Type Keyword and Press Enter to Search
×
Prisinaršiau iki informacijos, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas palaidotas Turlojiškių pilkapiuose Širvintų rajone.

Algirdas mirė Maišiagaloje 1377 metais, likus dešimčiai metų iki jo sūnus Jogaila pakrikštijo Lietuvą. Neseniai archeologui Vykintui Vaitkevičiui pavyko patikslinti vietą, kurioje Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius. Daugiau galima čia pasiskaityti ir taip pat dar vienas įdomus straipsnis. XV amžiaus lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas rašė, kad Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.

Tik neseniai paaiškėjo, kad tas Kukovaitis (Kukoveitis, Kukaveitis) yra maždaug dabartinio Gudulinės kaimo ribose, o paties Algirdo kapas turėtų būti Turlojiškių kaimo pilkapiuose, miškelyje prie Variekos ežero. Algirdo negalėjo palaidoti Vilniuje kaip visų kitų kunigaikščių, nes kaip tik 1377 metų vasarį kryžiuočiai sudegino pusę miesto ir gegužę dar vyko Vilniaus atstatymo darbai. 

Vasario 16-oji nelabai tinkamas laikas klampoti per purvynus, bet ilgiau laukti neturėjau kantrybės. Taigi Maišiagala, Gudulinė ir Turlojiškės. Paprašiau, kad dukra apsiautų belekokius batus, kurių būtų negaila, ir dar į bagažinę įsimetėme guminius, nes neįsivaizdavau, ką rasime vietoje.

Maišiagaloje mašiną palikome prie bažnyčios, nuo kalno nusileidus iškart ir nuoroda. Ten pats miestelio pakraštys. Išraiškingas piliakalnis, prie tvenkinio, vasarą turbūt labai gražu. Paminklas Algirdui iš kitos pusės nei mediniai laiptai į viršų.


Kad kompozicija sudėliota iš lauko akmenų, žiūrėjau į visą šitą reikalą skeptiškai, bet... Visai nieko, gal taip ir turi atrodyti paminklas didžiam kariui?

Gudulinė yra netoli nuo Maišiagalos, prie pat kelio į Širvintas. Kukovaičio šventovė buvusi laukuose ant kalvos, kur dabar styro trys didžiuliai bokštai su mobiliojo ryšio antenomis, bet kas pasakys, kurioje tiksliai vietoje buvo sukrautas tas didžiulis laužas, ant kurio su žirgais ir puošmenomis buvo deginamas paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, išpažinęs senąjį baltų tikėjimą. Tiesiog sustojome prie kelio ir apsižvalgėme aplinkui.


Kad tokios vietos Lietuvoje būtų pažymėtos, bent menkiausiu ženklu, naivu tikėtis.

O Turlojiškių pilkapiai buvo paslaptingiausias kelionės objektas, nes kol kas nerastas. Turlojiškes radome, bet navigacija užvedė į šunkelį prie aptverto miško. Šunkelis tai šunkelis. Palikome mašiną prie kelio ir bridome pėsčiomis, kol atsirėmėme į tvorą.

Jeigu žinote, kokiais privačia valda ir piktais šunimis neužtūptais takais galima patekti prie Turlojiškių pilkapių ir prie Variekos ežero, būčiau dėkinga už patarimus.

Papildyta 2019 m. rudenį: Turlojiškių pilkapiai
Į ekskursiją pagal pirmą knygą pernai pavasarį netilpome, todėl net nustebau, kad šį kartą pavyko užsiregistruoti įtartinai lengvai. Ekskursijoje dalyvavo vienuolika žmonių (matyt, dar ne sezonas), iš jų dešimt moterų ir vienas vyras. Maždaug tokio santykio ir tikėjausi, nes pirmoji dalis sukasi apie Joną Kirdėjų Birontą ir nieko nepadarysi, moterys mane supras. ;)


Kurie miestiečiai, meno ir architektūros kūriniai įkvėpė romano siužetą, kodėl autorė Birontą apgyvendino būtent Stiklių gatvėje, kas buvo jo studentiškos gaujos prototipai, ką apskritai reiškia Birontas ir kas sieja Silva Rerum su Česlovu Milošu ir Ričardu Gaveliu - tai apie šituos dalykus nerašysiu, tegu lieka ekskusijos razinkų. Patiko ir maršrutas, ir gidas, kurio entuziazmo užteko abiem valandoms, nors jam aiškiai šalo rankos, nes vaikščiojo be pirštinių ir su knyga rankose.

Pradėjome nuo katedros varpinės bokšto. Bandome įsijausti į XVII amžių. Patrankų liejykla už dabartinės Vrublevskių bibliotekos, dvokiantis raudonųjų žibintų kvartalas prie Marijos Magdalietės vartų už tuomet jau beužsitraukiančios tikrosios Vilnios vagos maždaug tarp dabartinių Kempinski ir Amberton. Pradėdami nuo romano pabaigos, užsukome į katedrą. 1667 Viešpaties metais po rusų tvano ji išgrobta ir griuvėsiuose, Šv. Kazimiero palaikai dar turbūt negrąžinti iš Sapiegų rezidencijos Rožane, kur buvo išvežti gelbėjant nuo kazokų, pati koplyčia remontuojama. Pasėdėjome užvertę galvas į kupolą, klausydami vieno sakinio ištraukos.

Kazimieras savo žodį ištesėjo kitą dieną, kai liudijo tuokiantis Jonui Kirdėjui ir Uršulei: pusiau slapta, nes nebuvo laiko nei užsakams, nei iškilmėms, ir Uršulė griežtai atsisakė eiti į bet kokio vienuolyno bažnyčią, kad jos koja daugiau neperžengtų jokio vienuolyno slenksčio, todėl apvesdinti juos teko andainykščiam mirą iš po skverno pardavinėjusiam Katedros kanauninkui, senam Bironto pažįstamui, ir jis juos labai tyliai sutuokė vis dar neatstatytoje šventojo Kazimiero koplyčioje, tarp griuvėsių, Salvadoro apraizgytų pastolių ir gausybės kibirų, į kuriuos aidžiai pro kiauro kupolo aukštybes tiško rimstančio lietaus lašai, nuo sienų gabalais luposi ir tyliai biro tinkas nuo maskvėnų suniokotų Peterio Dankertso freskų, į kurias giliai susimąstęs žiūrėjo sėdėdamas ceremonijoje jo buvęs bičiulis Jonas Delamarsas, mat tai jo naujai sužadėtinei teko liudyti kartu su Kazimieru, kadangi susigriebus gana gėdingai paaiškėjo, kad nei jaunasis, nei jaunosios brolis Vilniuje neturi nė vienos moteriškosios lyties pažįstamos, neminint būsimosios Delamarsienės, kuri nebūtų paleistuvė ar su kuria Jonas Kirdėjus nebūtų turėjęs nuodėmingų ryšių, o visos nuotakos pažįstamos moterys buvo už vienuolyno mūrų; 
Visai valentiniškas įrašas išeina. 

