Type Keyword and Press Enter to Search
×
Devintą dešimtmetį įpusėjęs karalius Jogaila mirė 1434 metų birželio 1 dieną miestelyje beveik niekam nieko nesakančiu vardu Horodokas. Į lietuvių kalbą išvertus būtų Miestukas. Nedidelis miestas dabar Vakarų Ukrainoje, o tuomet ir kelis šimtus metų po to - Lenkijos, o kartu ir Lietuvos žemėse, 30 kilometrų nuo Lvovo. Įkurtas Kijevo Rusios laikais, Gorodok, Gródek Jagielloński, Graydik, Grayding, Greiding, Grodig, Grudek Yagyelonski, Hrudek, Gródek, Городок - štai kiek vardų susirinko šitas miestas per ilgą savo istoriją. Sunku patikėti, bet pagal gyventojų skaičių Horodokas dydžio kaip mūsų Šilutė, o vien tik mes per keletą valandų - nes ilgiau be viešojo tualeto ir normalaus maisto, prie kurio pripratom Lvove, sunku buvo tverti - apėjome keturias bažnyčias viena netoli nuo kitos, o kiek neapėjome? Jogaila čia įkūrė katalikų parapiją, Jogailai valdant miestas gavo Magdeburgo teises. Horodoke Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir mirė. Legenda sako, kad Jogailos širdis palaidota senojo pranciškonų vienuolyno sienoje.


Kai pradėjau planuoti kelionę į Lvovą, Horodokas neišėjo man iš galvos, o labiausiai norėjosi rasti tą Jogailos 1419 metais pastatytą buvusį pranciškonų vienuolyną. Iš Lvovo siūlo įvairių organizuotų išvykų į apylinkių pilis, tiesa, dažniausiai tik ukrainiečių kalba, bet Horodokas likęs turistinių maršrutų nuošaly. Tenka kliautis viešuoju transportu ir internete savarankiškai susirankiotais informacijos trupiniais, nes dabar Horodokas na, visiška provincija. Tas Vakarų Ukrainos pilis, į kurias veža ekskursijas, teko pamiršti, bet neliūdėjau tikrai, nes jokie kiti miestai su pilimis ir be jų man nebuvo įdomesni už progą aplankyti neturistines Jogailos paskutinių dienų vietas.

Lvovo TIC organizuojant kelionę man nelabai padėjo. Jame buvo dar tuščiau nei Vilniaus TIC Vilniaus gatvėje. Mergina, kuri kalbėjo angliškai, googlindama išaiškino, kad man reikės 140 priemiestinio autobuso, į kurį galėsim įsėsti kažkokioje autobusų stotyje pietvakariuose, netoli nuo Liubinskos gatvės. Iš tiesų tai ne visai stotyje, o tik tokioje kaip ir autobusų sustojimo vietoje. Iš painaus jos aiškinimo supratau, kad lengva nebus. Laimei, dėl visa ko pasidariau double check viešbutyje, kurio registratūroje dirbanti moteris, pasirodė, Horodoke turi draugę, pas kurią kartais nuvažiuoja. Ji nustebo, kad/kokiu tikslu važiuoju į Horodoką, bet dar labiau dėl TIC'e prikalbėtų nesąmonių. Prisakė autobusą gaudyti stotyje prieš geležinkelio stotį (Prevokzalnyj). Tai vėlgi ne visai stotis, o tik autobusų sustojimo vieta, ir ne visai autobuso, o tokio pusiau, juos lvoviečiai vadina maršrutkėmis, bet nekibkim prie smulkmenų. Pagal TIC instrukcijas gal ir būčiau kažkur nuvažiavusi, bet tikrai ne į Horodoką arba bent jau ne iš tos stoties. Į geležinkelio stotį iš Rynok aikštės veža tramvajai Nr. 1 ir Nr. 9. Jie važiuoja į skirtingas puses ir centrą apvažiuoja garbės ratu. Bilietėlis iš vairuotojo, kaip jau esu minėjusi, kainuoja beveik nieko, arba tiksliau 2 grivinas.

Autobusų stotyje nenusakomos markės geltonų pusautobusių nepastebėti neįmanoma. 140-tasis Horodoko kryptimi važiuoja dažnai. Mes įsėdome pačios pirmos, užsiėmėme geriausias vietas priekyje, už kelionę per abi sumokėjome 20 grivinų, t.y. kiekviena po trečdalį euro. Autobuse buvo karšta, atidaryti langai menkai gelbėjo, komforto tikrai nedaug, juo labiau kad autobusas stoja ant kiekvieno kampo. Žmonės pakelia ranką, įlipdami tiesiogine to žodžio prasme numeta vairuotojui susuktas grivinas, paskui išlipa pakelės kaimuose. Lvovo priemiesčiai ir kilometrai iki Horodoko nevaizdingi, todėl kelionė truputį prailgsta.

Atvykusios, kadangi neturėjome nei miesto žemėlapio, nei jokio lankstinuko, vaikščiojome vedžiojamos nuojautos, o bažnyčias rasdavome pagal paveikslėlius iš google. 

 

Jogailos įsteigtas pranciškonų vienuolynas stovi prie nelabai jaukaus miesto parkelio. Šalia taip pat nelabai gražus ežeras, keletas sovietinio stiliaus griozdų, picerija. Vienas griozdas, panašus į elektros skydinę, beveik prilipęs prie bažnyčios sienos. Pranciškonų vienuolynas buvo uždarytas po trečiojo padalijimo, XIX amžiuje, Austrijos-Vengrijos, kuriai atiteko Vakarų Ukraina, laikais. Austrai bažnyčioje įsirengė kalėjimą, o vienuolių celėse gyveno austrų kareiviai. Per abu pasaulinius karus vienuolynas buvo pritaikytas kariniams reikalams, vėliau naudotas kaip sandėlis. Vienuoliams perduotas tik 1994 metais. Šiuo metu tai Atsimainymo vienuolynas ir unitų (Ukrainos graikų apeigų katalikų) bažnyčia. 

Į patį vidų nepatekome, tik į priebutį, bet vargu ar viduje likę kas nors iš anų laikų. Nebent Jogailos širdis. 

Dar egzistuoja istorija, kad karaliaus dvarą su vienuolynu jungė tunelis, kuriuos vaikščiojo Jogaila. Dvaras tokiu būdu neturėjo būti toli nuo vienuolyno - gal tame parke, o gal skvere, kuris anksčiau buvo Turgus aikštė ir priešais kurį stovi rotušė. Kas ten žino, kur...




Vaikštant Horodoko gatvėmis neapleidžia jausmas, kad su laiko mašina persikėliau į senovę, kartais į labai labai seną, o kartais tik dvidešimt ar trisdešimt metų atgal. Saulėje spindi bažnyčių kupolai, o šalia sovietiniai pobaisiai namai ir senų rusiškų mašinų daugiau nei Lvove, o mūsų akiai tas jau visai neįprasta. Apėjome visas bažnyčias, kurios pateko į mūsų akiratį, taip pat šnektelėjom su vienu dėdžiu, kuris mane palaikė žurnaliste iš Kijevo, o gal iš užsienio, ir būtinai norėjo parodyti kažkokią senovinę negyvenamą sodybą, kurios aplinką tvarko. "Pasikalbėjom" ukrainietiškai, nes, aišku, aš neišsidaviau, kad kalbu ir rusiškai :) Raudono mūro Romos katalikų Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios išorinėje sienoje graži mozaika - Jogaila ir Jadvyga. Bažnyčia pirmą kartą paminėta XIII amžiuje. 


