Type Keyword and Press Enter to Search
×
Birželį vykęs ir plačiai aprašytas Devynduonių lankymas turėjo tęsinį. Lapkričio pradžioje su drauge į jos Devynduonius sugrįžome atsivežti keturių kėdžių. Jaučiu silpnybę vintažiniams septintojo-aštuntojo dešimtmečio daiktams, kurių žmonės dar nevertina ir išmeta per euroremontus ar supūdo soduose. Mano naujosioms kėdėms reikia kapitalinės restauracijos, bet vis tiek džiaugiuosi, kad dovanų iš Devynduonių ir gerų rankų gavau būtent tokias, kokių ir norėjau.

Atgal į Vilnių su visomis keturiomis kėdėmis ant galinės sėdynės nutarėme grįžti pro Kėdainius ir Kauną. Pakeliui norėjome pamatyti Labūnavos bokštą, kurį vasarą kažkaip pražiopsojome. 


Žinojau, kad jis ten kažkur", bet iš anksto į žemėlapius nepažiūrėjau, todėl nenuostabu, kad nuvairavau tiesiausiu, bet ne tuo keliu ir tik prieš įvažiuojant į autostradą įjungta navigacija pasakė, kad kitas posūkis į Labūnavą bus ties Babtais.

Keliolika kilometrų nuo autostrados iki Labūnavos mano draugei atrodė kaip tyrai be gyventojų, ir tikrai, prasilenkėme gal tik su pora mašinų ir traktoriumi, o man priminė erlas, kur tarp Salantų ir Mosėdžio, lyg važiuotum dideliu slėniu. Gigantiškos vėjo jėgainės, viena pastatyta, o antra tebestatoma, daro vietą dar slaptingesnę. 

Labūnavos buvusio dvaro bokštas matosi iš toli. Draugė sakė, kad jai panašu į Zapyškį - lygiai toks pats vienišas ir dar vienišesnis, beveik in the middle of nowhere, tarp arimų, kaip ne iš šio pasaulio. Nesu mačiusi atvaizdo, kaip dvaras atrodė geriausiais savo laikais. Pasak Kėdainių TIC informacijos, Labūnavos dvaras žinomas nuo XVI amžiaus. Dvarvietė XIX amžiuje priklausė dvarininkams Zabieloms, kurie pastatė puošnius rūmus, užveisė parką ir sodą. Rūmai neišlikę. Nuo seniausių laikų Labūnavos dvaro teritorijoje buvo išlikę bokštai su storomis 1 m storio sienomis ir 6 m aukščio mūro sienomis.

Bokštai ta prasme daugiskaita? Ar jų yra daugiau nei vienas?

Šitame bokšte pokario metais gyveno dvi šeimos, pas kurias 1946 metais švęsti Kalėdų grįžo Lietuvos partizanai. Bokštą apsupę rusų kareiviai laisvės gynėjų nesugebėjo paimti gyvų ir antrą Kalėdų dieną bokštą padegė. Sudegė visi jame buvę partizanai ir gyventojai. Žuvusiųjų vardai iškalti lentoje ant bokšto sienos. Tarp jų, spėju, trijų mergaičių vardai vienodomis pavardėmis - sesutės? Informacijos mažoka ir net nėra padorios nuorodos prie kelio, kita vertus, palyginti su kitais vasarą aplankytais Kėdainių rajono dvarais šitas dar visai ok, nors tiek jo ir tėra.

Saidės pažintinis takas yra viena iš vietų, kur lūkesčiai ir vaizduotė šiek tiek persistengia.

Pirmą kartą ten nuvažiavome liepos pradžioje, per patį žalumos tarpsmą ir vešėjimą. Nurodomas tako ilgis 0,75 km sunkiai sukoreliuoja su nurodytu tako įveikimo laiku 1 valanda, todėl lūkesčiai tuomet nuvedė dar kokį kilometrą Saidės pakrantėmis priešinga santakai kryptimi ("o gal?"), kol įsitikinau (dukra įsitikino anksčiau, bet aš užsispyrusiai nenorėjau tikėti), kad jokių tiltų daugiau nebus ir tako plane nurodytas tiltas per Saidę yra tas prie piliakalnio, kuriuo ir atėjome.

