Type Keyword and Press Enter to Search
×
Nemokamų renginių Vilniuje pakanka, todėl net ir dovanojamam arkliui pradėjau žiūrėti į dantis, ypač po pasistumdymų pernai Kultūros naktyje. Bet tai ne apie „Open House Vilnius“.

Šių metų atviros architektūros savaitgaliui ruošiausi atsakingai ir pagal galimybes sekiau sąrašus, bet daugumos registracijų vis tiek nepagavau. Pasisekė su Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynu. Iš viso planavau aplankyti kokius septynis ar aštuonis pastatus, įskaitant Minties gimnaziją (registravausi, bet ji vėliau iš sąrašo dingo) ir kino teatrą „Lietuva“ (prie jo šeštadienį apie pusę pirmos neaptikau jokių gyvybės pėdsakų, todėl teko nurašyti į pažinimo praradimus).

Šeštadienį popiet gal ir buvo nepatenkintų dėl ilgų eilių į pastatus be išankstinės registracijos, bet asmeniškai aš su tuo nesusidūriau. Organizacija ir grupių valdymas patiko, pasisekė ir dėl kokybės. Keturias iš šešių ekskursijų vedė po du žmones, papildydami vienas kitą. Dar norisi paminėti mentorių bei savanorių entuziazmą, kai su šypsena kas dešimt sekundžių kartoja „šita grupė jau pilna, kita už pusvalandžio, ateikite penkiolika minučių anksčiau, ne, iš anksto neregistruojame, lipdukus duosime, kai šita grupė įeis į vidų". Gerai jau turėti lipduką ir būti užsiėmus vietą ant laiptukų (čia aš apie Mažąjį teatrą), nors iš tiesų tai jokio skirtumo, kelinta pateksiu į vidų, svarbiausia užsilipinti magiškąjį lipduką ir laukti, gi vis tiek niekur nenuskubėsi, o po penkto objekto norisi tik į lovą.

Į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią ir vienuolyną registravausi ne dėl architektūros, o norėdama pamatyti plačiajai visuomenei paprastai neprieinamas patalpas. Renesensinė bažnyčia ir vienuolynas XVII a. pradžioje pastatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Leono Sapiegos iniciatyva. Tai Sapiegų šeimos mauzoliejus. Aišku, iškart dairiausi, kurioje vietoje Uršulė Norvaišaitė galėjo apturėti savo slaptą pasimatymą. Vienuolyno pirmame aukšte buvo bendro naudojimo patalpos, o antrame celės, kuriose gyvendavo iki 30 seserų. Seserys bernardinės buvo priėmusios griežtą klauzūrą ir vienuolyno patalpas galėjo palikti tik karo, maro ar gaisro metu. Toks force majeure nutiko per kruviną rusų antpuolį 1655 metais, kai dauguma sesių spėjo pabėgti ir pasislėpti, bet trys likusios buvo nukankintos, viena iš jų Dorotėja Siedleščinska, vėliau paskelbta palaimintąja.

Per šią angą sienoje tarp vienuolyno ir bažnyčios seserys priimdavo komuniją
Tais laikais langai išėjo į sodą, kuris sunaikintas rusų armijos poreikiams XIX a tiesiant dabartinę Maironio gatvę

Gražiausia patalpa - buvęs vienuolyno refektoriumas, arba valgomasis, kurio lubas puošia Leono Sapiegos herbas

Vienas didžiausių Vilniaus kaminų (aka ex Finastos virtuvė)

Seniausia vienuolyno ansamblio dalis prieš vienuolyną priklausė Valavičių rūmams. Įėjus į patalpą buvo juntamas degėsių kvapas, nes čia priglaustos iš sudegusios Ceikinių bažnyčios Ignalinos rajone išgelbėtos vertybės (išnešė tik prieš Open House renginius). Sunykęs kryžius, kurio laukia restauracija, irgi iš kurios nors kaimo bažnytėlės.

Tuoj po šitos ekskursijos sparčiu tempu spėjau nueiti į 11 val. ekskursiją Rusų dramos teatre. Teatras rengiamas rekonstrucijai ir jau po keleto metų jame nebeturėtų likti tos dvasios, kurios dėka teatras imitavo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžią filmuojant Emiliją iš Laisvės alėjos.

Tai pirmasis Lietuvoje specialiai teatrui skirtas pastatas (1913 m.), tuomet labai didelis, pastatytas užmiestyje, Pohuliankoje. Pastate sumaišytas ne vienas stilius, iš jų labiausiai atmintin įstrigo pavadinimas „Krokuvos renesansas“. Per šimtą metų pastate skirtingu laiku glaudėsi beveik visi Vilniaus teatrai, o rusų dramos atsikraustė "laikinai", kol bus rekonstruojamos jo tikrosios patalpos Jogailos gatvėje, kurios 1999 metais buvo nugriautos ir jų vietoje pastatyta mano darbo vieta „Verslo centras 2000“. „Veidukai“ kaukės ant teatro fasado - nuo ano nugriauto pastato.