Kai tokiu par geltonu pusautobusiu grįžome atgal į Lvovą, įkalbėjau dukrą porą stotelių paeiti pėsčiomis ir tik paskui sėsti į tramvajų, nes labai norėjau įsiamžinti prie įspūdingo paminklo Stepanui Banderai. Stoties rajone truputį prasieiti sveika ir tam, kad nusileistum ant žemės ir pasimatytų tikras, normalus, skubantis, triukšmingas miestas, be romantikos, be glianco. Paskui jau galima ir į П'яна Вишня, kuris gundomai susistatęs savo staliukus beveik tramvajaus stotelėje.

Truputį mixed feelings po pastarojo apsilankymo Rygoje. Kaimynų sostinė turi užslėpusi įspūdingų kampelių, jūros vėjais išvalančių galvą ir praskaidrinančių mintis, ir tai ne Jūrmala.

Nors Ryga yra jūros uostas, bet iki jūros palei tą uostą autobusu reikia kratytis visą valandą, apie 25 kilometrus, palei negražius pilkus šiaurinius Rygos rajonus. Mangalsalos molas (Mangaļsalas mols) - vienas iš dviejų molų, kartu su Daugavgrivos, kuriais Ryga pasitinka ir išlydi laivus. Pastatytas labai seniai, dar carinės Rusijos laikais, tarpe tarp 1850 ir 1861 metų, molas ir jo prieigos su tuščiais pliažais panašesni į apleistą uosto teritoriją, o ne miestiečiams ar turistams skirtą vietą. Tuom jis skiriasi kad ir nuo mūsų Smiltynės. Kai jūros turi daug, kaip Latvija, gali sau tai leisti. Bet vis tiek atrodo įspūdingai!





Net palyginti ramios Rygos įlankos bangos peršoka betono barjerus, o šlapias molas dėl dumblių sluoksnio labai slidus.

Į Mangalsalą galima nuvažiuoti tiesiai iš autobusų stoties įsėdus į 24 autobusą arba 224 mikroautobusą. Autobusas išvažiuoja iš Abrenes gatvės, kuri yra kitoje pusėje geležinkelio, o mikroautobuso maršrutas prasideda aikštėje priešais geležinkelio stotį. Rygos viešojo transporto kainos man atrodo visiškai nesąmoningos, bilietas kainuoja 2 eurus ir vairuotojo mandagumo už juos nenusipirksi.

Vieni išlipa stotelėje Mangaļsalas iela, kiti (mes) paskutinėje maršruto stotelėje ir iki molo vedančias gatves susiranda pieva ir pakrūmiais, palei kažkokius griuvėsius. Na, labai romantiška. :) Nuo autobuso stotelės iki jūros irgi netrumpas kelias. Bet ko nepadarysi dėl jūros!

Dėl patogaus susisiekimo, mažų kainų, matyt, ir mentaliteto artumo, Vakarų Ukrainos perlas Lvovas tampa vis populiaresne kelionių kryptimi iš Lietuvos. Deja, lietuviams staiga ją „atradus“, jokių akcijų bilietams, juo labiau vasarą, niekas nepasiūlė. Be to, skridau ne tiesiogiai iš Vilniaus, kaip visi normalūs žmonės, o per Varšuvą. Papildomą uogą ant kelionės torto uždėjo JAV prezidento Trumpo vizitas, dėl kurio grįžimo dieną Lenkijos padangėje susijaukė visi skrydžiai. Užtat galėjom stebėti, kaip Vokietijos link kyla JAV karinis lėktuvas su ponu prezidentu.

Kronikininkas Wolfenbuttel rašo, kad žygyje į Lietuvą dalyvavo 200 brolių ir 6000 ginkluotų vyrų. 1336 m. vasario 25 d., sekmadienį, kryžiuočius į Trapėnų žemę (in terra Trappen) užkariauti Pilėnų pilies (castrum Pillenen) išvedė magistras Ditrichas fon Altenburgas. Kronikininkas nurodo, kad „pamatę kryžiuočių kariuomenę, netikėliai buvo išgąsdinti, nesitikėdami pilies apsaugoti, sumetė į ugnį begalinius turtus ir patys išsižudė. Tada karalius Margiris, didelių savo karių skydų pridengtas, nubėgo į kažkokią slėptuvę, perdūrė ir įmetė į ugnį savo žmoną. Tokio liūdesio paveikti netikėliai palenkė savo sprandus ir karalius Margiris visus išžudė, po to jis pats tuo pačiu ginklu nusižudė. Ir taip Prūsijos ir krikščionybės labui Pilėnų pilis buvo išgriauta, iš kur parsigabeno belaisvių ir didelį grobį“ (Nezabitauskas A. Lietuvos pilys XIII-XVa. Prūsijos ir Livonijos kronikos, p. 229, ŽAM GEK 26.072).
Atsižvelgiant į aplinkybes, dėl belaisvių ir grobio metraštininkas turbūt stipriai perdeda.

Apie Pilėnus prirašyta ir pridainuota tiek daug, kad net keista, kad iki šiol dar nežinoma, kur iš tiesų buvo legendinė Gedimino brolio Margirio pilis.

Mokslininkai jau seniai nebesiginčija, kad Pilėnai ne Punia, ir kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, o tiksliau teritorijoje, įvardijamoje kaip Trapėnų žemė. Bet toliau prasideda versijos, hipotezės, kurių yra ne viena ir ne dvi, nes apie kiekvieną piliakalnį istorikai turi savų argumentų ir teorijų.

Aišku, būtų neginčijamas įrodymas, jeigu kuriame nors piliakalnyje būtų rastas to laikotarpio anglių sluoksnis, bet kol kas yra tik spėjimai, kurie remiasi kryžiuočių metraščiais, kukliais kasinėjimų atradimais, vietovių pavadinimų skambesiu ir t.t.

Pavyzdžiui, rašo, kad kronikininkų aprašyti ordino žygiai į Pilėnus ir į Medvėgalį yra labai panašūs, atrodo, kad vykta buvo tuo pačiu keliu ir tuo pačiu laiku, tik į Pilėnus septyneriais metais vėliau. Žygio į Medvėgalį metu kryžiuočiai aplenkė vieną netoliese stovėjusią stiprią pilį, kuri, spejama, gali būti stovėjusi ant Bilionių piliakalnio, kuris nuo Medvėgalio vos už kelių kilometrų. Po septynerių metų kryžiuočiai galėjo panorėti užimti ir ją. Argumentas yra ir vietovardžių panašumas (Bilionys, Pilionys, Pilėnai...). Tas pats ir dėl Kaltinėnų. Istoriko Tomo Baranausko nuomone,  Margirio veiklos regione, greta Medvėgalio, išsiskiria Pilių piliakalnis, kuris yra stačiais 20 m aukščio šlaitais, su didele apvalia aikštele, pylimu, už kurio dar būta net 5 pylimų ir griovių. Patys Kaltinėnai nuo XIV a. pabaigos žinomi kaip svarbus administracinis Žemaitijos centras šalia Medininkų, Kražių ir Viduklės. Visa tai, o kartu ir pavadinimas Pilės, legendinius Pilėnus leidžia susieti su šiuo piliakalniu. Archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad Pilėnų pilis stovėjo Ižiniškių kalne, Alvydas Nikžentaitis mano, kad Pilėnai buvo ant Molavėnų piliakalnio. Įvairiuose šaltiniuose radau dar keletą Trapėnų žemės piliakalnių, pretenduojančių į garbingą Pilėnų vardą (Ivangėnų-Karšuvos, Batakių (Aukaimio) ir t.t.). 

