Type Keyword and Press Enter to Search
×
Už kelių valandų baigsis vasara, o aš pagaliau prisiruošiau parašyti apie liepos 7 dienos pavakarį. Požeminė (šachtinė) branduolinių raketų paleidimo bazė, kuri dabar paversta Šaltojo karo muziejumi, buvo paskutinis objektas mūsų ilgoje ir turiningoje dviejų dienų kelionėje. Dėl neteisingos informacijos ekskursijos prie vartų laukėme 45 minutes. Kitu atveju neprisiminčiau, bet tuomet buvom išbadėję, su mažais vaikais ir mūsų dar laukė kelionė namo. Nors rašoma, kad teritorijoje be gido vaikščioti draudžiama, bet vartai buvo atidaryti ir niekas ten nekontroliavo. Kas nori, tas įeina. Tik kad be gido muziejuje nėra ką veikti. Šaltojo karo muziejus, švelniai tariant, neutralizavo bazės autentiką, todėl kas kur buvo ir kaip atrodė, patiems vieniems suprasti būtų sudėtinga.

Ex- požeminę branduolinių raketų paleidimo bazę Lietuvoje turime tik vieną. Tai buvo pirmoji tokia bazė visoje Sovietų Sąjungoje. Ištarnavusi 20 metų, ji išsilaikė padoriai, kiek tai įmanoma turint omeny istorines aplinkybes. Gidas sakė, kad pasaulyje tokių neišplėštų požeminių raketų paleidimo bazių yra tik trys - mūsiškė ir po vieną Ukrainoje bei JAV. Mano sesei pasisekė lankytis Plokštinėje prieš keliolika metų, kai čia buvo tamsu ir drėgna, bet jai, atrodo, autentiška aplinka labiau patiko. Internete galima rasti nuotraukų iš tų laikų, o va ekspozicijoje jų pasigedau. Taip ir nesupratau, kodėl muziejus Šaltojo karo, jeigu viskas jame vis tiek sukasi ir lankytojams labiausiai rūpi būtent apie šios bazės istoriją, funkcionavimą, buitį ir atomines bombas.

Kodėl branduolinių raketų bazei buvo pasirinktas šitas Lietuvos kampelis? Na, šalimais banguoja Platelių ežeras, kurio vanduo naudotinas aušinti vandenį. Be to, Plokštinės miškas prie Plokščių net ir dabar gana nuošali vieta, bet tokių vietų Lietuvoje daug. Čia gyvenę žmonės, gavę po 5 tūkst. rublių, patenkinti išsikraustė ir nieko neklausinėjo. Bet bazės egzistavimas buvo vieša paslaptis ne tik apylinkių gyventojams, bet ir amerikiečiams. Gidas sakė, kad amerikiečių palydovai, fotografuodami teritorijas, optimistiškiausiu rusams būdu Plokštinės bazę aptiko 5 metai po statybos, o labiausiai tikėtina, kad net pirmais statybos metais. :)


Amerikiečių taikinių sąraše galima matyti daugiau taikinių Lietuvos teritorijoje.

Požeminė bazė galėjo atlaikyti netiesioginį branduolinį sprogimą. Tiesioginio branduolinio sprogimo neatlaikytų jokia bazė.

Be to, požeminę bazę ne tik sunkiau sunaikinti, bet ir raketą iš jos galima paleisti greičiau nei iš antžeminės  - tuo metu per 22 minutes vs per valandą ar ilgiau.

Keturias 30 metrų gylio šachtas kareiviai kasė rankomis su kastuvais. Kiekviena šachta buvo kasama ilgiau nei 2 mėnesius. Per dvejus metus statybose dirbo apie 10 tūkstančių kareivių. Oficialiai bazė pradėjo veikti 1962 metų gruodžio 31 dieną.
Jeigu dar yra gyvų karininkų, kurie tarnavo Plokštinėje, tai jie vis dar privalo saugoti paslaptis. Kareiviams konfidencialios informacijos reikalavimai nebuvo tokie griežti.

Šalimais buvo karinis miestelis, kuriame gyveno apie 300 kareivių. Dalis jų buvo pristatyta „prie kiaulių“, kurių laikydavo 70 ar 80. Tokiu būdu bazė galėjo prasimaitinti ir savarankiškai. Kariniame miestelyje buvo kinas, net vykdavo kažkokie šokiai. Visiems rūpi, kas su kuo šoko. Karininkai galėjo šokti su savo žmonomis, o kareiviai arba su karininkų žmonomis, arba nelegaliai bandydavo patekti į kaimo šokius.


Nors miegoti nuėjome po pusiaunakčio, bet rytas sodyboje prie Salantų mums išaušo anksti. Atrodo, vos nustojau girdėti tylias saviškių šnekas valgomajame, jiems bedorojant naktipietinį šašlyką, kai pradėjau girdėti šeimininkės aktyvius krebždėjimus virtuvėje.

Su sese prabudusios puolėm budėti prie vonios, nes iš mūsų keturių kambarių atskirą vonios kambarį turėjo tik vienas, o trys kiti dalijosi vieną dušą ir tualetą. Eilėje mes antros. Pasigražinome, paklojome lovas ir nuslinkome apačion ieškoti kavos.
O tas penktas kambarys beveik iki mūsų išvažiavimo nerodė gyvybės požymių. ;)

Apie pirmąją kelionės Žemaitijoje dieną pasakojau įraše Žemaitija nuo Užvenčio iki Imbarės.

Sodyboje buvome užsisakę ir pusryčius. Išvakarėse, kai virtuvėje ieškojome indų, pastebėjau, kad pririnkta naminių kiaušinių. Kadangi šeimininkė laiko paukščių, tikiuosi, kad mūsų pusryčių kiaušinienė buvo būtent iš tokių. Bandelės buvo keptos vietoje su naminės uogienės įdaru, ką galima nustatyti pagal rastus vyšnių kauliukus. Tokie smulkūs dalykučiai mane visada džiugina.

Po pusryčių atsirokavome su šeimininke ir nesustodami Salantuose, nes tiesiog neįmanoma visko suspėti, išvažiavome į netoliese, Gargždelės kaime, esančią Orvidų sodybą.