Eiti buvo gražu, tik grįžti prie mašinos teko tuo pačiu taku.

Tuomet pažadėjau sau, kad prie Saidės atvažiuosime spalį, kai nelieka įkyrių vabalų ir pats miškas be lapų atrodo ne taip gūdžiai. Buvome pavakary, prieš pradant temti, spalio pabaigoje po laiko persukimo tai reiškia 16 valandą, ir iš karto pasukome link santakos. Iš pradžių ėjome dešiniąja, žiūrint nuo kelio, puse, kol tolumoje kitame krante pamačiau Saidės akmenį, todėl teko pereiti slidoku lieptu iš vamzdžių. Svarbiausia nežiūrėti žemyn. Saidė srauni ir be galo akmenuota, galva gali susisukti.


Saidės įtekėjimas į Nerį man viena gražesnių vietų apie Vilnių. Ir tikrai vertėjo išlaukti rudens.




O štai Saidės akmuo, deja, nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi pagal vaizdingą aprašymą - Stūkso Saidės akmuo šio upelio pakrantėje kaip, gal būt, stūksojo galingos upės šlaite kažkur šiaurėje, Švedijoje ar Suomijoje, kol pajudėjęs ledynas nuo kalno nuplėšė uolos gabalą ir pradėjo ridenti į Lietuvą. Rideno, rideno, kol iš uolos liko tik šis riedulys

Grįžtant prie mašinos jutosi, kad temperatūra krinta link nulio. Saulė buvo beveik nusileidusi, bet dar užlipome ant Stirnių piliakalnio. Žiūrint į įspūdingas formas sunku patikėti, kad piliakalnį viso labo tik prieš 20 metų surado profesorius Ričardas Kazlauskas, ilsėdamasis toje dabar apleistoje Aušveitos sanatorijoje.



 Gražu. Ypač rudenį.
Vakar buvau pirmoje iš Gatvės gyvos nemokamų ekskursijų po pramoninį Naujamiestį. Šią iniciatyvą jau kuris laikas seku feisbuke, bet proga prisijungti pasitaikė tik dabar. Ekskursijos pradžia buvo numatyta penktadienį per pietus, todėl komentaruose kai kurie žmonės piktinosi, kad ji skirta pabėgėliams, benamiams ir bedarbiams, tačiau realybėje susirinko labai daug žmonių, daugiausia jaunų ir šviesių veidų. Gido Alberto megafonas nebuvo tiek galingas, kad įveiktų gatvės triukšmą ir pasiektų kiekvieną ausį. Bet negali pykti.


Ekskursija prasidėjo priešais buvusią elektrotechnikos gamyklą Elfa, kuri dabar yra menų fabrikas Loftas, gyvenamieji loftai ir visokie verslai pobaisiame korpuse. Pro kurio langus į masinį susibūrimą smalsiai žvalgėsi darbuotojos.
Albertas sakė, kad Elfos varikliukai sovietmečiu buvo montuojami į visus Sovietų Sąjungoje gamintus šaldytuvus, bet aš labiau prisimenu juostinius magnetofonus Dainą “Aidą “. Mūsų šeima tokio neturėjo, matyt, buvo deficitas.

Nuo Elfos" iš pradžių perėjome per gatvę prie veikiančios Spartos “, o paskui duobėtais kiemais pasiekėme Aguonų gatvę.


Šiame pastate iki 1968 metų veikė Felikso Dzeržinskio vardo tabako fabrikas, vėliau ėmęs specializuotis kartono gamyboje. Iki į Lietuvą atėjo Philip Morris “, AB Kartonas “ gamino ir cigarečių pakelius. 

Patraukėme link Aguonų g. 10. Kieme, į kurį pašaliniams įeiti draudžiama, vienoje pusėje stilingi Šaltinių namai, kitoje statybinis kranas ir plynė. Faktas, kad daugeliui pirmojo namo balkonų vaizdai į Senamiestį greit bus uždaryti. Šitoje vietoje stovėjo Vilniaus staklių gamykla Komunaras “.


