Type Keyword and Press Enter to Search
×
Labai norėjau pamatyti, kaip iš paukščio skrydžio Vilnius atrodo rudenį, todėl visą vasarą baltai pavydžiai akimis lydėdama balionus savo šių metų skrydį atidėliojau iki paskutiniosios. Deja, įsibėgėjęs ruduo skrydžiams jau nebuvo labai palankus. Buvau beveik praradusi viltį, kai spalio viduryje pirmadienį per pietus sulaukiau piloto Romano Mikelevičiaus skambučio - šiandien? Skrendu!


Spėjau sugrįžti namo įsmukti į džinsus ir pasiimti fotoaparatą. Jau buvome sulipę, kai vėjo gūsiai ėmė sukti balioną ir blaškyti krepšį guldydami nuo vieno šono ant kito. Ar taip ir turi būti? - griūvant vieniems ant kitų neramiai klausinėjo pirmą kartą skrendantieji. Neramiai stebėjau mus laikančias virves ir vyrų kovą su nematomais gūsiais. Paskui mus pakilo dar trys ar keturi balionai. Dėl vėjo krypties vėl nepavyko pamatyti kitos senamiesčio pusės. Kaip ir skrendant pernai pirmą kartą, kilome nuo Barbakano, tik skridome ne link Fabijoniškių, kaip pernai, o virš Justiniškių ir Zujūnų, Riešės ir Vilnojos ežerų, palei Sudervę. Niekad nemaniau, kad Vilniaus šiaurės vakarų priemiesčiai slepia tokį grožį.

Ilgiau nei metus laukėme, kol prie Lajų tako nuslūgo minios psichozė, gamta paįvairino spalvas ir nustojo lyti, kad kelioms šeštadienio valandoms nuvažiuotume į Anykščius. Jie dabar labai ant bangos. Galbūt vertėjo dar luktelti, kol autobusai su triukšmingais arba / arba apyšilčiais kolektyvais išsirinks kitą ošimo objektą. Kad vietinis turizmas atsigauna - gerai, bet truputį kultūros jam irgi būtų ne pro šalį.

Taigi Lajų takas. Nors į stovėjimo aikštelę ir netilpome, bet žmonių skaičiaus nepalyginti su praėjusių metų vasara. Žinojau, kad takas prasideda prie Puntuko, bet neįtariau, kad tiek arti „prie“. Gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas praktiškai įdarbintas kelrodžiu tako pradžios ieškantiems turistams. Jeigu tuom siekta, kad Puntuką pamatytų kuo daugiau žmonių, tai valio, tikslas pasiektas, bet šiaip liūdna, juo labiau kad tas Lajų takas daugiau išpūstas nei suteikiantis įspūdžių. Aišku, lygumų krašte nėra ko ir norėti wow kaip einant virš Okatse kanjono Gruzijoje.

Paskui lipome į Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokštą. Jeigu velnias būtų norėjęs ant jos užversti Puntuką, būtų buvęs visiškas naivuolis. Galinga, neogotikinė, dvibokštė, aukščiausia Lietuvoje - 79 metrų. Apžvalgos aikštelė įrengta „tik“ 33 metrų aukštyje. Kol mokėjome po 80 centų už užlipimą į viršų vienai darbuotojai, kita įsiręžusi laikė lynus, nes viršuje kažkoks dundukas sumąstė paskambinti varpais. Linksma gi, nu.

Reginys belipant ir užlipus tikrai vertas lengvo mandražiuko, jei kaip ir aš bijote aukščio.


Vos per upę, gerai matomi iš apžvalgos aikštelės, kai žinai, kur žiūrėti - Antano Žukausko-Vienuolio muziejus ir Antano Baranausko klėtelė. Pastaroji yra pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje. Jį įkūrė Antanas Vienuolis, vyskupo Baranausko brolio Jono anūkas, tėvų testamentu gavęs sklypą su visa klėtele kaip palikimą. 1927 m. gegužės 1 dieną Vienuolis padarė pirmąjį įrašą pirmojoje lankytojų knygoje. Tuo metu klėtelei jau buvo 100 metų - staktoje įrėžta 1826. Klėtelė statyta tiktai kirviu, be pjūklo ir be geležinių vinių. Ją supantį gaubtą, kuris irgi pastatytas Vienuolio iniciatyva, atrakino ekskursijos pabaigoje mums ir dar visam linksmam autobusui, o kadangi vietos ten nekažką, tai tą kažką pamatyti nespėjome. Bet pasakojo daug, iš širdies. Paleido įrašą, kaip skamba Anykščių šilelio giesmė. Gaila, jos nepavyko aptikti youtube'ėj, prigrūstoje visokių neįdomių mokyklinių darbų šilelio tema. Mokiniai dabar skaityto neadaptuotą aukštaitišką tekstą ir vargu ar dėl to pradeda labiau mylėti Antaną Baranauską.

Kur kas įdomiau buvo žaliajame name, kuriame gyveno paties Vienuolio šeima. Ekskursijoje po jį vaikščiojome tik penkiese ir tai buvo nuostabu. Dokumentai, daiktai, nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos... Be rašytojo darbo, Vienuolis tarpukariu Anykščiuose dar turėjo vaistinę, gaila, kad per karą jos pastatas sudegė. Anykštėnų gerbiamas, mylimas mokinių, kuriems dėstė rusų kalbą karo metais, veiklus. Iš dviejų santuokų susilaukė dviejų vaikų. Sūnus Stasys 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą, o dukra Laima su vyru vėliau pasitraukė į Vakarus.



Darbo kambaryje antrajame aukšte, kur gyveno rašytojo šeima, viskas liko 100 procentų tikra. Kalendoriaus lapelis rodo 1957 m. rugpjūčio 17-ąją, o laikrodis – 15 val. 50 min. Lovelė, kurioje mirė rašytojas, stalas, ant kurio pradžioje buvo krikščioniškai pašarvotas, net sienų apmušalai tie patys jau beveik 60 metų. Tik daiktus ant rašomojo stalo sudėliojo žmona. Viename kambarėlyje ant aukšto vitražas šviečia trispalve, bet iš lauko jo nesimato.

Draugė pasigailėjo, kad neatsivežėme žvakutės uždegti ant kapo. Mūsų laikais savame kieme turbūt niekaip neleistų laidoti dėl higienos normų reikalavimų ir pan., bet 1957-aisiais dar nebuvo tokie skrupulingi. 

Kad numirsiu, man' pakaskit / Ant Šventosios upės kranto. Vienuolis išrinko vietą ir Jono Biliūno kapui ant Liudiškių piliakalnio. Buvo beveik bendraamžiai, gal net ir pažinojo vienas kitą. Liudiškių piliakalnis seniau vadintas Anykščių sachara, nes buvo plikas, be medžių. Dabar tai miškas. Šalia laiptų į Laimės žiburį kiaulės vietinio turizmo atstovai išsirausė alternatyvų užlipimą, kuriuo aktyviai naudojasi, ypač jei įkalę šimtą kitą gramų. Laimei, ne visi pasiekia viršūnę, bet kai pasiekia, tikėtina, uždainuoja Laimės žiburys nušvito man ir tau. Stalininio stiliaus monumentas leidžia užsimiršti, kad tai yra kapas. Laimei, kapas už grotelių.

Tu, Julyte, mano kapą / Žolynėliais apkaišysi / Tarpu rožių ir lelijų / Man kryželį pastatysi. Tai eilėraščio tęsinys. A. Vienuolio namuose mačiau nuotrauką - jis ir Julija Biliūnienė po perlaidojimo ant Liudiškių piliakalnio. O ant paties Vienuolio antkapinio paminklo kryžius iškaltas tik 1989 metais. Anksčiau gi buvo negalima.

Ps. Anykščiuose pietavome kavinėje "Erdvė". Mums pasisekė su maistu ir ypač patiko nuoširdus  ir profesionalus aptarnavimas. 
Kol susiruošiau parašyti apie apsilankymą Liepkalnio vandens saugykloje, atėjo tikras ruduo. Sunku patikėti, kad rugsėjo 30 dienos vakaras labiau priminė vasarą ir geru oru į Rasas sutraukė šimtus žmonių. Vilniaus vandenys saugyklą tebenaudoja ir plačiajai visuomenei ji paprastai neprieinama, todėl sprendimas porą kartų per metus rengti atvirų durų dienas ir atidaryti cisterną lankymui labai sveikintinas, net jeigu pirmą kartą visuomenė turėjo susisukti per dvi pasibaigusios darbo savaitės valandas. Prieš mus ten lankėsi žurnalistai ir pačių Vilniaus vandenų darbuotojai.

