Type Keyword and Press Enter to Search
×
Nors man nelabai įdomu, todėl pati neklausinėju, bet kai kurie žmonės nori pasisakyti, ką galvoja apie MO muziejų. Paprastai tai vyksta su tų gerųjų jaunystės laikų, kai žolė buvo žalesnė, kuriuose kažkokį vaidmenį vaidino kino teatras Lietuva, ilgesio gaida. Aš neturiu pirmųjų pasimatymų prie Lietuvos patirties, todėl esu tarp laukiančiųjų, kol pagaliau dar viena miesto skylė užsipildys pastebima architektūra, o mieste atsiras dar vienas ryškus kultūrinis taškas. Kaip bebūtų, MO muziejų projektavo vienas garsiausių JAV architektų Daniel Libeskind, ir pagal tai, ką matau šiandien iš gatvės, tai tikrai nebus eilinis atsargus, kas lygu nuobodus, stiklainis.



Kaunas traukiniu pirma klase, o ten - kaip Dievas duos! Kaunas visada yra gera mintis, neturint išankstinių planų, net jeigu tik kelioms valandoms. Tiesa, draugės atminty pirma klasė buvo klasiška (jos atmintis siekia labai senų laikų keliones traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal), bet dabar tai kaip ir jokio skirtumo. Buvo šiek tiek juokinga, kad kaip tik pirmos klasės vagono tualetas nustojo leist vandenį ir prieš Kauną buvo uždarytas, ir buvo šioks toks liūdesiukas, kad kavos aparatas (būtų gerai paprastas, kaip normaliuose tarpmiestiniuose autobusuose) jeigu ir buvo, tai gerai paslėptas, ir kadangi kava nekvepėjo, tai nėjo identifikuoti, kur.

Pavakary, prieš grįždamos į Vilnių, vėl užėjome į TĄ spurginę nusipirkti konorsskanaus namo. Iš viso perpiet matyto asortimento vakare buvo likusios tik spurgos su džemu, bet mmmmm vis tiek šiltos dar buvo ilgai, kol per lietų atsargiai nešėmės iki stoties (ir kitą rytą pašildytos orkaitėje vis tiek buvo tobulos!). Grįžti gavom bilietus į tas pačias pirmos klasės vagono vietas kaip ir ryte, tik šiuokart aš važiavau atbulai. O visą šeštadienio dieną leidome sau neskubėti ir pasimėgauti Kauno atradimais. 

Į klajonių pabaigą atradome Kiemo galeriją, esančią E. Ožeškienės gatvėje. Iki tol apie ją nebuvom girdėjusios. Plačiau apie idėją ir koncepciją čia galite pasiskaityti (gaila, kad perskaičiau tik jau grįžusi). Menininko Vytenio Jako sukurta Kiemo galerija yra Kauno sinagogos rajone ir susijusi su prieškariu šiuose kiemuose gyvenusia žydų bendruomene. Superinė vieta, ne tik įdomi, bet ir prasminga. Tikrai verta paeit truputį į kalną nuo įprastos linijos stotis-Laisvės alėja-Vilniaus gatvė-Rotušės aikštė!





„Įženk į Liepoją“ - parašyta ant knygelės turistams lietuvių kalba, kurių buvo prikrauta mūsų viešbutyje. Labai tikslu - įžengti viena koja, kai atlieka laiko nuo pliažo, arba, mūsų atveju, po žygio.

Miestas, kuriame nežudo senų medžių, pavydžiai galvojau vaikščiodama senų medžių lajos dovanojamose ūksmėse. Vilniuje tokių po truputį nelieka. Ne tik Vilnius, visa Lietuva kerta, įsisavina ir tuštėja. Liepoja turi tikro pavėsio.

Šeštadienis buvo skirtas TrenkTuro žygiui, todėl miestui galėjome skirti tik pusę sekmadienio. Deja, bet bažnyčios lankytojams atidarytos būtent šeštadienį. Penktadienį per automobilio langą matėm įdomios medinės architektūros. Bet vėl gi - sekmadienį ir jai neužteko laiko. Per pusę dienos pamačiau tai, ką labiausiai norėjau - senąją gimnaziją ir Karuostą.

Liepojos gimnazija

Ne, tai ne tas gražus baltas secesijos stiliaus Liepojos pirmosios gimnazijos pastatas, kurį fotografuoja turistai. Pastarasis naujesnis, o senoji Nikolajaus gimnazija 1884 - 1915 metais veikė pastate dabartiniu adresu Kr. Valdemāra 4. Dabar jos patalpose - Liepojos universitetas.

Kodėl Liepojos gimnazija? Ant fasado yra atminimo lenta, skirta čia besimokiusiems garsiems Latvijos žmonėms, taip pat Lenkijos iniciatyva įrengta lenta, kad Liepojos gimnazijoje mokėsi pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius.

Liepojos gimnazijoje yra mokęsi net trys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai - prezidentas Aleksandras Stulginskis, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius. Taip pat rašytojas Jonas Biliūnas, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis ir daug kitų žinomų žmonių.


Dabar miegosiu ramiau - prieš kelias dienas ant gimnazijos sienos įamžintas ir trijų mūsų signatarų atminimas.

Trys bažnyčios

Sekmadienis Liepojoje yra maldų, o ne turistų diena. Čia aš ne tiek noriu užnorinti skaitytojus, kiek pati sau priminti, kiek daug dar nepamačiau. ;) Tos trys gražios ir įdomios bažnyčios buvo pakeliui sukant ratu nuo mūsų viešbučio iki senosios gimnazijos ir atgal.




Švč. Trejybės liuteronų katedra - prie pat mūsų „Liva“. Iš pirmo žvilgsnio apleista, iš antro - tiesiog nenugliancinta, bet tuo pat metu (arba todėl) paslaptinga ir fotogeniška. Bažnyčia buvo statoma nuo 1742 iki 1758 metų vėlyvojo baroko stiliumi su klasicizmo elementais. Rokoko stiliaus interjeras, kurio nepavyko pamatyti, nes bažnyčia neįleido tuo metu turistų, turėtų būti puošnus ir prabangus. Katedroje pastatytas didžiausias Latvijoje 3 metrų aukščio altorius bei didžiausi pasaulyje (iki pat 1912 metų) mechaniniai vargonai, kuriuos 1773 metais sukonstravo vienas žymiausių to meto vargonų meistrų Heinrichas Andreasas Konciusas. Rugsėjį Liepojoje vyksta tarptautinis vargonų muzikos festivalis. Rekomenduojama taip pat užlipti į bažnyčios bokštą ir iš aukštai pasidairyti į miestą ir jūros pakrantę.

Į Šv. Juozapo katalikų katedrą tyliai tyliai įslinkom per mišias. Dabartinis bažnyčios pavidalas - iš 1900-ųjų. Kiekviena Dancigo plyta, iš kurių pastatyta bažnyčia, buvo atskirai supakuota ir atvežta iš Vokietijos!