Teatro interjeras labai skurdus. Vienintelė prabangi detalė - šviestuvas, kurį, prireikus pakeisti lemputes, nuleidžia žemyn

Buvome prezidentinėje ložėje, kurion į spektaklius bilietų neparduoda, ji rezervuota svečiams ir darbuotojams. Taip pat ir į viršutines ložes neparduoda į spektaklius, nes iš to viršaus nelabai kas matosi. Vos teatrą pastačius pasimatė ir neprotingai suprojektuoti dalykai. Pavyzdžiui, nenormaliai aukšti balkonai su 1,1 m aukščio turėklais ir labai aukšta scena, reikalavusi dvigubai daugiau dekoracijų nei įprasta. Tarpukariu teatre buvo atlikta stipri rekonstrukcija, scena pastumta žiūrovų link, dėl to šoninės ložės liko virš scenos ir dabar naudojamos tik apšvietimui. 1925 metais po rekonstrukcijos tai buvo didžiausia scena Lenkijoje. 

Viršutiniuose balkonuose, centre matyti prezidentinė ložė



Taip, paskutinės nuotraukos irgi iš teatro. Po vestibiuliu yra slėptuvė, šaltojo karo palikimas bombardavimo atvejui, su metalinėmis durimis, dujokaukėmis, krūvomis knygų, po kurias magėjo pasirausti, dirbtinėmis gėlėmis, būriais juodų paukščių bei radiacijos skaičiavimo lentele.

Išėjusi iš teatro apžiūrėjau naują namą kaimynystėje J. Basanavičiaus gatvėje, kuris man buvo įdomus kaip vienintelis gražus naujos statybos namas centrinėje miesto dalyje. Buvome užvesti į į porą mansardinių butų, vienas su vaizdu į senamiestį ir į parką, kurį esą žada sutvarkyti. Tikrai įspūdinga.



Ekskursijoje dalyvavo dvi architektūrą išmanančios ponios, kurioms kilo klausimas su įtarimu, kaip architektui pavyko suderinti tokius langus (kur iki pat grindų, su vaizdu į parką) ir kaip juos išvalyti. Pastarasis klausimas aktualus ir man, nes mano bute yra panašus langas, dėl ko pavasariais nežinomam mano namo architektui norisi įteikti šluostę ir tegul pats plauna ką sukūręs.    

Negalėjau nepažiūrėti, kas Mažojo teatro užkulisiuose. Grupėje kilo klausimas, ar čia veikė Vilniaus centrinis gastronomas, tai ne, kitame pastate gretimais. Pastatą suprojektavo tas pats architektas Konstantinas Korojedovas, kuris projektavo ir Vilniaus filharmoniją. Kadangi į spektaklius dažniausiai ateinu prieš 5 minutes, nežinojau, kad prieš spektaklius ir per pertraukas veikia kavinė Bristol.


Antro aukšto fojė už veidrodžių yra slaptos tarnybinės patalpos, vienoje iš kurių paslėpta pagrindinio fasado stiklo blokelių siena

Stiklo blokelių lubos unikalios, tokios visoje Europoje išlikusios tik dvejos – VMT ir Prahoje

Kiemo pusėje prie pastato pristatytas stiklinis koridorius, kad aktoriai spektaklio metu galėtų patekti į darbines patalpas, nes Mažasis teatras turi vieną didelį trūkumą - patalpas tik iš vienos pusės

Į modernistinį namą A. Jakšto gatvėje sąraše atkreipiau dėmesį, nes kartais A. Jakšto gatve einu į darbą ir šitą pastatą buvau pastebėjusi. Tai buvo gyvenamasis „priedas“ kaimyninio didelio pastato (kur su vaistinės gyvate ant sienos) darbuotojams. Laiptinės lango stiklas senas, originalus. Užėjome ir į butą, kurį nuomojasi juvelyro Silvijaus Martinėlio šeima. Aš bute nefografavau, bet štai žurnalistų fotoreportažas iš namo ir juvelyro dirbtuvių, kurios įrengtos buvusiame garaže. Išties išskirtinis butas.

Sekmadienį keliolika minučių palaukiau gyvoje eilėje į Vileišių rūmus.

Vileišių rūmai (architektas Augustas Kleinas). Šiuo metu rūmų ansamblyje įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Iš dešinės eina didžiulė ankstesnė grupė

Vileišių rūmų ansamblis savo neobaroku dera prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, nors tarp pradinių sumanymų būta ir neoklasicistinio. Petras Vileišis buvo be galo inovatyvus ir finansiškai daug sau leisti galėjęs žmogus, todėl jo name buvo elektros generatorius, liftas patiekalams kelti iš virtuvės į valgomąjį ir net pirmasis Vilniuje, jei tikėtume gidais, vandeniu nuleidžiamas unitazas.



