Type Keyword and Press Enter to Search
×

Iš pradžių dar abejojau, ar rašyti apie ekskursiją Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, bet pamaniau, kad informacija, kurią išgirdau vienoje iš nemokamų Lietuvos nacionalinio muziejaus ekskursijų, gali būti pravarti tiems, kas į bastėją ateina savarankiškai arba jau lankėsi čia, bet neturėjo gido, arba lankėsi seniau nei prieš dešimtį metų, arba tiesiog skaitė „Silva Rerum“.
Pradžioje apėjau taku aplink visą mūrą, paklebenau nedarinėjamas duris, vienas, antras, ir tada jau skambinau į muziejų. Sakau, help, bet kaip pas jus patekti? :) Nu nežinau, ką jie apie mane pagalvojo. :)

Pasagos formos gynybinis pastatas buvo kunigaikščio Aleksandro laikais pradėtos statyti gynybinės sienos dalis. Siena gelbėjo nuo totorių negudrių ginklų, bet negalėjo atstovėti prieš rusų artileriją. Taigi bastėjos paskirtis - sustiprinti sieną ir plačiai apšaudyti ginantis nuo amžinos grėsmės iš rytų, su kuria susijusi ir bastėjos vieta miesto plane. Trumpam užlipome pasižvalgyti į miestą nuo terasos. Tais laikais prieš bastėją nebuvo pastatų, Misionierių nebuvo, ir kalnas priešais buvo mažesnis. Patrankos terasoje taip pat netikros, tai Vokietijoje pagamintos kopijos. Tikrosios buvo gamintos Lietuvoje - Pūčkoriuose, Valkininkuose, bet bastėjoje jų nebėra.

O ten, kur mūsų laikais Subačiaus gatvės sankryža su Bokšto gatve, stovėjo galingiausi, didingiausi, stipriausi miesto vartai - Subačiaus. Bastėja su jais sudarė vieną gynybinę liniją, todėl, pasak mūsų gido, neteisinga Vilniaus bastėją vadinti barbakanu. Barbakanas stovėtų atskirai, o bastėja (buvo) susijungusi su siena.

Prie Subačiaus vartų, beje, gyveno žmogus, kuris gaudavo antrą didžiausią algą po miesto galvos. Jo pareigos irgi buvo susijusios su galvų reikalais. Taip, budelis. Jų Lietuvoje būta tik trijų. Puikiai apmokama profesija itin stiprių nervų žmonėms. Niekas jų nemėgo, budeliai buvo atstumtieji, bet žmonas susirasdavo, galbūt net labai gražias, kokios buvo daugelis kaltinamųjų raganavimu. Budeliai turėjo teisę mirties bausme nuteistai į akį kritusiai merginai pasiūlyti gyvybę mainais už ranką. Aišku, ši galėdavo atsisakyti, bet, jeigu priimdavo budelio ranką ir širdį, taip pat tapdavo atstumtąja. Bet gyvendavo, pritekliuje.

Ir taip, kažkur ten, prie Subačiaus vartų ar bastėjoje, gyvena Vilniaus pabaisa, baisesnė už budelį.

Baisi tai buvo vieta, bet kadangi bastėjos paskirtis pirmiausia karinė, muziejuje galima apžiūrėti šarvus, šaunamuosius ginklus, patrankas. Gidas daug pasakojo apie jų naudojimo principus ir parako rūšių ypatumus. Nors klausytis buvo įdomu, bet karinė informacija man galvoj neužsilaikė. :) Muziejuje yra sparnuotojo husaro atvaizdas. Sparnai buvo reikalingi ne tik dėl grožio (nors taip, atrodo bais stilingai), bet ir įbauginti priešus bei priešų žirgus - anie nepratę muistydavosi nuo sparnų keliamo garso. Be to, sparnai trukdydavo priešams pagauti husarus lasu. Lasą užmesti buvo galima, bet nutraukti sparnuotąjį husarą nuo žirgo - jau sunkiau.

Praradusi gynybinę funkciją po karų su Maskva bastėja po truputį nyko.
Pati miesto subinė, Vilniaus šiknaskylė - pasak Kristinos Sabaliauskaitės ir jos Sebastiano Bironto iš antrosios „Silva Rerum“ dalies. Tai šičia pasmerktasis Birontas leidosi žemyn, apgriuvusiais rūsio laiptais, tarp skliautų, sumūrytų iš stambių riedulių, tarp telkšančių pridvokusių balų, tarp palėsio, tarp keistų kvapų, tarp besisunkiančių nuodingų požemio dujų, o galbūt - mirtino paties bazilisko alsavimo, nešimas žiburiu ir veidrodžiu, kol atsidūrė visiškoj aklinoj tamsoj ir šviesa nebeatmušė jokių sienų, jokių daiktų ar apybraižų, vidury niekur. 
Tai mirti nuteistas Uršulės iš Norvaišų Birontienės sūnus kažkaip įtikino teisėjus vietoj trinkos jam leisti pabandyti rūsiuose įveikti baziliską, kas neva buvo lygiai taip pat mirtina, nes tas pabaisa žudo žvilgsniu. 
Tai čia jis suprato pabuvęs kažkur anapus.

Tikrovėje apleista bastėja porą šimtų metų buvo miesto šiukšlynu. Pastatas palengva skendo tose šiukšlėse ir dingo iš miesto peizažo. Vilniečiai gal net pamiršo, kad toks buvo - dunkso kalva priemiestyje, ir tiek.

Pasakojama legenda, kad gyveno ten žmogus, augino daržus, turėjo arklį, kuris ganėsi sau ramiai, ir štai vienu metu yra tas arklys, kitu - jau nebe. Įgriuvo per skylę į tunelį. Ieškant pražuvusio arklio 1907 metais buvo „atrasta“ bastėja. Taip, nuo sugriovimo ją išgelbėjo šiukšlės. Juk miesto sienos vartų, išskyrus Aušros, nebeliko, ir sienos liko tik fragmentai, ir bastėjos laukė toks pat likimas, rusmečiu arba per II pasaulinį karą.
Iš šiukšlių bastėją atkasė tik sovietmečiu.

Kai eisite tuneliu, pakelkite akis į kelių šimtų metų senumo skliautą ir angą jame, per kurią, manoma, ir įkrito nelaimėlis arklys. Bastėjos eksploatavimo pagal paskirtį laiku skylė buvo naudojama komunikavimui bei parakui į viršų paduoti.

Tarp šimtmečius besisluoksniavusių miesto šiukšlių greičiausiai buvo vertingų eksponatų, bet sovietmečiu nesicackino - kasė ekskavatoriumi ir išvežė į kolektyvinius sodus.