Orvidų sodyba

Orvidų sodyboje buvau lankiusis dar esant gyvam Viliui Orvidui, tai galite įsivaizduoti, kaip seniai tai buvo. Rugpjūtį gimė, rugpjūtį priėmė vienuolio įžadus, 1992-ųjų rugpjūtį, nesulaukęs nė keturiasdešimties, mirė savo sodyboje.

Kai ten buvau, sodyba atrodė gerokai kitaip. Laisvės ir nenusakomumo jausmą ir medžių šaknimis į viršų vaizdą nešiojausi daugybę metų.

Sodybą 1937 metais nusipirko Vilniaus senelis Jonas Orvidas. Ir senelis, ir Viliaus tėvas Kazimieras Orvidas, ir pats Vilius dirbo su akmeniu. Vilius Orvidas kūrė originalius antkapinius paminklus ir iš to neblogai uždirbdavo, o ką uždirbdavo, išleisdavo akmenims ir technikai. Muziejumi po atviru dangumi Orvidų sodyba ėmė virsti nuo 1973 metų, Viliui grįžus iš tarnybos sovietų armijoje. Sodyboje vyrauja religinė tema, bet paklaustas, nuo ko viskas prasidėjo, Vilius atsakydavo jog apsiėmė „gelbėti" akmenis ir ąžuolus“. Paminklas melioracijos stekenamai Lietuvos žemei. Nenuostabu, kad sovietinė Lietuvos valdžia ne kartą norėjo veiklą, netelpančią į jokius rėmus, parišti. Jau buvo sužymėję akmenis. Išgelbėjo kreipimasis į Gorbačiovą. Prasidėjus Atgimimui, sodyba tapo jaunimo, meno ir kultūros žmonių traukos centru ir ramybės ieškančiųjų užuovėja.

Pirmiausia mus pasitiko tankas, tas pats, kurį dar prisimenu stovėjus Salantuose.



Jau minėjau, kad Mindaugo dienos penktadienį ir šeštadienį apvažiavome Žemaitiją. Šia kelione atgaivinome tradiciją, kurią su šeima bandėme pradėti dar gūdžiais 2005-aisiais ir po to numarinome ilgiems trylikai metų. Jeigu praėjęs laikas vaizdžiai atsispindi užaugusiuose vaikuose, tai tuomet mano dukra ruošėsi eiti į pirmą klasę, o šiais metais buvo baigusi pirmą VU kursą.

Braižyti tušinuku linijas sename kelių atlase pradėjome per Velykas. Atramos taškai buvo du: aš būtinai norėjau aplankyti Alsėdžius ir Brėvikius, o brolis - Šaltojo karo muziejų Plokštinėje. Skaudančia širdimi iš maršruto išmečiau Renavo dvarą, nes buvo akivaizdu, kad nors žemėlapyje atrodo šalia, bet kilometrais skaičiuojant bus labai nepakeliui. Kadangi planavome keliauti per ilgojo savaitgalio visuotines kraustynes link jūros, kai vienos nakties keliautojai nelaukiami, taip pat skaudančia širdimi atsisakėme ir minties bandyti laimę Palangoje ar Šventojoje. Nakvynę vienai nakčiai pavyko gauti kaimo turizmo sodyboje prie Salantų. Pagal maršrutą mums labiau būtų tikęs Skuodas, bet Skuodo viešbutis nesureagavo į el. laišką su klausimu, ar triviečiame kambaryje tilps du suaugusieji ir du maži vaikai.

Suplanuotas dviejų dienų maršrutas, įskaitant trumpus sustojimus įsipilti benzino ir pavalgyti, buvo toks: Vilnius- „Mega“-Užventis-Šatrijos kalnas-Luokė-Telšiai-Alsėdžiai-Brėvikiai-Žemaičių Kalvarija-Šarnelė-Barstyčiai-Apuolė-Skuodas-Salantai-Mosėdis-Šaukliai-Orvidų sodyba-Plateliai-Plokštinė-Kaunas-Vilnius. Tarpe - himno giedojimas liepos 6 dienos 9 val. vakaro. Atradau, kad tokiai progai aplinkui nebus įstabesnio kalno nei Imbarės piliakalnis prie Salantų. Sodybos šeimininkė patikino, kad piliakalnis iš tiesų yra netoli nuo mūsų nakvynės vietos.

Ką galiu pasakyti - viską, kas suplanuota, daugiau ar mažiau spėjome, bet pavargome ir pritrūko laiko ne keliauti, o tiesiog pabūti, pabendrauti neišsibarsčius per tris automobilius.

Komanda rinkosi nuo Vilniaus geležinkelio stoties, kur paėmiau baisiai ankstyvu traukiniu atvažiavusią sesę, pro „Cirkle K“ už Grigiškių, kur dviem atskirais ekipažais prisijungė mano brolio šeima ir brolienės brolio šeima, iki Kauno „Megos“, kur pakeliui prisijungė dukros vaikinas. Taigi iš viso buvome vienuolika žmonių, tarp jų - trejų ir penkerių metų vaikai. Vėliau pasirodė, kad jiems šitas maršrutas buvo visai neblogai subalansuotas. :) Pusę dešimtos ryto greitkeliu jau lėkėm link Kryžkalnio. Savaitgalis buvo šiltas, kelias pradžioje puikus, mašinos kurį laiką irgi buvo gražios. Gerai, kad neploviau prieš kelionę. Paskui viską padengė žvyrkelių dulkės. Žemaitijoje net vietose, kurias galima pavadinti turistinėmis, daug neasfaltuotų kilometrų. Tiek vieškelių nesu mačiusi niekur kitur Lietuvoje. Tik išvažiuok iš miestelio ar kaimo, ir viskas, asfaltas baigiasi. Gal ne taisyklė, bet tendencija tikrai.

Brolis savo visureigį papuošė dviem vėliavomis, trispalve ir Vyčiu. Aš buvau parūpinusi dvi žvakes, nes kapinės irgi buvo įtrauktos į mūsų maršrutą. Maistą buvome sutarę pirktis Skuode, bet va šita mintis tai nebuvo pati geriausia.

