Type Keyword and Press Enter to Search
×
Kosovo sostinė Priština nuo Makedonijos sostinės Skopjės yra panašiu atstumu kaip Kaunas nuo Vilniaus. Autobusai tarp abiejų miestų važiuoja kelis kartus per dieną. Makedonai visada rekomenduos dienai išvažiuoti ne į Prištiną, o į jų istorinį Ohrido miestą, sako, kad ten labai gražu. Ir aš juos suprantu, jų akimis žiūrint tikrai nesuprantama, ko tie išpindėję vakariečiai veržiasi į Kosovą. Bet mane pažįstantys žino, kad tiesiog gražu man anaiptol ne argumentas ;). Kosovo, kaip ir beveik visų kitų buvusios Jugoslavijos respublikų, naujausių laikų istorija sudėtinga ir brutali. Lietuvoje žinios apie Kosovą neretai strigusios tame laike, kai apie Kosovą daugiau kalbėjo per televiziją dėl karinio konflikto. Mažai kas ten yra buvęs, neretas iki šiol mano, kad Kosove šaudo. Tobula atostogų kryptis. Būti už nepilno šimto kilometrų ir bent jau neįkelti kojos? Neįmanoma. Kad savisaugos instinktas nepražudytų įkvėpimo, prieš tai geriau neskaityti UMR įspėjimų, nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda.


Karinis konfliktas, labai primityviai apibendrinant, išsprogdinęs daug metų trukusį daugiausia albanų gyvenamo krašto nepriklausomybės siekį (Jugoslavijos laikais Kosovas buvo autonominė respublika) prieš Serbijos siekį bet kokia kaina Kosovą, kaip ir visas kitas buvusias Jugoslavijos respublikas, išlaikyti savo sudėtyje, Kosove baigėsi prieš dvidešimt metų NATO įsikišimu. Pasaulinė bendruomenė tąkart sureagavo šiek tiek ryžtingiau nei Bosnijos kare, kai civilizuotas pasaulis ilgai stebėjo pragarą Europos vidury. 2008 metų vasario 17 dieną Kosovas pasiskelbė nepriklausoma valstybe, kurią pirmoji pripažino Kosta Rika. Lietuva nepriklausomą Kosovą pripažino 2008 metų gegužės 6 dieną (sutapimas, kad mes Kosove taip pat lankėmės gegužės 6 dieną) ir buvo jau trisdešimt devinta tai padariusi šalis. 2019 metų vasario 9 dieną Kosovą buvo pripažinusios 102 iš 193 JT narių, 23 iš 28 ES šalių, 25 iš 29 NATO narių. Nekalbant apie Serbiją, Rusiją, Baltarusiją, Kiniją ir panašias šalis, Kosovo nėra pripažinusios Graikija, Kipras, Ispanija, Rumunija ir Slovakija, kaip bebūtų keista - Ukraina, taip pat ir Bosnija, nes tam prieštarauja serbiška šios šalies parlamento pusė. Pačiai Serbijai Kosovas yra lyg rakštis subinėje. Man patinka Belgradas, todėl jei tai, ką rašo URM, yra teisybė (dukters draugė Serbijoje sakė kitaip) ir jeigu kada norėsiu sugrįžti į Serbiją, bus nesudėtinga pasidaryti naują pasą.




Atrodo geriau nei mūsų sovietiniai rajonai

Išgirdusieji, kur važiuosime atostogų, mūsų neretai klausdavo, kur yra ta Skopjė. Makedonija mums su dukra senokai buvo kelionių planuose, nors apie ją nieko dorai nežinojome, išskyrus, kad tai buvusi Jugoslavija, kad riejasi su Graikija dėl pavadinimo ir kad makedonai neblogai žaidžia krepšinį. Svajones optimistiškai nušvietė geltona saulė raudonoje šalies vėliavoje. Tiesa, bilietų kainos „kandžiojosi“, todėl siūliau ir kitų kelionių variantų, bet dukra buvo kategoriška, kad buvusio sovietinio paveldo jai kol kas gana. Cha cha, mano balse dabar turėtų girdėtis švelni ironija.

Makedonija valstybe tapo 1991 metų rugsėjo 8 dieną. Iki tol tokios šalies kaip Makedonija nebuvo. Penkis šimtus metų iki 1912-ųjų ši teritorija buvo Osmanų imperijos dalis, iki osmanų ir po jų - daugiausia įvairiai vadintos Serbijos (Jugoslavijos). Nuo Jugoslavijos iširimo daugiau kaip 28 metus makedonai neturėjo ir padoraus šalies pavadinimo ir tik šių metų vasario 12 dieną, išsprendę nesutarimus su Graikija, oficialiai pasivadino Šiaurės Makedonija. Tai viena skurdžiausių buvusios Jugoslavijos respublikų. 2017 metų duomenimis, BVP vienam gyventojui siekė 5 442,61 USD (palyginti Lietuvos 16 680,68 USD).

Skrydžiai į Skopję nėra iš pigiųjų, be to, ne itin patogūs. Mums labiausiai tiko austrų avialinijų reisas per Vieną su nakvyne Austrijos sostinėje (skrydis į Skopję buvo tik kitą rytą) už 422, 62 Eur kainą dviem bilietams tik su rankiniu bagažu. Radosi proga po daugelio metų pertraukos nuo tada, kai Vienoje lankydavausi beveik kasmet, sugrįžti į šitą gražų miestą, kita vertus, atsižvelgiant į kainų Skopjėje ir Vienoje skirtumą ir kad norėjome apsistoti Vienos centre netoli nuo „Praterstern“ stoties, iš kurios traukiniu patogu greitai nusigauti į oro uostą, kelionė pabrango apie 100 eurų. Kad išvengtume dar vienos nakvynės Vienoje ir spėtume į rytinį lėktuvą į Vilnių, grįždamos iš Skopjės turėjome išskristi pusę penkių ryto. Daugiau kaip para be miego labai išvargino.