Gaila, kad gido palei Komunarą “ beveik negirdėjau, todėl žvalgiausi pro tvoros skyles ir bandžiau prisiminti, ar tik ne viename iš jo kiemų mokamoje aikštelėje prieš daug metų laikydavau savo mašiną. Dar pagalvojau, kas turėjo darytis komunizmo statytojų galvose, kad staklių gamybos monstrą pastatytų ant kalno su vaizdu už milijoną.

Švitrigailos/Ševčenkos/Vytenio/Naugarduko gatvių įrėminti korpusai dešimt metų buvo mano darbo kiemas. Kad aplinka visai neįkvepianti, per švelnu pasakyti, bet keliasi žmonės, madingai gyvena. Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla be pavadinimo, kitaip pašto dėžutė 555, vadovaujama legendinio promaskvietiško veikėjo Oktiabrio Burdenkos, triūsė rusų karinei pramonei. Yra prisiminimų, kad į gamyklą slapta atvykdavo sovietiniai kosmonautai, tad gali būti, kad joje buvo montuojama ir išbandoma naujausia kosminė technika ir sparnuotųjų raketų valdymo sistemos. Tiesa, viena ekskursijoje dalyvavusi moteris sakė, kad apie petiorkas “ ir kad gamykla labai slapta bei susijusi su karine pramone žinojo visas Vilnius, o VU fizikai imdavo čionai paskyrimus norėdami greičiau gauti butus ir kitokių sovietinių bonusų. Nepriklausomybės aušroje "petiorkos" buvo jedinstveninkų irštva. 

Netoliese, chruščiovkių kvartalo širdyje, buvo Vilniaus grąžtų gamykla. Nuotrauką paėmiau iš AB Grąžtai “ puslapio:


Šiuo metu dalis korpusų tarp Vyriausiojo policijos komisariato ir Smolensko gatvės nugriauti, dalyje tebeveikia AB Gražtai “, verda visoks smulkus verslo gyvenimas arba neverda niekas.

Tuščias ir baisus korpusas- vaizdas pro apmusijusį langą

Ekskursijos pabaigoje apsilankėme prie buvusios šlifavimo staklių gamyklos Smolensko g., Dailės kombinato Kauno gatvėje ir dviejų veikiančių gamyklų Panerių gatvėje, Vilniaus degtinės" ir Lelijos “. Vien tik apibėgdami didelį ratą Naujamiestyje ir trumpam sustodami prie objektų užtrukome daugiau nei dvi valandas.

Tokios nemokamos (galima palikti arbatpinigių) ekskursijos yra gerai, tiesa, bijau net pagalvoti, kiek žmonių į jas susirenka savaitgaliais. Gidas yra surinkęs daug informacijos iš viešai neprieinamų šaltinių, bet norintiems išgirsti minioje kuklintis pernelyg neverta. Būsimus renginius patogu sekti feisbuke.
Po vasaros pertraukos ir trijų tinginystės sekmadienių pradėjau rudeninį pėsčiųjų žygių sezoną. Keliautojų klubas, su kuriuo dažniausiai žygiuoju, tomis dienomis dalyvavo atidarant du naujas žygių takus Pavilnių regioniniame parke, Strielčiukų ir Ribiškių, o taip nesinorėjo stumtis būryje, kad neužliptų ant kojų ar neužkabintų šiaurietiška lazda. Todėl sekmadienį gerdama kavą sumąsčiau išbandyti išvakarėse naujai atidarytus Strielčiukus. Paskambinau draugei, sakau, varom, ten šiandien tuščia, nes visi Ribiškėse.

Suintrigavo, kad Strielčiukų žygtakis prasideda prie Rokantiškių piliavietės, kuri kartais pavadinama piliakalniu, bet Rokantiškių piliavietė ir piliakalnis ne tas pats. Apie konfūzą su piliakalniu vėliau, o apie piliavietę atradau, kad Rokantiškių pilis yra viena iš seniausių Lietuvoje, kunigaikščio Alšio pasak metraščių pastatyta XII a., priklausiusi garsioms giminėms, net pačiai Bonai Sforcai ir Žygimantui Augustui, o paskutiniai savininkai buvo Pacai. Vienas iš Pacų puošnioje renesansinės Rokantiškių pilies rezidencijoje priiminėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą.