Neužvažiuojant į Kelmę, pirma mūsų stotelė buvo Užventis. Iš pradžių sustojome prie miestelio parduotuvės. Neprisimenu, ar pirkome ledų, bet tikrai sesuo nupirko trečią žvakę, nes tik vėlai kelionės išvakarėse apsižiūrėjau, kad Užvenčio kapinėse palaidotas paskutinis dvaro, kurį planavome aplankyti, šeimininkas, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Smilgevičius. Užventis jam priklausė maždaug nuo 1910-ųjų.

Signataras palaidotas prie tako šalia koplyčios. Truputį paskaičiau iš Vikipedijos, prisiminiau, ką apie signatarą sakė ekskursijoje Signatarų namuose. Uždegėme jam žvakelę, palikome nedidukę trispalvę. Tebūnie šviesiausia atmintis. Ačiū.

Po to pavažiavome iki dvaro. Iš tiesų ten netoli ir pėsčiomis, bet jau iš pat pradžių teko taupyti laiką. Tai, kas atrodo kaip dvaro rūmai, iš tiesų yra vandens malūnas. Signataras Jonas Smilgevičius buvo pažangus ūkininkas. Tai jis malūną modernizavo ir įrengė turbiną, kuri gamino elektros energiją dvarui ir visam Užvenčiui. Dvaro namas (deja) virtęs gyvenamuoju namu, gal net ne vieno buto, bet vandens malūno ir spirito varyklos pastatas sutvarkytas ir jame įrengtas viešbutis bei restoranas. Kai lankėmės, restorane kaip tik laukė vestuvininkų. Visiems patiko labai jaukus parkas prie Ventos upės, tiltas, dvaro alėja, krintančio vandens čiurlenimas ir fotogeniškos gervės. Daug nuotraukų neprikraunu, kad būtų ką atrasti patiems. Man Užventis buvo atradimas!





Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią reiktų įtraukti į programą naiviems turistams iš Vakarų kaip neretušuoto sovietinio paveldo pavyzdį.

Neseniai dalyvavau vienoje iš atgimstančios Ramintojos bendruomenės vasarą organizuojamų nemokamų ekskursijų, kurių metu galima aplankyti viešas ir nelabai viešas bažnyčios erdves. Apie ekskursijas skelbiama bendruomenės Facebook paskyroje, rekomenduoju sekti ir sudalyvauti.

Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčių daug, bet iš jų tik viena Ramintoja. Paskutinė barokinė Vilniuje, vienabokštė - kas labai reta baroko ir rokoko pasaulyje. Tiesa, nepaklausiau, ar galima Ramintoją vis dar vadinti barokine.
Šiemet jai sukanka lygiai 250 metų. Išorė santūri, o vidus buvo ypatingai puošnus.

Kanuto Rusecko Lietuvaitė su verbomis ant Ramintojos slenksčio yra vienintelis išlikęs prašmatnaus šios bažnyčios interjero liudijimas.

Negalima visų šunų sukarti tik ant sovietmečio, nes Ramintoją rusų valdžia pradėjo naikinti dar XIX a. viduryje. 1854 metais uždarė, netrukus perdarė į Šv. Andrejaus cerkvę, kartu sunaikino daug barokinių ir rokokinių grožių. Kaip bebūtų graudu, bet bažnyčios naikinimui tuomet vadovavo architektas Tomas Tišeckis, prof. Karolio Podčašinskio mokinys, kuris pats šiaip jau yra pastatęs daug gražių pastatų, įskaitant Astravo dvaro rūmus prie Biržų.

Tarpukariu Ramintoja buvo grįžusi katalikams, bet neilgam. Antrojo pasaulinio karo metais stipriai degė, po karo buvo atiduota Lietkoopsąjungai ir 1967 metaus virto mėsos ir daržovių sandėliu.
Gelžbetoninės perdangos padalijo Ramintoją į tris aukštus (nors liežuvis sunkiai apsiverčia taip sakyti), įrengtas pramoninis liftas, laiptinė, tualetas ir t.t.
Nuo 1991-ųjų ilgą laiką patalpos stovėjo apleistos ir nenaudojamos.




Viena žygiuoti neplanavau, bet žygio draugė likus savaitei iki Nemuno kilpų darbe slydo laiptais ir išsisuko koją, ir nors iki pat penktadienio ryto tikėjosi, kad koja kažkokiu stebuklingu būdu pasitaisys, bet stebuklas neatsitiko. Taip netikėtai įgijau naujų patirčių. Aš keliauju solo ir man tai patinka, bet dar nebuvau žygiavusi viena, jeigu taip galima pasakyti apie Trenkturo žygius.

Iš vakaro pliaupė liūtis, o žygio dienai Prienuose buvo prognozuojama 100-procentinė lietaus tikimybė. Pasiėmiau 3 celofaninius lietpalčius ir nedidelį lengvą skėtį, nors jeigu būtų nutikusi rimta liūtis, mano įranga būtų tiek pat naudinga kaip nabašninkui kompresas. Turėjau šiek tiek užkandžių, rehydrono, dėl visa ko mašinoje palikau pamainą sausų drabužių ir iš anksto įspėjau draugę, kad jeigu ji kam ir atiduos savo bilietą, aš nieko svetimo į savo kompaniją nepriimsiu, nes terliotis taikytis su svetimo žmogaus tempu ir palaikyti tuščią smalltalk'ą mažiausiai šešias valandas man būtų kankynė. (Svetimo žmogaus net nepastatysi eilėje prie WC, kol pati ilsėčiausi iškėlus kojas, tiesa, apie tokį potencialų praktišką pritaikymą pagalvojau jau daug vėliau.)

Kadangi 25 km Sveikatingumo žygio maršrutas sutapo su pernykščiu, kurį ėjome vos prieš devynis mėnesius, pasirinkau Turistų, kurio paklausa ir ypač laikinas uždarymas kėlė bangas socialiniuose tinkluose, nes gi visada visiems labiausiai reikia to, ko trūksta. ;) Nors asmeniškai man pernykštė trasa (palei Škėvonių atodangą ir su virvėmis į kalną) patiko daug labiau.