Į Šv. Onos liuteronų bažnyčią per pamaldas įslinkti nepavyko. O ji slepia medinį 1697 metais pastatytą altorių, kurio grožį pavyko įžvelgti tik pro rakto skylutę.

Karuosta

Po to mūsų trijulė išsiskyrė pagal interesų sritį, ir mes dviese su viena drauge nuvažiavome į Karuostą. Gal prieš keliolika ar keliasdešimt metų atrodė liūdniau, bet dabar tai visai normalus chruščiovkių ir caro laikų namų rajonas. Namai su langais. Vienoje pusėje jūra, kitoje kanalas, jungiantis Baltiją su Liepojos ežeru. Žalia ir butai, įtariu, ne patys brangiausi.

Pirmiausia nuvažiavome prie Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvės, kuri kaip koks švyturys matyti iš visų Karuostos pakraščių. Cerkvė pagal architekto Vasilijaus Kosiakovo projektą buvo pastatyta per trejus metus. Pašventinta 1903 metų rugsėjį dalyvaujant pačiam Nikolajui II su šeima. Jis gi buvo įmūrijęs pirmą pamatų akmenį. Soboras imperijos karo ministerijos pastatytas svarbiame Baltijos jūros kariniame uoste ir skirtas paguosti ir įkvėpti jūreivius. Iš čia rusų jūreiviai ėjo į japonų karą ir į Pirmąjį pasaulinį. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai cerkvėje įsirengė oro gynybos punktą ir išlupo visus varpus. Beveik viską, kas buvo likę po vokiečių, sunaikino po karo rusai, įsirenginėdami jūreivių klubą. Stačiatikiams Šv. Nikolajaus Jūros cerkvė grąžinta Latvijai atgavus nepriklausomybę 1991 metais.



Viešpaties žengimo į dangų procesija aplink cerkvę. Labai tikra, labai gera buvo būti šalia.

Netoli nuo cerkvės - šiaurinis molas. Iki jo galima nueiti ir pėsčiomis. Stovėjimo aikštelė buvo pilna meškeriotojų automobilių. Meškerioja su draugais, šeimomis ir poromis. Dviračiai, meškerės, maudymukai, invaziniai grundalai. Daug grundalų. Molas net 1,8 km ilgio. Kadangi labai myliu molus, ant jo tiesiog kaifavau. Gaila, kad jūra buvo rami kaip stiklas. Bet tolimiausioje molo dalyje ir be vėjo galima nusisukti galvą.




Dėl pilno įspūdžio šiek tiek pašokinėjom per betono nuolaužas.

Nuo molo nuvažiavome prie šiaurinių fortų. Tai ne šiaip vienas kitas smėliu užneštas blokas kaip mūsų Melnragėje - tai ištisas paliktas miestas, kuriame galima filmuoti siaubo filmus. Visa Karuosta buvo apjuosta įtvirtinimų sistema. 1908 metais, nepraėjus dešimčiai metų nuo statybos pabaigos, priimtas sprendimas įtvirtinimus pripažinti strategine klaida ir likviduoti. Dalis pabūklų, pvz., buvo išvežta į Kauno fortus. Tai, kas liko nebaigta sprogdinti - fortifikacinių įtvirtinimų fragmentus, požeminius statinius, parako sandėlius - po truputį glemžiasi smėlis ir jūra. Bet Liepoja vis dar turi žiauriai įdomų ir fotogenišką lankytiną objektą.






Paskutinis sustojimas Liepojoje prieš susirandant kitoje miesto pusėje paliktą draugę - Oskaro Kalpako tiltas, kuris yra ne tik labai gražus, ne tik turi atsiveriantį fantastišką vaizdą į jūrą, bet ir vienas seniausių metalinės konstrukcijos tiltų Latvijoje ir, spėjama, sukonstruotas pagal prancūzų inžinieriaus Eifelio brėžinius. Jo dalys gali pasisukti 90 laipsnių kampu kiekviena į savo pusę.




Ir lengvai supasi!
Muziejų naktį buvau namie, bet jos išvakarėse apsilankiau Nacionalinio muziejaus surengtoje nemokamoje ekskursijoje Signatarų namuose. Prieš tai čia buvau tik studijų metais, kai šito paties pastato pirmame aukšte veikė toks pigus ir pobaisis bistro. Viršuj, pasak gido, buvo keliolika butų. Iš viso to galima numanyti, kad iš senojo Baltojo Štralio interjerų likę nekažką.

Mūsų nedidelė grupė muziejuje užsibuvo po darbo valandų, bet mūsų neskubino. Visi darbuotojai išėjo, likom tik mes ir gidas. Muziejus išsidėstęs per kelis aukštus. Pastate yra liftas šešiems žmonėms, bet nė vienas nenorėjo praleisti progos palypėti laiptais, kuriais laipiojo signatarai. Ekspozicija skirta ne tik signatarų ir Vasario 16-osios Akto, bet ir apskritai Vilniaus lietuvių visuomeninio gyvenimo istorijai, o prasideda nuo knygnešių. Ne vienas signataras savo visuomenininko ir politiko karjerą pradėjo būtent nuo lietuviškų knygų platinimo arba leidybos finansavimo. Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik plačiai žinomas žymiausių knygnešių nuotraukas, bet ir kontrafakcinę (t.y. suklastotą) Valančiaus laikų kantičką, kuri buvo spausdinta Mažojoje Lietuvoje, bet parašyta, kad Vilniuje, ir su atbuline data. Taip pat autentišką ketvirtąjį laikraščio Aušra numerį.

Alsėdžių atstovai Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Centre - būsimasis signataras teisininkas bajoras Stanislovas Narutavičius. Lietuviškos spaudos draudimo metais rėmė jos gabenimą ir platinimą.

Toliau visas kambarys su atkurtu interjeru skirtas Jonui Basanavičiui. Jame eksponuojami patriarchui priklausę daiktai - krėslas, knygos, vaistai, vaizdai iš Bulgarijos ir Krymo, anksti nuo džiovos mirusios mylimos žmonos Gabrielės Eleonoros Mohl nuotraukos, vėduoklė bei Eleonoros rankomis padaryta puokštė, ordinai, įvairūs suvenyrai bei senojo, nerealizuoto paminklo J. Basanavičiui maketas (giliai širdy viliuosi, kad ir naujasis realizuotas nebus, nes nu labai jis man nepatinka). Iš įdomesnių eksponatų - J. Basanavičiaus Bulgarijoje prijaukintos pelėdos iškamša.


J. Basanavičius su pelėda „draugavo“ dvejus metus, kol kaimynas nušovė, kai šiai prabudo medžioklės instinktas ir ji nutarė pati pasimedžioti maisto tarp kaimyno vištų. Jau daug vėliau grįždamas į Lietuvą J. Basanavičius parsivežė ir savo pelėdos iškamšą.