Nusileidus tuneliu žemyn, vis dėl to galima pamatyti šiek tiek eksponatų. Patrankos originalios, rastos Lietuvos teritorijoje - bet ne bastėjoje (bastėjoje buvo mažesnės).  Gidas mokė patrankas užtaisyti (beje, grupėje buvo žmonių, labai nuovokių karybos mene). Užtaisyti, šauti, išvalyti ir vėl užtaisyti trunka 15 minučių, todėl patrankos šaudydavo ne visos vienu metu, o pagal tam tikrą tvarką, nesuteikiant priešui keliolikos minučių atokvėpio.

Archeologiniai radiniai taip pat ne tik iš bastėjos.


Seniausias Vilniaus puodas. Jam 3 tūkst. metų, rastas J. Basanavičiaus gatvėje.


Suaugusio žmogaus batai iš bastėjos. Jiems apie 400 metų.

Atidarius čia muziejų, pirmoji ekspozicija bastėjoje buvo daug kuklesnė, galima sakyti, skurdi, be to, pastatas kentėjo nuo drėgmės. Plytos, kuriomis dabar apmūrytas įtvirtinimas, pagamintos Vokietijoje specialiai šiam pastatui, ir drėgmę sugeria itin gerai. Sako, gamintojas duoda 150 metų garantiją.

Ir dar bastėjoje galima pamatyti baziliską. Originalą, kuriam leidžiama paliesti uodegos galiuką, prieš tai sugalvojus norą. Tik reikia susirasti. Tarp veidrodžių. :)

Gaila, kad muziejuje praleidome tik valandą. Ekskursija baigėsi, savarankiškai apsižvalgyti nespėjome - šeštą vakaro, kai biuruose dirbantiems žmonėms laisvas vakaras dar tik prasideda, muziejaus durys užsidarė.
Tokios architektūros šventės kaip „Open House“ neturi nei Ryga, nei Talinas, nei Varšuva - artimiausiai panašus renginys vyksta Gdanske. Bent jau taip sakė vienas renginio savanoris. Paprastai per dvi dienas nueinu į penkias ar šešias atviros architektūros ekskursijas. Nuo daugiau jau ne tik pasivargsta fiziškai, bet ir atbunka dėmesys, dingsta tas wow jausmas. Šiemet planavau eiti į penkias ekskursijas su registracija, bet sekmadieniais š* malantis Vilniaus transportas pakoregavo mano planus. Kai centre supratau, kad persėdimas žlugo ir į Antakalnį vis tiek beviltiškai vėluoju, nutariau plaukų nuo galvos nesiraunant pažvelgti į reikalą konstruktyviai. Per atsiradusį „langą“ nuėjau į dvi be registracijos.

Beje, registravausi mobiliuoju telefonu, automobilyje pakeliui iš Jurbarko į Kauną, nepaisant to, kad šiemet registracijos puslapį visi draugiškai užlaužėme dar prieš jai prasidedant ir vėliau buvo daug erzelio soc. tinkluose.
Bet jeigu ir nebūtų pavykę su registracija, tai 10 metų neužteks pamatyti viską, ką siūlo projekto organizatoriai be jos.

Lietuvos nacionalinė dailės galerija

Iki NDG šeštadienį prisiyriau per trendines vestuvines fotosesijas sakurų fone. Po sakuromis per savaitę vilniečiai išmynė takus, kas aiškiai byloja apie poreikį plėsti sostinėje sakurų sodus.

Puikią ekskursiją galerijoje vedė Kasparas, Vilius ir Goda.

Tai buvęs revoliucijos muziejus, baigtas statyti 1980-aisiais naujajame Vilniaus centre šalia VCUP ir viešbučio  „Lietuva“. J. Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“ supančios atraminės sienos yra iš estiškų dolomito plokščių. Tokiomis anksčiau buvo apdailintas visas muziejus. G. Baravyko ir V. Vieliaus kurtas pastatas iš „kubų“ esą primena plevėsuojančią vėliavą - ko nesugalvosi, kad vakarietišką modernizmo idėją galėtum atnešti į sovietiją.

Dailės galerija buvusio revoliucijos muziejaus patalpose veikė iki 1999 metų, po to dėl kritinės būklės pastatas buvo uždaryta remontui. Konkursas vyko 1999 - 2003 metais, jį laimėjo architektai A. Bučas, D. Čaplinskas ir G. Kuginis. Dar 6 metus nuo 2003 iki 2009-ųjų vyko renovacija. NDG pasipildė dviem juodais ekranais ir patalpa, kurios nematyti nuo gatvės. Senasis tūris išlaikytas nepakitęs, tuo tarpu interjeras pertvarkytas stipriai. Panaikinta buvusi koridorinė sistema, atsivėrė erdvės.

Galerija įsileido mus ten, kur paprastai žmonės iš gatvės nepatenka - į požemines saugyklas, taip pat ten, kur nevaikšto galerijos lankytojai - į juoduosius ekranus. 1700 kvadratinių metrų užimančių saugyklų patalpų durys antspauduotos, o pro langelius, panašius į iliuminatorius, buvo galima matyti pastovioje drėgmėje ir temperatūroje saugomus XX amžiaus meno kūrinius. Mums parodė net ventiliacijos aparatus ir ortakius.

Laikinų ekspozicijų salė pastatyta renovacijos metu - anksčiau ten buvo tiesiog laukas. Įėjus į galeriją, salės kraštelis matomas už ilgo koridoriaus per siaurą angą, taip sukuriant traukos jausmą. Kadangi parodų erdvės turi būti gerai izoliuotos ir apsaugotos nuo gaisro, šioje angoje įrengtas unikalus techninis sprendimas - nuleidžiamos metalinės užuolaidos.

6 laipsnių pasvirimas



Juoduosiuose kranuose įrengtos administracinės patalpos.  3-3,5 m pločio ir apie 30 m ilgio ekranai iš tiesų (tai ne optinė iliuzija :)) yra pasvirę apie 6 laipsnius, ir viduje būnant tas juntama. Juodieji ekranai sukurti visiško kontrasto su senąja pastato dalimi principu - galerija labai plokščia ir žema, o ekranai absoliučiai vertikalūs, galerija balta, o jie juodi. Viskas tam, kad ekranai neužgožtų galerijos tūrio ir būtų galima labai puikiai identifikuoti, kas nauja, o kas sena.

Kai vaikystėje ir studijų metais važinėjau traukiniais, Naujoji Vilnia buvo pirmoji, kuri pasitikdavo atvykus į sostinę, ir paskutinė, kuri išlydėdavo. Pirmame kurse mes su drauge uždarbiavome mokydamos lietuvių kalbos rusakalbius kažkokio sulčių ir saldainių „Karvutė“, nors nesu tikra, ar ten nespaudė ir vyno, fabriko darbuotojus. Pirmus keletą santuokinio gyvenimo mėnesių Naujojoje Vilnioje nuomojomės pusę namelio be patogumų. Tas namelis iki šiol tebėra. Toks tad kuklus asmeninis santykis su šituo savitu ir išraiškingu Vilniaus rajonu.