Katedroje Tomas pasakojo apie Sapiegų madoną ir jos naudojimą vienuolyno vyresniosios Konstancijos Sokolinskaitės ryšių su visuomene kampanijoje. Prie vienuolyno ir nuėjome.

Neseniai, naršydama vz.lt, štai ką radau - prašom, Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos informacija apie galimybę išsinuomoti renesanso stiliaus biuro erdves, kuriose anksčiau buvo įsikūręs bankas „Finasta“. Šis vienuolyno ansamblis ypatingas savo nepakartojama istorija, glaudžiai susijusia su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Sapiegų gimine. Restauruotose vienuolyno celėse – atidengti subtilūs ornamentinės sieninės tapybos fragmentai. Rytinio korpuso pietiniame kampe didžiausia ir puošniausia vienuolyno patalpa, kurios lubos dekoruotos Sapiegų gimės herbais, – tai refektoriumas – vienuolyno valgomasis. Nors vienuolyno istorijoje netrūko dramatiškų įvykių ir atsinaujinimo periodų, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno pastatas išorėje nuo XVII a. pradžios nedaug tepasikeitė. Tai retas išlikęs Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys, kurio struktūroje ir dekoro formose įžvelgiama tiek praeinančios gotikos, tiek Lietuvą pasiekusio manierizmo įtaka.

Nepaminėjo, kad tai Uršulės Norvaišaitės ir Teresėlės Bartaševičiūtės vienuolynas iš Silva Rerum. Kol buvusio vienuolyno patalpos nuomojamos biurams ir neteko girdėti, kad priimtų pavienius literatūros mylėtojus, tai ačiū už nuotraukas.

Siaurais skersgatviais iš miesto sprunkanti šeima neišvengė tik vieno - kelio ugnies siaubiama gatve, pro Šventojo Arkangelo Mykolo bažnyčią vedančią link Bernardinų vartų, pro kuriuos buvo nutarta palikti miestą. Jie neišvydo šlykščiai išniekinto bažnyčios altoriaus, kuriame palengva plėnijo padegtas Švenčiausiosios Panelės paveikslas, ir iš rūsio karstų išvilktų kunigaikščių Sapiegų palaikų, kuriems, nesugebėję nuo suragėjusių pirštų nutraukti brangakmeniais nusagstytų žiedų, paprasčiausiai nukapojo plaštakas, tačiau pamatė kai ką šviežesnio. 
Dabartinės Maironio gatvės 1655 metais ir mintyse nebuvo, o kelias, kuriuo iš Vilniaus į Milkantus bėgo Norvaišos, turėjo eiti nuo Šv. Mykolo gatvės palei Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios tvorą, virš kurios ant baslio kazokai pamovė nukankintą Elžbietos antros eilės tetą klarisių abatę Dorotą iš Siedleščinskių. Dabartinė tvora pastatyta vėliau, apie 1869-1870 metus, tiesiant Maironio gatvę, todėl nereikia šiurpintis. Nuo vartų bandėme skaičiuoti žingsnius iki sankryžos su Pilies gatve, kuri XVII a. atrodė kažkaip visai kitaip ir kažkur čia stovėjo prancūzo Jono Delamarso namai.


Tarsi matau, kaip šalia bromos stovinčiam Kazimierui, kuriam nelaiku suka pilvą nuo nevirinto Vilniaus vandens, netikėtai į kaktą atskrieja obuolio graužtas, o priešingoje gatvės pusėje, nusvarinęs vieną basą koją nuo ponios profesorienės miegamojo palangės mano alma mater antrame aukšte, prasagstytais ir išsipešusiais marškiniais sėdi Jonas Kirdėjus.

Toliau Skapo gatve, sustodami prie dabartinio VU Filosofijos fakulteto, kur buvo studentų bendrabučiai, nuėjome prie universiteto. Į kiemelius nesukome, tik prie bibliotekos. Tomas paklausė, ar prisimename, kokios spalvos romane buvo Šv. Jonų bažnyčia. Mano draugė prisiminė, kad raudona, o aš ne. Pietinis gotikinis portalas (kuris atidengtas bažnyčios šoninio įėjimo prieangyje, einant iš Šv. Jono gatvės), primena, kad bažnyčia buvo pastatyta ankstyvosios gotikos laikotarpiu. Tai buvo trijų navų, halės tipo pastatas su trejais portalais, smailiaarkiais langais, bažnyčios skliautai rėmėsi į aštuoniabriaunius piliorius. XVI a. bažnyčios vakarinis fasadas įgavo renesansines formas. Jėzuitai bažnyčią perstatė: pailgino rytų kryptimi, pastatė mūrinę varpinę. Įrengė naujas koplyčias su altoriais, kaip Dievo Kūno koplyčią, koplyčias: studentų mažajai, vidutinei ir didžiajai kongregacijoms. XVII a. pr. už didžiojo altoriaus įrengtas Loreto Švč. Mergelės Marijos altorius su Loreto Švč. M. Marijos skulptūra, sukurta Italijoje ir atvežta į Lietuvą 1647 metais (iš www.jonai.lt). Būtų visai įdomu pamatyti kokį gotikinės bažnyčios atvaizdą. 

Jonas Kirdėjus Birontas gyveno dailiame bute Stiklių gatvėje, į kurį tiesiogiai iš bromos vedė laiptai su pusiau dengta galerija. Iš tiesų namas su dengta galerija yra Rotušės aikštės kieme, bet jei jau reikėjo apgyvendinti Birontą Stiklių gatvėje, tai įėjimas iš jos. Vienu žodžiu, literatūrinė abrakadabra, kiemai šalia vienas kito, ekskursijos metu buvome abiejuose, o baigėme prie Barbakano, žinoma, istorijomis apie Vilniaus baziliską.