Patriarchas buvo laisvamanis, kaip ir Jonas Vileišis, bet kai jie kovojo dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios lietuviams, eidavo melstis. Pasak gido, Vileišiui buvo lengviau, nes vaikystėje turėjo pamaldžią auklę, išmokiusią jį "Tėve mūsų". Nors man nelabai tikisi, kad kaime augęs J. Basanavičius nebuvo išmokytas bent jau pagrindinių maldų.

Liūdna, kad ir šitoje ekspozicijoje kiti devyniolika signatarų liko toliau ir mažiau.

Ne visi jie buvo „patogūs“ ir visaip kaip faini pagal mūsų visuomenės mentalitetą. Buvo tarp jų pasiturinčių ir net nepadoriai turtingų, visi išsilavinę, būsimieji ministrai ir diplomatai, net 4 kunigai, ne vienas iš bajorų, kai kas pasirašinėjo su w. 

Ar teisingai Taryba nusprendė? Dabar mus vokiečiai sušaudys. Šitie žodžiai priskiriami Antanui Smetonai po Akto pasirašymo. Atsakomybė buvo beprotiška - dvidešimt žmonių prisiėmė padaryti sprendimą už visą tautą. Rizika irgi buvo didžiulė. Kai kurių jų atminimas Lietuvoje įamžintas labai skurdžiai. Tik vienas kitas turi savo vardu pavadintą gatvę Vilniuje. Signatarus atpažinti pradėjau tik važinėdama ir googlindama paskui jų nuotraukomis apklijuotus Vilniaus autobusus.

Neseniai skaičiau straipsnį apie anksti mirusio signataro Jokūbo Šerno sūnų Jokūbą Bernardą, arba Jacques Sernas. Penktajame dešimtmetyje vadintas gražiausiu pasaulio vyru! „Jis filmavosi ir draugavo su tokiomis garsenybėmis kaip Brigitte Bardot, Grace Kelly, Yves‘u Montand‘u, Henry Fonda, Ava Gardner, Nathalie Wood, Rocku Hudsonu. Buvo atsidūręs ir sekso simbolio aktorės Marilyn Monroe glėbyje. Tiesa, poros draugystė truko vos tris mėnesius.“ Taip išėjo, kad aplankyti savo tėvynės grįžo jau senatvėje, Lietuvai svarbų 2004 m. gegužės mėn.


Panašūs kadrai  galėtų suktis Signatarų namų ekranuose. Kodėl ne, jeigu karai, represijos ir laikas beveik nepaliko nei įdomesnių tų vyrų nuotraukų, nei asmeninių daiktų.

Tarp eksponatų - Jono Vileišio ranka rašytas raštas dėl grįžimo keturių signatarų-maištininkų, kuriems šiaip jau turėtume būti dėkingi už tokią valstybę, kokia buvo atkurta.


Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Stanislovas Narutavičius pareikalavo, kad akte nebūtų Antano Smetonos siūlytos nuostatos, kad Lietuva amžinai susijusi ryšiais su Vokietija, ir atstovėjo bekompromisės Lietuvos nepriklausomybės idėją priimant radikalų sprendimą - savarankiška, be jokių sąjungų su kitomis valstybėmis Lietuva. Mažumai pavyko įtikinti šešiolika kitų ir 2018 m. vasario 15 d. pasiekti susitarimą.

Šiuo metu didžiausias traukos objektas į Signatarų namus yra Vasario 16-osios aktas - Vokietijai siųstas nutarimas dėl valstybės atkūrimo. Filosofijos daktaro, diplomato Jurgio Šaulio ranka surašytas dokumentas eksponuojamas po stiklu tame pačiame kambaryje, kur buvo pasirašytas, ir jo, skirtingai nei kitų eksponatų, negalima fotografuoti. Apsaugininko pareiga sudrausminti tuos, kurie, kaip aš, nesusipranta patys. Tiesa, norėjau nusifotografuoti ne visą dokumentą, o tik du išsiskiriančius parašus jame. Donatas Malinauskas ir Stanislovas Narutavičius kaip tikri bajorai turėjo savo rašiklius, todėl jų parašai ryškesni. Teko skaityti ir kitą istoriją, kad neva Malinauskas, vėl gi kaip tikras bajoras, pavėlavo į akto pasirašymą, todėl pasirašė vėliau ir todėl kitu rašikliu. Kas ten žino, kaip buvo. Ir koks skirtumas.

Donatas Malinauskas buvo rusų ištremtas ir 1942 m. tremtyje Altajuje mirė iš bado. Stanislovas Narutavičius 1932 m. Naujųjų išvakarėse baigė gyvenimą savižudybe.

Paskui leido nusifotografuoti prie akto, t.y. prie vitrinos. Atrodo, niekas iš mūsų grupės šita galimybe nepasinaudojo. Norėjau nusifotografavusi su apsaugininkais, bet kad jau tokie griežti, tai neišdrįsau prašytis. :)
Bet Vokietijai siunčiame gerą žinią - jos archyvų turtas saugomas deramai.


Viename iš paskutinių kambarių sukurta improvizuota „fotoateljė“, kur galima pasijausti tose pačiose dekoracijose, kuriose nusifotografavo tada dar būsimi signatarai. Esu skaičiusi, kad fotoateljė buvo dabartinių Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje esančio pastato antrame aukšte, priešais vieną iš Štralio kavinių. Taip pat gidas patvirtino, kad jauna moteris gražioje šeimos nuotraukoje su Jonu Vailokaičiu ir vaikais - iš tiesų yra signatarus fotografavusi fotografė Aleksandra Jurašaitytė, šviesi ir aktyvi Vilniaus moteris. Jiedu su Vailokaičiu susituokė 1919 metų pradžioje. Vailokaičiai, beje, kadaise buvo Povilaičiai, baudžiauninkai. Ponas su klebonu sutarė, kad tų Povilaičių daug ir reikia kažkaip atskirti, o kad su vailokais - tai tebūnie Vailokaičiai.

O Aleksandro Stulginskio tikroji pavardė - Valiuška. Mirus bajoro Stulginskio berniukui, Aleksandro tėvas paprašė ta pavarde užrašyti jo vaiką. Taip tarp valstiečių Valiuškų atsirado Stulginskis bajoriška pavarde, kuri XIX amžiaus pabaigoje dar teikė šokių tokių privilegijų. Aišku, nebe tokių, kaip Daukanto laikais.

Tiesa, gidas sakė, kad, pagal genealogų tyrimus, vienas signataras, kuris vadinosi bajoru, iš tiesų kilęs iš valstiečių, bet kol to nežino net giminės Amerikoje, nesakysiu, kas. ;)

Pranas Dovydaitis, kurio nuotraukos ir daiktai tame pačiame kambaryje kaip Vailokaičio, nelabai sutardavo su A. Smetona. Atėjęs į prezidentūrą klausdavo, ar yra Antanas. Turit omeny Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną? A taip, prezidentą Antaną. ;) Prie Smetonos Dovydaičiui teko pusantro mėnesio pasėdėti kalėjime už ateitininkišką veiklą. Dovydaitis sakė, kad Antanas jį išsiuntė atostogų, kad nereikia dėstyti. Remdavo studentus. Kur palaidotas - nežinoma. 1942 metais rusų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime.