Skopjė pasitiko šiluma, kurią greitai išsklaidė per Europą slinkusi šalčio banga. Vis dėlto kai Lietuvoje atšalo iki nulio ir žemiau, Skopjėje mėgavomės plius 12-18 laipsnių.

Iš anksto užsisakiau viešbučio pasiūlytas pervežimo paslaugas. Kaina kaip Makedonijai nėra maža, 20 Eur į vieną pusę, bet užtat apynauju miesto visureigiu ir su labai išvaizdžiu ir angliškai kalbančiu vairuotoju. Kokybės skirtumas nuo miesto taksi, kuriuo teko naudotis vėliau, buvo ryškus. Spėju, euras Makedonijoje vertinamas panašiai kaip doleris Lietuvoje iki lito (sako, mes juk irgi einame link Europos). Oficiali Makedonijos valiuta yra denaras. Mums lankantis euras vertėsi į maždaug šešiasdešimt denarų. Dažniausiai patariama per daug jų neprisikeisti ir neišsiimti iš bankomatų, nes už Makedonijos ribų nebus kur dėti.

Įvažiavus į miestą mūsų veidų išraiškos turbūt persimanė. Stebuklų nesitikėjau, bet ir nemaniau, kad Skopjė tokia negraži ir netvarkinga. Šitas įspūdis per mieste praleistas dienas nepasikeitė. Kita vertus, „negražumui“ yra rimtas pateisinimas. 1963 metų liepos 26 dieną stiprus žemės drebėjimas beveik nušlavė Skopję nuo žemės paviršiaus. Žuvo 1066 žmonės, buvo sugriauta arba apgriauta trys ketvirtadaliai miesto pastatų, apie 100 tūkst. žmonių liko be pastogės. Senosios geležinkelio stoties laikrodis rodo 20 sekundžių trukusio žemės drebėjimo laiką - 5.17 ryto.


O jau kokį miestą Jugoslavija anuomet atstatė, tokį.

Senojoje stotyje dabar įsikūręs muziejus, ji nurodoma kaip vienas iš lankytinų objektų. Bet mes neužėjome, nes netoli nuo įėjimo prie šiukšlių dėžės gulėjo negyva katė. Vėliau katės neliko, bet vis tiek nesinorėjo eiti.

Nuliūdino gatvėse klaidžiojantys beglobiai šunys. Man visada tokių gaila ir aš juos pastebiu ir Bosnijoje, ir Rumunijoje, ir dabar Šiaurės Makedonijoje... Kai kurie benamiai šunys segėjo plastmasinius ženklus ausyse, kokiais pas mus žymimos karvės. Už pavadėlio vedžiojamų „naminių“ šunų pastebėjau vienetus, juo labiau neteko matyti, kad kas rinktų jų šūdukus, todėl einant reikia labai žiūrėti po kojom. Be, aišku, fotografuoti norėjosi tik gražius dalykus.


Buvome apsistojusios trijų žvaigždučių viešbutyje „Leonardo“ vilų rajone netoli nuo centro už 50 Eur už naktį. Šiais laikais, kai per „Booking“ bandoma išnuomoti kiekvieną šuns būdą, apgalvotas naktinis apšvietimas, reikiamas rozečių skaičius prie lovos, patogi spinta, erdvi vonia, į kainą įskaičiuoti kad ir kuklūs pusryčiai yra prabanga, jau nekalbant apie superior numerio balkoną su šiek tiek vaizdo į Vodno kalną. Tikrai galiu rekomenduoti!

Ir dar keli bendri pastebėjimai. „Valstybė yra šalių, į kurias vykstant rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąraše“, - rašo Užsienio reikalų ministerija, pridurdama, kad pasitaiko sukčiavimo, susijusio su banko kortelėmis, atvejų, todėl atsiskaitant kortelėmis rekomenduojamas ypatingas atsargumas. Bet šitai perskaičiau tik grįžusi. Skopjėje iš bankomato per du kartus nusiėmiau šiek tiek grynųjų, o kur tik įmanoma atsiskaitinėjau mokėjimo kortele. Tfu tfu, kol kas lyg ir viskas gerai.

Pirmiausia ačiū visiems „Open House Vilnius“ organizatoriams ir savanoriams už puikų renginį, geležinę kantrybę ir šypsenas, gal kartais nurijus ne tik nuoskaudas, bet ir ašaras. Ir gal tieji iš principo nelaimingi ir visakuo nepatenkinti bei išsiliejantys ant savanorių buvo lašas jūroje, bet pamaniau, kad kol kas pati jiems aukoti savo laiko ir nervų nesiryžčiau, nors minčių pasavanoriauti jau buvo kilę. Užtat buvo gražu matyti daug jaunų šviesių veidų ir taip pat vis daugiau pozityvių vyresnių žmonių, kurie atrado laiko ir prasmės tame.

Šiemet „Open House Vilnius“ vyko penktą kartą, jame dalyvavo 70 pastatų, iš jų 12 su išankstine registracija, kurios laimėtojai buvo renkami loterijos būdu. Bandžiau laimę į keturis pastatus, laimėjau dvi ekskursijas. Mano dukra laimėjo 0 ekskursijų iš dviejų, tai manau, kad man procentiškai neblogai pasisekė. ;) Dar penkis pastatus aplankiau be registracijos, iš jų tik į du teko pastovėti eilėje. Pastatai ir ekskursijos paliko nevienodą įspūdį, tai pagal įspūdžio gylį bei stiprį juos ir aprašysiu.


Istorijos, kurios sugrąžina į norėtą ištrinti praeitį. Teatras Vilniaus klasika / buvę Vilnius Statybininkų kultūros rūmai / buvusi Antano Vivulskio bažnyčia

Žinojau, kur einu, netikėtumo lyg ir neturėjo būti, bet vis tiek ši ekskursija buvo absoliuti mano šių metų „Open House Vilnius“ favoritė! 