Kai po ekskursijos sugalvojome išgerti kavos, laisvą staliuką radome tik trečioje vietoje, užtat priešais buvusį benediktinių vienuolyną, į kurį nepateko Uršulė.
Vieną šaltą sausio šeštadienį sėdome su dukra į mašiną ir nuvažiavome į Kauno IX fortą. Dauguma draugų ir pažįstamų, kurių klausiau, sakė, kad paskutinį kartą jame buvo mokyklos laikais, nes mokykla kolektyviškai vežė “. Aš irgi buvau tarp aštuntos ir devintos klasių. Tik neseniai pradėjau galvoti, kad reikėtų patikrinti, ar tebėra tas fricas “, kurį vienintelį iš IX forto ir prisimenu. 


Apskritai muziejus man patiko. Tiksliau, dabar trys muziejai:  Okupacijų, Kauno tvirtovės IX forto muziejus ir IX forto gynybinė siena. Dukra sakė, kad jai irgi buvo įdomu. Daugelis lankytojų buvo gana jauno amžiaus ir ne su mokyklinėmis grupėmis. 

Okupacijų ekspozicijoje po nuožulniu stogu buvo siaubingai šalta. Neįsivaizduoju, kaip dirba salės darbuotojos. Taip pat norėtųsi interaktyvumo, kūrybiško technologijų ar bent jau archyvinės video medžiagos panaudojimo. Skaičiau, kad interaktyvi ekspozicija įrengta IX forto puskaponieryje, bet į jį dėl šalčio nebenorėjome, be to, Pirmasis pasaulinis karas ir galingo sprogimo garsą išgirsti man nėra įdomiausias dalykas. Partizanų kovos, sovietinė okupacija, trėmimai, Katalikų bažnyčios kronika, Romas Kalanta, Sauso 13-oji - tai dalykai, kurie skauda ir apie kuriuos norisi kalbėti ir šaukti visomis formomis. 

Nepaisant šalčio ir tradiciškumo, nuotraukomis, dokumentais ir daiktais tai gausiausia ir įdomiausia iš mano matytų Lietuvos okupacijos ekspozicijų. Šiltesnėmis aplinkybėmis joje galėčiau praleisti valandas ir būtinai su gidu. Mes gido šiai ekspozicijai neužsakėme, bet negaliu nepaminėti draugiškos kainos - tik 2,80 Eur lietuvių, anglų, vokiečių arba rusų kalbomis. Tiek pat kainuoja gidas į IX forto gynybinę sieną, į kurią be gido ir nepateksi.  

Gynybinė siena ir poternos (požeminiai praėjimai) lankytojams atsidarė visai neseniai ir buvo mano geidžiamiausias pamatyti dalykas. IX forte tai ne visai požemis, nes nė vienoje sienos atkarpoje nebuvome po žeme, tik kai kada žemėje. Gidas kantriai atsakinėjo į mano gal kartais užknisančius klausimus ir ekskursijos pabaigoje paklausė, ar viskas aišku. Pamatėme geriamojo vandens šulinį, ginklų ir parako sandėlius, karininkų kambarius, pabūklų stovėjimo aikšteles, pasaulinių karų metais naudotas dvi patrankas, rusų ir vokiečių ginkluotės ir t.t. Taip pat daug įvairių užkaborių (yra kitas žodis tam pavadinti, kurio neprisimenu), skirtų išsklaidyti (paprastais žodžiais tariant) sprogimo bangas. Pagalvojau, kad mokinių ekskursijoms turėtų labai patikti.


Gidas sakė, kad rusų 1903–1911 metais pastatytas moderniausias iš Kauno fortų Pirmjame pasauliniame kare nebuvo rimtai naudojamas ir praktiškai nenukentėjo.

1924-1940 metais jame veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, o 1941–1944 metais mirties stovykla, kurioje buvo masiškai žudomi žydai iš Lietuvos ir kitų Europos šalių. Daug informacijos apie tai yra senojo Kauno tvirtovės IX forto muziejaus ekspozicijose. Šiame muziejuje buvo visai pakenčiama temperatūra. 

Gidas rodė metalines duris, pro kurias 1943 metais pabėgo kaliniai-lavonų degintojai. Buvo taip, kad naciai, Rytų fronte patyrę pirmuosius pralaimėjimus, ėmė naikinti savo nusikaltimų pėdsakus. Kaip ir Paneriuose, lavonus atkasinėti ir deginti privalėjo kaliniai. IX forte tai prasidėjo 1943 metais. Bėgti kalinius skatino ne tik klaikus darbas, bet ir suvokimas, koks likimas laukia jų pačių. Pabėgti buvo rengiamasi ilgai. Norėdami patekti į pabėgimo tunelį forto sienoje, kaliniai geležinėse duryse išgręžė 314 skylučių, kurios padėjo išstumti dalį durų ir padaryti skylę. Vokiečiai buvo pernelyg užsiėmę deginimo priežiūra, todėl ne viską sužiūrėjo. 1943 metų gruodžio 25-osios naktį visi 64 lavonų degintojai iš IX forto pabėgo. Ryte pradėjus paiešką, 37 pabėgėliai buvo sugauti, 5 iš jų sušaudyti iš karto, kitiems pavyko išsigelbėti.

Pirmąkart išgirdau, kad į Kauną buvo konvojuojami žydai iš Vakarų Europos. Viena ekspozicija skirta 878 Prancūzijos žydams, 1944 m. gegužės 15 d. iš Prancūzijos Drancy koncentracijos stovyklos išsiųstiems į Baltijos šalis, daugiausia IX fortą, čia ir sušaudytiems. Iš viso prancūziško konvojaus gyvi liko 73 žmonės. Kameroje, kur įrengta ekspozicija, ant sienos po stiklu išlikę jų įrašai. 1941 m. lapkritį IX forte buvo nužudyta apie 5000 žmonių iš Miuncheno, Berlyno, Frankfurto prie Maino, Breslau ir Vienos. Kitoje ekspozicijoje rodomi iš  Miuncheno archyvo gauti deportuotųjų  į Kauną sąrašai ir nuotraukų. 