Nuotrauka iš: http://arena.lviv.ua/ru/castles_of_Ukraine_photos_birds_eye . Nuostabios Ukrainos pilių nuotraukos iš paukščio skrydžio

Tai renesansinė Sviržo pilis Vakarų Ukrainoje. Sako, Rokantiškių buvo labai panaši. Įdedu aiškumo dėlei, nes be pilių tie piliakalniai gana vienodi.

Prieš keletą metų, kol vyko kasinėjimai, buvo galima gyvai pamatyti likučius pilies po to, kai ją XVII a. sugriovė Maskvos kariuomenė, o paskui griovimo darbus užbaigė ūkiški kaimynai. Archeologinės vertybės nuo tam tikrų visuomenės sluoksnių jau kuris laikas saugiai paslėptos po žeme. Norėtųsi, kad būtų galimybė apžiūrėti griuvėsius po stogu ir su apsauga, kaip Dubingiuose, bet yra kaip yra.

Aiški nuoroda prie Stepono Batoro gatvės, gerai įrengti takai, yra informacinė lenta, puikiai sutvarkyta kalno viršūnė. Nuo viršaus atsiveria gana mielas, koks begali būti, vaizdas į geležinkelį ir Naująją Vilnią.





Strielčiukų trasa prasideda pietinėje pusėje, kur pagal planą buvo įvažiavimas į pilį. Patiko, kad ji aiškiai pažymėta. Tiesa, nei su strielčiukais, nei su kitokiais kariais žygtakis nieko bendra neturi ir kad būtų labai gražus ar kuo išskirtinis, nepasakyčiau. Galima pasirinkti ilgesnį 3,5 km ratą arba trumpesnį, pustrečio kilometro, su kuriuo nelabai yra ką veikti, todėl ėjome ilgesnį. Atgal takas nutiestas palei geležinkelį, tai man irgi patiko, nes tiesiog smagu žiūrėti į traukinius, ir baigiasi ties didžiuoju pilies kalno šlaitu.

Prieš grįždamos namo norėjome pamatyti ir Rokantiškių piliakalnį. Navigacija ir žemėlapiai klaidino. Išbraidėme pievas palei Murlę ir iki J. Cicėno gatvės. Didžiai sudominome vietos šunis. Bandėme pagalbos prašytis poros vietinių moterų, bet jos susipainiojo ir vos negrąžino mūsų atgal prie piliavietės. Tuokart nežinodamos, kad ieškoti reikia nuo Pergalės gatvės pusės, piliakalnio taip ir neradome.
Projektui „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ duris trumpam buvo atvėrusi Misionierių bažnyčia. Kažin ar kas prisimena ją naudojamą pagal paskirtį? Misionierių bokštai ant Išganytojo kalno man gražiausia, ką barokas su rokoku paliko Vilniuje, bet kai feisbuke pasklido žinia apie projektą ir galimybę pagaliau pamatyti, kaip bažnyčia atrodo iš vidaus, didelis noras neramiai pasimuistė - o ką, jei jau niekaip nebeatrodo?

Įsiprovokavau
Bet istorija Misionierių bažnyčiai buvo gailestinga, jei taip galima pasakyti, nes muziejaus sandėlis tai ne betono maišykla, todėl viskas atrodo palyginti ok ir ypač palyginti su rusų okupacijos metais perdangomis išprievartautomis vienabokšte Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus gatvėje ar Vilniaus Vizitiečių bažnyčia aka buvusia pataisos darbų kolonija - nuorodas dedu į tragiškai vaizdžius pastarųjų aprašymus projekte Pamiršta.lt.

Norisi tikėti, kad šis atidarymas nebus vienkartinis, nors bažnyčioje kol kas nėra normalaus elektros tiekimo.