Mano labiausiai laukta ekskursijos dalis buvo neparadinėje palėpėje. Pasakojo, kad bibliotekininkas Pranas Razmukas, geroji rūmų dvasia, kuris labai ilgai iki mirties gyveno viename iš komplekso kambarių ir kas vakarą apeidavo ir sužiūrėdavo, ar viskas tvarkoje, prieš mirtį atskleidė, kur, pasak jo, yra slėptuvė su Lietuvos Nepriklausomybės aktu. Per rekonstrukciją trečiame aukšte rado tą ertmę su visokiais kitokiais dokumentais ir aktais, bet Vasario 16-osios Akto tarp jų nebuvo.

Balandį feisbukas ėmė reguliariai priminti 2011 m. postus apie Sarajevą. Būna šalių ir miestų, kur atvažiuoji užsidėti pliusiuko ir ačiū viso gero, o dėl kitų susvaigsti iki balsavimo per Euroviziją lygio ir viską prisimeni ryškiai lyg vakar. Nors ne, su Bosnija ir Balkanais nutiko atvirkščiai, pradžioje buvo serbų Lane moje ir to paties Zeljko Joksimoviciaus Bosnijai parašyta Lejla, o dar anksčiau Budapešte Markovičiaus orkestro koncertas, ir taip toliau, kol prieš penkerius metus su kolegomis pietaujant ir man eilinį kartą įsisvaigus Tadas paklausė, kodėl man pagaliau nenuvažiavus į tą Sarajevą. Tikrai, kodėl?
Viešbutis, kurį rezervavausi Sarajeve, vadinasi Latinski most - stovi prie pat garsiojo tilto, ant kurio nelaimingasis Francas Ferdinandas tapo pretekstu pirmajam pasauliniam karui. 

Ryškiai geltonas klasikinis trijų žvaigždučių viešbutukas. Atrodė, kad personalas susijęs giminystės ryšiais. Buvau nustebusi, kad vėlai vakare oro uoste mane pasitiko dviese, mergina su vaikinu (gal koks pasimatymas mano pretekstu), mokama paslauga, bet kai atėjo laikas susimokėti už pervežimą, tik numojo ranka. Gavau wifi kodą ir dvivietį numerį su langu į upės pusę. Rytais virdavo nepaprastai skanią kavą. Kasdien po daug kartų vaikščiojau pro tą vietą kitoje tilto pusėje, kur 1914 m. birželio 28 d. studentas Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį ir jo žmoną.  
Bosnijos pasienietis į mano pasą žvelgė su tokiu pat klausimu akyse, kaip Vienos oro uosto patikros darbuotoja į raides SJJ mano biliete. Po pat viešbučio langais teka Miljacka, netoliese šviečia Gazi Husrev Bey mečetės minaretas, ir į kalną kylantis Sarajevas.

Kai jau nusipirkau bilietus ir užsisakiau Sarajeve viešbutį, aplinka pradėjo grūzinti saugumo klausimais. Ir po tiekos metų Bosnija pirmiausia asocijuojasi su karu. Kad metais anksčiau viena pati buvau pėsčiomis išmaišiusi dešimtis Stambulo kilometrų, o dar anksčiau kartu su dešimtmete dukra dviese vakare prašukavome Gare du Nord rajoną Paryžiuje, iš nežinojimo, na ir nieko.   
Bosnijos turizmo asociacijos informacija, FAQ:
5. As a lone or female traveler, am I safe at night?
BiH is one of the safest countries in Europe. Independent female travellers here have little or no problems. <...> Violent crimes against foreigners are almost non-existent in the country.

Jau tas little. Sarajevas nešvietė šypsenomis, žmonės buvo veikiau santūrūs, gal šiek tiek susirūpinę, daug kas apsirengę juodai, nemažai karo suluošintų žmonių. Nežinau, kaip dabar, bet prieš 5 metus labai jautėsi skirtumas tarp prakutusios ir ES pinigus gaunančios Lietuvos ir jų, gyvenančių kaip Lietuva kokiais 1993 metais.

Bosnijos televizija gatvėje norėjo pakalbinti mane kažkokiu klausimu (gaila, nesupratau). Gal aš tikrai panaši į Balkanų gyventoją? Kol kas tik vienas žmogus, pagal aprangą kaip ir imamas, vos išėjęs iš mečetės ir užmatęs mane besirenkančią, katruo keliu pasukti, iškart angliškai pasisiūlė padėti ir paklausė, iš kur aš. Žmonės čia atrodo nerealiai ramūs ir draugiški.