Istorinės paslaptys suintrigavo ir paskatino pasivažinėti bei pažiūrėti, kaip tos vietos atrodo. Proga pasitaikė per atostogas, grįžtant namo iš pajūrio, vieną iš nedaugelio giedrų šios vasaros dienų, bet jau vejantis eiliniam škvalo debesiui.

Užlipti ant didžiųjų kalnų, kurie net jeigu ir ne Pilėnai, tai vis tiek turi įspūdingą istoriją, pasimatuoti jųjų didybę, pažvelgti į pietus, iš kurių 1336-ųjų vasario 25 dieną, sekmadienį, juodu debesimi baltų laukų fone atslinko ordino riteriai - kas gali būti įdomiau! Ir proga eilinį kartą įsitikinti, kad mano automobilis neskirtas laukų keliams. Techninius nuostolius galėjau numatyti iš anksto, nebe pirmas karta. Šį kartą man dar palyginti gerai baigėsi. Juokauju, bet va baigiasi atostogos, ir važiuosiu į servisą. 

Pirmajai paieškai išsirinkau penkis piliakalnius, kurie išsidėstę netoli nuo autostrados apie Kryžkalnį: Bilionių, Kaltinėnų, Batakių, Ilžiniškių ir Molavėnų.
Grįžusi į Vilnių po TrenkTuro žygio pėsčiomis pajūriu beveik iš karto užsiregistravau į 25 kilometrų žygį Pasieniečių keliais Medininkuose. Be jūros, be marių, su mažiau komforto, paprastesne komunikacija ir dešimt kartų mažesne kompanija. Niekam nieko neįrodinėjant, įskaitant save pačią - 25 kilometrai nėra nei labai ilgas, nei supersudėtingas nuotolis fiziškai, kur kas įdomesnis jų turinys. Pakelės. Horizontai. Šiek tiek žmonės, nors daugelį iš jų matai tik iš nugaros. Žygių nuotraukose labai daug nugarų ir kuprinių. Eina ir praeina.

Orų prognozuotojai prieš šeštadienį būrė lietų, škvalą ir panašias baisybes, kol neapsikentusi draugė, nenorėdama palikti manęs vienos, nusipirko neperšlampamas kelnes. Aš tokių neturiu, todėl neleidau sau net galvoti, kas bus, jeigu bus. Bet diena išaušo nuostabiai graži ir tokia išliko iki vakaro, aplink Medininkus sukiojantis lietaus debesims, kurie labai papuošė nuotraukas, bet lietų dovanojo kažkam kitam.

Žygio Pasieniečių keliais tikslas - atminti ir pagerbti pirmosios 1940-ųjų metų sovietų okupacijos aukos, pasienio policijos Alytaus baro Ūtos pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko 77-ąsias žūties metines bei kitų pasieniečių atminimą.

1940 m. birželio 15 d. ankstų rytą vyr. policininkas Aleksandras Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi name, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Pastaroji buvo įkurta neseniai – 1940 metų sausio mėn., kai buvo baigtas naujos – Lietuvos Respublikos – Sovietų Sąjungos – sienos ženklinimas. Buvusi administracinė linija po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai buvo panaikinta ir Lietuvos valstybės siena perkelta į rytus. Valstybės siena su Baltarusija ėjo upeliu apie 100 m nuo pasienio būstinės. Sovietų kariai 3 val. 40 min. perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min. jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to apie 20 raudonarmiečių, prislinkę arčiau, metė 2 granatas. Viena jų sprogo prie namo langų. Įsiveržę į pastatą šešetas užpuolikų išsitempė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką Aleksandrą Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio kirto kardu. Pasieniečiui nugriuvus, iššovė į galvą. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos sovietų kariai pasitraukė į savo pozicijas. Aleksandras Barauskas, vežamas į ligoninę, mirė. Tą pačią dieną 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija ir neregėtas jos gyventojų genocidas.
Daugiau apie Aleksandrą Barauską sužinosite perskaitę straipsnį Seimo svetainėje.

Pirmieji maršruto kilometrai palei Minsko plente sustatytas furas, daugiausia rusiškais numeriais, su pavargusiais vairuotojais kabinose, palei sumauta vairuotojų buitimi dvokiančias pakeles. Iki pat vagonėlio, kuriame 1991 metų liepos 31 dieną rusų omonininkai išžudė pasienio poste budėjusius Lietuvos pareigūnus.

Įprastai privažiuoti iki tenai dėl tų pačių furų yra nekomfortiška, todėl ačiū organizatoriams už galimybę simboliškai pagerbti nužudytųjų atminimą. Girdėjau, kad kai kuriems tėvams tai buvo pirma proga papasakoti jau nebe tokiems mažiems vaikams, kas nutiko 1991.07.31.


Dalis maršruto tiesiogine to žodžio prasme ėjo Lietuvos-Baltarusijos siena. Antrajame kontroliniame punkte Padvarionių užkardoje, nuėjusios 9,5 km, pasipildėme vandens atsargą, pradėjome valgyti draugės nešamus vaisius, kurie yra sunkausi, ir ilgai sugaišome eilėje prie tualeto.

Labai gražūs vaizdai į Padvarionių, vėliau Šakiškių kaimų apylinkes, nors link pastarojo takas buvo tik mašinos provėžos, žolės iki krūtinės, privalomai purškalas nuo erkių kaip ir žiūrėti po kojomis, kad jų neišsisuktum. Vaizdai - mmm, iki nusileidi arčiau kaimų. Trečiajame kontroliniame punkte laukuose apie Šakiškes vandens jau nebebuvo. Likusius lašus gurkšnojome taupiai, vis tiek neužteko net iki Aukštojo kalno. Nuo jo šiuokart nesimatė Vilniaus, o Juozapinė nekvepėjo žemuogėmis, kaip anais metais, viskas buvo kiek kitaip, bet juo smagiau, kad kitaip. Ta proga, kad baigėsi vanduo, išsitraukėme sūrį ir traškučius.


Medininkų pilyje kursantės spėriai dalijo pasienietišką košę. Buvo vandens, muzikos, pavėsio, mielų žygeiviškų džiaugsmų. Ir buvo likę du sunkiausi kilometrai iki finišo Pasieniečių mokykloje, kur kursantės paspaudė rankas ir įteikė diplomus. Pradėsiu juos kolekcionuoti.