Liepkalnio vandens saugyklai šiemet 100 metų. Daugiau kaip 1500 kubinių metrų (jei gerai nugirdau) talpos, kupolinė, betoninė. Veikė iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.



Į saugyklą yra vieni laipteliai be turėklų, prieblanda. Judėjimas lėtas, nes tai daryti reikia atsargiai - viena grupė užlipa, kita nulipa. Viduje nėra atrakcijų, išskyrus savo paties balso pasikartojimą, bet kai matai vandens pėdsakus ant sienų ir supranti, kad stovi dugne talpos, kurioje visiškoje tamsoje dunkso, gal žodis ne visai teisingas, bet geresnio neradau, sunkus tamsus vanduo, truputį šiurpu.


Išėjusi užlipau ir ant saugyklos stogo, kur išliko barokinis saugyklos alsuoklis. Prieš šimtą metų žmonės mokėjo statyti ir vertino grožį.

Vilniaus paslapčių žinovas istorikas Darius Pocevičius pasakojo, kad vien jau tas faktas, kad saugykla buvo pastatyta karo metais, nepaisant to, kad aplinkui švilpė kulkos, rodo, kad ji miestui buvo labai svarbi. Tai buvo viena iš trijų saugyklų, tuo metu pastatytų Vilniuje. Liepkalnio saugykla vadinosi Aušros Vartų gatvės, kuri praėjusio amžiaus pradžioje ėjo iki dabartinio stadiono ir dar toliau. Antroji saugykla yra ant Tauro kalno, o trečioji - Bernardinų sode šalia siurblinės. Siurblinė buvo ketvirtas centralizuotos vandentiekio sistemos elementas, penktasis - nuotekų valymo stotis Jasinskio gatvėje, Tauro kalno papėdėje, bet šios nebėra. Iš esmės ši sistema išliko veikianti iki šiol, išskyrus Liepkalnio rezervuarą.

Dar truputį istorinių detalių. Vilnius vėlavo įsirengti centralizuotą vandentiekio sistemą lygiai kaip ir kitus technologinius dalykus. Europoje bei didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose Maskvoje ir Sankt Peterburge ji atsirado 50 metų anksčiau. Vilniaus vandentiekio sistemą projektavęs Eduardas Šenfeldas pasiūlė siurbti vandenį iš gręžinių, kitaip nei neįvardytas jo oponentas, kurio idėja buvo imti, valyti ir miestiečiams tiekti vandenį iš Neries. Bet projektas imti vandenį iš artezinių gręžinių buvo švaresnis ir pigesnis. Derinimui užtrukus, kertinis Bernardinų sodo siurblinės akmuo buvo padėtas 1912 metais. Be kita ko, tas pats praktiškasis Šenfeldas siūlė rezervuarą pastatyti ant Gedimino kalno, bet visuomenės pasipiktinimas to neleido .

Šį savaitgalį nutariau pažiūrėti, o kaip atrodo kitos dvi vandens saugyklos, kurios nuo Liepkalnio skiriasi tuo, kad yra keturkampės, mūrinės ir tebetriūsia miestui.


Po šituo keturkampiu kalnu dunkso Bernardinų sodo rezervuaro vandenys. E. Šenfeldas Bernardinų siurblinę buvo suprojektavęs kaip gotikinę, derančią prie šalimais esančių Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bokštelių. Bet iki mūsų laikų gotika neišliko.

Spėju, kad Tauro kalno vandens saugyklos tvora matyti dešinėje viršuje kylant Tauro gatve. Kol kas man nepavyko rasti, kaip civilizuotai prasmukti prie teritorijos ir apžiūrėti viską iš arčiau.

Šita nuotrauka daryta Jiezne. Ne, aš ne paauksuoto medžio Venecijos veidrodžiuose Jiezno dvare, kuris turėjo 12 salių, tiek, kiek metuose mėnesių, 52 kambarius, kiek metuose yra savaičių, ir 365 langus. Skamba kaip pasaka, bet taip buvo. 

Jeigu niekad nebuvote Jiezne ir tikitės pamatyti, kaip šiandien atrodo didingasis Pacų dvaras, nusivilsite. Rūmai beveik visai sudegė dar užpraeitame amžiuje per Jiezno gaisrą. Dvarvietė šiuo metu apleista, nemylima ir faktiškai atlieka sklypo funkcijas. Vienur kitur kasinėta, matyti (pamatų?) akmenys, bet viskas užmesta. Duobė šiek tiek pridengta šiferiu, neperdaugiausia, kad netrukdytų mesti šiukšles. Tebėra vakarinis rūmų korpusas, bet norint pavadinti jį dvaro sodybos pastatų komplekso rūmų pastatu, kaip užrašyta nuorodoje rudame fone baltomis raidėmis, reikia turėti audringą fantaziją. Ironizuoju, bet žiūrėti ten iš tiesų nėra į ką.   

Mačiau, kaip dėl to širdį skauda ponui Vytautui Gusui, kuris aistringai saugo Pacų dvasinį paveldą. Pono Vytauto dėka pasisekė pažinti kitokį nei 1953 metų stiliaus Jiezną.

Jo namai šitame miestelyje yra buvusi dvaro karietinė, kurią Vytautas Gusas įsigijo Nepriklausomybės laikais. Nereikėtų apsigauti dėl žodžio karietinė, nes tai apie labai senus laikus. Nuo 1909 iki 1941 metų tose patalpose veikė motorinis malūnas, o vėliau sovietmečiu - Kauno "Elektros" variklių pervyniojimo cechas (sovietikams galvose visiškas minkštimas buvo, faktas). Galite įsivaizduoti, kaip viskas atrodo.

Patalpų įrengimas yra procese, kuris vyksta ponui Vytautui čia pat gyvenant ir savomis rankomis, ne pagal standartus ir taisykles, kuriant Jiezno Pacų grafystės muziejų. Pirmajame namo aukšte dar liko daug darbo, bet šeimininkui pakvietus į vidų jį jau galėjome apžiūrėti. Beveik spartietiška buitis - lova, televizorius, viryklė - ir šalimais nuotraukos, rūmų maketas, veidrodžiai, knygos, paveikslai, drožiamos nesančių rūmų detalės, rūmų statybos peripetijos ir Pacų vardai bei likimai, kurie įtraukia, lyg ponas Vytautas asmeniškai būtų pažinojęs ir Antaną Mykolą, ir Liudviką Mykolą, ir jų žmonas bei uošvienes.






Prisipažinsiu, kad daugelio iš to, ką muziejuje mums pasakojo Vytautas Gusas, jau neprisimenu, bet ir maža dalelė yra daug. Dar džiaugėsi, kad domimės ir daug žinome (nors Pacų istorijos klausimais jaučiausi visiškai beviltiška).

Savo eilės laukia antrasis namo-muziejaus aukštas. Duok Dieve ponui Vytautui sveikatos ir ačiū už nerealią istorijos pamoką.
Galbūt šį įrašą skaitys 1988 studentai, romuviečiai arba korporantai, su kuriais pilnu autobusu su kėdžių eile per vidurį rudenį važiavome į ekskursiją po Suvalkiją. Gal netgi prisimins dvi fukses, sėdėjusias autobuso dešinėje, mano draugė šalia būsimojo pirmojo kultūros ir švietimo ministro, o aš greta jos su šermukšnių puokšte prie lango. Šokam šokam hopaką hopaką / Visi žmonės taip sako taip sako... Prisimenate? O saula šviesi, saula brungi?

Truputis priešistorės iš straipsnio Sąjūdis universitete. Kam skambina varpas (Postscriptum):
1989 m. sausį „Universitas Vilnensis“ (UV), dar praėjusiais metais buvęs tiesiog „Tarybiniu studentu“, paskelbė, kad „daugelis rankų kėlė varpą, suskambusį vėjuotą paskutinę senųjų metų dieną Sarbievijaus kieme“. Trumpa žinutė papildoma nemaža nuotrauka su minėtuoju varpu. Trumpame komentare nurodoma, kad varpo atsiradimo istorija bus papasakota viename iš artimiausių numerių.