Mašiną vėl tvarkingai palikau Prienų mieste ir apie 2 km iki estrados nuėjau pėsčiomis (ir atgal taip pat). Startavome vėliau nei kiti maršrutai, tik nuo 11 val. Dar nė viename Trenkturo žygyje, o šis man buvo ketvirtas, nebuvo tekę matyti tooookių eilių prie registracijos. Buvo aišku, kad mūsų vienu metu išeis labai daug, neišvengiamai minsim vieni kitiems ant kulnų ir į mišką prispaudus reikalui eiti teks toli. ;)

Pirmoji žygio dalis man buvo nuobodoka.

Iš pradžių žygiavome miesto gatvėmis.
Mindaugo dienos penktadienį ir šeštadienį išilgai ir skersai apvažiavome Žemaitiją. Vienas šitos kelionės stabtelėjimas man buvo labai svarbus, todėl apie jį noriu parašyti plačiau. Jau prieš trejus metus norėjau nuvažiuoti į Brėvikius, kai ieškojome Milkantų, bet pritrūko laiko ir keliai tuomet išgąsdino.
O prasidėjo viskas prieš ketverius metus, kai Vilniuje paleido autobusus, apklijuotus Vasario 16-osios Akto signatarų nuotraukomis.
Negėda prisipažinti - važinėjau paskui ir naršiau. Geriausias edukacinis projektas ever.

Žmogus, kurio povyza nuotraukoje tuomet patraukė labiausiai - Stanislovas Narutavičius.
Žemaičių bajoras, Brėvikių dvaro savininkas. Vienintelėje bendroje visų signatarų nuotraukoje sėdi J. Basanavičiaus dešinėje, išsiskirdamas ūgiu ir stotu.
Teko skaityti, kad galbūt paties Akto autorius.

Dažniau nutylimas, tinkamai neįvertintas, beveik neįamžinto atminimo. Kodėl? Nežinia. Nepatogus, matyt.
Vasario 16-osios Aktą pasirašė su baisiąja w - S. Narutowicz (Grob Rodziny Narutowiczow, iškalta plokštėje ant kapo).
O kalbėjo žemaitiškai.

1863-ųjų sukilėlio sūnus. Tiesa, tėvas mirė, kai Stanislovas buvo ketverių, bet motina Viktorija Ščepovska-Narutavičienė, nors ir neturtinga, netekusi savo dvarelio, pasistengė vaikams suteikti geriausią išsilavinimą, kokį tik išgalėjo. Po vyro mirties prisiglaudė pas grafą Antaną Rönne, šio žmonos prašymu, Renavo dvare, kur Laurynas Ivinskis mokė ne tik grafo anūkus, bet ir Stanislovą su jaunesniuoju broliu Gabrieliumi. Mirus grafui, Narutavičienę su vaikais globojo Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis. Abudu broliai baigė vokišką Liepojos gimnaziją, kuri anuo metu garsėjo tolerancija kitaminčiams. Ori išsilavinusi bajorė nenorėjo, kad jos sūnūs mokytųsi rusiškoje gimnazijoje.

Advokatas, visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, 1905 metų revoliucijos dalyvis, vadinamosios Alsėdžių respublikos vienas iš įkūrėjų ir vadovas.

Vienas iš keturių maištininkų, kartu su Jonu Vileišiu, Mykolu Biržiška ir Steponu Kairiu, kurie pareikalavo, kaip kad pasakojo Signatarų namuose, kad akte nebūtų Antano Smetonos siūlytos nuostatos, kad Lietuva amžinai susijusi ryšiais su Vokietija, ir atstovėjo bekompromisės Lietuvos nepriklausomybės idėją priimant radikalų sprendimą - savarankiška, be jokių sąjungų su kitomis valstybėmis Lietuva. Tuomet šiems keturiems drąsiems vyrams pavyko įtikinti šešiolika kitų ir 1918 m. vasario 15 d. pasiekti susitarimą.

Buvo vedęs Joaną Bilevičiūtę, baigusią filosofijos studijas Šveicarijoje. Rašoma, kad ji buvo pirmoji moteris Lietuvos istorijoje, įgijusi aukštąjį išsilavinimą. 

Trečiojo dešimtmečio pradžioje grįžo į savo Brėvikius. 
straipsnio Vorutoje:

S.Narutavičiaus ūkyje tvyrojusią atmosferą galima pavadinti „Brėvikių respublika“: tai, ko nepajėgė įgyvendinti „didžiosios politikos“ bandymais, jis įkūnijo savo dvare. Senieji alsėdiškiai Brėvikių dvaro šeimininką S.Narutavičių prisiminė kaip labai paprastą ir dorą žmogų, ne tik gynusį juos nuo politinės savivalės ir plėšikavimų 1905–1907 m. revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Alsėdžių bažnyčioje Narutavičiai melsdavosi ne labiausiai gerbiamiems parapijiečiams skirtoje ložėje, o klauptuose, greta nekilmingų ir neturtingų kraštiečių. Samdinių vaikams nedrausdavo lakstyti po kiemą ir sodą, pasiskinti obuolių. Brėvikiuose veikusioje mokyklėlėje 1891–1899 m. slapta, o panaikinus spaudos draudimą ir viešai, J.Narutavičienė mokė dvaro ir apylinkių vaikus lietuvių kalbos . Ten buvo klasė, lenta, o vadovėlius ir rašymo priemones dvarininkų šeima vaikams duodavo veltui, pamokos prasidėdavo pasibaigus ganiavos metui. Samdiniams ar jų šeimos nariams susirgus, šeimininkai rūpindavosi, kad būtų pakviestas gydytojas, dažnai pati šeimininkė padėdavo ligonį slaugyti. Dvarininkui dėkingi samdiniai neieškodavo kito šeimininko, kai kurie Brėvikiuose išdirbdavo net dvidešimt metų. Dalis jų net nepatikėjo šeimininko netektimi – Brėvikiuose ir Alsėdžiuose sklandė legenda, kad iš Kauno pargabentas karstas su velioniu buvęs „įtartinai lengvas“ . Samdinių vaikai sovietmečiu prižiūrėjo signataro kapą Alsėdžių kapinėse. Geras vardas dėkingų už rūpestį dėl socialinio teisingumo žmonių atmintyje gerokai pergyveno jo šeimininką.
Ūkininkas, sako, iš jo buvo nekoks.
Nusišovė būdamas septyniasdešimties. Palaidotas Alsėdžiuose. Už kelių kilometrų - jo Brėvikiai.