Atrodo, kad lankytojai šitą nykų pilką pastatą atrado tik į savaitgalio pabaigą. Sekmadienį prieš dvyliktą eilės dar visai nebuvo.

Tai vienas iš devyniolikos naujų pastatų „Open House Vilnius“ programoje. Jame daug persipynusių istorijų, pagrindinės iš kurių likę tik pėdsakai, užuominos, ženklai.

Iki 1962 metų čia veikė Antano Vivulskio viso gyvenimo kūrinys - 1913 metais pradėta statyti ir niekada nebaigta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Nors anksti miręs architektas nespėjo realizuoti savo Monmartro svajonės ir galutinę bažnyčios viziją nusinešė į kapus, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia buvo veikianti iki pat 1962 metų. Po to didelė jos dalis buvo nugriauta, o tai, kas liko, panaudota Vilniaus statybininkų kultūros rūmams.

Sako, kurijai teko pasirinkti, kurią bažnyčią Naujamiestyje gelbėti, o kurią paaukoti, tarp šios ir Dievo Apvaizdos bažnytėlės Gerosios Vilties gatvėje. Švč. Jėzaus Širdies parapija buvo iškelta į Dievo Apvaizdos bažnyčią, bet pati parapija ir toliau turi Švč. Jėzaus Širdies vardą.

Buvus bažnyčią rodo tik pastato pozicija sankryžos atžvilgiu. O švaraus bauhauzinio minimalizmo Statybininkų kultūros rūmus suprojektavo tuomet jaunas architektas Algimantas Mačiulis. Jis vėliau suprojektavo ir šalia esantį (rudą) 42 metrų aukščio dangoraižį, taip savotiškai įprasmindamas niekada nepastatytą Vivulskio bažnyčios bokštą, kuris turėjo būti dvigubai aukštesnis.

Jau baigiantis ekskursijai kažkas iš mūsų grupės paklausė, ar yra žinoma, kaip architektas savo darbą vertina šiandien.
Kita vertus, jaunas architektas anuomet klausė kitų, gal labiau patyrusių, kolegų nuomonės. Niekas nepaprieštaravo, garsiai nesuabejojo, toks buvo laikas, ir negali smerkti jauno žmogaus. Projektuodamas kultūros rūmus, Algimantas Mačiulis vis dėlto išlaikė arkadą, didžiąsias arkas, todėl norint būtų galima dabartinį, nevyniojant žodžių į vatą, baisų, nugyventą pastatą nugriauti ir bažnyčią atstatyti.




Sudargo piliakalniai man visada siejosi su Užnemune, tai reiškė labai toli ir niekada nepakeliui. Bet iš tiesų Sudargas yra tik už kokių dešimties kilometrų nuo Jurbarko. Reikia tik tiltu pervažiuoti į kitą Nemuno pusę (į Šakių rajoną, Kidulius) ir pirmoje sankryžoje pasukti į dešinę. Kadangi mes su drauge po Kęstutėnų žygio nakvojome Kiduliuose, Sudargas mums išvis buvo ranka pasiekiamas.

Sudargas kartais lyginamas su Kernave, o kam? Bendra tarp jų tik tiek, kad ir vienur, ir kitur vienoje vietoje yra po penkis vaizdingus piliakalnius ant upės kranto, o visa kita skamba kaip pijaras. Sudargas buvo viena iš pilių, kurios buvo pastatytos ginti žemaičių žemes nuo kryžiuočių. 1317 metais kryžiuočių antpuolio metu pilis buvo sudeginta ir niekada neatsigavo. Pasak padavimų, tuomet jos gynybai vadovavo karvedys Sudargas.

Ant Sudargo piliakalnių lankėmės balandžio pradžioje. Galbūt dar ne per vėlu šiandien, bet nesu tikra, ar netrukus vietos grožio nepaslėps lapija. Sudargo piliakalniai gerokai apnaikinti žmogaus ir Nemuno. Važiuodami nuo Kidulių, pradžioje keliautojai greičiausiai sustoja prie pirmų dviejų Sudargo (Grinaičių) piliakalnių Žydkapių ir Balnakalnio, o paskui nueina arba nuvažiuoja į kitą kaimo (net nesu tikra, ar tai tas pats kaimas) pusę prie Sudargo (Burgaičių) piliakalnių Burgaičių (Bevardžio), Pilaitės ir Vorpilio.

Žydkapių piliakalnis savo neįprastą vardą gavo dėl to, kad nuo XVIII iki XX amžiaus pirmos pusės jame veikė žydų kapinės, iš kurių dar likę keletas antkapių. Bet net ir kapinių apardytas jis man pasirodė įspūdingiausias iš visų penkių. Antrojo pasaulinio karo metais Sudargo piliakalnius ardė apkasai, prieštankiniai grioviai, jau nekalbant, kad piliakalniai apnaikinti žemės ūkio veiklos.
Mano pirmieji „Kęstutėnai“ pernai buvo wow. Bridom, klampojom, slydom, guminius batus keitėm kaip padangas pirmoje formulėje, isteriškai kikenom viena iš kitos purvinų vonių. Tuomet pirmą kartą mačiau pagal organizatorių duotą planą atrastus partizanų bunkerius, kurių paprastai miške neatpažinčiau, eičiau ir praeičiau. Neįtikėtinai turiningas, šviesus, nors fiziškai ir ne pats lengviausias, buvo tas žygis. Nenuostabu, kad nors viena iš mūsų kompanijos mintyse tuomet sau pasakė „daugiau niekada“, jau po kelių dienų, kaip pati vėliau prisipažino, pradėjo galvoti apie gerus guminius batus kitų metų žygiui. Taigi lūkestis jam buvo atitinkamas, nors niekas nieko panašaus ir nežadėjo. Besiruošdamos šių metų „Kęstutėnams“ abi su drauge nusipirkome po „Demar“ guminius batus, viena žalius „Luna B“, o kita mėlynus „Luna A“. Kol kas negaliu pasakyti, ar geri, bet užtat nesunkūs. Nežinau, kodėl mums taip susišvietė, kad reikia imti dvi nakvynes, bet paėmėm. O kai nuvažiavus penktadienį sąlygos ten kaime nepatiko, nebebuvo kur dėtis, nes pinigai nuo kortelės buvo nuskaičiuoti iš anksto. Tai taip ir liko, bet įtariu, ateityje nakvynę imsiu tik kraštutiniu atveju ir tik mažiausiai provincialiame artimiausio miesto viešbutyje.