Namo iš TrenkTuro žygio grįžome Panemune. Neskubėdamos, kol saulei artėjant link laidos tai, kas gražiausia, liko pabaigai. Rašau apie grožį ir spaudžia širdį. Negaliu palyginti, nes nesu mačiusi Belvederio dvaro prieš penkerius ar dešimt metų, bet akivaizdu, kad dvaro būklė tragiška. Valstybei saugant architektūros paminklas lėtai miršta.

Dvarą turtingos Burbų giminės atstovas Kleopas Burba apie 1820-uosius nusipirko iš Tiškevičių ir ant aukšto Nemuno kranto pasistatė itališko stiliaus rūmus su bokštu belvederiu. Nereikia nė bokšto, kad įvertintum turinčius atsiverti vaizdus į Nemuną nuo kalno, į kurį užkopti anuomet buvo įrengti 365 laipteliai.

Kleopas Burba turėjo ne tik pinigų, bet ir viziją. Pavyzdžiui, ketino Belvederyje įsteigti cukraus fabriką. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime dvarininkas buvo sušaudytas. Belvederio dvaras atiteko jo sūnui ir po to ėjo giminėje iš rankų į rankas, kol per Pirmąjį pasaulinį karą liko be šeimininkų ir buvo nusiaubtas.

Pavydūs bukapročiai visuomet pirmiausia sunaikina bibliotekas, archyvus, sukauptas kultūros vertybes.

Tarpukariu Belvederį perėmė Lietuvos valstybė. Sovietmečiu čia veikė įvairios žemės ūkio profilio švietimo įstaigos, nuo tų laikų ant sienos palikta idiotiška atminimo lentelė, kad 1985 metų birželio 23 d. Belvederio rūmuose įvyko respublikinis pienininkystės veteranų susitikimas. Rusų kalba nuplėšė, o lietuvišką paliko. Po to dvarą perėmė Jurbarko savivaldybė. 2005 metais Belvederio dvaras buvo privatizuotas.









Belvederio dvaras tik už pusantro kilometro nuo Seredžiaus piliakalnio. Jis prie pat kelio, bet nuo kelio nesimato. Tie 365 laipteliai apžėlę dilgėlėmis, reikia pasisaugoti.
Praėjusią savaitę dalyvavau įdomiame renginyje - atvirų durų dienoje Vilniaus nuotekų valykloje. Ekskursija buvo suorganizuota Europos Komisijos iniciatyva. Analogiški renginiai ES fondų projektuose gegužės mėnesį vyksta visose ES šalyse. 

Diena darbe buvo labai įtempta, bet mintis, kad galbūt manęs daugiau niekas nebeįleis į tokį objektą, privertė kiek po penktos atsiplėšti nuo ofiso kėdės. Registravausi į ekskursiją pirmiausia norėdama savo akimis pamatyti, iš kur ir kodėl vakariniai Vilniaus rajonai prieš keletą metų buvo kankinami išvietės smarve, kuri politkorektiškai vadinta dumblo kvapu. Žinoma, kitkas irgi buvo įdomu.

Ankstėliau atvažiavusi turėjau laiko apsižvalgyti: beveik kurortas. Aptvertas skruzdėlynas. Tolėliau Neries vingis, pušynas, už kurio Gudeliai ir Lazdynai. Netoliese gyvena ministras pirmininkas.


Kvepia nupjauta žole. Tyliai zvimbia įrenginiai. Idilė.

Rašo, kad į šitą žygį buvo užsiregistravę aštuoni tūkstančiai žmonių. 25 kilometrai būryje. Arba ką nors lenki, arba tave lenkia, arba ir tas, ir tas.

Kai su draugėmis balandžio pradžioje apsisprendėme žygiuoti, iškart puolėm rezervuotis nakvynę. Problemų nekilo (kur visi žygeiviai sutilpo - paslaptis), bet dėl kainų ir nedidelio keturviečių numerių pasirinkimo Klaipėdos viešbučiuose (pasikvietėme žygiuoti ir mano dukrą) pirmą kartą teko susidurti su Airbnb. Atvirai pasakius, nors dalijimosi ekonomika dabar labai ant bangos, viešbučiai man kol kas labiau patinka - jie prognozuojami.

Iš pradžių rezervavau butą Klaipėdos centre, kuris kainavo po 27 Eur žmogui dviem naktims, nes planavome būti Klaipėdoje penktadienį vakare ir grįžti sekmadienį. Šeimininkas po nepilnų dviejų savaičių rezervaciją atšaukė. Greitai pavyko rasti kitą butą, atitinkantį mūsų kriterijus, truputį brangesnį, per 30 Eur žmogui dviem naktims. Labai geroje vietoje, beveik senamiestyje, erdvų, stilingą, su puikiomis rekomendacijomis, nors sofa-lova buvo kiek per trumpa mano kukliems 1,63 m ir bute kažkodėl nebuvo taurių vynui, abstinentiškai anei vienos, kas yra visiška nesąmonė bute už tokią kainą. Bet nemaloniausiai nustebino nevalyvumas, pavyzdžiui, vonios kriauklė buvo valyta senokai, apsitraukusi riebalu, paklodė paglamžyta, lyg ant jos jau būtų miegota, radau net svetimą nagą ant tualeto kilimėlio. Gal pagal Airbnb tai yra normalu ir turėjome susitvarkyti pačios.  

Žygio dieną kėlėmės pusę aštuonių. Iš ryto truputį pasiblaškėme, kuo apsirengti, ir vis tiek apsirengėm per šiltai. Laimei, dalį šiltesnių drabužių prieš startą galėjome saugiai palikti saugykloje. Nereikalingu balastu prisidėjome riešutų ir kitokių užkandukų. Visu keliu nesėkmingai bandžiau išvaišinti pusę kilogramo studentų maisto, kurį galiausiai per savaitę sukramsnojau darbe. Buvau įsidėjusi antras kojines, antrus kedus (nes tie, kurie patogūs, dėl pribirumo netinka smėliui, o tie, kur su auliukais, yra sunkūs ir nelabai patogūs; normaliame žygyje tokių nesąmonių su batų keitimais turbūt niekas nepraktikuoja), pleistrų, kosmetinių servetėlių nuvalyti smėlį nuo kojų keičiant kojines ir apavą.


Perkėloje ir registracijoje eilės apie pusę 10 ryto buvo su protu, organizacija puiki, viskas apgalvota. Daug savanorių. Vandens butelį, gautą registruojantis, "padovanojau" saugykloje dirbusioms mergaitėms, nes dar Vilniuje „Rimi“ buvau nusipirkusi 0,7 l talpos pagerinto vandens su vitaminais ir mineralais. Papildomai žygio metu į punkte gautą vandenį susimaišiau pakelį rehydrono, kuris turi įvairių medžiagų, kurių organizmas netenka taip pat ir prakaituodamas. Beje, šiuolaikinis rehydronas visai pakenčiamo salsvo skonio. Benu vaistinės punkte dalijo magnio miltelių. Man atrodo, kad 25 kilometrų žygiui tiek papildomų medžiagų daugiau nei pakankama. 
  