Savaitgalio parodoje menininkai Ksenija Jaroševaitė, Andrius Kviliūnas, Sigita Maslauskaitė, Saulius Mažylis, Rimas Sakalauskas ir Vladas Urbanavičius sukūrė specialiai šios bažnyčios erdvei pritaikytus objektus, palikdami „nepažymėtą“ didžiojo altoriaus erdvę, tikintis, kad žiūrovas čia „įkomponuos“ geriausią savo idėją.

Dvi vazos viršuje iš tiesų dvi pusės. Praktiški žmonės anuomet kūrė

Pasak pranešimo spaudai, „Ksenija Jaroševaitė sukūrė Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos skulptūras iš putų polistirolo kadaise čia buvusiems to paties titulo altoriams“



Prezentacija apie sovietmečiu sunaikintas Vilniaus sakralias erdves
 

Vargonų erdvė


Vlado Urbanavičiaus kūrinys „Keturi skrituliai“ teigia erdvės ir joje eksponuojamo kūrinio įtampą (tiek formaliai, tiek turinio prasme): kaip apleistos bažnyčios erdvė keičia kūrinio formą? Ką kūriniui ir jį supančiai aplinkai suteikia erdvės ir formos disonansas? Ar daiktai pratęsia tuštumą, o gal kuria santykį su praeitimi"

Puošniausia bažnyčios vieta Šv. Vincento Pauliečio koplyčia

Sauliaus Mažylio sukurti įrašai ir perspėjimai lotynų kalba, tokie kaip „Tegu šio kūrinio išniekintoją ištinka nelaimė“, gana dažnai matomi bažnyčiose, šioje erdvėje įgyja naują skambesį pagalvojus apie šventenybių niekintojų likimus ir prisiminus nūdienos aktualijas“

„Sigita Maslauskaitė bandė įsivaizduoti keturių šoninių altorių ikonografinę programą: „Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai“, „Šv. Pauliaus“, misionierių kongregacijos ir parapijos globėjo Šv. Tado ir Šv. Vincento Pauliečio. Šiuos šventuosius vaizduojančios drobės įdėtos į buvusių altorių ertmes“


Parodą pristatė viena iš autorių Sigita Maslauskaitė. Po prezentacijos pasišviesdamos prasmukome į visiškai tamsius, aplūžusius bei pelėsiais atsiduodančius laiptus. Vargonų tik prisiminimas, bet su potencialu. Gražu nuo viršaus. 

Simboliškas sutapimas, kad tą patį vakarą turėjome bilietus į Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ Lygiadienio koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri man kaip Misionierių dvynė sesuo, tik ne tokia grakšti. Tradiciškai puikus peržengimas į rudenį.
Kai galvojau dėl antraštės, paslaptis pasirodė tinkamiausias žodis apibūdinti terra incognita, kokie man iki šiol buvo Aukštieji Paneriai. Ten yra apleistas geležinkelio tunelis, kurio nuotraukų pamačiusi internete iškart susvaigau, nes visokios vaiduokliškos vietos ir požemiai yra mano aistra. Tunelyje reikia lankytis, kol nemiega šikšnosparniai, o prie tunelio lipdėsi visas maršrutas. Pirminė mano idėja nuo realizacijos šiek tiek skyrėsi, bet iš esmės pažintinis sekmadienio planas išėjo geras, galiu rekomenduoti ramia sąžine.


Kelionė prasidėjo Vilniaus geležinkelio stotyje. Traukinio bilietas kainavo beveik perpus pigiau nei autobuso bilietas nuo Lazdynų iki geležinkelio stoties. Pasitaikė modernus Kauno traukinys, iš kurio net nesinorėjo išlipti. Vis pamirštu, kad tokių traukinių durys pačios neatsidaro, gali nuvažiuoti iki Lentvario, Vievio arba toliau, kol susiprasi paspausti mygtuką.

Panerių geležinkelio stotis subalansuota prijaučiantiems sportui, nes išlipus iš traukinio yra tik du pasirinkimai - eiti iki pėsčiųjų tilto arba šuoliuoti tiesiai per bėgius, kas turbūt nelabai legalu, bet kur kas praktiškiau.