Sarajevo autobusų stotyje, laukdama autobuso į Mostarą, zonoje, kur galima patekti tik su bilietais, tapau dalyve jautrios ir pas mus neįsivaizduojamos scenos, kai viena moteriškė benamei kalei nupirko gabalą bureko su sūriu ir visi autobusų laukiantieji su nekantrumu laukėme, teiksis / išdrįs anoji ėsti ar ne. Dideliam visų mūsų džiaugsmui (nė kiek neperdedu, beveik su plojimais) šuva sočiai papusryčiavo. 
There are still many minefields and unexploded ordnances in the Sarajevo area and its surrounding suburbs. Never go into damaged buildings and always stick to paved surfaces avoiding grassy hills that surround the city. Kokios dar Europos šalies sostinės turistiniame gide galima rasti instrukcijas, kaip neužlipti ant minų?

Ką befotografuotum Sarajeve, į objektyvą dažniausiai papuola arba miestą supančios kalvos, kuriose nepatariama žengti ant žolės, minaretai, arba kapinės, visur - ant kalvų, skveruose, uždaruose mečečių kiemeliuose, aplink Sarajevo olimpinį stadioną.

1992 m. serbų armijos pradėta Sarajevo apgultis truko beveik ketverius metus. Miestas, kurį ketverius metus iš visų pusių supo kalnai su snaiperiais. Nuo jų kulkų ir artilerijos sviedinių mieste žuvo apie 11 tūkstančių žmonių. Pačiame patogios Europos vidury prižiūrint JT pajėgų kariams, united nothing, sako bosniai. Populiariausi suvenyrai Sarajeve dabar blokados žemėlapiai ir tušinukai bei raktų pakabukai iš kulkų.

Sarajevas baltuoja kapinėmis ir skauda sušaudytomis sienomis. Ypač žiauru matyti sunykusį olimpinį stadioną, kuris tapo įvairių konfesijų miesto gyventojų kapinėmis.













 






Ir keli vaizdai iš Mostaro, į kurį iš Sarajevo nuvažiavau maršrutiniu autobusu. Nemanau, kad jame buvo galima rūkyti keleiviams, bet vairuotojas cigaretę užtraukdavo. Pagrindinis turistų traukos objektas Mostare yra 1566 metais turkų pastatytas tiltas per Neretvos upę, vadinamas Osmanų inžinerijos šedevru. Vietos kroatų armijos sugriautas 1993 metais, bet po vienuolikos metų vėl atidarytas lankymui. Never forget 1993, rašo lentoje prie tilto. Pakeliui pasitaikė Mostaro Koski Mehmed Pasa mečetė, į kurią ne tik galima užeiti iki atitvertos ribos, bet ir užlipti į minaretą, nuo kurio viršaus atsiveria miestas, Neretva ir tiltas.







„Vėtrungė“ man labai graži. Jos smailė iš mūsiškės Lazdynų pusės atrodo aukščio sulig televizijos bokštu kitoje, kur stovi mikrorajono simboliu tapęs „Rytas“, plačiau žinomas kaip „Arklys“. Galima sakyti, kad mums Lazdynuose su menu pasisekė.

Vat įdomu, koks nuošimtis lazdyniečių nutuokia, kad „Vėtrungė“ yra menas? O jei ir nenutuokia, nėra ko stebėtis, nes paprastai menas nelaikomas šiukšliadėžėse (ups, fontanų duobėse) ir pagal galimybes saugomas nuo vandalų.

Kinetinė metalo kompozicija, 1973 m., dailininkas ir skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974). „Vėtrungė“ bene vienintelis Vilniuje viešai matomas (čia be sąlygos, kad tokią apleistą gėda kam rodyti) Valaičio kūrinys, kiti prapuolė kartu su „Dainava“, „Palanga“, „Gintaru“, „Žirmūnais“, „Šaltinėliu“ ir t.t. Valaitis vadinamas ne tik Lietuvos ar SSRS, bet ir Vakarų 7-ojo dešimtmečio modernizmo atstovu. Jo amžininkė ir draugė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė knygoje „Egziliantės užrašai" rašė - „vaidenasi, kad į ūkanotą Lietuvos žemę buvo trumpam užsukęs siautulingas Antikos dievas pažaisti su ugnimi ir iškalti iš vario saulę“. Įspūdinga asmenybė, kultūristas, artistas, gražus vyras, žmogus-legenda. Prieš dvejus metus, minint 80-metį nuo menininko gimimo ir 40-metį nuo paslaptinga vadinamos mirties, buvo darbų paroda, straipsnių, TV laidų, galima susirasti.

Kad ir gražaus praeityje fontano, bet vis tiek duobė, kuri (nereikia turėti iliuzijų) niekada nebeatgims fontanu - ar tai pakankamai teisinga vieta Vėtrungei - klausimas retorinis, kurį nežinau kam adresuoti.
O gal duobėje verčiau priversti žemių ir prisodinti oranžinių gvazdikų?
Prisinaršiau iki informacijos, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas palaidotas Turlojiškių pilkapiuose Širvintų rajone.