Kai kuriuose punktuose gaudavome šio bei to užkąsti, tai dar viena priežastis, kodėl riešutai buvo nepopuliarūs. Pavyzdžiui, „Perskindol“ punkte vaišino meduoliais ir trapučiais, ten buvo įrengtos masažo palapinės ir netgi kažkas masažavosi. Naujosios perkėlos punkte gavome morkų ir vaisių. Birštonas vaišino Kneipo arbata ir t.t. Visur buvo vandens. Kaip Lietuvoje įprasta per amžius amžinuosius, ištiko bėda su tualetais. Jų buvo, bet žmonėms teko laukti po 20 minučių ir ilgiau. Mes tiek nestovėjome. Birštono punkte gelbėjo senas sovietinio tipo atviras tualetas (kur tupinčiosios gali face-to-face pakomunikuoti su laukiančiomis, iš vaikystės panašią sistemą prisimenu iš Vilniaus geležinkelio stoties :)), o paskui, aišku, krūmai. Be jų žygį būtų ištikusi vietinio lygio humanitarinė katastrofa.


12 kilometrų ėjome pajūriu Juodkrantės pusėn, po to du kilometrus ta pačia kryptimi proskyna po aukštos įtampos laidais, sukome į kairę, kiek paėjome mišku, leidomės dviračių taku, paskui nemaloniu smėliu lipome į kalną, kirtome Smiltynės-Nidos plentą, 2006 metų gaisravietę, grožėjomės jūros ir marių vaizdais ir mišku pagaliau pavėsyje palei marias nukulniavome iki Naujosios perkėlos, kur buvo paskutinis, šeštasis punktas, nuo kurio iki finišo Senojoje perkėloje vos keli kilometrai pamariu. Kad kertant finišo liniją būtų ištikusi euforija ar pan., tai ne. Bet pirmą diplomą gauti malonu. :)

Pakeliui į savo Airbnb butą tokios murzinos ir pasipuošusios mediniais medaliais nuėjome į „Senąją Hanzą“ vėlyvų pietų. Net nepalydėjo kreivu žvilgsniu.
Kitą dieną nuo sunkios kurprinės skaudėjo pečius, bet visa kita buvo visiškai ok.
Patekau tarp 40 laimės kūdikių, kurie balandžio 10 d. sugebėjo pralįsti pro maždaug 3 minučių tarpelį tarp registracija į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą prasidės ir registracija baigėsi. Noriu paneigti kai kurių nepatekusiųjų skleidžiamus gandus, kad registracijos iš viso nebuvo. Tiesiog ji truko tik tiek, kiek užtrunka rankinuke susirasti asmens tapatybės kortelę, suvesti savo asmens duomenis, kortelės numerį ir paspausti registracijos mugtuką.

Buvau pasirinkusi kitą laiką, bet kol viską suvedžiau, tas laikas jau buvo užimtas, o kai paspaudžiau registruotis, baigėsi ir antrasis. Tiesa, užsiregistravimas dar nereiškė, kad tikrai pateksime, nes mus tikrino Kalėjimų departamentas. Pvz., į ekskursiją negali patekti teisti asmenys. Tik kažin ar jie ten veršis. :)

Galutinis registracijos patvirtinimas kartu su draudžiamų įnešti daiktų sąrašu ir patekimo tvarka į pašto dėžutę įkrito išvakarėse. Buvome informuoti, kad reikia atvykti prieš 15-20 minučių ir kad visus daiktus (rankinukus, pinigines, banko korteles, mobiliuosius telefonus, usb, maistą ir t.t.) reikės palikti saugojimo spintelėse. Leido įsinešti popieriaus ir rašiklį.


Prie kalėjimo durų Lukiškių sk. buvau prieš 20 minučių. Open House Vilnius grupė skyrėsi iš aplinkos. Šalia kažkas laukė pasimatymo. Kažką pravedė su antrankiais. Vieną, antrą, trečią, ten arba atgal. Veda dviese. Į pasimatymą praėjo bene garsiausio Lietuvos kalinio sutuoktinė. Išėjo iš matymo žinomas advokatas.

Iš pradžių mus sužymėjo ir instruktavo, kad laikytumės grupės, nes yra kalinių, kurie nesėdi kamerose ir vaikščios tarp mūsų, kad neperžengtume geltonų linijų, kad kišenėse nepaliktume draudžiamų daiktų.

Viena ponia tikėjosi įeiti neužsiregistravusi ir buvo nusiminusi, kai pasakė, kad kalėjimas jos neįleis. Sakė, kad nori pamatyti cerkvę iš vidaus, bet dabar galėčiau tai poniai pasakyti, kad cerkvėje matyti jau seniai nėra ką.

Grupei susirinkus, nusifotografavome kaip pati pirmoji Open House Vilnius 2017 grupė. Po to susiskirstėme po tris, nes į kalėjimą leidžia grupėmis po tris ir trims buvo skirta viena spintelė 20x20x20. Cm. Norėjau eiti su jauna pora, kurią prisiminiau iš praėjusių metų ekskursijų, kad prisiminčiau, pas ką raktai. Bet kai vėluodamos mums atsidarė kalėjimo durys, paaiškėjo, kad kalėjimas po tris šaukia pagal savo sąrašą ir nepriima protestų tipo o mes norime eiti kartu. Mano eilė atėjo negreitai, todėl į kalėjimą patekau žvarbiu oru lauke pralaukusi iš viso kokias 40 minučių. Sušalau į ragą.

Įėjus paima asmens dokumentą ir išduoda vienkartinį leidimą, kurį paskui irgi paima - jokių suvenyrų. Po to reikia į spintelę susidėti daiktus. Viena iš mūsų trijų turėjo didelę rankinę, todėl jai teko paskirti atskirą spintelę, o kitą paėmėme dviese. Daiktus buvau kompaktiškai susipakavusi iš anksto. Tuomet mus nukreipė į patalpą, kur likusius daiktus, pvz., paltus, ir mus pačius paleido į patikrą kaip oro uoste. Batų nusiauti nereikėjo.

Studijuodami iškabintus pabėgti linkusių kalinių sąrašus, palaukėme, kol susirinko visa grupė, tuomet mus vėl išsivedė į lauką ir šalia garsiai burzgiant produktus atvežusiam "Pontem" sunkvežimiui, o kieme sklandant gardžiam keptos žuvies kvapui, nes kaip tik buvo pietų metas, pasakojo kalėjimo istoriją. Nesileidžiant į smulkmenas, kalėjimas pastatytas XIX a pabaigoje - XX a pradžioje nuošaliame Lukiškių priemiestyje ir tuo metu tai buvo viena moderniausių įkalinimo įstaigų visoje Rusijos imperijoje. Pastatai istorizmo stiliaus, kalėjimo cerkvė neobizantinė.

Projektas, beje, nebuvo unikalus - iš esmės pagal tą patį projektą pastatytas ir, pvz., didžiausias Rusijos kalėjimas - garsieji Sankt Peterburgo Kresty, lietuviškai Kryžiai.