Forte praleidome dvi su viršum valandas. Sušalusios nenuėjome prie monumento, kuris pastatytas buvusių žudynių vietoje. Ten kauniečiai su vaikais važinėjasi sau rogutėmis.


Šitas fricas prie įėjimo yra ne fricas, o Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo prižiūrėtojas.
Į Rygą važiavome ieškoti kalėdinės nuotaikos. Vilniuje graži eglė ir traukinuką supermamyčių džiaugsmui pagaliau paleido, bet viskas taip sterilu stilinga, kad nors verk prie ženklo Greetings from Vilnius. Rygoje prie Domus katedros galima rasti dešrų, karšto vyno, troškintų kopūstų, visokių turistinių nesąmonių, karuselių ir kavinių. Lengva netvarka, daugiau šurmulio ir jaukumo. Nieko tokio, kad eglė vilniškei neprilygsta, po teisybei tai ji neturi su kuo varžytis grožio konkurse, todėl yra tiesiog eglė.

Šeštadienis buvo skirtas pasibastymui kalėdinėje mugėje, Šv. Petro bažnyčios bokštui ir Stockmann'ui, o sekmadienį aplankėme vietas, kur buvo filmuojamos kai kurios vieno iš mano vaikystės filmų Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono nuotykiai" pirmųjų ir paskutinės serijos scenos.

Vasilijus Livanovas vienas iš dviejų man geriausių Šerloko Holmso atlikėjų. Taip pat labai patinka ir Jeremy Bretto sukurtas vaidmuo

Kad neklaidžiotume aklai, ruošdamasi į Rygą internetuose susiieškojau nostalgija persmelktos informacijos rusų kalba ir dar kartą pažiūrėjau kai kurias serijas. Daugelis jų buvo filmuotos dabartiniame Sankt Peterburge, Baskervilių šuo Estijoje, o štai Rygai teko garbė pradėti serialą ir suvaidinti Beikerio gatvę su namu 221b. Adresas, kurį filmo mylėtojams reikia žinoti Rygoje - Jauniela gatvė 22 kitapus katedros. Ta pati, kurioje yra instagramerių pamėgtas žydras restoranas 1221.
Vilniaus gidų iniciatyva suorganizuota ekskursija buvo vadinama nemokama, ta prasme nemokamai dirbo gidai, o dalyviai aukojo Išganytojo bažnyčios restauravimo darbams. Į kvietimą paskutinį lapkričio sekmadienį pasižvalgyti po Sapiegų rūmus, kurie nūnai labai populiarūs, sodą ir Išganytojo bažnyčią atsiliepė, neperdedu, minia, kuri šiaip taip tilpo intro žodžiui bažnyčios viduje. Gidai prisipažino, kad tiek mūsų nesitikėjo. Kiekvienam iš jų teko aiškiai per daug žmonių, kad būtų galima normaliai vaikščioti ir išgirsti dalykų, apie kuriuos nerašo Vikipedija, gal dėl to bent jau mūsų gidė buvo kiek atsaini informacijos požiūriu. Tada pagalvojau, kad, ko gero, tai bus paskutinis kartas, kai einu į masiškai nemokamą ekskursiją. Geroji pusė, kad eurais prisidėjau prie paveldo restauravimo ir bent akies krašteliu pežvelgiau į vietas, kur paprastai ekskursijų neveda.

Fantastiškas Išganytojo bažnyčios kupolas

Sapiegų šeimos vasaros rezidencija barokinių rūmų ansamblio pavidalu XVII a. pabaigoje turėjo atrodyti įspūdingai. Galingas, turtingas ir įtakingas Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Povilas Sapiega buvo laikomas nekarūnuotu Lietuvos valdovu ir neslėpė ambicijų Abiejų Tautų Respublikos valdovo soste pakeisti Joną Sobieskį, kurį visaip mėgdžiojo. Kultūrinės ambicijos buvo atitinkamos.

Rūmai, parkas ir bažnyčia sudarė originalų ir vienintelį mišrios paskirties brandaus baroko stiliaus ansamblį Lietuvoje. Antakalnio ansamblio kūrimui Sapiega pasitelkė žymiausius tuo metu Lietuvoje dirbusius italų kilmės menininkus. Bet klestėjo visa tai žiauriai trumpai. Po 1700 m. pralaimėjimo prie Valkininkų Sapiegų galybė ir politinės ambicijos baigėsi, Antakalnio rūmai Sapiegų priešininkų buvo nusiaubti, vertybės sunaikintos. Po šimto metų rusų okupantai ansamblyje įkūrė ligoninę, po kurios liko daug mažų bjaurių namukų-fligeliukų apie Sapiegų parką. Kitos okupacijos laikais dar prisidėjo sovietinių pėstininkų karo mokykla. Vienu žodžiu, Sapiegų rūmai primena griuvėsius, jeigu žiūrėtum pesimistiškai, arba statybos  aikštelę (optimistiškai), bet kokiu atveju - tragiškai. Turint omeny kultūros biudžetus, rūmais gėrėsis mūsų anūkai. Gal.

Fasadas. Įėjimas apledėjusiomis lentomis

Galima tik įsivaizduoti...

Atkurti lipdinių motyvai (ir XIX a. vandentiekio bokštas už lango)

Sapiegų ansamblis kaip barokinis netaisyklingas, nes Sapiegos nusipirko ir rekonstravo jau anksčiau čia buvusius rūmus. Jų rūsiuose, kur leidomės pasišviesdami telefonais, išlikusi labai sena plytų degimo krosnis. Parką ir bažnyčią kadaise jungė vartai, dabar nebe, sugriauta ir užstatyta tais bjauriais ligoninės fligeliais. 


Pro parką prabėgome greitai. Žiemą neįspūdinga. Ar man tik pasirodė, ar mūsų minia grupė pakeliui dar padidėjo?

