyčią atstatyti.




Sudargo piliakalniai man visada siejosi su Užnemune, tai reiškė labai toli ir niekada nepakeliui. Bet iš tiesų Sudargas yra tik už kokių dešimties kilometrų nuo Jurbarko. Reikia tik tiltu pervažiuoti į kitą Nemuno pusę (į Šakių rajoną, Kidulius) ir pirmoje sankryžoje pasukti į dešinę. Kadangi mes su drauge po Kęstutėnų žygio nakvojome Kiduliuose, Sudargas mums išvis buvo ranka pasiekiamas.

Sudargas kartais lyginamas su Kernave, o kam? Bendra tarp jų tik tiek, kad ir vienur, ir kitur vienoje vietoje yra po penkis vaizdingus piliakalnius ant upės kranto, o visa kita skamba kaip pijaras. Sudargas buvo viena iš pilių, kurios buvo pastatytos ginti žemaičių žemes nuo kryžiuočių. 1317 metais kryžiuočių antpuolio metu pilis buvo sudeginta ir niekada neatsigavo. Pasak padavimų, tuomet jos gynybai vadovavo karvedys Sudargas.

Ant Sudargo piliakalnių lankėmės balandžio pradžioje. Galbūt dar ne per vėlu šiandien, bet nesu tikra, ar netrukus vietos grožio nepaslėps lapija. Sudargo piliakalniai gerokai apnaikinti žmogaus ir Nemuno. Važiuodami nuo Kidulių, pradžioje keliautojai greičiausiai sustoja prie pirmų dviejų Sudargo (Grinaičių) piliakalnių Žydkapių ir Balnakalnio, o paskui nueina arba nuvažiuoja į kitą kaimo (net nesu tikra, ar tai tas pats kaimas) pusę prie Sudargo (Burgaičių) piliakalnių Burgaičių (Bevardžio), Pilaitės ir Vorpilio.

Žydkapių piliakalnis savo neįprastą vardą gavo dėl to, kad nuo XVIII iki XX amžiaus pirmos pusės jame veikė žydų kapinės, iš kurių dar likę keletas antkapių. Bet net ir kapinių apardytas jis man pasirodė įspūdingiausias iš visų penkių. Antrojo pasaulinio karo metais Sudargo piliakalnius ardė apkasai, prieštankiniai grioviai, jau nekalbant, kad piliakalniai apnaikinti žemės ūkio veiklos.
Mano pirmieji „Kęstutėnai“ pernai buvo wow. Bridom, klampojom, slydom, guminius batus keitėm kaip padangas pirmoje formulėje, isteriškai kikenom viena iš kitos purvinų vonių. Tuomet pirmą kartą mačiau pagal organizatorių duotą planą atrastus partizanų bunkerius, kurių paprastai miške neatpažinčiau, eičiau ir praeičiau. Neįtikėtinai turiningas, šviesus, nors fiziškai ir ne pats lengviausias, buvo tas žygis. Nenuostabu, kad nors viena iš mūsų kompanijos mintyse tuomet sau pasakė „daugiau niekada“, jau po kelių dienų, kaip pati vėliau prisipažino, pradėjo galvoti apie gerus guminius batus kitų metų žygiui. Taigi lūkestis jam buvo atitinkamas, nors niekas nieko panašaus ir nežadėjo. Besiruošdamos šių metų „Kęstutėnams“ abi su drauge nusipirkome po „Demar“ guminius batus, viena žalius „Luna B“, o kita mėlynus „Luna A“. Kol kas negaliu pasakyti, ar geri, bet užtat nesunkūs. Nežinau, kodėl mums taip susišvietė, kad reikia imti dvi nakvynes, bet paėmėm. O kai nuvažiavus penktadienį sąlygos ten kaime nepatiko, nebebuvo kur dėtis, nes pinigai nuo kortelės buvo nuskaičiuoti iš anksto. Tai taip ir liko, bet įtariu, ateityje nakvynę imsiu tik kraštutiniu atveju ir tik mažiausiai provincialiame artimiausio miesto viešbutyje.

Žygis startavo Smalininkuose, kuriuose lankiausi jau ne pirmą kartą. Tai graži ir įdomi gyvenvietė ypatingoje vietoje, kur susitinka trys regionai. Patys Smalininkai - Mažoji Lietuva, ir tas labai jaučiasi miesto architektūroje, namų apdailoje, dailiuose balkonuose, kuriuos įvertinom žygiuodamos kaip potencialiai tinkamus rytinei kavai, jeigu nusišypsotų tokia laimė, bei tvarkoje ir švaroje. Jurbarką šitoje Nemuno pusėje profesorius Bumblauskas turbūt pavadintų Žemaitija :), tai Tauragės apskritis, o ana Nemuno pusė, kur mes ir nakvojome, yra visiška Suvalkija, Šakių rajonas Marijampolės apskrityje. Nuo lovos iki žygio starto - vos keliolika kilometrų.