Kresty

Tik Lukiškėse korpusai vienas į kitą pastatyti kaip dvi Y - tai labai gerai matyti šioje nuotraukoje iš viršaus - o Sankt Peterburge kaip du kryžiai, iš čia ir kalėjimo pavadinimas. Y raidės forma pastatas statytas saugumo sumetimais - kad kamerų langai iš skirtingų korpusų neatsidurtų vienas priešais kitą ir būtų apribotas bendravimas. Skiriasi ir kalėjimų dydžiai. Lukiškėse, pasak ekskursijos metu išgirstos informacijos, šiuo metu kali apie 700 kalinių, tuo tarpu Kresty, pasak Rusijos internetų, dabar laikoma net 5000 kalinių.

Kaip ir daugelis senų kalėjimų, Lukiškės turi neoriginalią ir to meto imperijos kalėjimams būdingą legendą, esą kai architektas pastatė Lukiškes, nuvažiavo prisiduoti carui. Sako - pastačiau tau kalėjimą. Caras, aišku, atsakė, kad tu ne man, tu sau kalėjimą pastatei. Ir liepė užmūryti architektą kažkurios kameros sienoje. Sako, jo siela išsilaisvins, kai kalėjimas bus iškeltas iš šitos vietos. Kalbos apie iškraustymą sklando seniai, bet jos kol kas lieka kalbomis. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad toks objektas stūkso pačiame Vilniaus centre, už kelių žingsnių nuo Seimo, Gedimino prospekto ir Užsienio reikalų ministerijos.

Pagrindinis įėjimas - šalia Šv. Nikolajaus cerkvės, kuri yra didelis traukos centras ir daugelis, matyt, įsivaizduoja, kad iš vidaus ji taip pat atrodo paslaptingai ir įspūdingai. Deja, viduje originalūs likę tik geležiniai laiptai, turėklai ir metlacho grindų plytelės. Interjere nelikę nieko, kas primintų praėjusio amžiaus pradžios prabangą. 1953 metais cerkvėje buvo įrengtos kameros, kuriose kalinta 300 žmonių - taigi nėra ko norėti, kad būtų likę kas nors iš turbūt puošniausio Vilniuje interjero. Tik pastelinėmis spalvomis išdažytos plikos sienos. Beveik euroremontas. Šiuolaikinės konferencijų salių kėdės. Cerkvė naudojama įvairiems renginiams. Joje eksponuojama kalinių, kurie užsiima menais, darbų, tarp jų ir kalėjimo maketas. Kalėjimų departamento svetainėje straipsnis apie mūsų ekskursiją ir vienoje iš nuotraukų mes nufotografuoti kaip tik cerkvėje apžiūrinėjantys tuos darbus.  

Be stačiatikių cerkvės, kalėjime anuomet taip pat buvo katalikų koplyčia ir žydų sinagoga, suprantama, daug kuklesnės. Buvusi koplyčia man absoliučiai gražiausia ir įspūdingiausia Lukiškių vieta su autentiškomis 1904 m. Akermano perdangomis, daugiau kaip 100 metų išsilaikiusiomis ir kaip naujos, palyginti su nutrintomis naujomis, atrodančiomis metlacho plytelėmis, turėklų ažūru ir - fantastika - iš viršaus nuo kupolo žiūrinčiais angelais. Tikrai labai gaila, kad nebuvo galima fotografuoti. Iš viršaus taip pat žiūri kalėjimo darbuotojai. :) 

Paskui išėjome į kiemą toje pusėje, kur kaliniams įrengta sporto aikštelė. Nuo dirbtuvių mus smalsiai nužiūrinėjo kaliniai. Buvome paprašyti atsitraukti nuo sienų, šalia kurių eina geltonos juostos, kurių peržengti negalima. Kieme mums dar šį bei tą papasakojo, o pabaigoje buvome nuvesti į buvusią sinagogą, kurioje dabar įrengta šiuolaikiška koplyčia, bet ji toli gražu nėra tokia įspūdinga kaip tikroji, kuri paversta kalėjimu. Ten mums papasakojo, kaip kaliniai gali užsisakyti prekes, knygas iš bibliotekos, kaip susirašinėja su mokytojais. Sakė, kad tie, kurie nori mokytis kalėjime, turi labai stiprią motyvaciją. 

Išėjome taip pat, kaip atėjome - drausmingai po tris. 

Dar buvau užsiregistravusi į ekskursijas Vyriausybėje, Seime, Venclovų namuose-muziejuje ir Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabe. Į Vyriausybę nėjau, pamaniau, kad įdomiausia, ką ten galiu pamatyti, rodoma "Silva Rerum III" ekskursijoje. Seime norėjau pamatyti vieną dalyką - Kovo 11-osios Akto salę, kurioje dirbo pirmoji atkurtos Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Skonio reikalas, bet man mūsų Seimo pastatas negražus ir iš išorės, ir iš vidaus, ypač kai palygini su Latvijos, Estijos, jau nekalbant apie kokios Vengrijos, parlamentais. Naujieji rūmai modernūs, bet irgi tik tiek. Nuobodu ir neįkvepia.

Įėjusi pastebėjau, kad hole prie įėjimo dega kas antra lemputė. Ornamentiškai. Sako, iš taupumo. :) Man tai tokia parodomoji ubagystė atgrasi. Iš įdomesnių dalykų hole paliktas nepakeistas stiklas, kurį per 1991 metų riaušes įskėlė akmuo.

Kovo 11-osios Akto salė mažesnė, nei atrodo nuotraukose. Pagal galimybes joje sužymėta, kur, balsuojant 1990 m. kovo 11 dieną, sėdėjo kuris Aukščiausiosios Tarybos narys. Leidžia pasėdėti ir nusifotografuoti Seimo pirmininko kėdėje. Taip pat skambinau varpeliu ir mušiau gongą. ;)

Pati ramiausia ir giliausia ekskursija buvo Venclovų namuose-muziejuje. Sau pavadinau neskubėjimo valanda. Nemažas privalumas, palyginti su kitomis Open House ekskursijomis, kad ją vedė ne savanoriai, o muziejaus vadovė. Ji kažkiek nusistebėjo, kad žmonės taip veržiasi į muziejų, kurį galima nemokamai aplankyti kiekvieną darbo dieną nuo 10 iki 17 valandos.

Moderno / tarpukario racionalizmo architektūros miesto vila Tauro kalno teritorijoje ant stataus šlaito buvo pastatyta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Jai būdingos lakoniškos formos, jokių įmantrių fasado puošybos elementų.

Namą pasistatė Antakalnio karo ligoninės komendantas Antoni Kiakszt. 1940 metais NKVD jį suėmė, o atsilaisvinusiame name buvo apgyvendintas sovietinis partinis funkcionierius Feliksas Bieliauskas. Jų šeima gyveno antrame aukšte (kur dabar įsikūręs Vilniaus etninės kultūros centras), o Venclovos butą čia gavo 1946 metais - pirmame. Venclovų buto virtuvėje išlikusi autentiška krosnis, Tomo Venclovos vaikystės kambaryje ir Antano Venclovos kabinete likę daug knygų, autentiškų art deco baldų, tarp jų keletas, kuriuos pagamino garsusis baldų meistras Jonas Prapuolenis, suvenyrų iš kelionių ir t.t. Nemažai tokių knygų, kurias turiu savo namų bibliotekoje, kas paglostė dūšią.