Iš tiesų, po kelių mėnesių tame pačiame UV išspausdinamas straipsnis ir pokalbis su Valentu Šimonėliu, asmeniu, padovanojusiu varpą Universitetui. Pasirodo, jis jau nuo 1976 m. savo namuose, Sirutėnų gyvenvietėje, kolekcionuoja varpus ir mūsiškis – vienas iš jo kolekcijos eksponatų. Pasirodo, varpas nebūtų atsiradęs be tuometinio Baltų kalbų katedros docento Jono Balkevičiaus pastangų. Pasirodo, net tie varpai buvo sovietinės nomenklatūros nepasitenkinimo objektu ir mažu lietuvių išeivių džiaugsmu: „Tegul laisvės varpai skamba visados” – apsilankęs pas V. Šimonėlį atsiminimų knygoje parašė Amerikos lietuvis Tadas Bliudžius.

Tačiau įvadas į varpo istoriją čia nesibaigia. UV tąkart nutylėjo, kad keliant varpą viena iš didžiausių šios iniciatyvos šalininkių buvo nauja filologų organizacija – korporacija „Varpas“. Jos dalyvavimas nebuvo atsitiktinis. Viena vertus, būta simbolinio momento – korporacija buvo įsipareigojusi populiarinti V. Kudirkos idėjas. Tad varpas – nuoroda į V. Kudirką ir priminimas apie „Varpo“ laikraštį kaip lietuviškumą puoselėjusį leidinį. Kita vertus, taip korporacija pati įsiamžino kaip Universiteto ir Lietuvos studentų judėjimas susikūręs Sąjūdžio metu.

Tai, kas yra „koduojama“ varpe, kurį laiką gyvai skleidėsi ir Universitete. Apie korporacijos „Varpas“ susikūrimą ir pagrindines idėjas „Tarybinis studentas“ pranešė dar 1988 metų rugsėjį: „studentai lituanistai rinkosi į 118 auditoriją, patys nelabai teįsivaizduodami, kas ten vyks. […] Apie 60 susirinkusių buvo daugiausia III ir IV kursų lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentai, kartu – doc. A. Stundžia, dėst. A. Žentelytė, D. Kuolys, A. Judžentis. Netruko paaiškėti susirinkimo tikslas – susirinkusiems pasiūlyta įkurti „Varpo” korporaciją. Ir – tuojau pat, nedelsiant nė minutės, imtis kultūrinės-šviečiamosios veiklos“.

Ta „kultūrinė – šviečiamoji veikla“ pirmiausia buvo nukreipta į V. Kudirkos gimimo 130-ųjų metinių jubiliejaus paminėjimą (ne veltui varpas iškeltas paskutinę metų dieną – per V. Kudirkos gimtadienį). Taip pat įsipareigota „kelti tautinę savimonę, supažindinti moksleivius su tautos praeitimi, literatūra, dvasinėmis vertybėmis, padėti suprasti, kas jai buvo ir tebėra skaudžiausia“. Kaip nurodė jos veikloje dalyvavę amžininkai, tai buvo daroma važiuojant į provincijos miestelius, pirmiausia Vilnijos kraštą, ir vedant paskaitas apie V. Kudirką, skaitant jo paties ir jaunųjų filologų kūrinių ištraukas, dainuojant liaudies dainas. Atrodo, kažkiek veikta ir Universitete – jaunieji korporantai bandė skelbti apie savo veiklą, suorganizavo ekskursiją į V. Kudirkos gimtinę ir UV parašė nemenką straipsnį, pasakojantį apie V. Kudirką.
Mano dalyvavimas korporacijoje truko trumpai ir baigėsi ne tai kad nieko reikšmingesnio, bet nieko nenuveikus, tik liko geras jausmas apie ekskursiją, nors, išskyrus kelis fragmentus, ji visiškai išsitrynusi iš atminties. Apsidžiaugiau, kai prieš kurį laiką tėvų namuose ant aukšto radau knygelę su skurdžiais kelionės užrašais, bet pasistengus įmanoma apvažiuoti Suvalkiją tuo pačiu maršrutu. Draugės įkalbinėti leistis į déjà vu avantiūrą nereikėjo, tik užtruko suderinti laiką. Mano dukra taip pat prisijungė, ji kaip tik tokio amžiaus, kokio mes tuomet buvome; sakė, kad negali praleisti galimybės, nes daugiau tokių trenktų kelionių organiztorių kaip mudvi su drauge neras.  
Stakliškės. Čia pradžios mokyklą baigė L. Gira ir J. Kazlauskas.
Bla bla bla bla nežiūrėdamos į kelio ženklus atsipeikėjome prie Birštono. Teko apsisukti ir kaip stalo žaidimuose išmetus blogą kauliuką pro Jiezną grįžti į pradinį tašką, bet tik tam, kad užsidėtume pliusiuką. Stakliškėse net šventoriaus vartai buvo užrakinti, tiek žinių. 
Prienų kapinėse palaidotas poetas, aušrininkas Jonas Mačys-Kėkštas.
Iki radau užrašus, galėjau galvą guldyti, kad niekad nebuvau Prienuose (nei Šakiuose, nei Vilkaviškyje). Pirmiausia mums kelią nurodė link senųjų kapinių, bet iš toli buvo aišku, kad ne tos. Senosios Prienų kapinės uždarytos daugiau nei prieš 50 metų. Kol mano draugė klausinėjo, ką apie Mačį-Kėkštą žino mamos, žaidimų aikštelėje prie senųjų kapinių ganiusios vaikus, aš šiek tiek pasiskaičiau apie aplinkybes. Knygnešys Jonas Mačys. Gimė 1867 m. Ingavangio k., Šilavoto a., Prienų r. Mirė 1902 m. gruodžio mėn. 15 d. Niujorke, JAV. Palaidotas Prienuose. Jono Mačio-Kėkšto biografija marga garsiomis to meto pavardėmis. Pavyzdžiui, vienas iš jo mokytojų Marijampolės gimnazijoje buvo Petras Arminas-Trupinėlis, o besimokydamas rankraštinį mokinių laikraštuką Prieszauszris redagavo drauge su būsimuosu Lietuvos prezidentu Kaziu Griniumi. Atsisakęs mokytis kunigų seminarijoje, neteko tėvų ir giminaičio kunigo paramos. Dirbdamas caro valdžios įstaigose, bendradarbiavo Aušroje, padėjo leisti VarpąŪkininką. Emigravęs į JAV, po dvejų metų mirė nuo džiovos. Tolesnė istorija truputį makabriška. Prieš karą urna su Mačio-Kėkšto palaikais buvo atvežta į Lietuvą ir saugoma Kauno karo muziejaus seife. Karas ir visa kita, ilgai niekas nežinojo, kas ten saugoma, kol neišlaužė seifo durų. Prienuose palaidojo 1974 m.
Pilotiškės. Aušrakalnis. Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios vietos.
Mėlynas Belorus traktorius prie Putino gimtosios sodybos. Keista, iš anos kelionės prisimenu nedaug, bet kad Pilotiškėse prie ūkinių pastatų stovėjo mėlynas traktorius, prisimenu. Vėliau paklausiau šeimininkų, ar gali būti, kad traktorius tas pats, jie suabejojo. Kitoje kelio pusėje už pievos Aušrakalnis.

Nors internete rašo, kad dėl muziejaus lankymo reikia iš anksto susitarti telefonu, šeimininkai niekaip neparodė, kad sudarome jiems nepatogumų. Kieme mus pasitiko stulbinamai į poetą panašus vyras, Putino brolio sūnus, o po to muziejų aprodė moteris, kurios giminystės ryšį, deja, praklausiau. Ji minėjo, kad muziejinėje savo namo pusėje dirba puse etato.

Mykolaitis-Putinas namų slenkstį paskutinį kartą peržengė per mamos laidotuves 1938 metais. Vietos kunigo priekaištai, kad mamos mirtį pagreitino kunigystės atsisakymas ir vedybos, įskaudino rašytoją, todėl į Pilotiškes jis niekada daugiau nebeatvažiavo.