Iki 10 ryto spėjom užsiregistruoti ir iškart išjudėjome. Dėmesį ant registracijos stalelio patraukė Lietuvos žygeivio pasas, kurį įsigijau už tris eurus vietoje grąžos. Aišku, kad patį mažiausią varinio žygeivio titulą pelnysiu nužygiavusi tūkstantį kilometrų įskaitiniuose PŽA žygiuose ne greičiau nei per dešimt metų, bet kodėl nepažaidus antspaudukų ir kilometrų žaidimo.

Tai buvo lengviausias žygis per mano kuklią žygeivišką karjerą. Ne apie bekelę kalba - visu 21 km maršrutu būtų galėjęs pravažiuoti net mano galiniais ratais varomas sportinis kupė. Ilgai ėjom įspūdingomis alėjomis. Draugė spėjo, kad tai buvo senieji Mažosios Lietuvos pašto keliai. Galbūt kas nors iš skaitytojų žinos, iš kur Smalininkų apylinkių miškuose tokios alėjos (aš neturiu galvoje ąžuolų alėjos pačiuose Smalininkuose), niekur kitur Lietuvoje neteko nieko panašaus matyti. Publika ėjo marga - kariai, šeimos, poros, šviesus jaunimas ir nelabai šviesus su garsia rusiška blatnaja muzika. Maršrute buvo trys kontroliniai punktai. Pirmajame antspaudukus dėjo Jurbarko P. Paulaičio šaulių kuopa, antrasis buvo pietų taške, kur grojo muzikantai, o žygeivius vaišino sriuba, tiesa, jos neragavom. Trečias kontrolinis „Mažosios Lietuvos“ punktas buvo ryškiausias, likus vos keliems kilometrams iki finišo su dviem „pareigūnais“ ir lengvu flirtu :). Superinis sumanymas, ačiū!

Aš Šaltojo karo vaikas. Pamokos, kaip elgtis atominio sprogimo metu, kaip slėptis rūsiuose (ar grioviuose, jei rūsio kartais nepasitaikytų) ir nežiūrėti į atominės bombos sprogimą (Viešpatie, kaip jie tai įsivaizdavo...), sovietmečiu buvo įprasta praktika nuo pradinių klasių. Neprisimenu, nuo kada pradėdavome treniruotis su dujokaukėmis, kuriose, jeigu tikėt tuo, ką sakė Šaltojo karo muziejuje, buvo asbesto. Trečioje ar ketvirtoje klasėje dažnai sapnuodavau vieną ir tą patį tylaus siaubo sapną apie atominę bombą, prisimenu jį iki šiol.

Ekskursijoje gamyklos slėptuvėje buvau vasarą. Tuomet mūsų gidas Pavelas sakė, kad slėptuvės ateitis neaiški, nes buvusią gamyklą nusipirkęs šeimininkas planuoja jos vietoje įrengti loftus. Bet kartas nuo karto pasirodo kvietimai į ekskusijas buvusioje gamyklos slėptuvėje, vadinasi, ji tebėra. Jeigu pasitaikys laiku, t.y. kol dar bus vietų, pamatyti eventą „Gatvės gyvos“ „Facebook“ paskyroje, siūlau neabejoti ir bandyti pamatyti patiems.

Gamykla veikė dabartiniu adresu Panerių g. 45. Jos pavadinimas buvo iš trijų ar keturių aukštų, kažkas su montaž. Iki pat krizės veikė kaip statybos trestas, gamino matavimo prietaisus, po krizės patalpos buvo išnuomotos įvairiems verslams ir versliukams, iki nupirko dabartinis savininkas. Slėptuvėje viskas liko savo vietoje ir atrodo taip, kaip galėjo atrodyti prieš 40 metų. Niekas nebuvo pavogta, tik, aišku, po kelių nenaudojimo dešimtmečių buvo likęs šiukšlynas ir bardakas, kurį sutvarkė entuziastai, kurie ir prižiūri slėptuvę. Mano subjektyvia nuomone, ji atrodo autentiškiau nei Šaltojo karo muziejuje.
Elektra patalpoje išjungta, todėl patys sau pasišvietėme telefonais.