Nors pažintį su Paneriais pradėjome ne nuo tunelio, bet vis dėlto papildomą kilometrą jėgų geriau pataupyti pabaigai. Tunelį miške rasti neklaidu. Į Vilniaus pusę nuo stoties yra didelė aptverta teritorija, kurią geriausia apeiti taku tarp tvoros ir geležinkelio. Kai tie sandėliai su tvora lieka už nugaros, sankasos apačioje prie miško jau matosi tunelis.




Panerių tunelis pradėtas statyti 1859 metais ar paties imperatoriaus Aleksandro II nurodymu, ar norint jam įsiteikti ir sukurti kažką panašaus, kas valdovui patiko Šveicarijos Alpių kalnuose. Darbai užtruko dvejus metus. Tuo pačiu metu buvo pastatytas ir Kauno geležinkelio tunelis. Abu Lietuvos tuneliai buvo pirmieji ne tik Lietuvoje, Rusijos imperijoje, bet ir vieni pirmųjų Europoje. Panerių tunelio reikšmė ypač išaugo Antrojo pasaulinio karo metais. Atsitraukdami vokiečiai planavo tunelį susprogdinti, bet rusų armijai puolant tunelyje stovėjęs sprogmenų prikrautas ešelonas buvo netikėtai užgrobtas. Po karo tuneliu traukiniai važinėjo neilgai. 1960 metais dėl griūties grėsmės jis buvo uždarytas ir jau pusšimtį metų tyliai griūva toliau.

Įėjimas gilyn į tunelį užverstas blokais su spygliuota viela viršuje. Panerių tunelis yra valstybės saugomas zoologinis gamtos paveldo objektas ir didžiausia Vilniuje šikšnosparnių žiemojimo vieta, todėl spygliuotos vielos galėtų būti ir daugiau. Kopijuoju: Siekiant apsaugoti viduje žiemojančius šikšnosparnius bei išvengti nelaimingų atsitikimų, 2004 metais tunelio angos yra užtvertos blokais. Tačiau šios priemonės sulaiko ne visus smalsuolius – vykdant šikšnosparnių stebėseną tenka aptikti žmonių lankymosi pėdsakus, o ir internete gausu ne tik pavienių nuotraukų, bet ir ištisų reportažų apie žygius į tunelio gilumą. Kreipiamės į visus smalsuolius, ketinančius apsilankyti Panerių tunelyje – atsisakykite šios idėjos ! Žiemą net trumpi Jūsų apsilankymai kenkia čia žiemojantiems šikšnosparniams. Net jei ir specialiai neliečiate šikšnosparnių, tai sukeliamos dulkės, triukšmas, šviesa ir net nuo jūsų buvimo kylanti vidaus temperatūra žadina iš žiemos įmygio šiuos unikalius žinduolius. Pažadinti iš įmigio jie sunaudoja per daug riebalų forma sukauptų maisto medžiagų atsargų ir gali neišgyventi iki pavasario, kol pakankamai atšils ir šikšnosparniai galės pradėti maitintis gaudydami uodus, muses ir kitus vabzdžius.



Savaitgalį turėjome reikalų miesto pakraščiuose, todėl tuo pačiu važiavimu nutarėme pasižvalgyti ir apie UNESCO saugomus Struvės geodezinio lanko punktus, kurie XIX amžiuje dalyvavo trianguliacijos grandinėje, skirtoje ištirti ir nustatyti Žemės formą ir didumą. 


Pagal astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo von Struvės metodiką tiksliausiai išmatuotas 2 820 kilometrų ilgio dienovidinio lankas susidėjo iš 265 pagrindinių matavimo taškų per dešimt dabartinių valstybių įskaitant Lietuvą - nuo Hammerfesto Šiaurės Norvegijoje iki Stara Nekrasivkos Ukrainoje.