Istoriniuose virsmuose brolis Gabrielius pasirinko kitą pilietybę ir tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu. Galima sakyti, pasiekė daugiau už vyresnįjį brolį.
Tos pačios savaitės pirmadienį aplankiau ir jo kapą Varšuvos katedros požemiuose. 

Niekur Lietuvoje neteko gadinti mašinos ant tiekos žvyrkelių ir niekur telefono navigacija tiek negadino nervų kaip Žemaitijoje. Alsėdžius išvis galima karūnuoti Lietuvos žvyrkelių sostine iš trijų pusių - ir nuo Telšių, ir į Brėvikius, ir paskui į Žemaičių Kalvariją. 

Alsėdžiai taigi nemažas miestelis. Įvažiavus kapinių nematyti, o kadangi navigacija tą dieną buvo konkrečiai supsichavusi, teko kaip reikiant paklaidžioti kiemais bei per pievas (važiavome trimis mašinomis vienas paskui kitą, pirma paklysta (mano), apsisukinėja visos, atrodėme galingai) ir klausinėti žmonių, kol privažiavome kapines. Ten žmonės pasakė, kad signataro kapą rasime už koplyčios.



Uždegėme žvakę, įsmeigėme nedidelę trispalvę. 

Brėvikių dvaras priklauso privačiam asmeniui. Internete radau telefono numerį, kuriuo reikėtų tartis dėl apsilankymo, bet prisiskambinti nepavyko - telefonas visą laiką buvo išjungtas. Galbūt numeris pasikeitęs. Teko užvažiuoti neįspėjus. Nieko nesutikome, nė gyvos dvasios. Nebuvo ko prašyti leidimo pasivaikščioti, todėl leidome sau tik tiek, kiek padoru svetimame kieme.




Bet prisiliesti prie vietos, kurioje gyveno signataras Stanislovas Narutavičius, man buvo didelė dovana. 

Tą ilgą liepos 6-osios dieną pradėjom aplankydami signataro Jono Smilgevičiaus kapą Užventyje ir baigėme giedodami himną ant Imbarės piliakalnio prie Salantų.

Papildyta: apie visą kelionę kviečiu skaityti įrašus Žemaitija nuo Užvenčio iki Imbarės ir Antra diena Žemaitijoje. Akmenys, tundra ir Apulia, kurios vardas paminėtas pirmiau nei Lietuvos.

Neįvertinus atstumų, šį kartą pritrūko laiko nuvažiuoti iki vienų didžiausių pasaulyje žydų kapinių Okopowa gatvėje, tačiau ne jas labiausiai norėjau aplankyti, o Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo arkikatedros požemius.
Kad mėgstu tokias vietas, įrodymu galėtų būti faktas, kad Vilniaus katedros požemiuose lankiausi keturis kartus. :) Varšuvos katedra atstatyta praktiškai nuo nulio, o požemiai, kaip supratau, karo metais nebuvo sunaikinti. Man tai buvo įdomiausia vieta Varšuvos senamiestyje.

Lankytojams jie atidaromi kasdien, bet gali nutikti visokių force majeure, kurie sujaukia planus. Pavyzdžiui, sekmadienį vyko vargonų muzikos festivalio koncertas, todėl į požemius neleido. Ir todėl pirmadienį, kuris buvo jau paskutinė mūsų dieną Varšuvoje, į katedrą išsiruošėm iš ryto pačiu pirmu punktu.

Bilietus pardavė aukštas, efektingas ir tikinčiųjų bei turistų minioje išsiskiriantis kunigas, kurio tiesiog neįmanoma buvo nepastebėti (bet neiškart supratau, kad jis ir yra vaikščiojanti kasa), jis gi palydėjo laiptukais žemyn ir atrakino vartelius į anapus. Tai one way įėjimas, sako, čia nebeišeisite. Velniukai akyse, maniau, kad juokauja, bet įleidęs jis iš tiesų išėjo ir mus ten užrakino! :)

Vis dėlto tai laidojimo vieta, ne muziejus. Pradžioje ekranuose pateikiama šiek tiek ir gana įdomios informacijos apie katedros istoriją bei visokius Theatrum funebris ir Castrum Doloris ir kt. laidojimo papročius, po to belieka sekti nuorodas ir skaityti užrašus ant sarkofagų.

Tarp palaidotųjų ir perlaidotųjų Varšuvos katedroje - paskutinis mūsų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, du Lenkijos prezidentai - pirmasis, iš Lietuvos kilęs profesorius Gabrielius Narutavičius (kuriam, iki pakertant nacionalisto kulkai, buvo lemta prezidentauti vos kelias dienas) ir trečiasis - Ignacijus Mosciskis. Taip pat paskutiniai Mazovijos kunigaikščiai iš Piastų dinastijos - Stanislovas ir Jonušas III, Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrikas Sienkievičius, šventasis, buvęs Varšuvos arkivyskupas Zigmuntas Felinskis, kardinolas Steponas Vyšinskis, pokariu aršiai priešinęsis komunistų valdžiai ir už tai kalėjęs, ir kt.

Karališkosios Vazų šeimos kūdikio sarkofagas, 17 amžius

Drabužiai, su kuriais laidota, tik nepasakysiu, kurio amžiaus, bet atrodo šiurpokai. Yra ir karstuose gulinčių eksponatų.




Po kelių dienų pagaliau atsirado proga nuvykti į Žemaitijos žvyrkelynų viduryje esančius Alsėdžius, kurių kapinatėse už koplyčios kur kas kukliau palaidotas jo vyresnysis brolis, Vasario 16-osios Akto signataras Stanislovas Narutavičius.