Muziejinėje namo pusėje yra du kambariai. Mažajame stovi lova, kurioje miegodavo Putinas, ant sienos kabo jo pieštas Gediminas. Didžiajame kambaryje ant stalo - puokštė katpėdėlių (iš Dzūkijos, o ne nuo Aušrakalnio, nes ant jo katpėdėlės nebeauga, tik čiobreliai). Ant Aušrakalnio tebelinguoja du Putino sodinti beržai. Anksčiau buvo trys, bet vieną kažkas kažkada numarino. Prieš palikdamos šituos šviesius ir tikrus namus buvome nulydėtos į sodą, apglostėme šimtametes obelis, kurios gerai pasistengusios dar prisimena Putiną, prisirinkome pilnas kišenes obuolių ir nuniurkėme neįtikėtinai meilų šeimininkų kačiuką, kuris ant rankų (iš tų, kur tik nešiok) mus nulydėjo iki pat Aušrakalnio. Rusnė vadino jį Vincuku.
Kapsukas. Kapinėse palaidoti Žemaitė ir P. Arminas - Trupinėlis. Bažnyčios altoriuje palaidoti iš Romos perkelti arkivyskupo Jono Matulaičio-Matulevičiaus palaikai. J.Jablonskio vid. mokyklos muziejus, V. Mykolaičio-Putino mokyklos-internato muziejus. Senamiestis.
Prie Igliškėlių suvalgėme sumuštinius. Marijampolėje atsidūrėme ankstokai, mokyklų muziejų ieškoti neplanavome, todėl kirsdamos miestą nukandome dalį sekmadienio programos. 
Kazio Borutos gimtinė
Kūlokai už Liudvinavo. Sodyba labai tvarkinga ir gyvenama. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios, todėl nors nesame iš kukliųjų, bet be leidimo brautis nedrįsome. Prisirinkome kaštonų, apžiūrėjome maudymukų džiovyklą kitapus tvoros ir išvažiavome.



Šunskų kaimo kapinaitės. Jose palaidotas Lietuvos mokytojų tėvas Ferdinandas Žilinskas, 1866-1903 m. mokytojavęs Veiveriuose
Šunskų bažnyčia. Čia krikštytas V. Pietaris. Ant akmens, esančio prie banyčios, kalbą sakė V. Mickevičius-Kapsukas.
Pirmiausia privažiavome prie bažnyčios. Pietaris gimė 1850 metais, o bažnyčia statyta kiek vėliau, tad turėjo būti krikštytas ankstesnėje Šunskų bažnyčioje.

Vincas Mickevičius-Kapsukas, kuris sakė kalbą ant akmens prie bažnyčios vartų (kada? kokia proga?), prieš tapdamas komunistu buvo aktyvus varpininkas ir lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, ir slapyvardį pasirinko atitinkamai - Kudirkos vienas iš slapyvardžių buvo Kapsas, o šitas tapo Kapsuku. 

Lietuvos mokytojų tėvu vadintas Tomas Ferdinandas Žilinskas sudėtingu spaudos draudimo laikotarpiu atmokytojavo ir išlaviravo net 37 metus. Prie Marijampolės  atsidūrė senatvėje, norėdamas pagyventi kuo arčiau tėviškės. Jo antkapis išsiskiria kapinėse, surasti nesunku.
Nakvynė pedagoginės mokyklos bendrabutyje.
Per booking.com užsisakėme trivietį kambarį svečių namuose Keta. Labai jaukiai pailsėjome, keblumų sukėlė tik negalėjimas vienu kartu pasikrauti tris telefonus. Prieš tai iki sutemų stengėmės spėti suvaikščioti uždegti žvakutes Petrui Arminui-Trupinėliui ir Žemaitei. Kiek Marijampoles pakraščiai industriniai ir negražūs, tiek jaukus senamiestis, kuriame šeštadienio vakare žmonių panašiai kaip Vilniuje. Kapines radome jau Prienuose ir Šunskuose išbandytu būdu su google maps. Arminas-Trupinėlis palaidotas prie pat šoninių vartelių, o jei ieškosite Žemaitės, šios nepaprastos moters kapas yra Marijampolės senųjų kapinių pagrindinio tako kairėje.

Sekmadienį gulinėdamos pataluose užbaigėme vakarykštę termosuose apyšiltę kavą ir šiaip taip sulaukėme labai vėlyvų pusryčių, šiek tiek ave kvailindamos, kad iš anksto ryto patingėjome išeiti į miestą. Po pusryčių patraukėme į Paežerius ir mums viskas susidėjo atvirkščia tvarka, nei užrašyta mano knygelėje.
P. Rimšos gimtinė (klėtis).
Kaip ir Kazio Borutos gimtinėje, sodyba graži, prižiūrėta ir gyvenama. Eiti mums nedraudė, bet ir nekvietė, tai tik pastoviniavome ir palodėme šunį. 
Paežeriai. Kudirkos gimtinė (klėtelė) (gilės)
Vinco Kudirkos klėtelė dabar taip pat atsidūrusi privačioje žemėje, kur džiaugiesi sutikęs gyvą dūšią, šiuokart renkančią obuolius, kad paklaustum leidimo įeiti. Kieme iš mašinos atidarytomis durelėmis su aplinka garsiai ir nesvetingai pjovėsi Aslan feat Misty - Знаю Знаю.



Tai va, o prieš 28 metus Kudirkos klėtelėje Lietuva, Tėvyne mūsų Kudirkos smuiku mums griežė Mokytojas Stasys Ankevičius, šviesuolis, patriotas, tremtinys, unikalaus likimo žmogus. Tuo metu Ankevičiui buvo jau daugiau nei 8o metų, o nugyveno be trejų šimtą. Jo iniciatyva buvo įkurtas ir šitas muziejus, jeigu jį, kad ir kaip būtų gaila, dabar dar galima vadinti muziejumi.

Vėl prisirinkome gilių, prisifotografavome. Beje, jauki sodyba.
Paežerių kapinaitės. Skulptoriaus P. Rimšos šeimos kapas. V. Kudirkos tėvų ir sesers kapas. (Tikros rūtos)
Taip pat ir Mokytojo Stasio Ankevičiaus kapas. Jį parodė artimųjų kapines lankiusi pora. Mes pačios niekaip neradome, kur palaidoti V. Kudirkos tėvai (tėvas su pamote?) ir sesuo (Ona?), todėl paprašėme padėti. Jeigu mano pastabos skliausteliuose teisingos, tai žvakutę degėme ant to kapo, o jei ne, vis tiek jų atminimui. Tie gerieji žmonės ne tik patys blaškėsi kartu su mumis per kapines, bet ir skambinėjo giminėms, klausinėjo, sakė, kad rūpi.

Ką reiškia tikros rūtos?
Sodyba, kur buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis Amerika pirtyje.
Kodėl mano konspektai tokie skurdūs, be adresų? Nežinojome, kur ieškoti, neradome. Neradome ir V. Pietario tėviškės, nes Gudelių-Žiūrų nėra man prieinamuose žemėlapiuose. Ar esat skaitę Algimantą? Nepažįstu nė vieno, kuriam patiktų, bet 1988 romanas buvo labai populiarus.

Dar vienas lakoniškas įrašas knygutėje: Lietuvių karo lakūnų Jono Vidūno ir Juozo Vilkaičio žuvimo vieta (1938 m.)

Katastrofa įvyko 1938 metų birželio 2 dieną.

Lėktuvo pilotas J.Vidūnas gimė 1913 gruodžio 15 d. Veršvų kaime, netoli Leipalingio. 1935 m, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, įstojo aspirantu į Kauno karo mokyklą, stažavosi karo aviacijoje. 1938 m. gegužės 14 d., baigęs mokslą ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, J.Vidūnas buvo paskirtas mokiniu lakūnu į 2-ąją oro eskadrilę.
Antrasis pilotas J.Vilkaitis gimė 1916 m. vasario 6 d. Bartininkuose. 1933 m. jis taip pat baigė Marijampolės gimnaziją. Kitais metais buvo priimtas į Kauno aviacijos puskarininkių mokyklos mechanikos skyrių, vėliau perėjo į lakūnų skyrių. Baigęs mokyklą, 1937 m. spalio 30 d. išlaikė lakūno karo lakūno egzaminus. Vėliau tarnavo 2-je oro eskadrilėje. Skaudžiausia tai, kad lakūnas J.Vilkaitis žuvo virš savo tėviškės. (Plieno sparnai).