Ekskursijos pabaigoje grįžome į Išganytojo bažnyčią, kuri nors ir restauruotina, bet, palyginti su Sapiegų rezidencijos likučiais, gana geros būklės. Jonas Kazimieras Sapiega pakvietė į Vilnių Trinitorių ordino vienuolius ir 1694 m. savo rezidencijos teritorijoje pradėjo statyti vienuolyną, o 1696 m. buvo gautas Vilniaus vyskupo leidimas padėti kertinį akmenį vienuolyno bažnyčios statybai. Išganytojo bažnyčia savo puošnumu turėjo pralenkti visas kitas. Ją suprojektuoti, pastatyti ir išdekoruoti buvo pavesta tuo metu Šv. Petro Povilo bažnyčioje dirbusiam Pjetro Perčiui. Į bažnyčią iš Ispanijos buvo atgabenta Jėzaus Nazariečio skulptūra, pagaminta Romoje pagal garsią Jėzaus Nazariečio skulptūrą, kurią iš maurų rankų kartu su belaisviais išpirko trinitoriai. Bažnyčią vainikavo švinu apkaltas kupolas. Tai buvo pirmoji trinitorių bažnyčia LDK teritorijoje, ordino vienuoliai šioje vietoje pragyveno 170 metų. 2000-aisiais buvusiame Trinitorių vienuolyne įsikūrė Šv. Jono Teologo kongregacijos vienuoliai iš Prancūzijos ir buvo pradėti restauracijos darbai.

Gaila, kad pačioje bažnyčioje neužsibuvome - teko pasitenkinti tuo, kas išgirsta ir pamatyta intro žodyje. Mačiau ir išeidama (baigėme bene pirmieji) girdėjau, kad kitoms grupėms daugiau pasakojo ir prie bažnyčios, ir jos viduje. Tiesa, nusileidome į Išganytojo bažnyčios požemius. Leidomės ilgiau nei praleidome. Kas jų kriptose buvo laidojama - nežinia.

Advento kompozicija bažnyčios požemiuose

Visą informaciją apie Šv. Jono bendruomenės vykdomas veiklas, kurių yra daug ir įvairių, įskaitant studentų ir svečių namus, galima rasti svetainėje internete http://www.joanitai.org.
Birželį vykęs ir plačiai aprašytas Devynduonių lankymas turėjo tęsinį. Lapkričio pradžioje su drauge į jos Devynduonius sugrįžome atsivežti keturių kėdžių. Jaučiu silpnybę vintažiniams septintojo-aštuntojo dešimtmečio daiktams, kurių žmonės dar nevertina ir išmeta per euroremontus ar supūdo soduose. Mano naujosioms kėdėms reikia kapitalinės restauracijos, bet vis tiek džiaugiuosi, kad dovanų iš Devynduonių ir gerų rankų gavau būtent tokias, kokių ir norėjau.

Atgal į Vilnių su visomis keturiomis kėdėmis ant galinės sėdynės nutarėme grįžti pro Kėdainius ir Kauną. Pakeliui norėjome pamatyti Labūnavos bokštą, kurį vasarą kažkaip pražiopsojome. 


Žinojau, kad jis ten kažkur", bet iš anksto į žemėlapius nepažiūrėjau, todėl nenuostabu, kad nuvairavau tiesiausiu, bet ne tuo keliu ir tik prieš įvažiuojant į autostradą įjungta navigacija pasakė, kad kitas posūkis į Labūnavą bus ties Babtais.

Keliolika kilometrų nuo autostrados iki Labūnavos mano draugei atrodė kaip tyrai be gyventojų, ir tikrai, prasilenkėme gal tik su pora mašinų ir traktoriumi, o man priminė erlas, kur tarp Salantų ir Mosėdžio, lyg važiuotum dideliu slėniu. Gigantiškos vėjo jėgainės, viena pastatyta, o antra tebestatoma, daro vietą dar slaptingesnę. 

Labūnavos buvusio dvaro bokštas matosi iš toli. Draugė sakė, kad jai panašu į Zapyškį - lygiai toks pats vienišas ir dar vienišesnis, beveik in the middle of nowhere, tarp arimų, kaip ne iš šio pasaulio. Nesu mačiusi atvaizdo, kaip dvaras atrodė geriausiais savo laikais. Pasak Kėdainių TIC informacijos, Labūnavos dvaras žinomas nuo XVI amžiaus. Dvarvietė XIX amžiuje priklausė dvarininkams Zabieloms, kurie pastatė puošnius rūmus, užveisė parką ir sodą. Rūmai neišlikę. Nuo seniausių laikų Labūnavos dvaro teritorijoje buvo išlikę bokštai su storomis 1 m storio sienomis ir 6 m aukščio mūro sienomis.

Bokštai ta prasme daugiskaita? Ar jų yra daugiau nei vienas?

Šitame bokšte pokario metais gyveno dvi šeimos, pas kurias 1946 metais švęsti Kalėdų grįžo Lietuvos partizanai. Bokštą apsupę rusų kareiviai laisvės gynėjų nesugebėjo paimti gyvų ir antrą Kalėdų dieną bokštą padegė. Sudegė visi jame buvę partizanai ir gyventojai. Žuvusiųjų vardai iškalti lentoje ant bokšto sienos. Tarp jų, spėju, trijų mergaičių vardai vienodomis pavardėmis - sesutės? Informacijos mažoka ir net nėra padorios nuorodos prie kelio, kita vertus, palyginti su kitais vasarą aplankytais Kėdainių rajono dvarais šitas dar visai ok, nors tiek jo ir tėra.

Saidės pažintinis takas yra viena iš vietų, kur lūkesčiai ir vaizduotė šiek tiek persistengia.

Pirmą kartą ten nuvažiavome liepos pradžioje, per patį žalumos tarpsmą ir vešėjimą. Nurodomas tako ilgis 0,75 km sunkiai sukoreliuoja su nurodytu tako įveikimo laiku 1 valanda, todėl lūkesčiai tuomet nuvedė dar kokį kilometrą Saidės pakrantėmis priešinga santakai kryptimi ("o gal?"), kol įsitikinau (dukra įsitikino anksčiau, bet aš užsispyrusiai nenorėjau tikėti), kad jokių tiltų daugiau nebus ir tako plane nurodytas tiltas per Saidę yra tas prie piliakalnio, kuriuo ir atėjome.

Eiti buvo gražu, tik grįžti prie mašinos teko tuo pačiu taku.