Varšuvos karališkuoju traktu vadinama maždaug dvylikos kilometrų atkarpa nuo Vilanovo rūmų iki Karališkųjų, kurioje yra daug visko įdomaus. Man labai rūpėjo pamatyti vietas, susijusias su Silva Rerum", be to, rezgiau mintį visą traktą įveikti pėsčiomis ir (nelabai savanoriškai ;)) tam buvau užmotyvavusi dukrą, bet tuoj papasakosiu, kodėl šios minties pati gi ir atsižegnojau.

Pirmas iššūkis - nusigauti iki tų Vilanovo rūmų. Dvylika kilometrų yra vis dėlto daug.
Turiu gerų žinių, sakau dukrai šaltą ir vėjuotą šeštadienio rytą po to, kai lovoj gerdama kavą ištyrinėjau Varšuvos metro planą, kuriame - staigmena! - radau Vilanovo stotį ir man kažkodėl nekilo klausimų, kodėl nė vienas turistų vadovas nerekomenduoja į Vilanovo rūmus važiuoti metro. ;)

Butas, kuriame apsistojom penkioms naktims, buvo labai patogioje lokacijoje prie metro stoties Ratusz Arsenal. Užsakinėjau per booking, kaina - apie 50 Eur už naktį priklausomai nuo keitimo kurso. Atvykusių laukė dvi moterys, viena atlėkusi užnešė lagaminą (!), su kita sutvarkėme mokėjimo reikalus (mokėjau kortele!!). Bute radome absoliučiai viską, ko reikia patogiai apsistoti, plius kavos (tirpios, netirpios), arbatos, cukraus. Taipogi krepšį įvairių vaisių ir butelį gero baltojo vyno (ir miesto žemėlapių bei lankstinukų, jau nekalbant apie knygą apie Lenkijos istoriją!!!). Čia galite pamatyti šį butą booking sistemoje. Tiesa, nuotraukose jis gerokai šviesesnis nei iš tikrųjų, nes visi buto langai išeina į ūksmingą kiemą. (Kalbant apie klientų aptarnavimą ir teisingą kainodarą, tai atostogų pabaigoje trimis automobiliais keliavome po Lietuvą. Vienoje kaimo sodyboje Žemaitijoje ėmėme keturis kambarius, taip pat užsisakėme pusryčius dešimčiai žmonių, žodžiu, palikome šiek tiek to pinigo, bet paskui mūsų paprašė susimokėti 3 eurus už malkas, liko nuosėda.)

Vilanovo metro stotyje išlindus į paviršių pasitiko šaltas vėjas, lietaus debesys (ach tie mieli saulėto penktadienio prisiminimai), niūrūs betoniniai blokai ir jokių nuorodų. Navigacija nepaguodė - iki rūmų, sako, bus penki kilometrai. Didelis tas Vilanovas. :) Velnias, pamaniau, labiau apsimoka šiltai ir patogiai grįžti metro į centrą ir gaudyti 180 autobusą.
Išvakarėse buvome nužiūrėjusios, kad jis stoja Pl.Zamkowy stotelėje pačioje Varšuvos širdyje.

Autobuso ten laukėm amžinybę, kol dukra paklausė, ar aš mačiau pro šalį pravažiuojant bent kokią nors transporto priemonę.
Pasirodo, savaitgaliais Krokuvos priemiesčio gatvė atiduota pėstiesiems, panašiai kaip Gedimino prospekto pradžia, o autobusai važiuoja apylanka. Tai dar užtrukom, kol kitoje teatro pusėje radome mums reikalingą stotelę. Toliau nuo centro pilkos Varšuvos vaizdai pro autobuso langą iškart eliminavo norą ten vaikščioti. Pamaniau, kad užteks mudviem ir kelių kilometrų nuo Lazienkų parko, o iki ten nuo Vilanovo grįšim autobusu. Kai per dvi valandas pagaliau pasiekėme Vilanovo rūmus, kojos pirmiausia nunešė ne į muziejų, o čia.
Patiko, kad bilietus į Vilanovo muziejų buvo galima nusipirkti iš automato, mokant kortele, panašiai kaip į viešąjį transportą. Kiek teko susidurti, Varšuvos viešuoju transportu žaviuosi, nors patys lenkai mėgsta paburbėti.







Varšuvoje planavau pabūti netrumpai, todėl į kelionės programą galėjau sau leisti įtraukti vietas, kurių turistai paprastai neieško. Kad ir kur in the middle of nowhere jos būtų. Kai pernai per TV pamačiau, kaip profesorius A. Bumblauskas su studentais per Nacionalinę ekspediciją ieškojo, kur palaidotas Jokūbas Jasinskis, jau žinojau - būdama Varšuvoje nusilenkti šitam žmogui turėsiu ir aš.

Inžinierius, poetas, karys - Jokūbas Jasinskis buvo vienas iš 1794 metų sukilimo organizatorių ir vadų, radikalus Abiejų Tautų Respublikos visuomenės ir santvarkos pertvarkymo šalininkas. Siekė sulyginti miestiečių ir bajorų teises, panaikinti baudžiavą ir valstiečių priklausomybę.
Gimė 1761 metų liepos 24 dieną Poznanės vaivadijoje, bajorų šeimoje. Mokėsi Varšuvos kadetų korpuse. Karininko karjerą pradėjo Vilniuje, vadovavo savo įkurtai inžinerinio korpuso mokyklai. Vos perkopęs trisdešimt, dalyvavo karo veiksmuose su Rusija ir gavo pulkininko laipsnį. Paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu, 1794 metų vasarą vadovavo Rusijos užimto Vilniaus išvadavimui. Sulaukęs skundų dėl J. Jasinskio radikalumo ir pažiūrų, sukilimo vadas Tadas Kosciuška jį nušalino nuo karinio vadovavimo sukilimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet pavedė vadovauti divizijai ir paliko generolo laipsnį. Generolas Jasinskis žuvo tų pačių metų lapkričio 4 dieną paskutiniame sukilimo ir paskutiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės mūšyje, gindamas Varšuvos tuomet priemiestį Pragą. Jam buvo 33-eji.