Žygis startavo Smalininkuose, kuriuose lankiausi jau ne pirmą kartą. Tai graži ir įdomi gyvenvietė ypatingoje vietoje, kur susitinka trys regionai. Patys Smalininkai - Mažoji Lietuva, ir tas labai jaučiasi miesto architektūroje, namų apdailoje, dailiuose balkonuose, kuriuos įvertinom žygiuodamos kaip potencialiai tinkamus rytinei kavai, jeigu nusišypsotų tokia laimė, bei tvarkoje ir švaroje. Jurbarką šitoje Nemuno pusėje profesorius Bumblauskas turbūt pavadintų Žemaitija :), tai Tauragės apskritis, o ana Nemuno pusė, kur mes ir nakvojome, yra visiška Suvalkija, Šakių rajonas Marijampolės apskrityje. Nuo lovos iki žygio starto - vos keliolika kilometrų.

Iki 10 ryto spėjom užsiregistruoti ir iškart išjudėjome. Dėmesį ant registracijos stalelio patraukė Lietuvos žygeivio pasas, kurį įsigijau už tris eurus vietoje grąžos. Aišku, kad patį mažiausią varinio žygeivio titulą pelnysiu nužygiavusi tūkstantį kilometrų įskaitiniuose PŽA žygiuose ne greičiau nei per dešimt metų, bet kodėl nepažaidus antspaudukų ir kilometrų žaidimo.

Tai buvo lengviausias žygis per mano kuklią žygeivišką karjerą. Ne apie bekelę kalba - visu 21 km maršrutu būtų galėjęs pravažiuoti net mano galiniais ratais varomas sportinis kupė. Ilgai ėjom įspūdingomis alėjomis. Draugė spėjo, kad tai buvo senieji Mažosios Lietuvos pašto keliai. Galbūt kas nors iš skaitytojų žinos, iš kur Smalininkų apylinkių miškuose tokios alėjos (aš neturiu galvoje ąžuolų alėjos pačiuose Smalininkuose), niekur kitur Lietuvoje neteko nieko panašaus matyti. Publika ėjo marga - kariai, šeimos, poros, šviesus jaunimas ir nelabai šviesus su garsia rusiška blatnaja muzika. Maršrute buvo trys kontroliniai punktai. Pirmajame antspaudukus dėjo Jurbarko P. Paulaičio šaulių kuopa, antrasis buvo pietų taške, kur grojo muzikantai, o žygeivius vaišino sriuba, tiesa, jos neragavom. Trečias kontrolinis „Mažosios Lietuvos“ punktas buvo ryškiausias, likus vos keliems kilometrams iki finišo su dviem „pareigūnais“ ir lengvu flirtu :). Superinis sumanymas, ačiū!

Aš Šaltojo karo vaikas. Pamokos, kaip elgtis atominio sprogimo metu, kaip slėptis rūsiuose (ar grioviuose, jei rūsio kartais nepasitaikytų) ir nežiūrėti į atominės bombos sprogimą (Viešpatie, kaip jie tai įsivaizdavo...), sovietmečiu buvo įprasta praktika nuo pradinių klasių. Neprisimenu, nuo kada pradėdavome treniruotis su dujokaukėmis, kuriose, jeigu tikėt tuo, ką sakė Šaltojo karo muziejuje, buvo asbesto. Trečioje ar ketvirtoje klasėje dažnai sapnuodavau vieną ir tą patį tylaus siaubo sapną apie atominę bombą, prisimenu jį iki šiol.

Ekskursijoje gamyklos slėptuvėje buvau vasarą. Tuomet mūsų gidas Pavelas sakė, kad slėptuvės ateitis neaiški, nes buvusią gamyklą nusipirkęs šeimininkas planuoja jos vietoje įrengti loftus. Bet kartas nuo karto pasirodo kvietimai į ekskusijas buvusioje gamyklos slėptuvėje, vadinasi, ji tebėra. Jeigu pasitaikys laiku, t.y. kol dar bus vietų, pamatyti eventą „Gatvės gyvos“ „Facebook“ paskyroje, siūlau neabejoti ir bandyti pamatyti patiems.

Gamykla veikė dabartiniu adresu Panerių g. 45. Jos pavadinimas buvo iš trijų ar keturių aukštų, kažkas su montaž. Iki pat krizės veikė kaip statybos trestas, gamino matavimo prietaisus, po krizės patalpos buvo išnuomotos įvairiems verslams ir versliukams, iki nupirko dabartinis savininkas. Slėptuvėje viskas liko savo vietoje ir atrodo taip, kaip galėjo atrodyti prieš 40 metų. Niekas nebuvo pavogta, tik, aišku, po kelių nenaudojimo dešimtmečių buvo likęs šiukšlynas ir bardakas, kurį sutvarkė entuziastai, kurie ir prižiūri slėptuvę. Mano subjektyvia nuomone, ji atrodo autentiškiau nei Šaltojo karo muziejuje.
Elektra patalpoje išjungta, todėl patys sau pasišvietėme telefonais.