22 metų jaunesnysis puskarininkis Juozas Vilkaitis kartu su jaunesniuoju leitenantu 25 metų Jonu Vidūnu lėktuvu ANBO 69 skrido virš savo tėviškės. Žmonės pasakojo, kad, prieš atlikdami nesėkmingą kilpą, kieme stovėjusiai Vilkaičių šeimai jie išmetė laišką, prikabintą prie smėliu pripildyto šilkinio maišelio - Matėte, ką mes esame išmokę. Šeima būtų didžiavusis. Prieš tai abu skrido virš Vidūno tėviškės prie Kalvarijos, tada sėkmingai, o Bartninkuose visų akivaizdoje lėktuvas kliudė kalvelę prie vieškelio.

Labai abejojau, ar po beveik 80 metų mums pavyks rasti lakūnų žuvimo vietą. Susikaupusios važiuodamos link Bartninkų sekėme kiekvieną ženklą. Pirmiausia stabtelėjome prie kryžiaus, bet tas pastatytas (gal išnykusių, gal numelioruotų?) kaimų gyventojų iniciatyva. Paskui prie Bartninkų privažiavome ženklą, rodantį vietą Budavonės miške, kur 1941 metų birželio 22 dieną sužvėrėję rusų kareiviai nukankino katalikų kunigus V. Balsį, J. Petriką ir J. Dabrilą.

Miestelyje prie parduotuvės mašinoje mano užklupta močiutė net nustebo, kad klausinėju, sako, taigi paminklas yra, ir parodė priešingą miestelio pusę.

Bet tuoj vėl dėjau ant stabdžių.


Vėliau Ožkabaliuose mums sakė, kad per šias vietas karo metais ėjo fronto linija. 1944 metais senoji Bartninkų bažnyčia buvo stipriai apgriauta, o leidimo ją atstatyti valdžia nedavė, tai taip ir liko. Įspūdinga vieta.

O pietiniame miestelio pakrašytyje prie kelio iš tiesų stovi paminklas.


Vėliau, jau grįždamos nuo piliakalnių, užvažiavome į Bartininkų kapinaites ir uždegėme žvakelę ant Juozo Vilkaičio kapo. Jei norėsite padaryti tą patį, kapelis kairėje netoli prie tako.
Rasos ir Aistės upelių sankryžoje įsikūręs Piliakalnių Piliakalnis.
Tikėjausi daug daugiau. Keli kilometrai žiauriu žvyrkeliu, nuo kurio kaukšėjo dantys ir kruvinom ašarom raudojo mašinos važiuoklė ir dėl kurio ir pats piliakalnis nedžiugino. Laiptai įrengti iš kitos pusės, matyt, kad turistai nerastų ir nenulaužytų. Tiesa, patrūniję, o upeliai užžėlę medžiais. Tai ir nelipome.
J. Basanavičiaus gimtinė
Puikiai sutvarkyta ir labai reprezentacinė vieta. Sukirbėjo įtarimas, kad mano prisiminimai kuklesni, kurį patvirtino muziejaus darbuotoja, kai pravėrėme (netyčia pastūmiau, ėmė ir atsidarė) muziejaus duris. Beveik visa sodyba, išskyrus tvartelį, rūsį ir šulinį, buvo atstatyta Nepriklausomybės laikais, taigi tautos patriarcho pėdsakų čia nėra. Daiktai, liudijantys, kad sodyba buvo turtinga, įskaitant pianiną, surinkti iš apylinkių. Pelargonijos tikros :). Ožkabalius pavadinčiau paminklu tautos atgimimui. Ąžuolynas, arba Tautos atminties giraitė, pasodinta 1989 metais.

Labiau už visus eksponatus man patiko, kad muziejaus moterys šeria apylinkės kačiukus. Dabar važiuodama į Ožkabalius įsimesčiau į bagažinę maišą kačių maisto.
Vilkaviškis. Įstrigimas 
Déjà vu. Neprisimenu ano strigimo priežasties, bet šįkart valandai strigome kavinėje ir nesulaukdamos savo pietų jau buvome pradėjusios lengvai panikuoti.
Kudirkos Naumiestis. Paminklas Kudirkai
Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuf
Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuf
Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuf
Visiškas Lietuvos pakraštys, kuris iki 1934 metų vadinosi Naumiestis (buvo ir kitų vardų, man labiausiai patinka Duliebaičiai) , o Kudirkos tapo 1934 m. birželio 10 dieną, atidengiant skulptoriaus Vinco Grybo paminklą Kudirkai. Šalimais Antanas Smetona pasodino ąžuolą. Pasirinkau vėjo nulaužtų šito ąžuolo šakų ir namie sukišau į vazą. 
Arklių ir gerų žmonių skulptūrų parkas.
Tai absoliučiai unikalus ir vienintelis Lietuvoje primityviojo meno skulptūrų ansamblis ir tiesiog privaloma aplankyti vieta.


Garsių žmonių - nuo Maironio su P. Vaičaičiu iki Dž. Kenedžio - ir gigantiškų arklių skulptūras 1951-1979 metais sukūrė savamokslis skulptorius Pranas Sederavičius. Kol buvome, prie namo tvoros viena po kitos stojo mašinos, tik gaila, kad sunku suprasti, ar galima įeiti į kiemą, nes name gyvena kiti žmonės. Tai jau buvo kelintas kartas per savaitgalį, kai susidūrėme su privačioje valdoje atsidūrusiu paveldu ir jautėme nepatogumą lįsdamos pro vartus.
Kapinaitės. V. Kudirkos kapas ir dar sykį - tautiška giesmė
Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuf
uvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuV. Kudirkos kapas beveik civilinių kapinių vidury.
Pagal programą tai ir viskas, nors pagal užrašus turėjome rasti mokyklą, kuri stovi vietoje, kur stovėjo namelis, kuriame Kudirka praleido paskutines dienas ir kažkokį tiltą į Karaliaučiaus sritį, bet laikas spaudė grįžti į Vilnių. Paskutines žvakutes sudeginome Sintautuose ant draugės artimųjų kapų ir Pranui Vaičaičiui. Pakeliui draugė skaitė Yra šalis, kur upės teka / Linksmai tarp girių ūžiančių / Ir meiliai tarpu savęs šneka / Prie giesmininkų vėversių. / Ten prakaitas aplieja žmones / Prie vasaros darbų sunkių / Ir prastas aprėdas marškonis / Apdengia sąnarius visų. Ar neperspėjau, kad įrašas bus truputį senamadiškas? Bet 1988 ruduo buvo seniai.
Tai buvo paskutinė lietinga atostogų diena, po kurios pagaliau prasidėjo trumpa kaip savaitė lietuviška vasara. O kol lijo ir buvo galima dėl pateisinamų priežasčių neiti į pliažą, pasinaudojome paskutine proga nuvažiuoti į Nidą.  
 

Pernai kelionėje į Mingę įsiminė kurėno kapitono Aurelijaus Armonavičiaus pasakojimas  apie dvi smėlio užpustytas Nidas ir du Kuvertus, pašto prižiūrėtoją bei smuklininką Gotlybą Dovydą ir jo sūnų Georgą Dovydą, kurie XIX a. želdino ir tvirtino nerijos kopas ir gelbėjo trečiąją Nidą nuo smėlio. Ir kad Kuvertai palaidoti senosiose miško apželdintojų kapinėse. Kurio iš jų vardu pavadinta G.D Kuverto gatvė? Šį klausimą el. paštu uždaviau Neringos savivaldybės už turizmo informaciją atsakingiems specialistams, bet atsakymas atėjo be atsakymo. Matyt, mano laišką gavusi specialistė atsakymo nežinojo ir nerado lygiai taip pat, kaip ir aš.

G.D. Kuverto gatvės sankryžoje su Smiltynės-Nidos plentu buvo įsiliję kaip reikiant. Jaunuolynas, kuriame palaidoti abudu Kuvertai (dėkingų Nidos gyventojų pastatytas paminklas su vaza - ant judviejų kapo) ir kiti miško apželdintojai bei miškininkai, jau seniai virtęs gūdžiu eglynu, todėl teko brautis pro šakas ir voratinklius. Nors kapinaitės prie pat plento, bet truputį nejauku. Taip vat ramybėje ilsisi Nidos apželdintojai, šypsodamiesi iš aukštybių, kad jų darbai nenuėjo veltui.