Algirdas mirė Maišiagaloje 1377 metais, likus dešimčiai metų iki jo sūnus Jogaila pakrikštijo Lietuvą. Neseniai archeologui Vykintui Vaitkevičiui pavyko patikslinti vietą, kurioje Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius. Daugiau galima čia pasiskaityti ir taip pat dar vienas įdomus straipsnis. XV amžiaus lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas rašė, kad Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.

Tik neseniai paaiškėjo, kad tas Kukovaitis (Kukoveitis, Kukaveitis) yra maždaug dabartinio Gudulinės kaimo ribose, o paties Algirdo kapas turėtų būti Turlojiškių kaimo pilkapiuose, miškelyje prie Variekos ežero. Algirdo negalėjo palaidoti Vilniuje kaip visų kitų kunigaikščių, nes kaip tik 1377 metų vasarį kryžiuočiai sudegino pusę miesto ir gegužę dar vyko Vilniaus atstatymo darbai. 

Vasario 16-oji nelabai tinkamas laikas klampoti per purvynus, bet ilgiau laukti neturėjau kantrybės. Taigi Maišiagala, Gudulinė ir Turlojiškės. Paprašiau, kad dukra apsiautų belekokius batus, kurių būtų negaila, ir dar į bagažinę įsimetėme guminius, nes neįsivaizdavau, ką rasime vietoje.

Maišiagaloje mašiną palikome prie bažnyčios, nuo kalno nusileidus iškart ir nuoroda. Ten pats miestelio pakraštys. Išraiškingas piliakalnis, prie tvenkinio, vasarą turbūt labai gražu. Paminklas Algirdui iš kitos pusės nei mediniai laiptai į viršų.


Kad kompozicija sudėliota iš lauko akmenų, žiūrėjau į visą šitą reikalą skeptiškai, bet... Visai nieko, gal taip ir turi atrodyti paminklas didžiam kariui?

Gudulinė yra netoli nuo Maišiagalos, prie pat kelio į Širvintas. Kukovaičio šventovė buvusi laukuose ant kalvos, kur dabar styro trys didžiuliai bokštai su mobiliojo ryšio antenomis, bet kas pasakys, kurioje tiksliai vietoje buvo sukrautas tas didžiulis laužas, ant kurio su žirgais ir puošmenomis buvo deginamas paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, išpažinęs senąjį baltų tikėjimą. Tiesiog sustojome prie kelio ir apsižvalgėme aplinkui.


Kad tokios vietos Lietuvoje būtų pažymėtos, bent menkiausiu ženklu, naivu tikėtis.

O Turlojiškių pilkapiai buvo paslaptingiausias kelionės objektas, nes kol kas nerastas. Turlojiškes radome, bet navigacija užvedė į šunkelį prie aptverto miško. Šunkelis tai šunkelis. Palikome mašiną prie kelio ir bridome pėsčiomis, kol atsirėmėme į tvorą.

Jeigu žinote, kokiais privačia valda ir piktais šunimis neužtūptais takais galima patekti prie Turlojiškių pilkapių ir prie Variekos ežero, būčiau dėkinga už patarimus.

Papildyta 2019 m. rudenį: Turlojiškių pilkapiai
Į ekskursiją pagal pirmą knygą pernai pavasarį netilpome, todėl net nustebau, kad šį kartą pavyko užsiregistruoti įtartinai lengvai. Ekskursijoje dalyvavo vienuolika žmonių (matyt, dar ne sezonas), iš jų dešimt moterų ir vienas vyras. Maždaug tokio santykio ir tikėjausi, nes pirmoji dalis sukasi apie Joną Kirdėjų Birontą ir nieko nepadarysi, moterys mane supras. ;)


Kurie miestiečiai, meno ir architektūros kūriniai įkvėpė romano siužetą, kodėl autorė Birontą apgyvendino būtent Stiklių gatvėje, kas buvo jo studentiškos gaujos prototipai, ką apskritai reiškia Birontas ir kas sieja Silva Rerum su Česlovu Milošu ir Ričardu Gaveliu - tai apie šituos dalykus nerašysiu, tegu lieka ekskusijos razinkų. Patiko ir maršrutas, ir gidas, kurio entuziazmo užteko abiem valandoms, nors jam aiškiai šalo rankos, nes vaikščiojo be pirštinių ir su knyga rankose.