Nežinia kur bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse Rusijoje palaidotas kunigas Vladas Mironas. Ir Kazio Bizausko amžinojo poilsio vieta nežinoma. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941 metų birželį iš Kauno bėgdama NKVD vadovybė išsigabeno ir 90 politinių kalinių. Kazys Bizauskas kartu su dalimi kitų kalinių (tarp jų buvo ir Lietuvos lenkų skautų organizacijos vadovas devyniolikmetis Tadeusz Kognowicki) birželio 26 dieną buvo sušaudytas Bigosovo miestelyje Baltarusijoje prie geležinkelio stoties.

Liepos mėnesį į Lietuvą iš Los Andželo sugrįš broliai Biržiškos. Mykolas, Vaclovas ir Viktoras atguls Vilniaus Rasų kapinėse. Tai iš tiesų bus vienas iš svarbiausių valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo įvykių. 

Viešbutį rezervavau praėjusių metų spalį, bilietą pirkau prieš Kalėdas, buvo marios laiko iki gegužės, bet kaip greitai jis prabėgo! Ir štai dar vienas karštligiškas penktadienio vakaras, paskubomis baigiami darbai, degalinė, puodelis espresso stačiomis prie mašinos belaukiant draugės ir draugių krepšiai, sunkiai telpantys į bagažinę. Liepojoje buvome užsisakiusios biudžetinį variantą viešbutyje „Liva“ (nes keturvietį), neėmėme pusryčių, nes jų kaina beveik prilygo nakvynės kainai, todėl vežėmės arbatinuką, sumuštinių keptuvą ir maisto. Visko stipriai per daug, bet mes pačios jau netikim savo pažadais, kad kitą kartą tikrai tikrai vešimės mažiau.

Liepoją pasiekėme prieš vienuoliktą vakaro. Pusvalandį tamsoje blaškėmės ieškodamos to viešbučio, nors pagal žemėlapį neatrodė, kad gali būti kokių problemų. Bet mano navigacija nebuvo informuota apie perkastą gatvę ir uždarytą tiltą. Ne į temą, bet užvakar buvau #LEAD ciklo paskaitoje, kurią skaitė neuromokslininkė Urtė Neniškytė. Pasak jos, tyrimai parodė, kad navigaciją naudojančių žmonių smegenyse hipokampas (tokia smegenų sritis, atsakinga už atmintį ir erdvinį mąstymą) yra reikšmingai mažesnis nei tų, kurie GPS nesinaudoja. Tai, matyt, reikėtų labiau vystyti savo hipokampą, nes navigacija ne visada galima pasikliauti. Po vienos, antros, trečios „plytos“ iš nuovargio pradėjau su ja garsiai bartis. Jau viešbutyje (kaip atsitiktinai jį radom navigacijai taip malant š*, iki šiol neįsivaizduoju) pusiaunaktį draugė išpilstė graikiškos metaxos, ir tai buvo geriausias pasiruošimas 25 km žygiui per neilgą mano žygių istoriją.

Kitą dieną organizatoriai leido nesikelti labai anksti, nes 25 km starto tarpas buvo neįprastai ilgas. Matyt, prisitaikant prie tų lietuvių, kurie į Liepoją važiavo tik šeštadienio rytą. Coastline Trek'18: Liepāja žygyje lietuviai sudarė 90 proc., bent jau taip sakė savanoriai. Vis dėlto latvių buvo, tad su tikslu sustiprinti nacionalinį identitetą žygiui apsirengiau senus ir spalvingus patriotinius marškinėlius su krepšininko skeletu.

Startavome ne dešimtą, kaip paprastai, o vienuoliktą. Tik išėjusios į paplūdimį visos nusiavėme batus, o ilgas timpas pakeičiau trumpučiais šortais. Kai kurie gudresni ėjo pusiau su maudymosi kostiumais, jų įdegis išėjo dar geresnis, tik gal dar skausmingesnis. Basomis ėjau visus dvylika kilometrų pajūriu. Nebuvo super labai komfortiška, nes smėlis dažniausiai arba per daug suplūktas, arba pernelyg minkštas, bet vis tiek tai daug geriau nei eiti pilnais kedais smėlio ir nutrintomis kojomis.


Trys nerealios šunytės



O grįžtant - Verbelnieki kempingas pušyne, kurį kirtome, liko tarsi miražas - didžioji dalis kelio ėjo palei Liepojos ežerą. Matydamos ežerą žemėlapyje, prisikūrėme fantazijų (ir ne mes vienos), kaip eisim gaivia pakrante, o realybėje matėme meldais apžėlusią ir išvagotą kanalo. Iš dešinės pusės meldai ir bala žino iš kur atsiradusios ievos bei obelys be jokių pėdsakų, kad būta sodybų, iš kairės - ganyklos. Saulė kepino kaip pašėlusi ir nė trupučio pavėsio. Įdegiau greitai ir skaudžiai. Užtat pamačiau, kas tai yra tas unikalus lagūninio tipo ežeras, susiformavęs pamažu atsitraukiant Baltijos jūrai. Ežeras įtrauktas į gamtinio draustinio teritoriją, jame perėjimo metu knibžda daugybė Europoje retų paukščių. Ties vienu punktu matėm, kaip kanale plaukioja gyvatė. Buvo visai įdomu.

Vėlyvas išėjimas turi ir minusų. „Perskindol“ punkte nebebuvo perskindolo, tik dėžė tuščių indelių, kurioje beviltiškai rausėsi tie, kas tikėjosi atgaivinti pavargusias kojas. O paskutinis etapas buvo pačiame mieste, tiksliau - parke tarp miesto ir paplūdimio, kuris nustebino didžiuliais vandeniniu apsemtais plotais, kurie labai disonuoja su jūra, kopomis ir tvarkingais pėsčiųjų ir dviračių takais.

Pietūs, arba sotus alkano neužjaučia

Liepojos ežeras

Mes

Dar truputis Liepojos ežero


Miesto parke. Juokavome, kad labai tiktų kitų metų Kęstutėnų žygiui

Grįždamos su diplomais pagalvojome, kad neturėsim jokio noro viešbutyje keistis outfitus ir paišytis veidus. Vietą pavalgyti radome neiškart, nes vis dėlto jaučiasi, kad Liepoja palyginti nedidelis miestas ir kad prie jūros dar ne sezonas. Bet mums pavyko pastebėti iškabą Hot Potato tarp įspūdingų senovinių grūdų ambarų. Restorane ošė lietuvių kompanijos, o vienas stalelis kaip tik laukė mūsų. Rekomendacijos internete nemeluoja, prisidedu prie jų ir aš.

Ryte nieko neskaudėjo, būčiau galėjusi nueiti tokį pat maršrutą. Kitame įraše papasakosiu, ką pamatėme Liepojoje per sekmadienio pusdienį ir kodėl būtinai grįšiu į šitą miestą.