Tuomet pažadėjau sau, kad prie Saidės atvažiuosime spalį, kai nelieka įkyrių vabalų ir pats miškas be lapų atrodo ne taip gūdžiai. Buvome pavakary, prieš pradant temti, spalio pabaigoje po laiko persukimo tai reiškia 16 valandą, ir iš karto pasukome link santakos. Iš pradžių ėjome dešiniąja, žiūrint nuo kelio, puse, kol tolumoje kitame krante pamačiau Saidės akmenį, todėl teko pereiti slidoku lieptu iš vamzdžių. Svarbiausia nežiūrėti žemyn. Saidė srauni ir be galo akmenuota, galva gali susisukti.


Saidės įtekėjimas į Nerį man viena gražesnių vietų apie Vilnių. Ir tikrai vertėjo išlaukti rudens.




O štai Saidės akmuo, deja, nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi pagal vaizdingą aprašymą - Stūkso Saidės akmuo šio upelio pakrantėje kaip, gal būt, stūksojo galingos upės šlaite kažkur šiaurėje, Švedijoje ar Suomijoje, kol pajudėjęs ledynas nuo kalno nuplėšė uolos gabalą ir pradėjo ridenti į Lietuvą. Rideno, rideno, kol iš uolos liko tik šis riedulys

Grįžtant prie mašinos jutosi, kad temperatūra krinta link nulio. Saulė buvo beveik nusileidusi, bet dar užlipome ant Stirnių piliakalnio. Žiūrint į įspūdingas formas sunku patikėti, kad piliakalnį viso labo tik prieš 20 metų surado profesorius Ričardas Kazlauskas, ilsėdamasis toje dabar apleistoje Aušveitos sanatorijoje.



 Gražu. Ypač rudenį.
Vakar buvau pirmoje iš Gatvės gyvos nemokamų ekskursijų po pramoninį Naujamiestį. Šią iniciatyvą jau kuris laikas seku feisbuke, bet proga prisijungti pasitaikė tik dabar. Ekskursijos pradžia buvo numatyta penktadienį per pietus, todėl komentaruose kai kurie žmonės piktinosi, kad ji skirta pabėgėliams, benamiams ir bedarbiams, tačiau realybėje susirinko labai daug žmonių, daugiausia jaunų ir šviesių veidų. Gido Alberto megafonas nebuvo tiek galingas, kad įveiktų gatvės triukšmą ir pasiektų kiekvieną ausį. Bet negali pykti.


Ekskursija prasidėjo priešais buvusią elektrotechnikos gamyklą Elfa, kuri dabar yra menų fabrikas Loftas, gyvenamieji loftai ir visokie verslai pobaisiame korpuse. Pro kurio langus į masinį susibūrimą smalsiai žvalgėsi darbuotojos.
Albertas sakė, kad Elfos varikliukai sovietmečiu buvo montuojami į visus Sovietų Sąjungoje gamintus šaldytuvus, bet aš labiau prisimenu juostinius magnetofonus Dainą “Aidą “. Mūsų šeima tokio neturėjo, matyt, buvo deficitas.

Nuo Elfos" iš pradžių perėjome per gatvę prie veikiančios Spartos “, o paskui duobėtais kiemais pasiekėme Aguonų gatvę.


Šiame pastate iki 1968 metų veikė Felikso Dzeržinskio vardo tabako fabrikas, vėliau ėmęs specializuotis kartono gamyboje. Iki į Lietuvą atėjo Philip Morris “, AB Kartonas “ gamino ir cigarečių pakelius. 

Patraukėme link Aguonų g. 10. Kieme, į kurį pašaliniams įeiti draudžiama, vienoje pusėje stilingi Šaltinių namai, kitoje statybinis kranas ir plynė. Faktas, kad daugeliui pirmojo namo balkonų vaizdai į Senamiestį greit bus uždaryti. Šitoje vietoje stovėjo Vilniaus staklių gamykla Komunaras “.


Gaila, kad gido palei Komunarą “ beveik negirdėjau, todėl žvalgiausi pro tvoros skyles ir bandžiau prisiminti, ar tik ne viename iš jo kiemų mokamoje aikštelėje prieš daug metų laikydavau savo mašiną. Dar pagalvojau, kas turėjo darytis komunizmo statytojų galvose, kad staklių gamybos monstrą pastatytų ant kalno su vaizdu už milijoną.

Švitrigailos/Ševčenkos/Vytenio/Naugarduko gatvių įrėminti korpusai dešimt metų buvo mano darbo kiemas. Kad aplinka visai neįkvepianti, per švelnu pasakyti, bet keliasi žmonės, madingai gyvena. Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla be pavadinimo, kitaip pašto dėžutė 555, vadovaujama legendinio promaskvietiško veikėjo Oktiabrio Burdenkos, triūsė rusų karinei pramonei. Yra prisiminimų, kad į gamyklą slapta atvykdavo sovietiniai kosmonautai, tad gali būti, kad joje buvo montuojama ir išbandoma naujausia kosminė technika ir sparnuotųjų raketų valdymo sistemos. Tiesa, viena ekskursijoje dalyvavusi moteris sakė, kad apie petiorkas “ ir kad gamykla labai slapta bei susijusi su karine pramone žinojo visas Vilnius, o VU fizikai imdavo čionai paskyrimus norėdami greičiau gauti butus ir kitokių sovietinių bonusų. Nepriklausomybės aušroje "petiorkos" buvo jedinstveninkų irštva. 

Netoliese, chruščiovkių kvartalo širdyje, buvo Vilniaus grąžtų gamykla. Nuotrauką paėmiau iš AB Grąžtai “ puslapio:


Šiuo metu dalis korpusų tarp Vyriausiojo policijos komisariato ir Smolensko gatvės nugriauti, dalyje tebeveikia AB Gražtai “, verda visoks smulkus verslo gyvenimas arba neverda niekas.

Tuščias ir baisus korpusas- vaizdas pro apmusijusį langą

Ekskursijos pabaigoje apsilankėme prie buvusios šlifavimo staklių gamyklos Smolensko g., Dailės kombinato Kauno gatvėje ir dviejų veikiančių gamyklų Panerių gatvėje, Vilniaus degtinės" ir Lelijos “. Vien tik apibėgdami didelį ratą Naujamiestyje ir trumpam sustodami prie objektų užtrukome daugiau nei dvi valandas.