Šalia virtuvės buvo įrengtas mažas kambarėlis namų šeimininkei, arba tiesiog tarnaitei, kurios reikėjo poniai Elizai Venclovienei, tačiau normalios vonios bute nebuvo. Pagal projektą vonia ir skalbykla name buvo įrengta rūsyje, o Venclovos savo bute kampelį buvo atitvėrę Tomo kambaryje. Venclovos turėjo tam tikrų ginčų dėl gyvenamojo ploto su Bieliauskais ir šiems kartą išvykus užėmė vieną pirmame aukšte buvusį Bieliauskų kambarį.


Neseniai buvo išsiaiškinta, kad name yra gyvenęs ir dar vienas garsus literatas - nuo 1939 iki 1941 m. name, greičiausiai kažkur antrame aukšte, kambarį nuomojosi Vilniuje tuo metu studijavęs vėliau žymus lenkų rašytojas Leopoldas Tyrmandas.

Venclovų namuose-muziejuje ir jų vadovė man labai patiko. Šią vietą rekomenduoju kitų metų Open House ir šiaip užsukti, jeigu nedirbate arba leidžia darbo grafikas.

Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabas - tas antrasis, naujesnis pastatas tarp Šv. Ignoto ir Totorių gatvių - dar vienas objektas su dokumentų patikra. Ministerijoje, kaip ir Lukiškių kalėjime, negalima fotografuoti.

Pastatas statytas daug metų, jo paskirtis per laiką keitėsi. Iš pradžių buvo sumanyta, kad jo kavinė bei muziejus bus prieinami visiems miesto gyventojams, bet dabar kavinė yra uždara ministerijos tarnautojams, o dėl neįvykusio muziejaus labiausiai apmaudu, nes patalpose po žeme slypi trijų čia stovėjusių gotikinių namų pamatai. Gaila, kad juos galima pamatyti tik per tokius renginius. Šalia jų "eksponuojamos" kažkokios kėdės, spausdintuvų dėžės ir visa kita, kas priklauso ministerijos sandėliui.

Taip pat lankėmės vienoje iš salių, pavadintoje Oršos mūšio vardu, ir kiemelyje, suprojektuotame pagal senamiesčio kiemelių tradiciją. Jame buvo įrengtas fontanas, kad darbuotojai galėtų atsipūsti. Bet fontanas nebeveikia, plytelės nusidaužiusios ir t.t., kas įvyksta neskiriant paveldui pinigų ar bent jau dėmesio. Pvz., hole, iš kurio turėjo atsiverti vaizdas į kiemelį, trūkstant vietos buvo įrengti keli kabinetai, taip architektės  erdvės sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos.

Bet Elena Nijolė Bučiūtė pastate paliko ženklų, kuriuos pastebėti galima ir iš lauko. Ar eidami Šv. Ignoto gatve pastebėjote musulmoniškus pusmėnulius? Tai atminimo šioje miesto vietoje gyvenusiems totoriams ženklas, jų yra ir namo viduje. O trijų gotikinių namų siluetus? Kaip tik tose vietose, kur namo gilumose slypi tų tikrųjų senųjų namų pamatai. Ketvirtieji pamatai neatverti  ir yra kažkur po gatve - todėl ketvirtasis fasadas tarsi šešėlis, pakibęs virš Totorių gatvės. Paminklas nebesančiam Vilniui.


Dėl Undinės Radzevičiūtės romano „Kraujas mėlynas“ turėjau didelių lūkesčių, nors šios autorės iki šiol buvau skaičiusi tik „Žuvis ir drakonus“, įvertintą Europos Sąjungos literatūros premija ir Lietuvių PEN centro išrinktą tarp geriausių dešimtmečio knygų, kuri gerai persiskaitė, bet greitai pasimiršo. Matyt, ne mano. Bet man patinka kapotas Undinės Radzevičiūtės stilius, net nežinau, kaip jį pavadinti - gal posmuotas, ironiškas šiek tiek? Gera skaityti. Be to, irgi esu iš tų, kurie neprisiruošia nueiti į archyvus ir pasiieškoti dokumentų apie savo šaknis. Lenkiškas. Su lietuviškomis viskas kaip ir aišku ir nieko pernelyg įdomaus, o kitoje pusėje galima tikėtis kur kas daugiau nei įrašų bažnytinėse knygose, gal net romano vertos istorijos. Arba ne.  ;)

Svarbiausia, kartojau sau, šiukštu nelyginti su „Silva Rerum“.

Romano pradžia nuteikia, kad tai bus rašytojos giminės istorija. Pavydėtina. Apie Borgus, Borchus, Burgus, Bordžijas, kaip bepavadinsi. Trys varnos sidabriniame skyde. Dvi viršuje, viena apačioje. Apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią čia pat už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje.
Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai  jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Bernhardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru.
Romano veiksmas sukasi keliolika neįvardijamų metų. Kadangi negaliu ramiai skaityti istorinio romano, nežinodama, kas dedasi už jo ribų, tai pagal Rygos arkivyskupo Stodevešerio gyvenimo datas sužiūrėjau - XV amžiaus antra pusė. Lietuvoje tuo metu valdė Kazimieras Jogailaitis, paskui Aleksandras. Bet Lietuvos romane nėra. Yra Livonija, Pskovas, Maskva, Roma, Ryga o Lietuvos tik tiek, kad suprastum, kad autorė yra lietuvė.

Livonijos ordino agonija. Kartu su pašėlusiais laisvaisiais Vestfalijos riteriais ir amžinai pasninkaujančiais Ordino riteriais klampoti po Livonijos purvynus. Nuo pilies iki pilies, iš puslapio į puslapį. Per sniegynus ir pelkes. Vėl ir vėl. Užuosti purvą ir prakaitą. Gyventi jų nuovargį laukiant karo. Pilies. Dievo ženklo. Šalti murzių ir burgerių minioje dėl vestuvinio šilingo ir stumdytis laukiant nerealios pramogos - ketvirčiavimo. Ketvirčiuos ne lavoną, o gyvą - toks įdomumas pasitaiko kartą per šimtą metų. Ir negali užsimerkti ir nežiūrėti neskaityti. Tie Ordino riteriai ir laisvieji Vestfalijos riteriai. Ilgi besikartojantys vardai, užimantys nemažą romano dalį. Vienodai beveidžiai, vienodai tolimi, senstantys tik autorės žodžiuose. Ir tie Borchai,  kurie man įdomesni kaip realiai gyvenę istorijoje nei romano veikėjai, palengva, toks jausmas, besikraustantys iš proto.

Įpusėjusi skaityti supratau, kad be reikalo autorė iš karto išsitarė apie Bordžijas ir atėmė razinką. Ir meilės nebebus. Ir nuo įžangos aišku, kuo viskas baigsis. Nes tas senas vyras, kokių keturiasdešimties metų amžiaus, gulėjo mūšio lauke su šarvais ir šarviniais marškiniais ant kairiojo šono, gulėjo, mirė ir verkė. O romano pabaigoje man dėl to buvo vis viena. Neįtraukė, neįjautė, o gaila.