Viešai prieinama informacija apie tai, kur palaidotas Jokūbas Jasinskis, gana skurdi. Rašo, kad Kamionek bažnyčioje, Kamionko, Kaminkovo, Kamionkowskim kapinėse. Rašiusieji copy-paste, matyt, neturi žalio supratimo, o tie, kas žino - nesidalija.

Kamionek rajonas, kaimynystėje su Praga, užima didžiulę teritoriją, kur ieškoti - neaišku. Bet už Sląsko Dąbrowski tilto, Pragoje, beveik ranka pasiekiami kyšojo bažnyčios bokštai, tas šiek tiek apramino ir, tuomet dar menkai besigaudant Varšuvoje, suklaidino. ;)

Į Varšuvą atvažiavome ketvirtadienio vakare, penktadienis buvo paskutinė šilta diena prieš prognozuojamą atvėsimą. Kai jau šiek tiek apsižvalgėm senamiestyje, išgėrėme kavos ir t.t., apie pietus pasiūliau dukrai įveikti Karališkąjį traktą nuo Vilanovo rūmų iki senamiesčio, bet ji susiraukė, kad per karšta (cha cha) ir per toli. Tada, sakau, eikim į kitą upės pusę ieškoti, kur palaidotas Jasinskis, čia gi netoli (cha cha).



Nors man nelabai įdomu, todėl pati neklausinėju, bet kai kurie žmonės nori pasisakyti, ką galvoja apie MO muziejų. Paprastai tai vyksta su tų gerųjų jaunystės laikų, kai žolė buvo žalesnė, kuriuose kažkokį vaidmenį vaidino kino teatras Lietuva, ilgesio gaida. Aš neturiu pirmųjų pasimatymų prie Lietuvos patirties, todėl esu tarp laukiančiųjų, kol pagaliau dar viena miesto skylė užsipildys pastebima architektūra, o mieste atsiras dar vienas ryškus kultūrinis taškas. Kaip bebūtų, MO muziejų projektavo vienas garsiausių JAV architektų Daniel Libeskind, ir pagal tai, ką matau šiandien iš gatvės, tai tikrai nebus eilinis atsargus, kas lygu nuobodus, stiklainis.



Kaunas traukiniu pirma klase, o ten - kaip Dievas duos! Kaunas visada yra gera mintis, neturint išankstinių planų, net jeigu tik kelioms valandoms. Tiesa, draugės atminty pirma klasė buvo klasiška (jos atmintis siekia labai senų laikų keliones traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal), bet dabar tai kaip ir jokio skirtumo. Buvo šiek tiek juokinga, kad kaip tik pirmos klasės vagono tualetas nustojo leist vandenį ir prieš Kauną buvo uždarytas, ir buvo šioks toks liūdesiukas, kad kavos aparatas (būtų gerai paprastas, kaip normaliuose tarpmiestiniuose autobusuose) jeigu ir buvo, tai gerai paslėptas, ir kadangi kava nekvepėjo, tai nėjo identifikuoti, kur.

Pavakary, prieš grįždamos į Vilnių, vėl užėjome į TĄ spurginę nusipirkti konorsskanaus namo. Iš viso perpiet matyto asortimento vakare buvo likusios tik spurgos su džemu, bet mmmmm vis tiek šiltos dar buvo ilgai, kol per lietų atsargiai nešėmės iki stoties (ir kitą rytą pašildytos orkaitėje vis tiek buvo tobulos!). Grįžti gavom bilietus į tas pačias pirmos klasės vagono vietas kaip ir ryte, tik šiuokart aš važiavau atbulai. O visą šeštadienio dieną leidome sau neskubėti ir pasimėgauti Kauno atradimais. 

Į klajonių pabaigą atradome Kiemo galeriją, esančią E. Ožeškienės gatvėje. Iki tol apie ją nebuvom girdėjusios. Plačiau apie idėją ir koncepciją čia galite pasiskaityti (gaila, kad perskaičiau tik jau grįžusi). Menininko Vytenio Jako sukurta Kiemo galerija yra Kauno sinagogos rajone ir susijusi su prieškariu šiuose kiemuose gyvenusia žydų bendruomene. Superinė vieta, ne tik įdomi, bet ir prasminga. Tikrai verta paeit truputį į kalną nuo įprastos linijos stotis-Laisvės alėja-Vilniaus gatvė-Rotušės aikštė!





„Įženk į Liepoją“ - parašyta ant knygelės turistams lietuvių kalba, kurių buvo prikrauta mūsų viešbutyje. Labai tikslu - įžengti viena koja, kai atlieka laiko nuo pliažo, arba, mūsų atveju, po žygio.

Miestas, kuriame nežudo senų medžių, pavydžiai galvojau vaikščiodama senų medžių lajos dovanojamose ūksmėse. Vilniuje tokių po truputį nelieka. Ne tik Vilnius, visa Lietuva kerta, įsisavina ir tuštėja. Liepoja turi tikro pavėsio.

Šeštadienis buvo skirtas TrenkTuro žygiui, todėl miestui galėjome skirti tik pusę sekmadienio. Deja, bet bažnyčios lankytojams atidarytos būtent šeštadienį. Penktadienį per automobilio langą matėm įdomios medinės architektūros. Bet vėl gi - sekmadienį ir jai neužteko laiko. Per pusę dienos pamačiau tai, ką labiausiai norėjau - senąją gimnaziją ir Karuostą.

Liepojos gimnazija

Ne, tai ne tas gražus baltas secesijos stiliaus Liepojos pirmosios gimnazijos pastatas, kurį fotografuoja turistai. Pastarasis naujesnis, o senoji Nikolajaus gimnazija 1884 - 1915 metais veikė pastate dabartiniu adresu Kr. Valdemāra 4. Dabar jos patalpose - Liepojos universitetas.

Kodėl Liepojos gimnazija? Ant fasado yra atminimo lenta, skirta čia besimokiusiems garsiems Latvijos žmonėms, taip pat Lenkijos iniciatyva įrengta lenta, kad Liepojos gimnazijoje mokėsi pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius.