Tokios nemokamos (galima palikti arbatpinigių) ekskursijos yra gerai, tiesa, bijau net pagalvoti, kiek žmonių į jas susirenka savaitgaliais. Gidas yra surinkęs daug informacijos iš viešai neprieinamų šaltinių, bet norintiems išgirsti minioje kuklintis pernelyg neverta. Būsimus renginius patogu sekti feisbuke.
Po vasaros pertraukos ir trijų tinginystės sekmadienių pradėjau rudeninį pėsčiųjų žygių sezoną. Keliautojų klubas, su kuriuo dažniausiai žygiuoju, tomis dienomis dalyvavo atidarant du naujas žygių takus Pavilnių regioniniame parke, Strielčiukų ir Ribiškių, o taip nesinorėjo stumtis būryje, kad neužliptų ant kojų ar neužkabintų šiaurietiška lazda. Todėl sekmadienį gerdama kavą sumąsčiau išbandyti išvakarėse naujai atidarytus Strielčiukus. Paskambinau draugei, sakau, varom, ten šiandien tuščia, nes visi Ribiškėse.

Suintrigavo, kad Strielčiukų žygtakis prasideda prie Rokantiškių piliavietės, kuri kartais pavadinama piliakalniu, bet Rokantiškių piliavietė ir piliakalnis ne tas pats. Apie konfūzą su piliakalniu vėliau, o apie piliavietę atradau, kad Rokantiškių pilis yra viena iš seniausių Lietuvoje, kunigaikščio Alšio pasak metraščių pastatyta XII a., priklausiusi garsioms giminėms, net pačiai Bonai Sforcai ir Žygimantui Augustui, o paskutiniai savininkai buvo Pacai. Vienas iš Pacų puošnioje renesansinės Rokantiškių pilies rezidencijoje priiminėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą.

Nuotrauka iš: http://arena.lviv.ua/ru/castles_of_Ukraine_photos_birds_eye . Nuostabios Ukrainos pilių nuotraukos iš paukščio skrydžio

Tai renesansinė Sviržo pilis Vakarų Ukrainoje. Sako, Rokantiškių buvo labai panaši. Įdedu aiškumo dėlei, nes be pilių tie piliakalniai gana vienodi.

Prieš keletą metų, kol vyko kasinėjimai, buvo galima gyvai pamatyti likučius pilies po to, kai ją XVII a. sugriovė Maskvos kariuomenė, o paskui griovimo darbus užbaigė ūkiški kaimynai. Archeologinės vertybės nuo tam tikrų visuomenės sluoksnių jau kuris laikas saugiai paslėptos po žeme. Norėtųsi, kad būtų galimybė apžiūrėti griuvėsius po stogu ir su apsauga, kaip Dubingiuose, bet yra kaip yra.

Aiški nuoroda prie Stepono Batoro gatvės, gerai įrengti takai, yra informacinė lenta, puikiai sutvarkyta kalno viršūnė. Nuo viršaus atsiveria gana mielas, koks begali būti, vaizdas į geležinkelį ir Naująją Vilnią.





Strielčiukų trasa prasideda pietinėje pusėje, kur pagal planą buvo įvažiavimas į pilį. Patiko, kad ji aiškiai pažymėta. Tiesa, nei su strielčiukais, nei su kitokiais kariais žygtakis nieko bendra neturi ir kad būtų labai gražus ar kuo išskirtinis, nepasakyčiau. Galima pasirinkti ilgesnį 3,5 km ratą arba trumpesnį, pustrečio kilometro, su kuriuo nelabai yra ką veikti, todėl ėjome ilgesnį. Atgal takas nutiestas palei geležinkelį, tai man irgi patiko, nes tiesiog smagu žiūrėti į traukinius, ir baigiasi ties didžiuoju pilies kalno šlaitu.

Prieš grįždamos namo norėjome pamatyti ir Rokantiškių piliakalnį. Navigacija ir žemėlapiai klaidino. Išbraidėme pievas palei Murlę ir iki J. Cicėno gatvės. Didžiai sudominome vietos šunis. Bandėme pagalbos prašytis poros vietinių moterų, bet jos susipainiojo ir vos negrąžino mūsų atgal prie piliavietės. Tuokart nežinodamos, kad ieškoti reikia nuo Pergalės gatvės pusės, piliakalnio taip ir neradome.
Projektui „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ duris trumpam buvo atvėrusi Misionierių bažnyčia. Kažin ar kas prisimena ją naudojamą pagal paskirtį? Misionierių bokštai ant Išganytojo kalno man gražiausia, ką barokas su rokoku paliko Vilniuje, bet kai feisbuke pasklido žinia apie projektą ir galimybę pagaliau pamatyti, kaip bažnyčia atrodo iš vidaus, didelis noras neramiai pasimuistė - o ką, jei jau niekaip nebeatrodo?

Įsiprovokavau
Bet istorija Misionierių bažnyčiai buvo gailestinga, jei taip galima pasakyti, nes muziejaus sandėlis tai ne betono maišykla, todėl viskas atrodo palyginti ok ir ypač palyginti su rusų okupacijos metais perdangomis išprievartautomis vienabokšte Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus gatvėje ar Vilniaus Vizitiečių bažnyčia aka buvusia pataisos darbų kolonija - nuorodas dedu į tragiškai vaizdžius pastarųjų aprašymus projekte Pamiršta.lt.

Norisi tikėti, kad šis atidarymas nebus vienkartinis, nors bažnyčioje kol kas nėra normalaus elektros tiekimo.

Savaitgalio parodoje menininkai Ksenija Jaroševaitė, Andrius Kviliūnas, Sigita Maslauskaitė, Saulius Mažylis, Rimas Sakalauskas ir Vladas Urbanavičius sukūrė specialiai šios bažnyčios erdvei pritaikytus objektus, palikdami „nepažymėtą“ didžiojo altoriaus erdvę, tikintis, kad žiūrovas čia „įkomponuos“ geriausią savo idėją.