Kas galėjo pagalvoti, kad pilkas industrinis mano vaikystės deficitų miestas taps gana populiaria lietuvių savaitgalio destinacija?

Apelsinai, rūkytos žuvytės ir kiti geri dalykai, kartą net kiliminė danga, išsivysčiusio socializmo laikotarpiu atvažiuodavo pas mus krepšiuose ir tėvams ant pečių traukiniu, o prieš tai tramvajumi nuo Daugpilio univermago iš rajono, kurį vadindavo Chimija. Mūsų miestelyje, jei nutikdavo toks force majeure, kad žiemą suplyšdavo aulinukų užtrauktukas, tai kitus gauti čia ir dabar, neturint pažįstamų prekyboje, buvo neįmanoma. Mamos eidavo pirkti proščaikų, „proščai molodost“, kai dabar pagalvoji, tai siaubų siaubas, bet ne, nebuvo kažkokia ypatinga gėda, dar ne tokios gražuolės nešiojo. Apelsinai ne pirmo būtinumo prekė, bet švenčių proga irgi norėdavosi paskanauti. Pas mus nebuvo, o Daugpilyje šiokių tokių prekių išmesdavo. Paprastiems žmonėms, žinoma, ne kažin kokių deficitų, bet rusiškas proletariato ir karinio miestelio miestas buvo aprūpinamas geriau. Paskutinis mano pirkinys Daugpilyje, berods, buvo audinys išleistuvių suknelei, o po mokyklos baigimo ten nebekėliau kojos iki pat šio lapkričio.

Su drauge kurį laiką galvojome nuvažiuoti į Daugpilį savaitgaliui, bet kol sugalvojome, atėjo trumpiausios metų dienos. Išvažiavome penktadienį po darbo Ecolines autobusu, grįžome sekmadienį pavakary traukiniu. Jeigu Lietuvos geležinkeliai traukinį į Daugpilį šeštadienio rytais leistų humaniškesniu laiku nei be penkiolikos šeštą ryto, būtume sutaupiusios 40 eurų, kuriuos išmetėm į balą šiaip jau nereikalingai nakvynei. Dvi naktis praleidom erdvioje ir komfortiškoje dviejų lovų studijoje svečių namuose Biplan Guest House Aleksandria, kuriuose, be mūsų, nebuvo nė gyvos dvasios. Durų ir seifų, kuriuose laikomi numerių raktai, kodus man padiktavo penktadienį ten vietoje telefonu.

Likus porai dienų iki kelionės draugė ėmė stresuoti, kad į Latviją važiuojame per valstybės 100-mečio minėjimą, dėl to kavinėse bus tiek pilna žmonių, kad negausim pavalgyti, muziejai bus uždaryti, o gatvėse būriuosis minios. Sakau, nors Daugpilis teoriškai Latvija ir netgi antras pagal dydį šalies miestas, bet patirtis sako, kad nieko tokio ten nesitikėk. Na ir ką - per dvi kelionės dienas latvių kalbą girdėjau lygiai keturis kartus. Lietuvių tuo tarpu buvo pilna visur - sėdėjom prie gretimų staliukų kavinėse, prasilenkdavom gatvėse, muziejuose, turizmo informacijos centruose. Daugpilyje negalima apkalbinėti žmonių tikintis, kad nesupranta.
Latviškai nekalbantis antras pagal dydį Latvijos miestas mažesnis už Panevėžį ir nei gražesnis, nei jaukesnis, bet lietuviai jau įvertino, kad jame yra ką pamatyti.

Daugpilio šratų gamykla

Jeigu ne draugė, nebūčiau čia ėjusi, nes „gi kas įdomaus gali būti šratų gamykloje“. Vat ir gali!

Tai vienintelė šaudmenų gamykla Baltijos šalyse, joje yra seniausias Europoje dar veikiantis šratų liejimo bokštas. Veikiantis reiškia, kad šratai tokiu būdu liejami (t.y. išlydytas švinas pilamas iš 40 metrų aukščio, kad krisdamas įgautų šrato formą) porą kartų per metus. Bet liejami!


Pastarosiomis savaitėmis dalyvavau dviejose ekskursijose, kuriose buvo kalbama apie Vileišių šeimą ir ypač apie Petrą Vileišį ir kurios paskatino kiek daugiau nei iki šiol pasidomėti šito nepaprasto žmogaus gyvenimu.

Kvietimą prisijungti prie Gražinos Kadžytės vedamos ekskursijos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute gavau per socialinius tinklus. Vileišių rūmuse jau buvau lankiusis per Open House Vilnius, tačiau pastarosiose ekskursijoje daugiau pasakojama apie architektūrą ir inovatyvius sprendimus, o Gražina Kadžytė kalba apie namų gyventojus, istoriją ir su šia vieta susijusias asmenybes. Iš teisingų ekskursijų dažniausiai išsinešu daugiau klausimų nei jų turiu ateidama, ne išimtis buvo ir antrasis apsilankymas Vileišių namuose.


Įrašas Milkantai kaip iš Silva Rerum ir Žemaitijos širdis nuo pat publikavimo yra skaitomiausias šiame bloge. Didelis Silva Rerum mylėtojų skaičius tapo didele paskata pasidomėti kita susijusia vieta in the middle of nowhere, nes, įtariu, ne man vienai, pirmose knygose apgailėjusiai liūdną Milkantų dvaro likimą, buvo šioks toks wtf o čia dabar kas? jausmas ketvirtojoje knygoje. Nes pasirodė, kad be senųjų gerųjų Milkantų Žemaitijoje yra ir kiti, kitame Lietuvos krašte. Kur romane viskas sena, patamsėję, iškliorę, sudilę, dar likę nuo tetos Uršulės laikų, ir kur tuomet irgi buvo vėlyvas ruduo, kai kitas šuo, aršus mišrūnas, jo, Pranciškaus Ksavero, dar vaiko po šešerių metų grįžusio pavakariais iš Nesvyžiaus, kosinčio, kiaurais batais, kruvinomis sušalusiomis kojomis, nepažino.