Liepojos gimnazijoje yra mokęsi net trys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai - prezidentas Aleksandras Stulginskis, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius. Taip pat rašytojas Jonas Biliūnas, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis ir daug kitų žinomų žmonių.


Dabar miegosiu ramiau - prieš kelias dienas ant gimnazijos sienos įamžintas ir trijų mūsų signatarų atminimas.

Trys bažnyčios

Sekmadienis Liepojoje yra maldų, o ne turistų diena. Čia aš ne tiek noriu užnorinti skaitytojus, kiek pati sau priminti, kiek daug dar nepamačiau. ;) Tos trys gražios ir įdomios bažnyčios buvo pakeliui sukant ratu nuo mūsų viešbučio iki senosios gimnazijos ir atgal.




Švč. Trejybės liuteronų katedra - prie pat mūsų „Liva“. Iš pirmo žvilgsnio apleista, iš antro - tiesiog nenugliancinta, bet tuo pat metu (arba todėl) paslaptinga ir fotogeniška. Bažnyčia buvo statoma nuo 1742 iki 1758 metų vėlyvojo baroko stiliumi su klasicizmo elementais. Rokoko stiliaus interjeras, kurio nepavyko pamatyti, nes bažnyčia neįleido tuo metu turistų, turėtų būti puošnus ir prabangus. Katedroje pastatytas didžiausias Latvijoje 3 metrų aukščio altorius bei didžiausi pasaulyje (iki pat 1912 metų) mechaniniai vargonai, kuriuos 1773 metais sukonstravo vienas žymiausių to meto vargonų meistrų Heinrichas Andreasas Konciusas. Rugsėjį Liepojoje vyksta tarptautinis vargonų muzikos festivalis. Rekomenduojama taip pat užlipti į bažnyčios bokštą ir iš aukštai pasidairyti į miestą ir jūros pakrantę.

Į Šv. Juozapo katalikų katedrą tyliai tyliai įslinkom per mišias. Dabartinis bažnyčios pavidalas - iš 1900-ųjų. Kiekviena Dancigo plyta, iš kurių pastatyta bažnyčia, buvo atskirai supakuota ir atvežta iš Vokietijos!

Į Šv. Onos liuteronų bažnyčią per pamaldas įslinkti nepavyko. O ji slepia medinį 1697 metais pastatytą altorių, kurio grožį pavyko įžvelgti tik pro rakto skylutę.

Karuosta

Po to mūsų trijulė išsiskyrė pagal interesų sritį, ir mes dviese su viena drauge nuvažiavome į Karuostą. Gal prieš keliolika ar keliasdešimt metų atrodė liūdniau, bet dabar tai visai normalus chruščiovkių ir caro laikų namų rajonas. Namai su langais. Vienoje pusėje jūra, kitoje kanalas, jungiantis Baltiją su Liepojos ežeru. Žalia ir butai, įtariu, ne patys brangiausi.

Pirmiausia nuvažiavome prie Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvės, kuri kaip koks švyturys matyti iš visų Karuostos pakraščių. Cerkvė pagal architekto Vasilijaus Kosiakovo projektą buvo pastatyta per trejus metus. Pašventinta 1903 metų rugsėjį dalyvaujant pačiam Nikolajui II su šeima. Jis gi buvo įmūrijęs pirmą pamatų akmenį. Soboras imperijos karo ministerijos pastatytas svarbiame Baltijos jūros kariniame uoste ir skirtas paguosti ir įkvėpti jūreivius. Iš čia rusų jūreiviai ėjo į japonų karą ir į Pirmąjį pasaulinį. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai cerkvėje įsirengė oro gynybos punktą ir išlupo visus varpus. Beveik viską, kas buvo likę po vokiečių, sunaikino po karo rusai, įsirenginėdami jūreivių klubą. Stačiatikiams Šv. Nikolajaus Jūros cerkvė grąžinta Latvijai atgavus nepriklausomybę 1991 metais.



Viešpaties žengimo į dangų procesija aplink cerkvę. Labai tikra, labai gera buvo būti šalia.

Netoli nuo cerkvės - šiaurinis molas. Iki jo galima nueiti ir pėsčiomis. Stovėjimo aikštelė buvo pilna meškeriotojų automobilių. Meškerioja su draugais, šeimomis ir poromis. Dviračiai, meškerės, maudymukai, invaziniai grundalai. Daug grundalų. Molas net 1,8 km ilgio. Kadangi labai myliu molus, ant jo tiesiog kaifavau. Gaila, kad jūra buvo rami kaip stiklas. Bet tolimiausioje molo dalyje ir be vėjo galima nusisukti galvą.




Dėl pilno įspūdžio šiek tiek pašokinėjom per betono nuolaužas.

Nuo molo nuvažiavome prie šiaurinių fortų. Tai ne šiaip vienas kitas smėliu užneštas blokas kaip mūsų Melnragėje - tai ištisas paliktas miestas, kuriame galima filmuoti siaubo filmus. Visa Karuosta buvo apjuosta įtvirtinimų sistema. 1908 metais, nepraėjus dešimčiai metų nuo statybos pabaigos, priimtas sprendimas įtvirtinimus pripažinti strategine klaida ir likviduoti. Dalis pabūklų, pvz., buvo išvežta į Kauno fortus. Tai, kas liko nebaigta sprogdinti - fortifikacinių įtvirtinimų fragmentus, požeminius statinius, parako sandėlius - po truputį glemžiasi smėlis ir jūra. Bet Liepoja vis dar turi žiauriai įdomų ir fotogenišką lankytiną objektą.






Paskutinis sustojimas Liepojoje prieš susirandant kitoje miesto pusėje paliktą draugę - Oskaro Kalpako tiltas, kuris yra ne tik labai gražus, ne tik turi atsiveriantį fantastišką vaizdą į jūrą, bet ir vienas seniausių metalinės konstrukcijos tiltų Latvijoje ir, spėjama, sukonstruotas pagal prancūzų inžinieriaus Eifelio brėžinius. Jo dalys gali pasisukti 90 laipsnių kampu kiekviena į savo pusę.




Ir lengvai supasi!