Dvi vazos viršuje iš tiesų dvi pusės. Praktiški žmonės anuomet kūrė

Pasak pranešimo spaudai, „Ksenija Jaroševaitė sukūrė Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos skulptūras iš putų polistirolo kadaise čia buvusiems to paties titulo altoriams“



Prezentacija apie sovietmečiu sunaikintas Vilniaus sakralias erdves
 

Vargonų erdvė


Vlado Urbanavičiaus kūrinys „Keturi skrituliai“ teigia erdvės ir joje eksponuojamo kūrinio įtampą (tiek formaliai, tiek turinio prasme): kaip apleistos bažnyčios erdvė keičia kūrinio formą? Ką kūriniui ir jį supančiai aplinkai suteikia erdvės ir formos disonansas? Ar daiktai pratęsia tuštumą, o gal kuria santykį su praeitimi"

Puošniausia bažnyčios vieta Šv. Vincento Pauliečio koplyčia

Sauliaus Mažylio sukurti įrašai ir perspėjimai lotynų kalba, tokie kaip „Tegu šio kūrinio išniekintoją ištinka nelaimė“, gana dažnai matomi bažnyčiose, šioje erdvėje įgyja naują skambesį pagalvojus apie šventenybių niekintojų likimus ir prisiminus nūdienos aktualijas“

„Sigita Maslauskaitė bandė įsivaizduoti keturių šoninių altorių ikonografinę programą: „Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai“, „Šv. Pauliaus“, misionierių kongregacijos ir parapijos globėjo Šv. Tado ir Šv. Vincento Pauliečio. Šiuos šventuosius vaizduojančios drobės įdėtos į buvusių altorių ertmes“


Parodą pristatė viena iš autorių Sigita Maslauskaitė. Po prezentacijos pasišviesdamos prasmukome į visiškai tamsius, aplūžusius bei pelėsiais atsiduodančius laiptus. Vargonų tik prisiminimas, bet su potencialu. Gražu nuo viršaus. 

Simboliškas sutapimas, kad tą patį vakarą turėjome bilietus į Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ Lygiadienio koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri man kaip Misionierių dvynė sesuo, tik ne tokia grakšti. Tradiciškai puikus peržengimas į rudenį.
Kai galvojau dėl antraštės, paslaptis pasirodė tinkamiausias žodis apibūdinti terra incognita, kokie man iki šiol buvo Aukštieji Paneriai. Ten yra apleistas geležinkelio tunelis, kurio nuotraukų pamačiusi internete iškart susvaigau, nes visokios vaiduokliškos vietos ir požemiai yra mano aistra. Tunelyje reikia lankytis, kol nemiega šikšnosparniai, o prie tunelio lipdėsi visas maršrutas. Pirminė mano idėja nuo realizacijos šiek tiek skyrėsi, bet iš esmės pažintinis sekmadienio planas išėjo geras, galiu rekomenduoti ramia sąžine.


Kelionė prasidėjo Vilniaus geležinkelio stotyje. Traukinio bilietas kainavo beveik perpus pigiau nei autobuso bilietas nuo Lazdynų iki geležinkelio stoties. Pasitaikė modernus Kauno traukinys, iš kurio net nesinorėjo išlipti. Vis pamirštu, kad tokių traukinių durys pačios neatsidaro, gali nuvažiuoti iki Lentvario, Vievio arba toliau, kol susiprasi paspausti mygtuką.

Panerių geležinkelio stotis subalansuota prijaučiantiems sportui, nes išlipus iš traukinio yra tik du pasirinkimai - eiti iki pėsčiųjų tilto arba šuoliuoti tiesiai per bėgius, kas turbūt nelabai legalu, bet kur kas praktiškiau.

Nors pažintį su Paneriais pradėjome ne nuo tunelio, bet vis dėlto papildomą kilometrą jėgų geriau pataupyti pabaigai. Tunelį miške rasti neklaidu. Į Vilniaus pusę nuo stoties yra didelė aptverta teritorija, kurią geriausia apeiti taku tarp tvoros ir geležinkelio. Kai tie sandėliai su tvora lieka už nugaros, sankasos apačioje prie miško jau matosi tunelis.




Panerių tunelis pradėtas statyti 1859 metais ar paties imperatoriaus Aleksandro II nurodymu, ar norint jam įsiteikti ir sukurti kažką panašaus, kas valdovui patiko Šveicarijos Alpių kalnuose. Darbai užtruko dvejus metus. Tuo pačiu metu buvo pastatytas ir Kauno geležinkelio tunelis. Abu Lietuvos tuneliai buvo pirmieji ne tik Lietuvoje, Rusijos imperijoje, bet ir vieni pirmųjų Europoje. Panerių tunelio reikšmė ypač išaugo Antrojo pasaulinio karo metais. Atsitraukdami vokiečiai planavo tunelį susprogdinti, bet rusų armijai puolant tunelyje stovėjęs sprogmenų prikrautas ešelonas buvo netikėtai užgrobtas. Po karo tuneliu traukiniai važinėjo neilgai. 1960 metais dėl griūties grėsmės jis buvo uždarytas ir jau pusšimtį metų tyliai griūva toliau.

Įėjimas gilyn į tunelį užverstas blokais su spygliuota viela viršuje. Panerių tunelis yra valstybės saugomas zoologinis gamtos paveldo objektas ir didžiausia Vilniuje šikšnosparnių žiemojimo vieta, todėl spygliuotos vielos galėtų būti ir daugiau. Kopijuoju: Siekiant apsaugoti viduje žiemojančius šikšnosparnius bei išvengti nelaimingų atsitikimų, 2004 metais tunelio angos yra užtvertos blokais. Tačiau šios priemonės sulaiko ne visus smalsuolius – vykdant šikšnosparnių stebėseną tenka aptikti žmonių lankymosi pėdsakus, o ir internete gausu ne tik pavienių nuotraukų, bet ir ištisų reportažų apie žygius į tunelio gilumą. Kreipiamės į visus smalsuolius, ketinančius apsilankyti Panerių tunelyje – atsisakykite šios idėjos ! Žiemą net trumpi Jūsų apsilankymai kenkia čia žiemojantiems šikšnosparniams. Net jei ir specialiai neliečiate šikšnosparnių, tai sukeliamos dulkės, triukšmas, šviesa ir net nuo jūsų buvimo kylanti vidaus temperatūra žadina iš žiemos įmygio šiuos unikalius žinduolius. Pažadinti iš įmigio jie sunaudoja per daug riebalų forma sukauptų maisto medžiagų atsargų ir gali neišgyventi iki pavasario, kol pakankamai atšils ir šikšnosparniai galės pradėti maitintis gaudydami uodus, muses ir kitus vabzdžius.