Iš pradžių dar abejojau, ar rašyti apie ekskursiją Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, bet pamaniau, kad informacija, kurią išgirdau vienoje iš nemokamų Lietuvos nacionalinio muziejaus ekskursijų, gali būti pravarti tiems, kas į bastėją ateina savarankiškai arba jau lankėsi čia, bet neturėjo gido, arba lankėsi seniau nei prieš dešimtį metų, arba tiesiog skaitė „Silva Rerum“.
Pradžioje apėjau taku aplink visą mūrą, paklebenau nedarinėjamas duris, vienas, antras, ir tada jau skambinau į muziejų. Sakau, help, bet kaip pas jus patekti? :) Nu nežinau, ką jie apie mane pagalvojo. :)

Pasagos formos gynybinis pastatas buvo kunigaikščio Aleksandro laikais pradėtos statyti gynybinės sienos dalis. Siena gelbėjo nuo totorių negudrių ginklų, bet negalėjo atstovėti prieš rusų artileriją. Taigi bastėjos paskirtis - sustiprinti sieną ir plačiai apšaudyti ginantis nuo amžinos grėsmės iš rytų, su kuria susijusi ir bastėjos vieta miesto plane. Trumpam užlipome pasižvalgyti į miestą nuo terasos. Tais laikais prieš bastėją nebuvo pastatų, Misionierių nebuvo, ir kalnas priešais buvo mažesnis. Patrankos terasoje taip pat netikros, tai Vokietijoje pagamintos kopijos. Tikrosios buvo gamintos Lietuvoje - Pūčkoriuose, Valkininkuose, bet bastėjoje jų nebėra.

O ten, kur mūsų laikais Subačiaus gatvės sankryža su Bokšto gatve, stovėjo galingiausi, didingiausi, stipriausi miesto vartai - Subačiaus. Bastėja su jais sudarė vieną gynybinę liniją, todėl, pasak mūsų gido, neteisinga Vilniaus bastėją vadinti barbakanu. Barbakanas stovėtų atskirai, o bastėja (buvo) susijungusi su siena.

Prie Subačiaus vartų, beje, gyveno žmogus, kuris gaudavo antrą didžiausią algą po miesto galvos. Jo pareigos irgi buvo susijusios su galvų reikalais. Taip, budelis. Jų Lietuvoje būta tik trijų. Puikiai apmokama profesija itin stiprių nervų žmonėms. Niekas jų nemėgo, budeliai buvo atstumtieji, bet žmonas susirasdavo, galbūt net labai gražias, kokios buvo daugelis kaltinamųjų raganavimu. Budeliai turėjo teisę mirties bausme nuteistai į akį kritusiai merginai pasiūlyti gyvybę mainais už ranką. Aišku, ši galėdavo atsisakyti, bet, jeigu priimdavo budelio ranką ir širdį, taip pat tapdavo atstumtąja. Bet gyvendavo, pritekliuje.

Ir taip, kažkur ten, prie Subačiaus vartų ar bastėjoje, gyvena Vilniaus pabaisa, baisesnė už budelį.

Baisi tai buvo vieta, bet kadangi bastėjos paskirtis pirmiausia karinė, muziejuje galima apžiūrėti šarvus, šaunamuosius ginklus, patrankas. Gidas daug pasakojo apie jų naudojimo principus ir parako rūšių ypatumus. Nors klausytis buvo įdomu, bet karinė informacija man galvoj neužsilaikė. :) Muziejuje yra sparnuotojo husaro atvaizdas. Sparnai buvo reikalingi ne tik dėl grožio (nors taip, atrodo bais stilingai), bet ir įbauginti priešus bei priešų žirgus - anie nepratę muistydavosi nuo sparnų keliamo garso. Be to, sparnai trukdydavo priešams pagauti husarus lasu. Lasą užmesti buvo galima, bet nutraukti sparnuotąjį husarą nuo žirgo - jau sunkiau.

Praradusi gynybinę funkciją po karų su Maskva bastėja po truputį nyko.
Pati miesto subinė, Vilniaus šiknaskylė - pasak Kristinos Sabaliauskaitės ir jos Sebastiano Bironto iš antrosios „Silva Rerum“ dalies. Tai šičia pasmerktasis Birontas leidosi žemyn, apgriuvusiais rūsio laiptais, tarp skliautų, sumūrytų iš stambių riedulių, tarp telkšančių pridvokusių balų, tarp palėsio, tarp keistų kvapų, tarp besisunkiančių nuodingų požemio dujų, o galbūt - mirtino paties bazilisko alsavimo, nešimas žiburiu ir veidrodžiu, kol atsidūrė visiškoj aklinoj tamsoj ir šviesa nebeatmušė jokių sienų, jokių daiktų ar apybraižų, vidury niekur. 
Tai mirti nuteistas Uršulės iš Norvaišų Birontienės sūnus kažkaip įtikino teisėjus vietoj trinkos jam leisti pabandyti rūsiuose įveikti baziliską, kas neva buvo lygiai taip pat mirtina, nes tas pabaisa žudo žvilgsniu. 
Tai čia jis suprato pabuvęs kažkur anapus.

Tikrovėje apleista bastėja porą šimtų metų buvo miesto šiukšlynu. Pastatas palengva skendo tose šiukšlėse ir dingo iš miesto peizažo. Vilniečiai gal net pamiršo, kad toks buvo - dunkso kalva priemiestyje, ir tiek.

Pasakojama legenda, kad gyveno ten žmogus, augino daržus, turėjo arklį, kuris ganėsi sau ramiai, ir štai vienu metu yra tas arklys, kitu - jau nebe. Įgriuvo per skylę į tunelį. Ieškant pražuvusio arklio 1907 metais buvo „atrasta“ bastėja. Taip, nuo sugriovimo ją išgelbėjo šiukšlės. Juk miesto sienos vartų, išskyrus Aušros, nebeliko, ir sienos liko tik fragmentai, ir bastėjos laukė toks pat likimas, rusmečiu arba per II pasaulinį karą.
Iš šiukšlių bastėją atkasė tik sovietmečiu.

Kai eisite tuneliu, pakelkite akis į kelių šimtų metų senumo skliautą ir angą jame, per kurią, manoma, ir įkrito nelaimėlis arklys. Bastėjos eksploatavimo pagal paskirtį laiku skylė buvo naudojama komunikavimui bei parakui į viršų paduoti.

Tarp šimtmečius besisluoksniavusių miesto šiukšlių greičiausiai buvo vertingų eksponatų, bet sovietmečiu nesicackino - kasė ekskavatoriumi ir išvežė į kolektyvinius sodus.


Nusileidus tuneliu žemyn, vis dėl to galima pamatyti šiek tiek eksponatų. Patrankos originalios, rastos Lietuvos teritorijoje - bet ne bastėjoje (bastėjoje buvo mažesnės).  Gidas mokė patrankas užtaisyti (beje, grupėje buvo žmonių, labai nuovokių karybos mene). Užtaisyti, šauti, išvalyti ir vėl užtaisyti trunka 15 minučių, todėl patrankos šaudydavo ne visos vienu metu, o pagal tam tikrą tvarką, nesuteikiant priešui keliolikos minučių atokvėpio.