Pradėjome nuo katedros varpinės bokšto. Bandome įsijausti į XVII amžių. Patrankų liejykla už dabartinės Vrublevskių bibliotekos, dvokiantis raudonųjų žibintų kvartalas prie Marijos Magdalietės vartų už tuomet jau beužsitraukiančios tikrosios Vilnios vagos maždaug tarp dabartinių Kempinski ir Amberton. Pradėdami nuo romano pabaigos, užsukome į katedrą. 1667 Viešpaties metais po rusų tvano ji išgrobta ir griuvėsiuose, Šv. Kazimiero palaikai dar turbūt negrąžinti iš Sapiegų rezidencijos Rožane, kur buvo išvežti gelbėjant nuo kazokų, pati koplyčia remontuojama. Pasėdėjome užvertę galvas į kupolą, klausydami vieno sakinio ištraukos.

Kazimieras savo žodį ištesėjo kitą dieną, kai liudijo tuokiantis Jonui Kirdėjui ir Uršulei: pusiau slapta, nes nebuvo laiko nei užsakams, nei iškilmėms, ir Uršulė griežtai atsisakė eiti į bet kokio vienuolyno bažnyčią, kad jos koja daugiau neperžengtų jokio vienuolyno slenksčio, todėl apvesdinti juos teko andainykščiam mirą iš po skverno pardavinėjusiam Katedros kanauninkui, senam Bironto pažįstamui, ir jis juos labai tyliai sutuokė vis dar neatstatytoje šventojo Kazimiero koplyčioje, tarp griuvėsių, Salvadoro apraizgytų pastolių ir gausybės kibirų, į kuriuos aidžiai pro kiauro kupolo aukštybes tiško rimstančio lietaus lašai, nuo sienų gabalais luposi ir tyliai biro tinkas nuo maskvėnų suniokotų Peterio Dankertso freskų, į kurias giliai susimąstęs žiūrėjo sėdėdamas ceremonijoje jo buvęs bičiulis Jonas Delamarsas, mat tai jo naujai sužadėtinei teko liudyti kartu su Kazimieru, kadangi susigriebus gana gėdingai paaiškėjo, kad nei jaunasis, nei jaunosios brolis Vilniuje neturi nė vienos moteriškosios lyties pažįstamos, neminint būsimosios Delamarsienės, kuri nebūtų paleistuvė ar su kuria Jonas Kirdėjus nebūtų turėjęs nuodėmingų ryšių, o visos nuotakos pažįstamos moterys buvo už vienuolyno mūrų; 
Visai valentiniškas įrašas išeina. 

Katedroje Tomas pasakojo apie Sapiegų madoną ir jos naudojimą vienuolyno vyresniosios Konstancijos Sokolinskaitės ryšių su visuomene kampanijoje. Prie vienuolyno ir nuėjome.

Neseniai, naršydama vz.lt, štai ką radau - prašom, Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos informacija apie galimybę išsinuomoti renesanso stiliaus biuro erdves, kuriose anksčiau buvo įsikūręs bankas „Finasta“. Šis vienuolyno ansamblis ypatingas savo nepakartojama istorija, glaudžiai susijusia su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Sapiegų gimine. Restauruotose vienuolyno celėse – atidengti subtilūs ornamentinės sieninės tapybos fragmentai. Rytinio korpuso pietiniame kampe didžiausia ir puošniausia vienuolyno patalpa, kurios lubos dekoruotos Sapiegų gimės herbais, – tai refektoriumas – vienuolyno valgomasis. Nors vienuolyno istorijoje netrūko dramatiškų įvykių ir atsinaujinimo periodų, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno pastatas išorėje nuo XVII a. pradžios nedaug tepasikeitė. Tai retas išlikęs Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys, kurio struktūroje ir dekoro formose įžvelgiama tiek praeinančios gotikos, tiek Lietuvą pasiekusio manierizmo įtaka.

Nepaminėjo, kad tai Uršulės Norvaišaitės ir Teresėlės Bartaševičiūtės vienuolynas iš Silva Rerum. Kol buvusio vienuolyno patalpos nuomojamos biurams ir neteko girdėti, kad priimtų pavienius literatūros mylėtojus, tai ačiū už nuotraukas.

Siaurais skersgatviais iš miesto sprunkanti šeima neišvengė tik vieno - kelio ugnies siaubiama gatve, pro Šventojo Arkangelo Mykolo bažnyčią vedančią link Bernardinų vartų, pro kuriuos buvo nutarta palikti miestą. Jie neišvydo šlykščiai išniekinto bažnyčios altoriaus, kuriame palengva plėnijo padegtas Švenčiausiosios Panelės paveikslas, ir iš rūsio karstų išvilktų kunigaikščių Sapiegų palaikų, kuriems, nesugebėję nuo suragėjusių pirštų nutraukti brangakmeniais nusagstytų žiedų, paprasčiausiai nukapojo plaštakas, tačiau pamatė kai ką šviežesnio. 
Dabartinės Maironio gatvės 1655 metais ir mintyse nebuvo, o kelias, kuriuo iš Vilniaus į Milkantus bėgo Norvaišos, turėjo eiti nuo Šv. Mykolo gatvės palei Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios tvorą, virš kurios ant baslio kazokai pamovė nukankintą Elžbietos antros eilės tetą klarisių abatę Dorotą iš Siedleščinskių. Dabartinė tvora pastatyta vėliau, apie 1869-1870 metus, tiesiant Maironio gatvę, todėl nereikia šiurpintis. Nuo vartų bandėme skaičiuoti žingsnius iki sankryžos su Pilies gatve, kuri XVII a. atrodė kažkaip visai kitaip ir kažkur čia stovėjo prancūzo Jono Delamarso namai.