Vilniumi Naujoji Vilnia iš antro karto tapo tik 1957 metais. Iki tol tai buvo atskiras miestas, kurio apylinkių istorija siekia tūkstantmečius, bet dabartinė Naujoji Vilnia labai glaudžiai susijusi su geležinkelio linija, nutiesta XIX amžiaus viduryje. Tai galėjo būti gražiausias miesto rajonas - jeigu būtų buvęs labiau mylimas sovietmečiu ir jeigu būtų labiau mylimas dabar. Neseniai internete perskaičiusi clickbaitinę, razborkėms generuoti skirtą publikaciją apie šiurpą vilniečiams keliantį rajoną, jau artimiausią laisvą savaitgalį tai pačiai draugei pasiūliau po tą rajoną pasivaikščioti.

Mes jau buvom Rokantiškių piliavietėje, todėl šį kartą pataupėme laiko ir pažintį su mažiau pažįstama - arba spėta pamiršti - Naująja Vilnia pradėjome nuo kito Vilnios kranto. Prie, matyt, istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus vardu pavadintos gatvės, kuria važiuoja vienintelis autobusas Nr. 27, stūkso Naujosios Vilnios pilkapiai. Tik jau įlipus man toptelėjo į galvą, kad tai vienintelis autobusas, kuris važiuoja pro nakvynės namus.

Bet turim ką turim. Išlipti reikia Užtvankos stotelėje. Autobuso informavimo apie stoteles funkcija buvo išprotėjusi, bet susigaudyti padėjo gera moteris, kuri kartu pagailėjo mūsų, kad teks lipti taip aukštai. :)

Pilkapynas


Kęstutėnų žygis buvo mano idee fixe ne vienus metus, nors nėra jis nei labai patogus susisiekimo iš Vilniaus atžvilgiu, nei kaip nors stipriau išreklamuotas. Patinka idėja. Kęstutėnų pėsčiųjų žygiai rengiami Kęstučio apygardos partizanams atminti. Šis žygis, startavęs ir finišavęs Pašaltuonio kaime Jurbarko rajone, buvo jau aštuntasis ir apėmė Kęstučio apygardos partizanų veikimo teritoriją, kurioje 1949 m. vasario 16 d. įvyko Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų vadovybės ir Adolfo Ramanausko-Vanago susitikimas, ir buvo skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Juo labiau negalėjau jo praleisti.
Atmintis apgaulingas daiktas. Prisimenu, kad Geležinkelių muziejuje Mindaugo gatvėje buvome su dukra prieš kokius penkerius metus, o jis jau aštunti metai persikėlęs į Geležinkelio stotį. O dukra šiomis dienomis švenčia dvidešimtmetį. :) Nutiko taip, kad kovo mėnesį šiame muziejuje apsilankiau du savaitgalius iš eilės. Pirmą kartą neplanuotai, pasitikus į Vilnių atvykusią sesę, nes ji laukė po muziejaus iškaba, o antrą kartą jau su iš anksto užsakyta ekskursija, kuri ne tik suteikia daugiau informacijos, bet ir daugiau leidžia. Negaliu nepaminėti, kad turint tos dienos traukinio bilietą atskiro bilieto (jeigu be ekskursijos) pirkti nereikia. Vienu žodžiu, labai rekomenduoju apsilankyti. Aš, galima sakyti, užaugusi prie seniausios geležinkelio linijos bėgių tiesiogine to žodžio prasme, šiek tiek domėjusis geležinkelių istorija ir net „dalyvavusi“ joje kurpdama Švenčionėlių ruožo sovietmečio profsąjungų protokolus, nes mano tėtis geležinkeliuose dirbo bemaž 20 metų ir turėjo protingų vaikų ;), vis tiek sužinojau nemažai nauja ir įdomaus. Ekspozicija ir ekskursija labai pritaikytos vaikams, ypač antra salė. Būtų gerai, kad vaikai muziejui atsakytų draugišku elgesiu ir neniokotų eksponatų.  

Ekskursija tapo dėl ligų gerokai pavėluotos mano gimtadienio šventės dalimi. Ta proga visos buvome papuoštos stilizuotomis geležinkelių kepuraitėmis (nevisam, tik geresniam įsijautimui į ekskursiją) ir gavome po vaikišką eilėraštį, į kurį reikėjo įrašyti trūkstamus žodžius iš ekspozicijos eksponatų. Gerai, kad tų žaidimų buvo nedaug. Po to nuo autentiškų medinių mano vaikystės laikų dyzelinių traukinių suolų prasidėjo rimtoji ekskursijos dalis.


Šalia avoskės - senosios Vilniaus stoties nuotraukos. Apie stoties likimą šiek tiek daugiau parašiau pabaigoje.


Muziejuje eksponuojama daug pirmųjų geležinkelio stočių ir žmonių nuotraukų,  autentiškų daiktų (suolai, lentynos, stiklinės ir jų podstakanikai, komposteriai, kuriuose galima išmušti bilietą su Lietuvai svarbia data, saugyklų seifai, net gazuoto vandens aparatas, tiesa, ne tas, kuris stovėjo gatvėje prie priemiestinių kasų, o iš dirbtuvių. Granionkė stiklinė priklijuota dėl pačios banaliausios priežasties - vagia.  

Geležinkelių istorija Lietuvoje prasidėjo XIX amžiaus viduryje. Tuomet buvo pastatytos pirmosios geležinkelio stotys - iš viso 21. Tik dvi iš jų buvo aukščiausios klasės. Jeigu manote, kad Vilnius ir Kaunas, tai klystate. Pastarosios buvo tik pirmos klasės, o aukščiausios - Virbalio vardu vadinta stotis Kybartuose ir Lentvario. Aukščiausia klasė reiškia, kad stotis buvo pritaikyta priimti Rusijos carą, jo šeimą ir asmeninį traukinį. Dėl Lentvario, kurio stotis iš išorės atrodo lygiai taip pat kaip Švenčionėlių, pasistengė, žinoma, Lentvario grafas Tiškevičius. O kaip atrodė senoji Virbalio stotis (Veržbolovo, taip tuomet vadinosi) Kybartuose, galima pamatyti nuotraukoje pačioje ekspozicijos pradžioje. Kad stotis Kybartuose vadinasi Virbalio, kaltas atsainus žemėlapių skaitymas Rusijoje,  atstumo tarp Virbalio ir Lietuvos sienos neįvertinimas ir paskui jau nenoras keisti dokumentus, Virbalio tai Virbalio - rusams nebuvo jokio skirtumo. Tai buvo paskutinė stotis Sankt Peterburgo - Varšuvos trasoje prie Rusijos imperijos sienos. Prūsijos pusėje pirmoji stotis buvo Eitkūnai. Kaip tik Eitkūnus 1944 metų vasarą rusai ir norėjo  susprogdinti, bet, kaip pas juos sakoma, norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada - "netyčia" susprogdino Virbalio stotį Kybartuose. Dabartinė Kybartų stotis pastatyta gretimai tos vietos, kur buvo senoji, bet jai, žinoma, nebeprilygsta.