Milkūnų (Milkantų) dvare prie Svirkų netoli nuo Adutiškio 1742 metų sausio 15 dieną iš tiesų gimė VU matematikos profesorius, filosofas ir, pasak biografų, labiausiai išsilavinęs iš Vilniaus jėzuitų Pranciškus Ksaveras Norvaiša, lenkiškai Franciszek Ksawery Milikont Narwoysz.

Labiau pasidomėjus skurdžiais įmanomais aptikti garbiojo jėzuito, kurio gyvenimas įkvėpė romaną, biografijos faktais akivaizdu, kad daugybė jų, įskaitant pažintį su prancūzų matematikais Rossignoliu ir Fleuret, į „Silva Rerum“ sugulė iš tikrojo mokslininko gyvenimo ir kam tokiais atvejais rūpi tos biografijos.

Pranciškus Norvaiša mirė 1819 metais ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinių vakariniame kolumbariume, kuris anuomet buvo nauja ir prestižine laikoma laidojimosi vieta. Kolumbariumo nišose būdavo užmūrijami karstai, o išorėje pritvirtinamos paminklinės lentos. Po Antrojo pasaulinio karo kolumbariumas buvo nugriautas (atstatytas 1999-aisiais), o jame buvę palaikai perlaidoti šalia Bernardinų kapinių koplyčios. Šiomis dienomis ten galima uždegti dar vieną žvakelę.

O į Milkūnus ar tai Milkantus užsukau viešėdama gimtuose kraštuose. Nuo Švenčionių iki Svirkų bus apie 19 kilometrų. Už Švenčionių prasideda pasienio zona, o Svirkos jau visai netoli nuo Baltarusijos. Milkūnai prasideda dar nepasibaigus Svirkoms, tik reikia išsukti iš kelio į Adutiškį ir kirsti miestelį.

Svirkų dvaras minimas nuo XIV a., bet kol kas nepavyko sužinoti, nei kada ir kokiomis aplinkybėmis Svirkos ir Milkūnai atiteko Norvaišoms, nei koks buvo tolesnis dvaro likimas, nei kur būta dvaro sodybos. Pasitaiko, kad seną dvarvietę nurodo, išduoda ar tai senų medžių alėja, ar užsilikusi koplyčia ar oficina, bet nei Milkūnuose, nei Svirkose praeities pėdsakų neaptikau.







Visi Milkūnai dabar kelios sodybos. Išmaltu kaimo keliu paėjau į vieną pusę, į kitą. Lynojo, žvarbo rankos. Dabartiniuose Milkūnuose galima stipriai suabejoti, ar Pranciškaus Norvaišos biografijoje nebuvo kas pripainiota. Galbūt tarp skaitytojų atsiras labiau informuotų, galbūt kilusių iš tų kraštų, ir galės mane papildyti ar nukreipti. 
Nuo Varšuvos karališkosios pilies iki miestelio vardu Kobylka - apie 23 kilometrus, maždaug tiek pat ir nuo Lazienkų. Šitas miestelis turi gana seną istoriją, bet asmeniškai man jis buvo įdomus tik dėl palyginti neseniai sužinoto fakto, kad Kobylkoje įvyko priešpaskutinis Tado Kosciuškos sukilimo mūšis. Sukilimas galutinai pralaimėjo po savaitės Varšuvoje, Pragos priemiestyje, kur vadovaudamas vienai iš LDK sukilėlių divizijų ir Pragos šiaurinio sektoriaus gynybai lapkričio 4 dieną mūšyje žuvo ir 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas, sukilėlių generolas leitenantas Jokūbas Jasinskis. Birželį Varšuvoje ieškojau jo kapo.

Taigi šauna į galvą mintis ir išbujoja. Taip vietoje Pultusko kelionių planuose atsirado Kobylka. Prisipažinsiu, gana sunkai sekėsi planuoti nuvažiavimą tenai iš Varšuvos viešuoju transportu, nes autobusai, jeigu tikėčiau vieša info, važiuoja tik kelis kartus per dieną. Laimei, atradau priemiestinius traukinius. Jei kada būdami Varšuvoje sumanysite aplankyti tą miestelį, rekomenduočiau sėsti į raudonosios linijos (M2) metro traukinį ir važiuoti iki galinės stotelės Dworzec Wileński. Tai dar irgi Pragos rajono ribose. Šalimais yra priemiestinė traukinių stotis Warszawa Wileńska, iš kurios kelionė traukiniu iki Kobylkos trunka apie 20 minučių, o traukiniai važiuoja gana dažnai.

Mano atveju tai buvo „Koleje Mazowiecie“ firmos traukinys, kurio galutinis tikslas buvo miestas Tłuszcz (nieko, išmokau ištarti Świętokrzyska, išmoksiu ir šitą, jei reikės). Bilietą pirkau iškart į abi puses už 10,76 zloto (nuo kortelės nukonvertavo 2,59 Eur). Kasininkė angliškai nekalbėjo, todėl nors bilietą nusipirkau be problemų, daugiau jokios informacijos nei aš mokėjau paklausti, nei ji suteikti. Iš personalo tik tą vieną kasininkę ir mačiau. Wileńska apskritai nėra pati jaukiausia stotis, kad ir koks mielas širdžiai būtų jos pavadinimas. Siekiant išvengti aplinkui stotį besitrinančių personažų, į ją verčiau eiti per prekybos centrą, kuris veikia tose pačiose patalpose. Vienas toks, matyt, normaliai apsirūkęs, atsekė paskui nuo metro, laukė, kol nusipirksiu bilietus, o paskui pristojo, ar aš laisva. Supykusi apšaukiau, kad persekioja, o jis už tai supykęs išvadino mane Londono feministe. 50:50. Bet, matyt, išgąsdinau kažkiek.