O Nidos oro uostas buvo dukters idėja. Maniau, kad patekti į jį bus kur kas sudėtingiau, galbūt net teks prašytis prie apsaugos posto, bet iš pirmo žvilgsnio oro uostą saugo tik kuklus šlagbaumas ir daugiau nė gyvos dvasios, išskyrus tokius pat pramogautojus kaip mes.

Pakeliui atlikome humanišką misiją ir nuo sankryžos iki Pervalkos pavėžėjome sušlapusią tranzuojančią porelę, paskui apsisukome ir grįžome atgal į Nidą. Tiesiog. 

Gerai, kad longboardą per atostogas vežiojamės bagažinėje, maža kada pasitaikys proga ant jo užlipti. O geresnę legalią vietą prasilėkti su vėjeliu nei Nidos oro uostas rasti būtų sunku. Kovodamos su vėju ir lietumi nuėjome iki pat tako galo ir truputį paimprovizavome. Link dangaus.


Kedai džiuvo dvi paras, čia pat oro uoste į šiukšlių konteinerį iškeliavo beviltiškai sulaužytas skėtis. Bet buvo nepaprastai smagu!
Tik atvažiavus atostogų, feisbukas džiugiai pasveikino Welcome to Perwelk. Perwelk, klusniai žymi savo buvimo vietą socialiniuose tinkluose lietuviai.

Pervalkos apartamentų šeimininkai draugiškesni (arba pakantesni, bet koks skirtumas, bele tik priima) tokiems kaip mes poilsiautojams su gyvūnais nei Juodkrantės, be to, Pervalkai jaučiu sentimentus nuo studentiškų laikų.

Kasmet atostogaudama Neringoje tikrai nemaniau, kad galiu atrasti ką nors nauja. Bet vieną rytą, po to, kai apartamentų šeimininkas parodė grybingesnes vietas („jeigu renkate tokius grybus“), pirmą kartą būdama nerijoje išėjau grybauti. Kadangi nėjau gilyn į mišką, už kelių šimtų metrų nuo Pervalkos sugebėjau rasti vieną kitą lepšį, porą ūmėdžių, kalpokų, šilbaravykį ir daugybę simpatiškų rausvų grybukų, kurie akivaizdžiai buvo valgomi, bet nors grybauju nuo vaikystės ir grybus neblogai pažįstu, šituos mačiau pirmą kartą gyvenime. Atsakymą radau internete. Tokie grybai, pasirodo, yra atėjūnai, invaziniai. Kol kas jie net neturi padoraus lietuviško vardo (tikiuosi, VLKK nesugalvos sukurpti kokio infantilaus deminutyvo) ir vadinami baravykūnais arba balsevičiukais (pagal šeimą, kuri pirmoji pradėjo juos rinkti). Pastarasis pavadinimas gyvesnis, man labiau patinka.

Balsevičiukai prieš keliasdešimt metų pradėjo plisti nerijoje iš Alksnynės ir auga tik nerijoje ir niekur kitur Europoje. Kažkur skaičiau, kad greičiausiai į Lietuvą jų sporos atkeliavo per Klaipėdos uostą, su mediena ar pan. Tai ne tik gražūs, bet ir visai skanūs grybai, tuom gal kažkiek kompensuoja agresyvų plėtimąsi ir kitų grybų stūmimą iš Kuršių nerijos.


Šitų atėjūnų tiek daug, kad netingint ir žinant vietas per valandą galima prigrybauti pilną krepšį, nors pagal paliktus pėdsakus akivaizdu, kad tose vietose grybaujama kiekvieną dieną. Labai nesistengdama, vakarienę susigrybavau per nepilną valandą, kol savaitgaliniai gerų orų gaudytojai stumdė savo mašinas iš sausakimšų parkingų ir skubėjo prie jūros.

Papildymas. Po to, kai įrašu pasidalijau Facebook, sulaukiau daugiau įdomios informacijos apie balsevičiukus (ačiū Romui, Agnei, Jolantai, Vaidai).

Grybautojo žinyne užrašytas grybo pavadinimas - raudonasis baravykas. Bet šis pavadinimas toks pat oficialus kaip ir balsevičiukas,  nes taip grybą vadina Neringos gyventojai. Lietuviško mokslinio pavadinimo dar nėra sugalvota.

Invazinis grybas jau rastas ir Lenkijoje bei Latvijoje, o (bloga žinia) Lietuvoje jo randama ne tik Kuršių nerijoje, bet ir pušynuose link Palangos ir Šventosios. Tikėkimės, kad toliau nuo jūros klimatas jam nepatiks, būtų gaila, jeigu per laiką išstumtų mums įprastus grybus. 

Dar sako, kad Kuršių nerijos gyventojai renka ir valgo tik kepurėles, nes pagal skonį ir kvapą šis grybas geriesiems neprilygsta. Nors, žinoma, skonio reikalas. Man tai jis buvo visai nieko, bet kitąmet pabandysiu pasikepti kepurėlių su grietinėle.

Papildymas 2021 m. Praėjus penkeriems metams, šių grybų jau randama ir kitur Lietuvoje iki pat Dzūkijos.
Nemylėti Nidos skamba kaip šventvagystė, bet taip jau yra. Kai atostogų metu prireikia atvažiuoti su reikalais ar į „Maximą“, pavargstame nuo pavargusių poilsautojų erzelio ir lekiam atgal į intravertiškas Juodkrantės ar Pervalkos ramybes. Nenuostabu, kad iki šių metų nežinojau, kad Nidoje yra švyturys. O šiemet komandiruotėje į „Nida Jazz“ festivalį nukrito kaip aklai vištai grūdas, kaip su Sudervės bažnyčia, arba už didelį smalsumą Dievulis apdovanojo: aptikau atidarytas švyturio duris.



Vieno didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje signalas matomas už 40 kilometrų. Dabartinis bokštas yra gelžbetoninis, su horizontaliomis raudonomis ir baltomis juostomis. Jo krištolo lęšis pagamintas Ukrainoje, Charkovo srityje. Kam reikalingas švyturys Nidos miške ant Urbo kalno? Man tai diletantiškai atrodo, kad veikiau dėl grožio, bet iš tiesų jis įspėja plaukiančiuosius Kuršių nerijos pakrantėmis Klaipėdos link, kad Nidoje giliavandenio uosto nėra ir čia gali prisiglausti tik nedidelės jachtos, žvejų laiveliai ir motoriniai kateriai. 

Radijo signalai siunčiami ištisą parą, o šviesos signalai - tik tamsiu paros metu. Kaip gražu būti naktį po tais signalais... Temstant lempa automatiškai įsijungia, o švintant – išsijungia. Švyturyje yra 6 lempos, bet nuolat šviečia tik viena, kuriai perdegus automatiškai užsidega kita


Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/romantiku-meile-zybsinciam-nidos-svyturiui-neblesta.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy
Užlipau iki paties krištolo lęšio, kur dirbo švyturininkai. Paskutiniai metrai buvo gana nepatogūs, lipti teko kopėtėlėmis. Bet paskui vyrai mandagiai paprašė grįžti atgal į balkoną. Labai malonūs žmonės, kiti gal būtų koja į užpakalį už landumą ir savivaliavimą, o jie taip džentelmeniškai, sako, leiskitės atsargiai.

Ar įmanoma pasidairyti į Neringa iš aukščiau, jei nesi dronas?

Balkonas siaurutis, jame net prasilenkti sunku, fotografuoti per tinklą irgi nepatogu, bet tai koks vaizdas, kai jūra vienoje kadro pusėje, o kitoje marios, ir plaukus košia vėjas.
Noriu parodyti dar vieną gražią vietą, kurią Joninių savaitgalį atradome Latvijoje, Kurzemėje. 

Grįžtant iš Kolkos rago, tarp Melnsilo ir Rojos, pastebėjau rodyklę į Baltąją kopą. Nors buvo labai karšta ir tikrai skubėjome namo, ir buvome sutarusios nebestoti pakeliui be reikalo, ir greitis buvo nemažas, nesusilaikiau ir tiesiog įlėkiau į automobilių stovėjimo aikštelę stabdydama ir tuom pažadindama įmigusią dukrą, ir už tai gavau velnių :). Bet buvo verta.
 