Senoji Virbalio stotis.


Salę puošia dabar nebenaudojama informacinė lenta su informacija apie nebeegzistuojantį maršrutą į Mažeikius ir varpas, kurio paskirtis taip pat buvo informuoti. Keleiviams senojoje Vilniaus stotyje nereikėjo blaškytis po peronus. Vienas varpo dūžis reiškė, kad traukinys atvažiuoja, du - kad reikia sulipti, trys - kad išvažiuoja.

Pokariu Vingio parke, siaurojo lenkų laikais pastatyto geležinkelio vietoje, iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos veikė mažojo vaikų geležinkelio linija su keliomis stotimis, kurios vadinosi atitinkamai - Komjaunimo, Pionierių, Sporto. Dalį geležinkelininkų funkcijų ten atliko vaikai, vyko įvairios stovyklos. Kažkas panašaus neseniai buvo Ignalinoje, kur pastaraisiais metais važinėjo siaurojo geležinkelio linija geležinkelininkų vaikų vasaros stovykloje, uždarame pusiasalyje tarp Gavio ir Gavaičio ežerų. Bet gidė sakė, kad daugiau nebevažinės. Yra vilčių, kad muziejui pavyks apsaugoti jį nuo eilinio sunaikinimo ir parvežti į Vilnių. 


Kovo 11 akto signataro Algimanto Norvilo padovanota geležinkelio bėgių fragmentų kolekcija.


Tai kelininkų drezina. Ekskursijoje galima ant jos užlipti ir taip pat galima „išbandyti“ rankinį bėgių pjūklą bei „pavaldyti“ iešmo pervedimo mechanizmą.


„Traukiniui stovint naudotis išeinamąja vieta draudžiama“.


Labai gražiai surašytas dokumentas iš ekspozicijoje už stiklo esančio vadovo kabineto, surankioto iš įvairių laikotarpių. Spinta - XX  3 dešimtmečio iš Šiaulių geležinkelio zonos, 1937 metų uniforma, stalas Lenkijos geležinkelių, įspūdingas skylamušis - XX a pradžios. Ant sienos kabo žemėlapis, kuriame punktyrine linija pažymėti planuoti statyti geležinkeliai, tarp jų linijos į Ukmergę, Uteną, Ežerėnus (Zarasus). Deja, dėl karo planai taip ir liko planais.

Ten pat eksponuojamas žaidimų stalelis iš pirmos klasės vagono. XIX amžiuje traukiniai iš Sankt Peterburgo keliavo tokie įdomūs, spalvingi - garvežys buvo tamsiai violetinės spalvos, 3 klasės vagonas rudos spalvos, antros klasės vagonas rudas arba auksinis, o pirmos klasės vagonas - žydras. Kelionės traukiniu buvo brangios. Antra klasė kainavo tris kartus brangiau nei trečia, o pirma atitinkamai tris kartus daugiau už antrą. Palydovų tais laikais nebuvo, bet pirmos klasės vagonuose keleivius pasitikdavo vadinamoji „prisluga“, buvo galima surūkyti cigarą, pažaisti stalo žaidimus, šios klasės vagonai turėjo savo tualetą.


Lokomotyvo DM62 treniruoklis su vaikų sulaužytu vairu.

Muziejuje, kur dėmesio atsirado net nelabai įdomiam vaikiškam siaurukui Ignalinoje, nė žodžiu neužsiminta apie sovietmečiu labai užslaptintą 1945 metų geležinkelių katastrofą Vilniuje. Matyt, kažkam geležinkeliuose iki šiol nemalonu apie tai prisiminti. Ekskursijos pabaigoje apie tai prakalbo draugė, kuri apie katastrofą išgirdo vienoje iš fotografo Stanislovo Žvirgždo paskaitų. Kadangi patikimos informacijos apie šią katastrofą nedaug, toliau surašiau trumpai pagal labai išsamų ir įdomų, dokumentais grįstą Mariaus Ėmužio straipsnį žurnale „Naujasis židinys“, kuris vadinasi „Vienos katastrofos istorija“.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Vilniuje jau buvo rusų armija, 1945 m. sausio 12 d., link Vilniaus geležinkelio stoties artėjo traukinys su 47 vagonais, pakrautais sprogstamąja karine amunicija. Manevrų tarnybos Vilniaus poskyrio budintysis Gruninas, geležinkelio ruožo karinio komendanto pavaduotojas majoras Vasilcovas ir karo dispečeris vyr. leitenantas Ivlevas pasitarę sutarė, kad Kirtimų stotyje reikia performuoti sąstatą, kad to nereiktų daryti Vilniaus stoties mazge, nepaisant to, kad toks perstatymas pažeidžia techninio eksploatavimo taisykles. Perstatęs sąstatą, Kirtimų stoties viršininkas Šeršinskis paprašė Vilniaus stoties budinčiojo Šidlausko leidimo traukiniui vykti į Vilniaus stotį. 16 val. 5 min. leidimas buvo gautas, tačiau Šidlauskas nepasirūpino paruošti laisvą kelią traukinio priėmimui Vilniuje, pamanęs, kad pavyks traukinį užlaikyti prie semaforo įvažiuojant į stotį. Tyrimo metu nustatyta, kad tokia praktika buvo naudojama ne pirmą kartą. Gavę leidimą iš Vilniaus, Kirtimų stoties viršininkas Šeršinskis traukiniui leido išvykti jo neapžiūrėjęs ir neįspėjęs mašinisto, kad laikytųsi saugaus greičio, be to, niekas mašinisto iki Vilniaus stoties nelydėjo. 16 val. 20 min. traukinys pajudėjo. Mašinistas leido sąstatui pasiekti greitį daugiau nei 60 km per valandą, nepamatė uždaryto semaforo ir pradėjo stabdyti tik sąstatui įlėkus į stotį. 16 val. 35 min. pilnas sprogstamosios amunicijos traukinys Vilniaus stotyje rėžėsi į manevruojantį zenitinių pabūklų sąstatą. Pirminėje informacijoje Stalinui buvo rašoma, kad žuvo 53 žmonės. Jau kitą dieną patikslinta, kad žuvo 86 žmonės, o avarijos vietos tvarkymo ir tyrimo metu žuvusiųjų skaičius išaugo iki 94. Kiek žmonių žuvo iš tiesų ir kokie buvo sprogimo padariniai miestui, galima tik numanyti. Dauguma kūnų po sprogimo buvo neatpažįstami. Žinoma, kad tyrimo metu buvo suimti 8 įtariamieji. Realia laisvės atėmimo bausme buvo nubaustas traukinio vyresnysis konduktorius Deviatinas - jis gavo aštuonerius metus lagerio. Vilniaus stoties budintysis Šidlauskas ir traukinio meistras Pelesa nuteisti aukščiausia bausme sušaudant. Visi buvo teisti pagal Rusijos (RSFSR) Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris numatė atsakomybę už banditizmą, gaujų organizavimą bei jų vykdomus išpuolius, tarp jų ir naikinant geležinkelį.