Po 20 minučių išlipusi iš traukinio Kobylkoje Jono Pauliaus II alėja nuėjau tiesiai į kapines. Prieš tai pasitikrinau maršrutą pagal google maps - pasiklysti neįmanoma. Daugiau niekur nesiblaškiau, nes į Varšuvą norėjau grįžti dar nesutemus. Kobylkoje yra graži barokinė bažnyčia, dėl kurios gal norėsiu grįžti, bet būtent kapinėse yra vienintelis man žinomas to mūšio ženklas - dvi atminimo lentos 1794 metų spalio 26 dieną žuvusiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariams ir sukilėliams. Buvau aptikusi informaciją, kad mūšio kovos vyko bažnyčioje ir kapinėse taip pat.

Mūšyje žuvo apie 450 karių, kuriuos palaidojo ir visą tą laiką prisiminė Kobylkos gyventojai. Žlugus Sovietų Sąjungai, kai jau buvo galima pagerbti rusų armijos nužudytuosius ir minint sukilimo 200-ąsias metines, miestelio kapinėse prie Matuszewskių koplyčios bendruomenė įrengė atminimo lentą. Prieš dvejus metus atminimo įamžinimu pasirūpino ir mūsų ambasada Lenkijoje. Lentose iškalti tekstai šiek tiek skiriasi, esmė ta pati. Rytoj sueis 224 metai.


Be raikalo šitas miestas kartais iš anksto nurašomas nepažinus, grynai dėl snobizmo. O Varšuvoje ypatingą vietą mano širdy užima Lazienkos.

Lankantis Lazienkose birželį per atostogas mums kliuvo bjauriausios vasaros dienos, kai nelabai norėjosi iki nusistekenimo vaikščioti lauke ir ypač parke. Į salos rūmus tą dieną turistų neleido, nes vyko prašmatnus uždaras renginys, kurį beliko tik pavydžiai nužiūrinėti iš tolo kaip tai Biliūno Juozapotai, kiek ponų, kokie jie visi gražūs. Tai į Lazienkas tuokart mes tik įkėlėm koją. Užtat rugsėjo pabaigoje, kai į Varšuvą atvažiavau pati viena ir turėjau tik šeštadienį, Lazienkoms planavau skirti visą pirmą jo pusdienį ir tai buvo laikas, skirtas vien tik rūmams saloje. Jais, o kartu ir parku, susidomėjau visai neseniai, skaitydama ketvirtąją "Silva Rerum" knygą. Bet jau kad krito man mintin, o paskui ir širdin paskutinio mūsų valdovo vasaros rezidencija, tai stipriai.

Šaštadienį ryte iš Mazowiecki gatvės, kur buvau apsistojusi, iki Lazienkų nuėjau pėsčiomis. Pakeliui užsukau į A. Blikle kavinę, dabar kiek gailiuosi, kad šį kartą tik užėjau ir kultinėms jų pončkoms su rožių konfiitiūru (ir kartu su manieringu, bet ilgu aptarnavimu) pagailėjau laiko. Lazienkose jau buvo daugybė žmonių. Šeimos su vaikais (ir visai suaugusio proto homo sapiens) labiausiai džiaugėsi voverėmis. Žinoma, ir visu parko gamtiniu bei kultūriniu grožiu, bet Lazienkų voverės be konkurencijos. Užtat rūmuose beveik niekas nelindo į kadrą selfinantis senuose veidrodžiuose. Pilnas bilietas į rūmus ant vandens kainavo 27 zlotus (nuo kortelės nukonvertavo 6,01 Eur), į kainą įėjo ir audiogidas. Rūmuose be blykstės galima fotografuoti.


Iš vestibiulio-rūbinės, patikrinus bilietą, lankytojai pirmiausia patenka į seniausią pastato dalį. Patys rūmai tarsi sudurti iš dviejų erdvių - XVII amžiaus barokinės ir po šimto metų pristatytos klasicistinės.

Šimtu metų anksčiau nei tapo karaliaus vasaros rezidencija, Lazienkų rūmai saloje buvo pirtis. Tiksliau gal būtų pavadinti laisvalaikiui ir apmąstymų valandžiukėms skirtu prabangiu paviljonu su voniomis, ką, kaip žinia, ir reiškia lazienki pavadinimas išvertus iš lenkų kalbos. 1680 metais jį pasistatė didysis maršalka kunigaikštis Stanislovas Heraklis Liubomirskis, eruditas ir filosofas. Kai Poniatovskis po beveik šimto metų ieškojo vietos savo vasaros rezidencijai, Lazienkos jau seniai buvo kritusios jam į akį.

Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Apšvietos žmogus. Dažnas bent kiek besidomintis istorija apie jį turi savo tvirtą nuomonę, aš irgi turėjau, dabar toli gražu nebesu tokia kategoriška. Jo valdymo laikotarpiu įvyko visi trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai. Kovojo ir pralaimėjo T. Kosciuškos sukilimas. O karalius tuo metu vis gražino ir puoselėjo Lazienkas kaip idealios, modernios ir suverenios valstybės svajonę. Iki paskutiniųjų - paskutinė rekonstrukcija rūmuose buvo atlikta 1788-1795 metais.

Pradžioje lankytojai su audiogidu patenka į du iš seniausių, Liubomirskio laikais statytų, kambarių. 

Tai Bakcho kambarys, kurio paskirtis buvo atsipūsti po visų pirties malonumų, ką tai bereikštų romėnų vynuogių ir vyndarystės dievo vardu pavadintame kambaryje.