Tarsi matau, kaip šalia bromos stovinčiam Kazimierui, kuriam nelaiku suka pilvą nuo nevirinto Vilniaus vandens, netikėtai į kaktą atskrieja obuolio graužtas, o priešingoje gatvės pusėje, nusvarinęs vieną basą koją nuo ponios profesorienės miegamojo palangės mano alma mater antrame aukšte, prasagstytais ir išsipešusiais marškiniais sėdi Jonas Kirdėjus.

Toliau Skapo gatve, sustodami prie dabartinio VU Filosofijos fakulteto, kur buvo studentų bendrabučiai, nuėjome prie universiteto. Į kiemelius nesukome, tik prie bibliotekos. Tomas paklausė, ar prisimename, kokios spalvos romane buvo Šv. Jonų bažnyčia. Mano draugė prisiminė, kad raudona, o aš ne. Pietinis gotikinis portalas (kuris atidengtas bažnyčios šoninio įėjimo prieangyje, einant iš Šv. Jono gatvės), primena, kad bažnyčia buvo pastatyta ankstyvosios gotikos laikotarpiu. Tai buvo trijų navų, halės tipo pastatas su trejais portalais, smailiaarkiais langais, bažnyčios skliautai rėmėsi į aštuoniabriaunius piliorius. XVI a. bažnyčios vakarinis fasadas įgavo renesansines formas. Jėzuitai bažnyčią perstatė: pailgino rytų kryptimi, pastatė mūrinę varpinę. Įrengė naujas koplyčias su altoriais, kaip Dievo Kūno koplyčią, koplyčias: studentų mažajai, vidutinei ir didžiajai kongregacijoms. XVII a. pr. už didžiojo altoriaus įrengtas Loreto Švč. Mergelės Marijos altorius su Loreto Švč. M. Marijos skulptūra, sukurta Italijoje ir atvežta į Lietuvą 1647 metais (iš www.jonai.lt). Būtų visai įdomu pamatyti kokį gotikinės bažnyčios atvaizdą. 

Jonas Kirdėjus Birontas gyveno dailiame bute Stiklių gatvėje, į kurį tiesiogiai iš bromos vedė laiptai su pusiau dengta galerija. Iš tiesų namas su dengta galerija yra Rotušės aikštės kieme, bet jei jau reikėjo apgyvendinti Birontą Stiklių gatvėje, tai įėjimas iš jos. Vienu žodžiu, literatūrinė abrakadabra, kiemai šalia vienas kito, ekskursijos metu buvome abiejuose, o baigėme prie Barbakano, žinoma, istorijomis apie Vilniaus baziliską.

Kai po ekskursijos sugalvojome išgerti kavos, laisvą staliuką radome tik trečioje vietoje, užtat priešais buvusį benediktinių vienuolyną, į kurį nepateko Uršulė.
Vieną šaltą sausio šeštadienį sėdome su dukra į mašiną ir nuvažiavome į Kauno IX fortą. Dauguma draugų ir pažįstamų, kurių klausiau, sakė, kad paskutinį kartą jame buvo mokyklos laikais, nes mokykla kolektyviškai vežė “. Aš irgi buvau tarp aštuntos ir devintos klasių. Tik neseniai pradėjau galvoti, kad reikėtų patikrinti, ar tebėra tas fricas “, kurį vienintelį iš IX forto ir prisimenu. 


Apskritai muziejus man patiko. Tiksliau, dabar trys muziejai:  Okupacijų, Kauno tvirtovės IX forto muziejus ir IX forto gynybinė siena. Dukra sakė, kad jai irgi buvo įdomu. Daugelis lankytojų buvo gana jauno amžiaus ir ne su mokyklinėmis grupėmis. 

Okupacijų ekspozicijoje po nuožulniu stogu buvo siaubingai šalta. Neįsivaizduoju, kaip dirba salės darbuotojos. Taip pat norėtųsi interaktyvumo, kūrybiško technologijų ar bent jau archyvinės video medžiagos panaudojimo. Skaičiau, kad interaktyvi ekspozicija įrengta IX forto puskaponieryje, bet į jį dėl šalčio nebenorėjome, be to, Pirmasis pasaulinis karas ir galingo sprogimo garsą išgirsti man nėra įdomiausias dalykas. Partizanų kovos, sovietinė okupacija, trėmimai, Katalikų bažnyčios kronika, Romas Kalanta, Sauso 13-oji - tai dalykai, kurie skauda ir apie kuriuos norisi kalbėti ir šaukti visomis formomis. 