Apgriauta geležinkelio stotis po karo buvo atstatyta stalininiu pavidalu, koks liko iki šių dienų.
Viena tamsų ir šaltą vakarą tarpušvenčiu išėjome su draugėmis pasivaikščioti po miestą. Pažiūrėjome vieną iš paskutinių spragtukų ant katedros sienos, po to, Pilies gatvėje nusipirkusios karšto vyno popieriniuose puodeliuose išsinešimui, skersgatviais nuvinguriavome į Nekrikštus. Ten yra stebuklingų kiemų - tiesa, rakinamų, bet jeigu pasiseks, kad tuo metu pro vartus įvažinės šeimininkai, galima bandyti tartis, kad palauktų. Iš tų kiemų atsiveria pavydėtina laisvojo Aljanso miesto Vilniaus panorama su Trijų kryžių kalnu, Navigatorių bokštu ir Garmiesčiu kitame Neries krante, o giedresnį vakarą būtų galima įžiūrėti net orlaivius, kurie leistųsi Viščigavo orlaivių uoste. Net girdisi, kaip apačioje čiurlena Vilnelė. Paskui laipteliais užlipome į Juodėsius, palandžiojome tamsiais daugiabučiais kiemais su krūva pasvirusių sandėliukų vidury, dieną nematytais skersgatviais - o gal tiesiog sutemose jie atrodė KITOKIE - „Merginos, negaliu patikėti, bet čia juk viskas kaip Tapino „Vilko valandoje!!“ - krykštė draugė, kuri buvo skaičiusi šitą knygą.

Romano veiksmas vyksta 1905 metais Vilniuje. Mieste, kuris, pasaulio galingiesiems ir pinigams sudarius sandėrį, o tiksliau - Rotšildams nurašius Rusijos imperijos skolas, tapęs vienu iš keturių laisvųjų Aljanso miestų kartu su Krokuva, Praha, Reveliu ir dalimi Konstantinopolio. Tai štai tame keistame mieste, iš visų pusių apsuptame Rusijos Imperijos okupuotos Lietuvos, vystomos kelios siužetinės linijos. Fantastinės literatūros šiaip nemėgstu ir neskaitau, todėl turėjau labiau pasidomėti  apie steampunk. Labai aiškiai apie šį žanrą rašo Grumlino palėpė. Trumpai apibendrinant, tai vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas paprastai vyksta XIX ir XX amžių sandūroje, vadinamojoje Viktorijos epochoje. Steampunk pasaulyje mokslas vystosi neįtikėtinais tempais, žmonės skraido orlaiviais ir dirižabliais, robotai automatonai labiau nustebintų mus nei juos, miestai apšviesti dujomis, o kieti vyrukai, tokie kaip alchemikas Jonas Basanavičius, neina į gatvę be goglų (angl. goggles).


1905 metais laisvajame Aljanso mieste Vilniuje lietuviai kažkodėl tapo tautine dauguma, o lenkų ir žydų paveiksluose prasimuša iki skausmo pabodę stereotipai. Nu ty kur-wa litewska, keikiasi lenkas Michalas Vielholskis, apskritai tai teigiamas personažas. Romane stereotipų daug, kaip ir gerai žinomų ir atpažįstamų ženklų, įvykių, personažų. Gal kiek ir per daug užsižaista. Skraidymai po tiltais - jau vakarykštė aktualija, taip pat ir ubagų balius. Yra čia ir kontrabandiniai degalai, Solomonas, rusiškiems pinigams parsidavęs redaktorius, Vilniaus Rožė, o prelato pavardė, žinoma, Masalskis. Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau, sako Jonas Basanavičius.

Veikėjai romane plakasi iš skirtingų istorinių laikotarpių ir, pavadinkim, iš ne mūsų tarpo. ;) Man įdomiausi pastarieji, bet patiko, kaip „įdarbinti“ gerai žinomi vardai. Jonas Basanavičius, nulipęs nuo savo nuobodžių paminklų postamentų, kaip supermenas, pašėlusiu greičiu pilotuodamas savo „Laumžirgį“ ir pliekdamas iš kulkosvaidžio, stoja į kovą su žmones žudančiu geležiniu vilku. :) Petras Vileišis netoli nutolo nuo inžinerijos, o tarpukario banditas Stepas Rickus visai savo amplua - romane „gavęs“ nedidelį, ryškų ir žodiškai spalvingą plėšiko vaidmenį, utėle dervuota. Skaitydama prisiminiau kažkur skaičiusi, kad Rickaus vardu kaimuose tarpukariu gąsdindavo vaikus.
Kurį laiką veidrodis buvo tamsus. Tvardauskis priglaudė delną prie jo paviršiaus, ir veidrodis ėmė raibuliuoti. Palengva išryškėjo tamsūs vos įžiūrimos figūros kontūrai. Tvardauskis ištiesė ranką, ir ji iki pat alkūnės sulindo į veidrodį.
- Tu grįžai, - dusliu balsu ištarė jis.
- Aš niekur nebuvau išėjęs, - paprieštaravo figūra veidrodyje. - Mano bokšto akmenis seniai skalauja Neris, bet tu esi aš, o aš esu tu.
Magas Tvardauskas, kuris Neries vandenų skalaujamame bokšte (ties dabartinio nacionalinio muziejaus kampu) Žygimantui Augustui kadaise iškvietė Barboros vėlę, „Vilko valandoje“ sudaro visai neblogą komandą su Jonu Basanavičiumi. 
Svarbiausia, šitas miksas (o kur dar pagrindiniai personažai ir ne mažiau ryškūs ir/arba kraupūs antraplaniai) beveik tvarkingai sugula į gerą ir iki paskutinio puslapio įtraukiančią istoriją. Kažin ar Vilniuje dar liko namų be slaptų kambarėlių ir paslaptingų laboratorijų? Rekomenduoju visiems, nespėjusiems suaugti širdy ir pasiilgusiems geros nuotykių literatūros.