Ne tik minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį prasminga aplankyti vietas, susijusias su Vasario 16-osios akto signatarais, o šiemet ypač su tais, kurie prisimenami nedažnai. Alfonsas Petrulis buvo vienas iš keturių Aktą pasirašiusių kunigų. Toje vienintelėje bendroje signatarų nuotraukoje stovi už Jono Basanavičiaus. Išėjo vienas iš pirmųjų, nesulaukęs 55 metų. Palaidotas Musninkuose, kur praleido paskutinius gyvenimo mėnesius, ir tai yra Širvintų rajonas, netoli Vilniaus, šalia autostrados iš Vilniaus į Panevėžį.

Į Musninkus mes su drauge užvažiavome grįždamos iš Vyžuonėlių. Bažnyčia matyti iš toli, kaip paprastai, klebono kapas šventoriuje, prie kapo - granitinis Signataro ženklas.

Matyt, pats likimas bandė apsaugoti mus su drauge nuo nusivylimo, kai šiemet užsidegėm noru aplankyti Vyžuonėlių dvarą prie Utenos. Tai pasaulinio garso dailininkės ekspresionistės Marianos Veriovkinos (Marianne von Werefkin) tėviškė.

Pavasarį porą dienų prieš suplanuotą kelionę sugedo mašina. Paskui prasidėjo vasara, atitraukė kiti reikalai. Kai antrą kartą išsiruošėme į Vyžuonėles, mane į lovą savaitei paguldė sinusitas. Betgi kai labai nori, tai įveiki visus likimo ženklus.

Vieną popietę vis dėlto pašokom iki Utenos. Iš pradžių draugei parodžiau pagrindinę miesto gatvę, papietavome trendiniame Food Lab, o paskui pasukome Kupiškio link.

Rodyklė į Vyžuonėles pasitinka vos išvažiavus iš Utenos kartu su rodykle į šrotą. Jeigu ne rodyklė, apie dvarą toje nevalyvoje aplinkoje, kur vienintelės sutiktos gyvos dvasios buvo du liūdni nelaimingi visą tą betvarkę priversti saugoti šunys, vargu ar pagalvotum. Prieigose įrengtu informaciniu stendu paveldo apsauga prasideda, juo gi ir baigiasi.

Iki Veriovkinų dvaras priklausė tokiam dvarininkui Eduardui Čapskiui, kuris 1863 metais su reikalu ar be reikalo buvo apkaltintas bendradarbiavęs su Zigmanto Sierakausko būriu ir nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista katorga iki gyvos galvos ir dvarų konfiskavimu. XIX amžiuje po sukilimų daug konfiskuotų dvarų atiteko rusams.

Į atsargą išėjęs pulkininkas Vladimiras Veriovkinas Vyžuonėlių dvarą 1879 metais berods gavo dovanų už karinius nuopelnus. Pavadino jį Благодать (Blagodat) - Malonė.



Po dvejų metų grįžom atostogauti į Juodkrantę. Pernai vos tik apsiniaukdavo ar kitu menkiausiu pretekstu žiūrėk jau ir lekiam iš Pervalkos čia pasivažinėti longboardu ar išgerti kavos "Pamario take" ar dar ko nors. Šiemet Neringoje į mašiną lipau tik vieną kartą ir tai labai nenoromis, nes turėjom važiuoti į Nidą, o ją stengiuosi dozuoti saikingai ir šių metų dozė jau buvo išnaudota su kaupu. Bet turėjom bilietus į Andriaus Mamontovo akustinį koncertą Nidoje ir gerai, kad nepraleidom. Geras koncertas. Tvanki senutė Agilos kultūros centro salė buvo perpildyta. Kiekvienai kartai pagrojo savas nostalgijas keliančių gabalų.

Per dvejus metus Juodkrantėje nauja nutiko nedaug. Picerija, sušiai, naujas WC prie centrinio pliažo - daug karmos taškų jo statytojams, City bee dviračių nuoma už mūsų studijos. Juodkrantę su Dreverna sujungė keltų linija. Iki Drevernos tiesiai per marias mažiau nei 10 kilometrų, todėl giedu oru galima įžvelgti ne tik juostą lygia greta sustatytų poilsio namelių, bet ir apžvalgos bokštą. Prieš kokį dešimtmetį, kai mobilusis ryšys Juodkrantėje dar nebuvo pastiprintas, telefonas kartais "pagaudavo" Drevernos anteną. Visada norėjau pamatyti, kaip ten, anapus marių.

Bent jau šiemet keleivinis laivas-keltas "Gilija" nuo pirmadienio iki ketvirtadienio kursuodavo du kartus - ryte ir vakare, o penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais prie jų prisidėdvo pusės dvyliktos ir pusės trečios reisai iš Drevernos ir atitinkamai pusės antros ir pusės ketvirtos iš Juodkrantės. Siūliau apdairiai išplaukti pirmu reisu, kad netektų grįžti pačiu paskutiniu, bet dukra pasakė, kad vasarą keltis devintą ryto be ypatingos priežasties tai jau ne.

Mums vietų laive užteko, bet sezono įkarštyje, manau, protingiausia bilietus pirkti internetu iš anksto. Bet apie tai pagalvoti taip pat reikia iš anksto, nes tą pačią dieną internetu bilietai jau neparduodami. Laive jų irgi neparduoda - tik Drevernoje. Uoste teko pastovėti gyvoje eilėje ir palaukti, kol į keltą pirmiausia sulaipins žmones su bilietais.

Pats plaukimas nebuvo labai romantiškas. Mažame denyje vietų nedaug ir jas iškart užsėdo pirmieji su bilietais. Viduje buvo tvanku, laivą stipriai blaškė, susupo. Po valandos išlipusios Drevernoje pirmiausia nuėjom prie bilietų kasos ir susimokėjome už kelionę pirmyn bei nusipirkome bilietus atgaliniam reisui.