Archeologiniai radiniai taip pat ne tik iš bastėjos.


Seniausias Vilniaus puodas. Jam 3 tūkst. metų, rastas J. Basanavičiaus gatvėje.


Suaugusio žmogaus batai iš bastėjos. Jiems apie 400 metų.

Atidarius čia muziejų, pirmoji ekspozicija bastėjoje buvo daug kuklesnė, galima sakyti, skurdi, be to, pastatas kentėjo nuo drėgmės. Plytos, kuriomis dabar apmūrytas įtvirtinimas, pagamintos Vokietijoje specialiai šiam pastatui, ir drėgmę sugeria itin gerai. Sako, gamintojas duoda 150 metų garantiją.

Ir dar bastėjoje galima pamatyti baziliską. Originalą, kuriam leidžiama paliesti uodegos galiuką, prieš tai sugalvojus norą. Tik reikia susirasti. Tarp veidrodžių. :)

Gaila, kad muziejuje praleidome tik valandą. Ekskursija baigėsi, savarankiškai apsižvalgyti nespėjome - šeštą vakaro, kai biuruose dirbantiems žmonėms laisvas vakaras dar tik prasideda, muziejaus durys užsidarė.
Tokios architektūros šventės kaip „Open House“ neturi nei Ryga, nei Talinas, nei Varšuva - artimiausiai panašus renginys vyksta Gdanske. Bent jau taip sakė vienas renginio savanoris. Paprastai per dvi dienas nueinu į penkias ar šešias atviros architektūros ekskursijas. Nuo daugiau jau ne tik pasivargsta fiziškai, bet ir atbunka dėmesys, dingsta tas wow jausmas. Šiemet planavau eiti į penkias ekskursijas su registracija, bet sekmadieniais š* malantis Vilniaus transportas pakoregavo mano planus. Kai centre supratau, kad persėdimas žlugo ir į Antakalnį vis tiek beviltiškai vėluoju, nutariau plaukų nuo galvos nesiraunant pažvelgti į reikalą konstruktyviai. Per atsiradusį „langą“ nuėjau į dvi be registracijos.

Beje, registravausi mobiliuoju telefonu, automobilyje pakeliui iš Jurbarko į Kauną, nepaisant to, kad šiemet registracijos puslapį visi draugiškai užlaužėme dar prieš jai prasidedant ir vėliau buvo daug erzelio soc. tinkluose.
Bet jeigu ir nebūtų pavykę su registracija, tai 10 metų neužteks pamatyti viską, ką siūlo projekto organizatoriai be jos.

Lietuvos nacionalinė dailės galerija

Iki NDG šeštadienį prisiyriau per trendines vestuvines fotosesijas sakurų fone. Po sakuromis per savaitę vilniečiai išmynė takus, kas aiškiai byloja apie poreikį plėsti sostinėje sakurų sodus.

Puikią ekskursiją galerijoje vedė Kasparas, Vilius ir Goda.

Tai buvęs revoliucijos muziejus, baigtas statyti 1980-aisiais naujajame Vilniaus centre šalia VCUP ir viešbučio  „Lietuva“. J. Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“ supančios atraminės sienos yra iš estiškų dolomito plokščių. Tokiomis anksčiau buvo apdailintas visas muziejus. G. Baravyko ir V. Vieliaus kurtas pastatas iš „kubų“ esą primena plevėsuojančią vėliavą - ko nesugalvosi, kad vakarietišką modernizmo idėją galėtum atnešti į sovietiją.

Dailės galerija buvusio revoliucijos muziejaus patalpose veikė iki 1999 metų, po to dėl kritinės būklės pastatas buvo uždaryta remontui. Konkursas vyko 1999 - 2003 metais, jį laimėjo architektai A. Bučas, D. Čaplinskas ir G. Kuginis. Dar 6 metus nuo 2003 iki 2009-ųjų vyko renovacija. NDG pasipildė dviem juodais ekranais ir patalpa, kurios nematyti nuo gatvės. Senasis tūris išlaikytas nepakitęs, tuo tarpu interjeras pertvarkytas stipriai. Panaikinta buvusi koridorinė sistema, atsivėrė erdvės.

Galerija įsileido mus ten, kur paprastai žmonės iš gatvės nepatenka - į požemines saugyklas, taip pat ten, kur nevaikšto galerijos lankytojai - į juoduosius ekranus. 1700 kvadratinių metrų užimančių saugyklų patalpų durys antspauduotos, o pro langelius, panašius į iliuminatorius, buvo galima matyti pastovioje drėgmėje ir temperatūroje saugomus XX amžiaus meno kūrinius. Mums parodė net ventiliacijos aparatus ir ortakius.

Laikinų ekspozicijų salė pastatyta renovacijos metu - anksčiau ten buvo tiesiog laukas. Įėjus į galeriją, salės kraštelis matomas už ilgo koridoriaus per siaurą angą, taip sukuriant traukos jausmą. Kadangi parodų erdvės turi būti gerai izoliuotos ir apsaugotos nuo gaisro, šioje angoje įrengtas unikalus techninis sprendimas - nuleidžiamos metalinės užuolaidos.

6 laipsnių pasvirimas



Juoduosiuose kranuose įrengtos administracinės patalpos.  3-3,5 m pločio ir apie 30 m ilgio ekranai iš tiesų (tai ne optinė iliuzija :)) yra pasvirę apie 6 laipsnius, ir viduje būnant tas juntama. Juodieji ekranai sukurti visiško kontrasto su senąja pastato dalimi principu - galerija labai plokščia ir žema, o ekranai absoliučiai vertikalūs, galerija balta, o jie juodi. Viskas tam, kad ekranai neužgožtų galerijos tūrio ir būtų galima labai puikiai identifikuoti, kas nauja, o kas sena.

Kai vaikystėje ir studijų metais važinėjau traukiniais, Naujoji Vilnia buvo pirmoji, kuri pasitikdavo atvykus į sostinę, ir paskutinė, kuri išlydėdavo. Pirmame kurse mes su drauge uždarbiavome mokydamos lietuvių kalbos rusakalbius kažkokio sulčių ir saldainių „Karvutė“, nors nesu tikra, ar ten nespaudė ir vyno, fabriko darbuotojus. Pirmus keletą santuokinio gyvenimo mėnesių Naujojoje Vilnioje nuomojomės pusę namelio be patogumų. Tas namelis iki šiol tebėra. Toks tad kuklus asmeninis santykis su šituo savitu ir išraiškingu Vilniaus rajonu.