Nesusiję: gaila, kad romane taip ir nesuskamba varpai bažnyčių, kurių nebėra - nei Šventas Jurgis, Šventas Steponas, nei Švenčiausioji Mergelė Marija Ramintoja ar kitos. Smulkmena, bet būtų suteikusi autentiškumo, kaip, pavyzdžiui, Baltieji miesto stulpai, ties kuriais tuomet, kaip ir dabar, baigiasi Vilnius tų laikų vilniečių palikuonių galvose ir prasideda Krasnucha Bėdos.
Piliakalnių metai oficialiai baigėsi pernai (ataskaita apie tai, ką neypatingai daug pavyko nuveikti - žemiau), bet mano tempais jie tęsis dešimtmetį ir ilgiau arba kol užteks įkvėpimo. :)
Pernai pažadėjau sau ieškoti mažiau nulaipiotų piliakalnių, nesuturistintų, su cinkeliu. Taip šį savaitgalį atsidūriau Lavoriškėse, nors rasti labiau nulaipiotą nei Lavoriškių piliakalnis, kuris tapo pirmuoju, aplankytu šiemet, dar reikia pasistengti. Penktadienį ryte, kai dangus maišėsi su žeme ir transportas buksavo net Pamėnkalnio gatvėje, tikrai nemaniau, kad šeštadienį orai leis išvažiuoti iš Vilniaus. Bet Lavoriškių pusėje - o nuo ten jau ranka pasiekiama Baltarusija - kelias platus ir švarus. Važiuojant į Lavoriškes nuo Olandų žiedo visą laiką reikia laikytis tiesiai, per Naująją Vilnią, jos gamyklas-pamėkles išdaužytais langais, ant vienos iš kurių sovietmečiu puikavosi užrašas apie gyvenančias ir laiminčias Lenino idėjas, ir Mickūnus.
Lavoriškėse sukite tiesiai prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Ji praėjusio amžiaus pradžioje pastatyta nukasus šiaurinę piliakalnio dalį. Didžioji dalis viso kito buvo sunaikinta tarpukariu, kasant žvyrą. Liko tik nedidelis pušimis apaugęs piliakalnio šlaitas, kuris nusileidžia prie Vilnios upės ir santakos su bevardžiu upeliu, už kurio plyti kapinės. Labai graži vieta, bet tiek to piliakalnio. Iš miestelio pusės į jį remiasi konteineriai ir viešoji tupykla atlapotomis durimis. Tikrai nekasdienis reginys.
Vienintelis Lavoriškėse sutiktas žmogus prasilenkdamas su manim gražiai lenkiškai pasisveikino, nors, aišku, nei pažįsta manęs, nei ką.


O dabar trumpa ataskaita.

Mano 2017 metų piliakalniai:   
Pernai aplankiau 12 piliakalnių (skaičiuoju tik tuos, ant kurių lipau pirmą kartą). Svarbiausia - įgyvendinau savo seną svajonę pamatyti piliakalnius, ant kurių galėjo būti Pilėnai. Kai kurie iš jų nučiustinti, kitų atgimimo spindesys per porą dešimtmečių jau baigia sunykti.

Bilionių piliakalnis buvo pats pirmas iš kandidatų į Pilėnus, didžiausias, galingiausias. Mano mylimiausias. Norėjosi tikėti, kad ant šito galingo kalno stovėjo Gedimino brolio Margirio pilis. Galbūt čia tikrai buvo Pilėnai?
Kaltinėnų Pilės
Batakių Aukaimio piliakalnis
Molavėnų pirmasis ir antrasis piliakalniai - visus penkis aplankiau vienu kartu.
Karšuvos-Ivangėnų
Radžiūnų piliakalnis
Alytaus piliakalnis - abudu pastaruosius per vieną savaitgalį
Gariūnų piliakalnis - neseniai atrastas
Pūčkorių piliakalnis
Naujosios Rėvos piliakalnis
Neravų piliakalnis

 Anksčiau aplankyti (iš viso bus kokie 40 ;)):
Vilniaus pilių rezervato kalvos, kalnai ir piliakalniai - Aukštutinė pilis, Trijų kryžių kalnas, Bekešo kalnas, Stalo kalnas, Altanos kalnas, Gedimino kapo kalnas ir Piliakalnio kalnas,
Šatrija (Pašatrijos piliakalnis)
Maišiagalos piliakalnis
Ginučių piliakalnis
Dubingių pilis
Bradeliškių piliakalnis
Buivydų piliakalnis
Karmazinų piliakalnis
Seredžiaus piliakalnis (Palemono kalnas)
Veliuonos piliakalnis
Kernavės piliakalniai
Piliakalnių piliakalnis
Mažulonių piliakalnis
Merkinės piliakalnis
Medvėgalis
Punios piliakalnis
Vėlionių piliakalnis
Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas)
Stirnių piliakalnis
Jurgaičių piliakalnis (Kryžių kalnas)
Senųjų Trakų piliakalnis
Rambynas

Kolegos taipogi skaičiuoja viščiukus. :) http://www.tukstantismyliu.lt/ivairus/piliakalniu-issukis-2017-skaiciuojam-visc-piliakalnius/ 
Ką įdomesnio pernai pavyko pamatyti jums?
Sapiegų rūmuose Antakalnyje lankiausi prieš dvejus metus, kai jie tik atsivėrė visuomenei. Vienu metu ekskursijų banga šiek tiek apslūgo, iki internete pasklido žinia, kad rezidencija nuo sausio 29 dienos vėl bus uždaryta lankytojams. Negalėjau praleisti galimybės prisijungti prie vienos iš galbūt paskutiniųjų.

Ilga, iki pat vartų, vielinė tvora skiria rūmus nuo parko. Susirinkus visiems gidas pajuokavo - stovime pačiame gatvės vidury. Gatvė jau kuris laikas užtverta (nes ją nutiesus, sako, buvo „sunaikinta ansamblio išilginėje ašyje buvusi centrinės alėjos dalis prie rūmų ir čia buvusi ansamblio išilginės ašies sankirta su skersine ašimi, ėjusia per pietinius ir šiaurinius kiemo vartus“). Carinio paveldo Vilniaus Tech parko nameliai, mūsų laikų daugiabutis tarp rūmų ir Išganytojo bažnyčios (dabar didysis etmonas pro savo langus bažnyčios nebematytų), medžiais apaugęs buvęs prancūziškas parkas. Baroko likę nekažką.

Gidas atkreipė dėmesį, kad gatvė pavadinta kad ir Sapiegos vardu, kad ir garsiausio iš Sapiegų - be ne to. Leonas Sapiega taip pat buvo ir LDK didysis etmonas, ir Vilniaus vaivada, vadovavo III Lietuvos Statuto rengimui, tas pats, kuris savo ir savo šeimos mauzoliejumi pastatė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Vilniuje ir „Silva Rerum“ aprašytą bernardinių vienuolyną. Bet jis gyveno beveik šimtu metų anksčiau ir su valda Antakalnyje neturėjo nieko bendra. Kazimieras Jonas su Leonu buvo giminės, bet priklausė skirtingoms Sapiegų atšakoms - vienas Čerėjos-Ružanų, antras Kodenio, kilusioms iš dviejų Simono Sapiegos sūnų, Bogdano ir Ivano (pastaroji informacija ne iš ekskursijos, pasitikrinau Vikipedijoje).