Nepaisant šalčio ir tradiciškumo, nuotraukomis, dokumentais ir daiktais tai gausiausia ir įdomiausia iš mano matytų Lietuvos okupacijos ekspozicijų. Šiltesnėmis aplinkybėmis joje galėčiau praleisti valandas ir būtinai su gidu. Mes gido šiai ekspozicijai neužsakėme, bet negaliu nepaminėti draugiškos kainos - tik 2,80 Eur lietuvių, anglų, vokiečių arba rusų kalbomis. Tiek pat kainuoja gidas į IX forto gynybinę sieną, į kurią be gido ir nepateksi.  

Gynybinė siena ir poternos (požeminiai praėjimai) lankytojams atsidarė visai neseniai ir buvo mano geidžiamiausias pamatyti dalykas. IX forte tai ne visai požemis, nes nė vienoje sienos atkarpoje nebuvome po žeme, tik kai kada žemėje. Gidas kantriai atsakinėjo į mano gal kartais užknisančius klausimus ir ekskursijos pabaigoje paklausė, ar viskas aišku. Pamatėme geriamojo vandens šulinį, ginklų ir parako sandėlius, karininkų kambarius, pabūklų stovėjimo aikšteles, pasaulinių karų metais naudotas dvi patrankas, rusų ir vokiečių ginkluotės ir t.t. Taip pat daug įvairių užkaborių (yra kitas žodis tam pavadinti, kurio neprisimenu), skirtų išsklaidyti (paprastais žodžiais tariant) sprogimo bangas. Pagalvojau, kad mokinių ekskursijoms turėtų labai patikti.


Gidas sakė, kad rusų 1903–1911 metais pastatytas moderniausias iš Kauno fortų Pirmjame pasauliniame kare nebuvo rimtai naudojamas ir praktiškai nenukentėjo.

1924-1940 metais jame veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, o 1941–1944 metais mirties stovykla, kurioje buvo masiškai žudomi žydai iš Lietuvos ir kitų Europos šalių. Daug informacijos apie tai yra senojo Kauno tvirtovės IX forto muziejaus ekspozicijose. Šiame muziejuje buvo visai pakenčiama temperatūra. 

Gidas rodė metalines duris, pro kurias 1943 metais pabėgo kaliniai-lavonų degintojai. Buvo taip, kad naciai, Rytų fronte patyrę pirmuosius pralaimėjimus, ėmė naikinti savo nusikaltimų pėdsakus. Kaip ir Paneriuose, lavonus atkasinėti ir deginti privalėjo kaliniai. IX forte tai prasidėjo 1943 metais. Bėgti kalinius skatino ne tik klaikus darbas, bet ir suvokimas, koks likimas laukia jų pačių. Pabėgti buvo rengiamasi ilgai. Norėdami patekti į pabėgimo tunelį forto sienoje, kaliniai geležinėse duryse išgręžė 314 skylučių, kurios padėjo išstumti dalį durų ir padaryti skylę. Vokiečiai buvo pernelyg užsiėmę deginimo priežiūra, todėl ne viską sužiūrėjo. 1943 metų gruodžio 25-osios naktį visi 64 lavonų degintojai iš IX forto pabėgo. Ryte pradėjus paiešką, 37 pabėgėliai buvo sugauti, 5 iš jų sušaudyti iš karto, kitiems pavyko išsigelbėti.

Pirmąkart išgirdau, kad į Kauną buvo konvojuojami žydai iš Vakarų Europos. Viena ekspozicija skirta 878 Prancūzijos žydams, 1944 m. gegužės 15 d. iš Prancūzijos Drancy koncentracijos stovyklos išsiųstiems į Baltijos šalis, daugiausia IX fortą, čia ir sušaudytiems. Iš viso prancūziško konvojaus gyvi liko 73 žmonės. Kameroje, kur įrengta ekspozicija, ant sienos po stiklu išlikę jų įrašai. 1941 m. lapkritį IX forte buvo nužudyta apie 5000 žmonių iš Miuncheno, Berlyno, Frankfurto prie Maino, Breslau ir Vienos. Kitoje ekspozicijoje rodomi iš  Miuncheno archyvo gauti deportuotųjų  į Kauną sąrašai ir nuotraukų. 

Forte praleidome dvi su viršum valandas. Sušalusios nenuėjome prie monumento, kuris pastatytas buvusių žudynių vietoje. Ten kauniečiai su vaikais važinėjasi sau rogutėmis.


Šitas fricas prie įėjimo yra ne fricas, o Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo prižiūrėtojas.