Vilniumi Naujoji Vilnia iš antro karto tapo tik 1957 metais. Iki tol tai buvo atskiras miestas, kurio apylinkių istorija siekia tūkstantmečius, bet dabartinė Naujoji Vilnia labai glaudžiai susijusi su geležinkelio linija, nutiesta XIX amžiaus viduryje. Tai galėjo būti gražiausias miesto rajonas - jeigu būtų buvęs labiau mylimas sovietmečiu ir jeigu būtų labiau mylimas dabar. Neseniai internete perskaičiusi clickbaitinę, razborkėms generuoti skirtą publikaciją apie šiurpą vilniečiams keliantį rajoną, jau artimiausią laisvą savaitgalį tai pačiai draugei pasiūliau po tą rajoną pasivaikščioti.

Mes jau buvom Rokantiškių piliavietėje, todėl šį kartą pataupėme laiko ir pažintį su mažiau pažįstama - arba spėta pamiršti - Naująja Vilnia pradėjome nuo kito Vilnios kranto. Prie, matyt, istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus vardu pavadintos gatvės, kuria važiuoja vienintelis autobusas Nr. 27, stūkso Naujosios Vilnios pilkapiai. Tik jau įlipus man toptelėjo į galvą, kad tai vienintelis autobusas, kuris važiuoja pro nakvynės namus.

Bet turim ką turim. Išlipti reikia Užtvankos stotelėje. Autobuso informavimo apie stoteles funkcija buvo išprotėjusi, bet susigaudyti padėjo gera moteris, kuri kartu pagailėjo mūsų, kad teks lipti taip aukštai. :)

Pilkapynas


Kęstutėnų žygis buvo mano idee fixe ne vienus metus, nors nėra jis nei labai patogus susisiekimo iš Vilniaus atžvilgiu, nei kaip nors stipriau išreklamuotas. Patinka idėja. Kęstutėnų pėsčiųjų žygiai rengiami Kęstučio apygardos partizanams atminti. Šis žygis, startavęs ir finišavęs Pašaltuonio kaime Jurbarko rajone, buvo jau aštuntasis ir apėmė Kęstučio apygardos partizanų veikimo teritoriją, kurioje 1949 m. vasario 16 d. įvyko Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų vadovybės ir Adolfo Ramanausko-Vanago susitikimas, ir buvo skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Juo labiau negalėjau jo praleisti.
Atmintis apgaulingas daiktas. Prisimenu, kad Geležinkelių muziejuje Mindaugo gatvėje buvome su dukra prieš kokius penkerius metus, o jis jau aštunti metai persikėlęs į Geležinkelio stotį. O dukra šiomis dienomis švenčia dvidešimtmetį. :) Nutiko taip, kad kovo mėnesį šiame muziejuje apsilankiau du savaitgalius iš eilės. Pirmą kartą neplanuotai, pasitikus į Vilnių atvykusią sesę, nes ji laukė po muziejaus iškaba, o antrą kartą jau su iš anksto užsakyta ekskursija, kuri ne tik suteikia daugiau informacijos, bet ir daugiau leidžia. Negaliu nepaminėti, kad turint tos dienos traukinio bilietą atskiro bilieto (jeigu be ekskursijos) pirkti nereikia. Vienu žodžiu, labai rekomenduoju apsilankyti. Aš, galima sakyti, užaugusi prie seniausios geležinkelio linijos bėgių tiesiogine to žodžio prasme, šiek tiek domėjusis geležinkelių istorija ir net „dalyvavusi“ joje kurpdama Švenčionėlių ruožo sovietmečio profsąjungų protokolus, nes mano tėtis geležinkeliuose dirbo bemaž 20 metų ir turėjo protingų vaikų ;), vis tiek sužinojau nemažai nauja ir įdomaus. Ekspozicija ir ekskursija labai pritaikytos vaikams, ypač antra salė. Būtų gerai, kad vaikai muziejui atsakytų draugišku elgesiu ir neniokotų eksponatų.  

Ekskursija tapo dėl ligų gerokai pavėluotos mano gimtadienio šventės dalimi. Ta proga visos buvome papuoštos stilizuotomis geležinkelių kepuraitėmis (nevisam, tik geresniam įsijautimui į ekskursiją) ir gavome po vaikišką eilėraštį, į kurį reikėjo įrašyti trūkstamus žodžius iš ekspozicijos eksponatų. Gerai, kad tų žaidimų buvo nedaug. Po to nuo autentiškų medinių mano vaikystės laikų dyzelinių traukinių suolų prasidėjo rimtoji ekskursijos dalis.


Šalia avoskės - senosios Vilniaus stoties nuotraukos. Apie stoties likimą šiek tiek daugiau parašiau pabaigoje.


Muziejuje eksponuojama daug pirmųjų geležinkelio stočių ir žmonių nuotraukų,  autentiškų daiktų (suolai, lentynos, stiklinės ir jų podstakanikai, komposteriai, kuriuose galima išmušti bilietą su Lietuvai svarbia data, saugyklų seifai, net gazuoto vandens aparatas, tiesa, ne tas, kuris stovėjo gatvėje prie priemiestinių kasų, o iš dirbtuvių. Granionkė stiklinė priklijuota dėl pačios banaliausios priežasties - vagia.  

Geležinkelių istorija Lietuvoje prasidėjo XIX amžiaus viduryje. Tuomet buvo pastatytos pirmosios geležinkelio stotys - iš viso 21. Tik dvi iš jų buvo aukščiausios klasės. Jeigu manote, kad Vilnius ir Kaunas, tai klystate. Pastarosios buvo tik pirmos klasės, o aukščiausios - Virbalio vardu vadinta stotis Kybartuose ir Lentvario. Aukščiausia klasė reiškia, kad stotis buvo pritaikyta priimti Rusijos carą, jo šeimą ir asmeninį traukinį. Dėl Lentvario, kurio stotis iš išorės atrodo lygiai taip pat kaip Švenčionėlių, pasistengė, žinoma, Lentvario grafas Tiškevičius. O kaip atrodė senoji Virbalio stotis (Veržbolovo, taip tuomet vadinosi) Kybartuose, galima pamatyti nuotraukoje pačioje ekspozicijos pradžioje. Kad stotis Kybartuose vadinasi Virbalio, kaltas atsainus žemėlapių skaitymas Rusijoje,  atstumo tarp Virbalio ir Lietuvos sienos neįvertinimas ir paskui jau nenoras keisti dokumentus, Virbalio tai Virbalio - rusams nebuvo jokio skirtumo. Tai buvo paskutinė stotis Sankt Peterburgo - Varšuvos trasoje prie Rusijos imperijos sienos. Prūsijos pusėje pirmoji stotis buvo Eitkūnai. Kaip tik Eitkūnus 1944 metų vasarą rusai ir norėjo  susprogdinti, bet, kaip pas juos sakoma, norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada - "netyčia" susprogdino Virbalio stotį Kybartuose. Dabartinė Kybartų stotis pastatyta gretimai tos vietos, kur buvo senoji, bet jai, žinoma, nebeprilygsta.


Senoji Virbalio stotis.