Barokinius lipdinius ant fasado galima skaityti kaip raštą. Ponas su romėniška toga - aliuzija į lietuvių kilmės iš romėnų mitą. Viename iš lipdinių pavaizduota LDK didžiojo etmono buožė ir skydas su kardu. Ir raidės KJ.

Vaikštant viduje reikia dauuuug vaizduotės.

 
 
 

Sapiegų rūmai Antakalnyje tai net ne rūmai - tai tik įtakingiausio Abiejų Tautų Respublikos žmogaus LDK didžiojo etmono Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos vasaros rezidencija. Kaip mūsų gidas juokaudamas sakė, tai vasaros namelis, pastatytas Antakalnio miškuose, kur Sapiegos įsigytame sklype jau stovėjo kuklesni statiniai. Prie kurių buvo primūrytas rūmas, fasadu atsuktas į parko pusę. Maždaug taip - ten tolumoje - Sapiegų rezidencija galėjo atrodyti nuo Gedimino kalno.

Rūmai pastatyti 1689–1692 metais, palyginti ramiu XVII amžius antros pusės laikotarpiu tarp karų, kai iškilo Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Sluškų rūmai, Pažaislio vienuolynas, Vygrių vienuolynas dabartinėje Lenkijoje. Rūmus projektavo architektas Giovanni Battista Frediani, vienas iš Šv. Petro ir Povilo ir Pažaislio bažnyčių statytojų, o puošyba rūpinosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero kūrėjai Giovanni Pietro Perti ir Michele Arcangelo Palloni (pastarasis tapė ir Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje, vienoje iš freskų - „Šv. Kazimiero karsto atidengimas“ - atvaizdavo veiksme dalyvaujantį ir patį Kazimierą Joną, kuris ano istorinio įvykio laiku dar kokie trisdešimt metų kaip nebuvo gimęs :)).

Tai buvo ryškus, spalvingas, stulbinantis, stebinantis, teatrališkas barokas. Galima tik įsivaizduoti, kokio įstabumo turėjo būti šitie bene puošniausi tuo metu Vilniuje interjerai, iki juos išdaužė XIX amžiuje įrengdami karo ligoninę. Kad tinkas ant dažytų sienų laikytųsi geriau, sienose išdaužė skyles - daug daug skylių. Kruopščiai restauruojamos freskos dabar atrodo taškuotos, tai tam, kad parodytų laiko ir žmogaus durnumo paliktas žymes. Tokia žyme lieka ir antroji laiptinė, pristatyta 1842-1848 metais, su ale gotikiniais langais, ;) bet ji bent jau pasitarnaus priešgaisrinės apsaugos tikslais. Rūmuose yra ir daugiau kultūrinio kitų laikotarpių palikimo - atidengtos išlikusios sienų apdailos, metlacho plytelių (tokias pernai mačiau Lukiškių kalėjimo buvusioje koplyčioje). Visko tik nuotrupos, tik fragmentai.

Senoviniuose rūsiuose iš dar ankstesnių laikų likusi keramikos degimo krosnis. Greičiausiai iš tuomet, kai Vilnius buvo baigtas apjuosti siena, o amatininkai, dirbę su ugnimi, iškeldinti už miesto ribų.

Sapiegos rūmus pasistatė ir dekoravo daug greičiau nei truks jų sutvarkymo procesas. Prieš pradedant restauravimo darbus rūmuose reikėjo išardyti buvusias perdangas, atverti užmūrytus langus, lauko galerijų arkas, atstatyti bokštelius. Ir išvežti tonas šiukšlių. Viduje žiemą labai šalta.

 
 
 

Kazimieras Jonas rūmais naudojosi mažiau nei dešimt metų. Per tą laiką sugebėjo susipykti su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu. Pastarasis didįjį etmoną 1694 metais atskyrė nuo bažnyčios už kariuomenės laikymą bažnytinėse valdose. Sako, ekskomunikavimo dieną didysis etmonas iškėlė balių su fejerverkais, kad vyskupo valdose matytųsi. Vyrai po to lyg ir susitaikė, bet kitoms iškilioms giminėms Sapiegų dominavimas nepatiko - Tiškevičiams, Oginskiams, Višnioveckiams. Konfliktas baigėsi Valkininkų kautynėmis 1700 metais, kuriuose Sapiegos pralaimėjo Mykolo Servacijaus Višnioveckio ir Grigaliaus Antano Oginskio vadovaujamiems bajorams. Valkininkų konfederacijos armija buvo dukart didesnė nei Sapiegų, kurią vedė Kazimiero Jono sūnus Mykolas Pranciškus. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir bajorų nužudytas.

Po šimto metų siaubtus ir remontuotus rūmus Sapiegos pardavė. 1809 metais jie atiteko carinei rusų valdžiai ir buvo pertvarkyti į karo ligoninę. Ligoninė čia buvo ir tarpukariu. Po karo - karinė mokykla. Išvedus rusų armiją rūmai ilgam liko tušti. Buvo sumanymų įkurti čia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugyklą, o 2005 metais nustekenti rūmai buvo  perduoti Valstybės turto fondui ir įtraukti į privatizuotinų objektų sąrašą. Ačiū Dievui, šita "geniali", nors ir neoriginali, idėja liko neįgyvendinta. Na įdomu, ką Kultūros paveldo departamentas ar kokia kita institucija su rūmais darys toliau.
Šį savaitgalį lankiausi iš pažiūros kuklioje, vos per dvi sales, bet turiningoje parodoje. „Paprastas“ niekaip netinka apibūdinti žmogų, kuriam ji skirta. 

Prieš dvejus metus buvo minimos Juzefo Pilsudskio vyresniojo brolio Bronislavo Pilsudskio gimimo 150-osios metinės, o šiemet gegužę bus jau šimtas metų nuo dienos, kai šitas nepaprasto likimo žmogus, katorgininkas, savamokslis etnografas nusiskandino Senoje. Bent jau taip manoma.  

Prieš dvejus metus Tatrų Tyto Chałubińskio muziejus Zakopanėje parengė jam skirtą parodą, kuri (bent jau dalis šios parodos) iki vasario 25 dienos eksponuojama Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje. Šiame muziejuje buvau pirmą kartą...  Bet į parodą „Bronisław Piłsudski (1866–1918) - etnografas ir muziejininkas“ verta nueiti. Antrame aukšte, galima spėti per pietų pertrauką.

Bronislavas Pilsudskis aino drabužiais. Portretą, kuris taip pat eksponuojamas parodoje, 1912 metais nutapė Adomas Varnas

Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski) gimė 1866 m. lapkričio 2 d. Lietuvoje, Zalavo dvare. Zalavo dvarvietę nesunku rasti važiuojant 102 keliu Vilnius Zarasai, tarp Pabradės ir Švenčionių. Bronislavas mėgdavo prisistatyti lietuviu, žemaičiu. Gente lituanus, natione polonus. Deja, kai 1877 metais, sudegus sodybai, šeima neturėjo lėšų jos atstatyti ir išvažiavo į Vilnių. Bronislavas Pilsudskis į gimtąjį Zalavą daugiau niekada nebesugrįžo.