Kita vertus, sužinojau nemažai naujo apie Livoniją. Terra Mariana. Mintyse pasivaikščiojau viduramžių Rygos ir Revelio gatvėmis. Paskui pasitikrinau, kur buvo Borchholmas ir ar būta tokios Skaistyklos pilies Fegefeur, kurią pastatė magistro pusbrolis Simonas von der Borchas. Pilies Dievui. Nedidelės, L formos, iš akmens. Būta - tai Kiviloo pilis dabartinėje Estijoje. Tiksliau, tai, kas liko iš jos. Nebedaug.
Tiek užtenka suvesti į Google, kad išmestų informaciją apie Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietą prie Ilgio ežero, apie 10 km nuo Zarasų, netoli nuo Imbrado kaimo.


Ši vieta aplinkinių rajonų gyventojams buvo girdėta ir sovietmečiu, tik tuomet, suprantama, ten nieko nebuvo, bet neatrodo, kad tai būtų labai plačiai žinoma piligrimystės vieta.

Mano sesuo Imbradą atrado ir mus nusivežė prieš kokį dešimtmetį. Sumanymo sugrįžti ten per Velykas, šviesią prisikėlimo dieną, ir pavasarį, kol dar nenuseko vanduo, suteikiantis papildomo žavesio ir paslapties, vos nesugriovė sugrįžusi žiema. Ryte, kaip ir daugelis Lietuvoje, išvydom pusnyse paskendusį sodą su pasimetusiais verkiančiais špokais. Pamaniau, kad dar vienos Velykos prie stalo - o ne, tik ne tai.

Bet dangus buvo maloningas tiek, kad iki pietų bent jau Ignalinoje aptirpino kelius iki vasarinėms padangoms priimtino lygio. Kuo važiavome toliau į Šiaurės Rytus, tuo sniego buvo mažiau, o Zarasuose ir visai nebebuvo. Mano mašinos stogas su prišalusiu sniego stogeliu policininkams, kurių prie Maximos paklausiau kelio, nes per 10 metų pasimiršo, sukėlė šypseną. Bet noriu pagirti jaunus Zarasų krašto policininkus, kad žino ir gali aiškiai patarti.

Nuo Zarasų važiuojant link Rokiškio yra nuoroda, kur sukti prie Ilgio ežero, prie kurios stovi koplytstulpis. Ten reikia pasukti dešinėn ir dar kelis kilometrus iki ežero pavažiuoti žvyrkeliu.





Iš Roberto Gedvydo Skrinsko PILIGRIMO VADOVAS Po stebuklingas Marijos vietas („JUDEX“, Kaunas, 1999; 75-76 psl.): 
„APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1968.VII iš 1 į 2 d. vidurnaktį apie 24 val. va­žiavo motociklu Juozas Kranklys ir Albina Skvarčinskaitė, kuri įvykį taip aprašė: „Tai buvo prieš 1968 m. gražaus liepos pirmosios vakaro dvyliktą valandą. Mes su pusbroliu Juozu buvome pas mano seserį Meiriškėlių kaime. Važiavome atgal į savo namus. Man buvo septyniolika metų, o Juozui — šešiolika. Keliu privažiavome Ilgio ežerą o kartu ir tekantį nedidelį upeliuką. Jo krantus puošė puikūs dideli medžiai, kurie da­bar jau išrauti. Mes buvome neprivažiavę tilte­lio, kai pamatėme tarp medžių šviesą privažia­vę arčiau išvydome ant stulpelio stovinčią nepa­prasto grožio merginą. Šešėlio, kur jinai stovė­jo, nebuvo. Apsirėdžiusi buvo balta ilga sukne­le, o pečius gaubė gelsva skraistė. Vieną ranką jinai buvo prisidėjusi prie širdies, atrodo, kairę. Kojų nesimatė, o plaukai žibėjo kaip auksiniai, aukso spalvos atrodė. Aš labai išsigandau, nors mačiau tokį gražų vaizdą o dar tuo momentu motociklas užgeso. Sušukau, kad šitoje vietoje tikriausiai vaidenasi. Mes galbūt šioje vietoje sto­vėjome ne daugiau kaip tris minutes. Man sušu­kus motociklas pats užsivedė, nes mes nuo jo nenulipome, ir nuvažiavome į namus. Po kiek laiko nuėjusi į tą vietą atradau medžių lapus, kur stovėjo Švč. Mergelė Marija, apdegusius, bet tik iš vienos pusės lapai buvo parudavę, o iš kitos buvo normaliai žalios spalvos. Daug girdėjau žmones pasakojant, kad tas upeliuko vanduo padeda, ypač li­goniams. Apie tai tegul žmonės ir pasakoja. Pasirašė Albina. 1975.X.12.“ Jaunuoliai nusprendė įvykio niekam nepasakoti, bet, sapne įspėti apsireiškimo neslėpti, jį apgarsino. Tada jie buvo areštuoti ir tardyti, bet kadangi jiedu laikėsi savo parodymą tai pripažino juos nepilno proto. Vieta, kur apsireiškė Marija, buvo buldozeriais sunai­kinta ir užlieta vandeniu, pastatyta sargyba ir įrengta milicijos vasaros stovykla. Arti­mi gyventojai iškelti iš tos vietos pretekstu, kad nekliudytų melioracijos darbams.“

Kiti šaltiniai mini, kad aprašomi įvykiai vyko 1967 metais. Bet kokiu atveju, nuo to laiko praėjo 50 metų.

Ir dar iš tos pačios knygos, sovietinė interpretacija:
„1977 m. kovo mėn. žurnale „Laikas ir įvykiai“ Nr. 6 pasirodė Felikso Laurinai­čio straipsnis „Kaip gimsta ir miršta stebuklai“. Štai ištrauka: „Mirus Skiemonių „ste­buklui“, imta kalbėti apie Marijos pasirodymą Zarasų rajone. Buvo taip: šiltą vasaros vakarą, važiuodama su vaikinu motociklu, mergina pastebėjo upelyje šviesą. Nugir­dusi jos pasakojimą, senutė jau rytojaus dieną paskelbė, jog apsireiškusi Marija... Religingos fanatikės bematant upelyje pastatė stalą, kurį aplipdė žvakėmis. Po kurio laiko išaiškėjo ir tos ugnies priežastis: vienas zarasiškis brakonierius su savo sėb­rais tą šiltą vakarą upelyje gaudė vėžius... Štai tik keli pavyzdžiai, kaip Lietuvoje gim­davo „stebuklai“, reikalingi bažnytininkams, ypač dabar, kuomet taip plinta ateizmas. F.Laurinaitis, Kauno A.Sniečkaus politechnikos instituto vyresnysis dėstytojas“.
Vieta labai rami, šviesi. Nėra taip, kad stumdytųsi daug žmonių - mums lankantis buvo atvažiavusios dar trys mašinos.

2014 metų vasarą buvo pašventinta ant Ilgio ežero kranto pastatyta modernios architektūros koplyčia. Per dešimtmetį pakrantėje atsirado daug rožinių ir kryžių, tarp jų keli, tikrai originalūs, yra pastatyti moto ir autoklubų siekiant apsaugos ir palaiminimo. Mama atrado kišenėje rožančių ir ant vieno iš kryžių užkabino su ta pačia intencija.