Salę puošia dabar nebenaudojama informacinė lenta su informacija apie nebeegzistuojantį maršrutą į Mažeikius ir varpas, kurio paskirtis taip pat buvo informuoti. Keleiviams senojoje Vilniaus stotyje nereikėjo blaškytis po peronus. Vienas varpo dūžis reiškė, kad traukinys atvažiuoja, du - kad reikia sulipti, trys - kad išvažiuoja.

Pokariu Vingio parke, siaurojo lenkų laikais pastatyto geležinkelio vietoje, iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos veikė mažojo vaikų geležinkelio linija su keliomis stotimis, kurios vadinosi atitinkamai - Komjaunimo, Pionierių, Sporto. Dalį geležinkelininkų funkcijų ten atliko vaikai, vyko įvairios stovyklos. Kažkas panašaus neseniai buvo Ignalinoje, kur pastaraisiais metais važinėjo siaurojo geležinkelio linija geležinkelininkų vaikų vasaros stovykloje, uždarame pusiasalyje tarp Gavio ir Gavaičio ežerų. Bet gidė sakė, kad daugiau nebevažinės. Yra vilčių, kad muziejui pavyks apsaugoti jį nuo eilinio sunaikinimo ir parvežti į Vilnių. 


Kovo 11 akto signataro Algimanto Norvilo padovanota geležinkelio bėgių fragmentų kolekcija.


Tai kelininkų drezina. Ekskursijoje galima ant jos užlipti ir taip pat galima „išbandyti“ rankinį bėgių pjūklą bei „pavaldyti“ iešmo pervedimo mechanizmą.


„Traukiniui stovint naudotis išeinamąja vieta draudžiama“.


Labai gražiai surašytas dokumentas iš ekspozicijoje už stiklo esančio vadovo kabineto, surankioto iš įvairių laikotarpių. Spinta - XX  3 dešimtmečio iš Šiaulių geležinkelio zonos, 1937 metų uniforma, stalas Lenkijos geležinkelių, įspūdingas skylamušis - XX a pradžios. Ant sienos kabo žemėlapis, kuriame punktyrine linija pažymėti planuoti statyti geležinkeliai, tarp jų linijos į Ukmergę, Uteną, Ežerėnus (Zarasus). Deja, dėl karo planai taip ir liko planais.

Ten pat eksponuojamas žaidimų stalelis iš pirmos klasės vagono. XIX amžiuje traukiniai iš Sankt Peterburgo keliavo tokie įdomūs, spalvingi - garvežys buvo tamsiai violetinės spalvos, 3 klasės vagonas rudos spalvos, antros klasės vagonas rudas arba auksinis, o pirmos klasės vagonas - žydras. Kelionės traukiniu buvo brangios. Antra klasė kainavo tris kartus brangiau nei trečia, o pirma atitinkamai tris kartus daugiau už antrą. Palydovų tais laikais nebuvo, bet pirmos klasės vagonuose keleivius pasitikdavo vadinamoji „prisluga“, buvo galima surūkyti cigarą, pažaisti stalo žaidimus, šios klasės vagonai turėjo savo tualetą.


Lokomotyvo DM62 treniruoklis su vaikų sulaužytu vairu.

Muziejuje, kur dėmesio atsirado net nelabai įdomiam vaikiškam siaurukui Ignalinoje, nė žodžiu neužsiminta apie sovietmečiu labai užslaptintą 1945 metų geležinkelių katastrofą Vilniuje. Matyt, kažkam geležinkeliuose iki šiol nemalonu apie tai prisiminti. Ekskursijos pabaigoje apie tai prakalbo draugė, kuri apie katastrofą išgirdo vienoje iš fotografo Stanislovo Žvirgždo paskaitų. Kadangi patikimos informacijos apie šią katastrofą nedaug, toliau surašiau trumpai pagal labai išsamų ir įdomų, dokumentais grįstą Mariaus Ėmužio straipsnį žurnale „Naujasis židinys“, kuris vadinasi „Vienos katastrofos istorija“.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Vilniuje jau buvo rusų armija, 1945 m. sausio 12 d., link Vilniaus geležinkelio stoties artėjo traukinys su 47 vagonais, pakrautais sprogstamąja karine amunicija. Manevrų tarnybos Vilniaus poskyrio budintysis Gruninas, geležinkelio ruožo karinio komendanto pavaduotojas majoras Vasilcovas ir karo dispečeris vyr. leitenantas Ivlevas pasitarę sutarė, kad Kirtimų stotyje reikia performuoti sąstatą, kad to nereiktų daryti Vilniaus stoties mazge, nepaisant to, kad toks perstatymas pažeidžia techninio eksploatavimo taisykles. Perstatęs sąstatą, Kirtimų stoties viršininkas Šeršinskis paprašė Vilniaus stoties budinčiojo Šidlausko leidimo traukiniui vykti į Vilniaus stotį. 16 val. 5 min. leidimas buvo gautas, tačiau Šidlauskas nepasirūpino paruošti laisvą kelią traukinio priėmimui Vilniuje, pamanęs, kad pavyks traukinį užlaikyti prie semaforo įvažiuojant į stotį. Tyrimo metu nustatyta, kad tokia praktika buvo naudojama ne pirmą kartą. Gavę leidimą iš Vilniaus, Kirtimų stoties viršininkas Šeršinskis traukiniui leido išvykti jo neapžiūrėjęs ir neįspėjęs mašinisto, kad laikytųsi saugaus greičio, be to, niekas mašinisto iki Vilniaus stoties nelydėjo. 16 val. 20 min. traukinys pajudėjo. Mašinistas leido sąstatui pasiekti greitį daugiau nei 60 km per valandą, nepamatė uždaryto semaforo ir pradėjo stabdyti tik sąstatui įlėkus į stotį. 16 val. 35 min. pilnas sprogstamosios amunicijos traukinys Vilniaus stotyje rėžėsi į manevruojantį zenitinių pabūklų sąstatą. Pirminėje informacijoje Stalinui buvo rašoma, kad žuvo 53 žmonės. Jau kitą dieną patikslinta, kad žuvo 86 žmonės, o avarijos vietos tvarkymo ir tyrimo metu žuvusiųjų skaičius išaugo iki 94. Kiek žmonių žuvo iš tiesų ir kokie buvo sprogimo padariniai miestui, galima tik numanyti. Dauguma kūnų po sprogimo buvo neatpažįstami. Žinoma, kad tyrimo metu buvo suimti 8 įtariamieji. Realia laisvės atėmimo bausme buvo nubaustas traukinio vyresnysis konduktorius Deviatinas - jis gavo aštuonerius metus lagerio. Vilniaus stoties budintysis Šidlauskas ir traukinio meistras Pelesa nuteisti aukščiausia bausme sušaudant. Visi buvo teisti pagal Rusijos (RSFSR) Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris numatė atsakomybę už banditizmą, gaujų organizavimą bei jų vykdomus išpuolius, tarp jų ir naikinant geležinkelį.


Apgriauta geležinkelio stotis po karo buvo atstatyta stalininiu pavidalu, koks liko iki šių dienų.