Ši 20 metrų aukščio kopa kur kas senesnė už pajūrio kopas ir nuo Rygos įlankos yra nutolusi apie pusę kilometro. Ji susidarė senų senovėje Litorinos jūros laikotarpiu, yra mūsų Kuršių nerijos amžininkė. Pūrcieme buvo atrasta ir pirmoji šiaurės vakarų Latvijoje Akmens amžiaus gyvenvietė, archeologai kopoje rado daug vertingų dalykų. Ant kopos, virš Pilsupitės upės, įrengtas medinis takas, kurio bendras ilgis yra apie 900 metrų. Jo nereikia ieškoti, takas prasideda ir baigiasi prie pat kelio.


Labiau pasistengus, visa kopa galėtų patekti į vieną kadrą. 
Per nepilnas dvi atostogų savaites beveik 1000 km per Latviją, pora beveik darbo dienų ir beveik 28 valandos autobuse. Perskaitytų knygų - 0, O. Pamuko „Sniegas“ antras mėnuo guli prie lovos, nes neprisiverčiu perskaityti paskutinių šimto puslapių.

Kai jau turėjau autobuso bilietus į Vroclavą, paskaičiau atsiliepimus. Mes pernai buvom. Sakyčiau nieko ypatingo. Antrąkart tikrai nebenorėčiau. Pasivaikščiojom šiek tiek ir nutarėm važiuot tolyn. Apart, kaip aš sakau, spalvotų namelių nieko įdomaus nematėm. O štai pakeliui tokių spalvotų senamiesčių dar ne vieną ir ne du matėm. Žodžiu, mums nepasirodė vertas dėmesio. Blemba, galvoju, tai ką mes ten veiksime ištisas keturias dienas? Na gerai, tris, nes turėjau viziją dienai išvažiuoti į Žemutinę Sileziją. Bet neišvažiavau, ir Vroclave man nei sekundės nebuvo nuobodu. Aiškiausias įrodymas, kad reikia rūpintis tik panašios patirties ir mentaliteto žmonių nuomone, o visa kita - ai... Šitas įrašas jums turbūt irgi nepatiks, jeigu ieškote informacijos apie Vroclavo naktinį gyvenimą arba gurmaniškus potyrius. Svetimuose miestuose mėgstu vaikščioti, landžioti, nuklysti, daug kartų grįžti į tas pačias vietas, atrasti mėgstamus kelius, kol svetimas miestas per trumpą laiką tampa bent truputį savu ir pažįstamu.

Kodėl Vroclavas? Nes skrydžių iš Vilniaus nedaugėja, atostogos neilgėja, užtat daugėja pliusiukų prie aplankytų must see. Akis užkliuvo už straipsnio apie penkis puikius, tačiau nepastebėtus Europos miestus, į kuriuos verta nukeliauti šiandien. Lenkija? O kodėl ne. Iš Lietuvos į Vroclavą veža Ecolines. Kelionė naktinė. „Ecolines“ masteliais keturiolika valandų yra „tik“, nes, pavyzdžiui, kelionė į Prahą trunka apie 20 valandų, o į Roterdamą apie trisdešimt, bet jeigu autobusas išvažiuotų ankti ryte ir kelionės tikslą pasiektų vėlai vakare, asmeniškai man būtų daug patogiau.

Iki Varšuvos buvo visai nieko. Suvalkai, Balstogė, šviesu pasidairyti į tvarkingas pakeles, išgėrėme kavos ir galėjome ištiesti kojas per dvi sėdynes. Wi-fi autobuse jau kaip ir norma, nebe joks wow. Po vidurnakčio pasiekėme nykią Varšuvos „Zachodnia“ stotį (dieną ji atrodė dar nykesnė), kurioje prilipo belenkiek žmonių. Sėdint miegoti sunku ir juo labiau kai aplinkui knarkia keliais balsais, todėl, kai miegas visai užlenkė, tik šiek tiek prisnūdau įkišusi galvą tarp sėdynių. Likus šimtui kilometrų iki Vroclavo, jau švintant, abi su dukra būtume mielai išgėrusios kavos, bet stiuardesė miegojo susirietusi varganiau nei keleiviai, o kadangi šita stiuardesė buvo maloni (ko nepasakysi apie kitas dvi, kurios lydėjo atgal), pagailo žadinti. Penktą ryto Vroclavas buvo žvalus ir darbingas. Gauti kambarį tokiu metu kad ir už plius pusę paros kainos buvo sėkmė, kuri reiškė galimybę kelias valandas pamiegoti prieš išeinant pažindintis su miestu.
Miestas apsimetėlis. Dukra sakė, kad jai panašus į Prahą ir Rygą, man taip pat į Taliną bei Berlyną. Per ilgą istoriją Vroclavas priklausė Lenkijos karalystei, Bohemijos karalystei, Austrijos ir Vengrijos imperijai, Prūsijos karalystei, Vokietijai ir Trečiajam Reichui. Ir nors 1945 metais, perbraižius Europos sienas, iki paskutiniųjų nepasidavęs ir sugriautas vokiečių miestas grįžo į Lenkijos teritoriją ir buvo apgyvendintas lenkais, nenuostabu, kad kas vokiška jam nesvetima. Vokiečių turistai nešiojasi kelionių vadovus su pavadinimu „Breslau“. Miestas ir jo turizmo informacijos centras pilnas turistų, o penktadienio vakarą didžiulėje Turgaus aikštėje jaučiuosi kaip Vilniuje per Naujųjų sutikimą.


Daug kur centre veikia nemokamas viešasis wi-fi tinklas. Lėtas, bet veikia. 

Pažintį su miestu turistai pradeda nuo Turgaus aikštės, lenkiškai Rynek, mes irgi ne išimtis. „Spalvoti namukai“ daugiausia spiečiasi apie šitą aikštę, kitur senamiestyje labai daug pokarinių namų, kuriais užlopytos karo skylės. Čia kas rytą arba vakare būtinai išgerdavome kavos „Starbucks“ (nuostabu, ketvirtame pagal dydį Lenkijos mieste, šimtu tūkstančių gyventojų didesniame už Vilnių, yra „Starbucks“).

Dar Vroclave galima skaičiuoti nykštukus. Netyčia aptinki vieną, antrą, paskui truputį užsikabliuoji jų ieškodamas. Norint rasti visus nykštukus galima nusipirkti specialų žemėlapį. Vaikams ir turistams iš tolimų kraštų daug džiaugsmo.



Vroclave nykštukų apie tris šimtus. Sako, jie atsiranda ir dingsta kada panorėję, bet aš kažkodėl netikiu tokia miesto planavimo laisve.


Kolką pasiekėme po devintos. Dabar manau, kad nakvoti Kolkoje nebuvo pati geriausia mintis. Viešbutis šiaip sau, jo kavinės virtuvė buvo pilna užsakymų, naujų nepriėmė ir ruošėsi užsidaryti, parduotuvė kaimynystėj irgi skaičiavo paskutinį darbo pusvalandį. Laimei, spėjome nusipirkti jogurtuką, paštetuką, dar šį bei tą. Stovint kilometrinėje nelaimėlių eilėje mus susirado viešbutuko šeimininkas, sako, einam, pamaitinsiu judvi. Nebesiaiškinau, kur, nes po devynių vairavimo valandų labiausiai norėjosi išsitiesti kietoje kambariuko po stogu lovoje ir mikroskopiniame televizoriaus ekrane, kuriame vos buvo galima skirti marškinėlių spalvas, ramiai pažiūrėti Kroatijos ir Portugalijos aštuntfinalį su latviškais komentarais, abu pagrindinio laiko kėlinius ir vieną pratęsimo, aišku, kad įvartį įmušė per pratęsimo antrąjį. Ryte Kolkoje lijo su perkūnijom, bet kol nusileidome pusryčių košės su dviem blyneliais ir vadinamąja kava, vėl buvo saulėta ir karšta.

Nuo gyvenvietės pradžios iki rago apie porą kilometrų. Kas neranda, pasiklausia. Parkingas prie rago brangus, bet sutvarkytas, lankytojų centre yra kavos, ledų, suvenyrų, padorus tualetas, kurio įprasta kaina be nuolaidų buvo 30 ct. Tiesa, kai kurios mamos vaikus vis tiek tūpdina už mašinų, bet ką padarysi.   