Du broliai. Iš žvilgsnio aišku, kur kuris. Jaunesnysis, lyderis, būsimasis tautos vadas, karvedys, apgynęs Europą nuo sovietų, ir metais vyresnis mažas žmogus, laikomas priespaudoje esančių mažų tautų herojumi. Jis irgi vėliau tapo garsus, tik ne Lenkijoje, o Japonijoje.

Pilsudskių berniukai Vilniuje mokėsi tipiškoje carinėje pirmojoje rusų gimnazijoje. Įstojęs Sankt Peterburge studijuoti teisę, jau pirmiausiais studijų metais Bronislavas kažkaip įsipainiojo į organizaciją „Narodnaja volia“, kuri planavo nužudyti carą Aleksandrą III. Pasikėsinimas nepavyko, o Bronislavas atsidūrė Petropavlovsko tvirtovėje. Tais pačiais 1887 metais jis buvo nuteistas mirties bausme pakariant, kuri vėliau pakeista 15 metų katorgos.

Su savo mokinėmis - naujakurių tremtinių dukterimis - meteorologijos stoties sode  Sachaline

Tremties vieta jam buvo paskirta Sachaline, Tolimuosiuose Rytuose, kuris buvo vadinamas Katorgininkų sala ir laikomas blogiausia tremties vieta. Ją pasiekė laivu iš Odesos per Sueco kanalą. Bendraudamas su vietiniais gyventojais Bronislavas Pilsudskis susidomėjo vietos kultūra. Jis juk nebuvo nieko baigęs, savamokslis, bet nuveikė nepaprastai didelį darbą tyrinėdamas vietinių tautų kultūrą. Ypač - ainų. Jo darbai - tikras ainų istorijos lobynas, padėję išsaugoti to meto ainų kalbą ir kultūrą ir padėję pamatus svarbiems etnologijos ir kalbotyros tyrimams. Įrašinėdamas jis naudojo naujausias tiems laikams technologijas, bet jo tyrimų rimtumas buvo įvertintas tik praėjus daugeliui metų po mirties.

Amnestija sutrumpino katorgą nuo 15 iki 10 metų. 1899 metais Pilsudskis išvyko iš Sachalino į Vladivostoką, po trejų metų vėl grįžo į Sachaliną, kur iki 1905 metų tyrinėjo ainus ir ne tik - Sachaline Bronislavas vedė ainę Chuhsammą, su ja susilaukė dviejų vaikų, sūnaus Sukezo (1903 m.) ir dukters Koyo (1905 m.). Keturis kartus lankėsi Japonijoje, įkūrė Japonijos ir Lenkijos draugiją.
Prasidėjo Rusijos-Japonijos karas, kurį Rusija pralaimėjo. Bronislavas Pilsudskis buvo priverstas palikti Sachaliną ir nutraukti ryšius su šeima (dabar anūkai ir proanūkiai gyvena Japonijoje, lankėsi Lenkijoje), daugiau jie niekada nebesusitiko.

Grįžęs Bronislavas Pilsudskis dirbo Zakopanėje, Tatrų muziejuje, ir daug nuveikė organizuodamas etnografinius Podhalės regiono tyrimus, ypač kaupdamas rinkinius. Nemažai jo surinktų eksponatų pristatoma Vilniuje eksponuojamoje parodoje. Skirtingai nei kiti etnografai, Bronislavas didelę vertę matė ne nudailintuose dailės kūriniuose, o kasdieniuose daiktuose.

Parodoje

Su broliu Juzefu Bronislavas paskutinį kartą matėsi prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Prasidėjus karui pasitraukė į Šveicariją, 1917 metais persikėlė į Paryžių.

Sachaline ir Japonijoje (Hokaide) Pilsudskiui pastatyti paminklai, o Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje įrengta atminimo lenta. Senosiose Zakopanės kapinėse yra tik simbolinis jo kapas. Bronislavas Pilsudskis palaidotas Les Champeaux kapinėse Montmorence prie Paryžiaus. 
Sausio tryliktąją dažniausiai ašaroju prie televizoriaus, žiūrėdama tuos pačius dokumentinius kadrus ir feisbuke skaitydama svetimų žmonių įrašus iš serijos o aš dieną, jautrius ir labai savus, nes ačiū Dievui dar yra kam dalintis tais prisiminimais. Šiandien aš vyresnė nei mano tėtis prieš 27 metus, o jo jau treti metai nebėra.

Saulėta diena paskatino šiemet išsukti iš tradicijos (o gal sukurti naują?) ir Laisvės gynėjų dieną aplankyti vietas, kur prieš beveik 180 metų, 1838 metų birželį, paskutines akimirkas laisvėje gyveno laisvos sielos žmogus Simonas Konarskis. Kovotojas už žmogaus ir tautos laisvę. Žmogus, kuriam rusų okupacinė valdžia nedovanojo siekio atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Lietuvos bajoras, kurio paskutinis noras prieš įvykdant mirties bausmę buvo pagroti fleita.

Nuo Rukainių ir Kryžkelio Vilniaus rajone Baltarusijos pasienis jau arčiau nei Vilnius, bet nuo Vilniaus iki čia tik apie 20 kilometrų. Dažniausiai rašoma, kad Konarskis suimtas pakelės karčemoje - arba pašto stotyje - Kryžkelio kaime prie Ašmenos trakto. Kartais patikslinama, kad toji karčema buvo prie Rukainės upės. Rukainė teka per Rukainius, o per Kryžkelį teka Kena. Bet abu kaimai šiandien jau tarsi susilieję į viena.

Kryžkelio kaimas:

 



Vilniuje suimtas Konarskis buvo žiauriai kankinamas, tačiau bendražygių neišdavė. Egzekucijos dieną užmiestyje už Pohuliankos užkardos, šiandieninėje Muitinės gatvėje, susirinkusi minia atsisveikino su juo kaip su didvyriu. Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Vilniečiai išpirko iš sargybos grandines ir kaip relikviją išsidalijo medinį stulpą, prie kurio per egzekuciją jis buvo pririštas, moterys sušaudytojo kraujyje mirkė savo skepetas. Konarskis čia pat ir palaidotas, o kapo vieta kazokų būriui prajojus sulyginta su žeme, kad neliktų jokio kapo pėdsakų anei atminimo. 


Kažin kur buvo toji kerčema ar tai pašto stotis, kuri, sako, bankrutavo ir sunyko po to, kai joje buvo atpažintas ir suimtas tautos didvyris? Bet apylinkės šiandien saulėlydyje atrodė ypatingai.

Rukainiai ir upė Rukainė: 


Besidomintiems istorija rekomenduoju LRT Mediatekos įrašą: Amžių šešėliuose. Simonas Konarskis.