Kolkos ragas vadinamas vieta, kur susilieja Baltija su Rygos įlanka ir susitinka saulėtekis su saulėlydžiu. Tikiu, kad ji ypatinga, ir matosi, kad graži, bet nepajutau nieko tokio, kas labiau paliestų sielos stygas. Dukra tikėjosi vaizdų, panašių į Cabo da Roca uolas Portugalijoje, tai jos lūkestis su realybe prasilenkė dar stipriau.  




Į Vilnių planavom grįžti per Ventspilį, bet pabijojau atsidurti autostradoje kartu su masiškai grįžtančiaisiais iš mūsų pajūrio po ilgojo savaitgalio, todėl pasukome trumpiausiu keliu per Jelgavą ir Iecavą. Nuo Tukumo iki Vilniaus variau nebesustodama ir tai irgi nebuvo labai jau gera mintis, bet kaip tik spėjau į Vokietijos ir Slovakijos aštuntfinalį. 
1980-81 metais sukurtas kultinis septynių serijų Rygos kino studijos filmas Ilga kelionė per kopas vargiai ar buvo - nepamenu, kad būtų buvęs - rodomas Lietuvos žiūrovams pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Tarsi būtų neaišku, kaip politkorektiškai reaguoti į sovietinę melodramą, kuri suinspiravo begales moteriškų aistrų tuometinėje 1/6 pasaulio.


Filme vaizduojama latvio žvejo Artūro ir gražuolės Martos meilės istorija nuo 1939 m. iki septintojo dešimtmečio pradžios - reziumuoja Vikipedija. Pagal siužetą latvis žvejys Artūras Banga, kurį vaidino taip skausmingai trumpai gyvenęs šviesios atminties Juozas Kisielius ir kurį buvo įsimylėjusi pusė Sovietų Sąjungos moterų, išsiskyrė su savo Marta (latvė Lilita Ozoliņa) dėl visokių ten įtarimų meilės trikampiais, ir ji ištekėjo už turtuolio Richardo, kurį vaidino Romualdas Ramanauskas ir kurį buvo įsimylėjusi kita, turbūt net didesnė, SSRS moterų dalis. Latviai piktinosi, kad negi neatsirado latvių aktorių atlikti pagrindinius vyrų vaidmenis. Taigi tokių vyrų - neatsirado. R. Ramanauskas yra sakęs, kad visos filmo kamerinės scenos buvo patikėtos aktoriams, kurie ir lygino scenarijaus duobes. Grįžtant prie siužeto, Marta tuo tarpu jau laukėsi Artūro kūdikio. Okupacija, karas, sumaištis. Marta mano, kad Artūras žuvęs, jų keliai su Richardu išsiskiria. Kad ir atsargiai, bet paliesta pokario tremčių tema. Reabilituota Marta su sūnumi lieka Sibire - po daugelio metų ją, gyvenančią Irkutske, susiranda buvęs vyras Richardas, kažkokiais stebuklingais verslo keliais atvažiavęs į SSRS iš Hamburgo. Noriu, kad būtum laiminga. Tavo Artūras gyvas. Ir Marta su suaugusiu sūnumi grįžta į Latviją, kad ant jūros kranto lauktų to savo Artūro ir pasakytų sūnui - aš laiminga, nes esu čia.
Tiek trumpai apie pagrindinį siužetą. Pirmą kartą Ilgą kelionę per kopas per televiziją parodė 1982-ųjų vasarą ir tai buvo kažkas tokio.

Meilė tai meilė, bet jūra... Mano vaikystės jūra. Tada dar nebuvau mačiusi tikros.

Mintis susirasti filmavimo vietas kirbėjo porą metų, o atliekant namų darbus teko panaršyti internete latvių kalba. Nors filmas (išskyrus Irkutską, iš tiesų tai Kareliją) buvo nufilmuotas Latvijoje, vienu ypu aprėpti visas vietas pasirodė sunkoka, todėl šį kartą nusprendžiau aplankyti tris svarbiausias - Tukumo (Tukums) miestą, iš ten pavažiuoti Jūrmalos pusėn į Bigaunciemo, Lapmezciemo ir Ragaciemo kaimus, kur daugiausia buvo filmuojami žvejų kaimo vaizdai, ir pakeliui į vakarus užsukti Kaltenėn, nuo kurios akmenuotos pakrantės bei bažnyčios prasideda pirmoji serija.  

Į Tukumą važiavome per Šiaulius ir Jelgavą. Trumpiau būtų buvę per Bauską, Iecavą ir Jelgavą, pro kur kitą dieną grįžome, bet man nepatiko perspektyva iki Iecavos vilktis furų karavano uodegoje. Jelgavoje mano Omnitel internetas dar padėjo naviguoti per miestą, bet paskui dvi dienas teko kliautis tik intuicija ir popieriniu Latvijos žemėlapiu (mieli skaitytojai, patarimas iš patirties - ES šalyse iPhone'uose netyčia neįjunkite EUinternet, bus blogai). Iš Vilniaus išvažiavome tik dvyliktą dienos, Tukumą (su keliais sustojimais kavos, benzino, ledų) pasiekėme apie ketvirtą. Latvija, kaip ir Lietuva, šeštadienį kankinosi 35 laipsnių kaitroje. Miestelis mus pasitiko ištuštėjusiomis gatvėmis.


Teko truputį pavargti ieškant, kur pavalgyti. Kažkokioje aikštėje, panašioje į uždarą kiemą, radome Kvazi piceriją. Gaila, bet ilgąjį savaitgalį buvo uždaryta ir kavinė adresu Liela gatvė 7. Tame sename mediniame name iki 1994 metų veikė vaistinė, kurioje buvo filmuotos scenos, kaip Artūras, ką tik nusipirkęs vaistų karvėms, susitinka Martą, neseniai grįžusią iš Vokietijos. 


Tukume filmuota senamiesčio Liela, Darzu ir Harmonijas gatvėse, kurias galima greitai apeiti stebinant tingias kates ir, tikėtina, vieną kitą žiūrovą languose. Jeigu ne tirpdantis karštis, Tukumą verta apžiūrėti geriau. Grįšiu, jei kada atostogausiu prie Rygos įlankos.





Tris ciemus pasiekėme apie šešias. Žinojau, kad viena filmavimo vieta yra Lapmezcieme, pajūry einant tiesiai nuo Liepu gatvės. Krantelis, į kurį atvedė takas palei tvorą, buvo labai siauras ir nešvarus, o dar tos skruzdėlės. Panašu, kad filmuota buvo šalimais esančioje sodyboje būtent tos paskutinės filmo scenos.


Visą ciemų krantą apvaikščioti reikėtų dienos ir trupučio pasiaukojimo, nes Bigaunciems, Lampezciems ir Ragaciems švelniai tariant mažiausiai mieli iš visų kurortų nuo Jūrmalos iki pat Kolkos. Negaišome jiems laiko ir patraukėme į vakarus.

Miške už Ragaciemo pakelė buvo ne vieną kilometrą užrikiuota mašinomis, daug su lietuviškais numeriais, keliautojų tauta mes vienok. Paskui žmonės pasibaigė ir prasidėjo gražesnės vietos. Tuo gražesnės, kuo mažiau žmonių. Engure, Mersrags, kuriame išlipome pasižvalgyti į laivų uostą, pro mašinos langą visai patiko Roja. 


Kaltenes namai taip pasislėpę už medžių, lyg kelis kilometrus važiuotum per mišką. Greitis neribojamas. Už medžių šmėkščioja garsusis akmenų krantas, o dešinėje stovi Kaltenes Šv. Kotrynos evangelikų liuteronų bažnyčia. Už jos ir filme įamžintų Kaltenes kapinių nusileidome prie jūros, šiltos kaip lietuviškame ežere šilčiausią vasarą ir lygiai tokios pat dumblinos.

Tokia atšiauri Kaltene atrodė filme, ir tokią jaukią saulėlydyje išvydome mes.







Tuo pasibaigė dienos lankytinų vietų planas, o 500 kilometrų ilgio kelionė iš Vilniaus turėjo baigtis Kolkoje. Ties Melnsilu sulaukiau skambučio iš užsakyto viešbučio su rūpesčiu, kur pradingau. Teko paskubėti.