Kas yra trianguliacija ir kaip trikampių grandinėmis galima rasti geodezinių punktų padėtį, tai tiek to. Svarbiausia, kad netaisyklingos Žemės dienovidinio lankas išėjo visai dailus ir kad Lietuvoje yra trys iš 34 lanko punktų, 2005 metais įtrauktų tarp UNESCO pasaulio paveldo objektų - vienas Rokiškio rajone ir du, Paliepiukuose bei Meškonyse, prie Vilniaus.

Kaip po ilgos įžangos rezultatas neypatingas. Pirmiausia su Google Maps pagalba pasiekėme Paliepiukus, kurie UNESCO sąrašuose taškas figūruoja senoviniu Beresnaki vardu. Minsko plentu važiavome iki posūkio į Rudaminą, kitoje tilto pusėje pasukome Rukainių pusėn iki rodyklės į Struvės geodezinį punktą. Asfaltas greitai baigėsi, bet kelias pakenčiamas ir nuorodų pakako.

Ką galiu pasakyti - yra informacinė lenta ir UNESCO obeliskas, o visa kita yra kaip yra. 



Struve Geodetic Arc puslapyje galima pamatyti, kaip taškai atrodė šviežiai įrengti. Nuostabu, kaip greitai Lietuvoje suveši kerpės ir visoks varputys.

Tuo pačiu užsimojimu aplankėm ir Meškonių, Meschkanzi pagal UNESCO, tašką už poros kilometrų nuo Molėtų plento. Laukų keliukas kad ir pavažinėtas iki pat taško ir aplink jį, bet nekoks, kvapi piktžolė išvešėjusi sulig UNESCO obelisku, o modernų metalinį ženklą iš pradžių palaikiau aprūdijusiu kanalizacijos dangčiu. Tik tiek. Bet nuo kalno atsiveriantis vaizdas mielas akiai.




Apibendrinant, dėl bendro išprusimo ir vardan UNESCO nors vieną kartą nuvažiuoti verta. Jeigu kas organizuotų pažintines ekskursijas, kur ne tik parodytų taškus, bet ir suprantama kalba papasakotų apie matavimus, principus, pagal kuriuos Struvė ar jo pirmtakai rinko vietas geodezinio lanko taškams, kitus Lietuvos teritorijoje buvusius punktus, kurie neišlikę ir nepažymėti ir kiek jų buvo iš viso (vienur rašo, kad keturiolika, kitur aštuoniolika), tikrai mielai dalyvaučiau. Bet yra kaip yra. Internetuose galima pasižiūrėti, kaip Struvės lanko matavimo taškai įrengti ir prižiūrimi kitose šalyse, kur ne dzin.
Nuvažiuoti pasižvalgyti į Bezdonių stotį sugalvojau per pastarąją kelionę traukiniu iš Ignalinos. Galima sakyti, sentimentai pastūmėjo. Studijų metais, šniūruodama šita linija pirmyn ir atgal, Bezdonis buvau išstudijavusi nuo-iki, bet visada tik pro traukinio langą.
 

Betgi pradėsiu nuo Adomo ir Ievos. Verta pasiskaityti straipsnį 150-osios pirmojo geležinkelio Lietuvoje statybos metinės apie Varšuvos-Sankt Peterburgo liniją ir pirmąsias Lietuvoje geležinkelio stotis. Aukščiausios klasės stotys buvo dvi - Lentvario ir Virbalio. Vilnius ir Kaunas buvo tik pirmos kategorijos, na, o Bezdonys su mano gimtąja Ignalina priklausė žemiausiajai ketvirtai kategorijai kaip ir Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Pravieniškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio ir Vilkaviškio. Kiekviena iš jų buvo gerai suplanuotas brangiai kainuojantis kompleksas su techniniais ir pagalbiniais pastatais, depais, vandens bokštais, sandėliais, darbininkų namais ir t.t. Rašoma, kad Bezdonių geležinkelio stotis išlaikė turtingiausią geležinkelio infrastruktūros pastatų kompleksą, kuriame yra išlikęs keleivių namas, du pakhauzai, rampa, keturi geležinkelininkų gyvenamieji namai ir pagalbiniai statiniai.

Rusijos imperijoje Bezdonys išgarsėjo 1908 metais, kai J. Pilsudskio vadovaujama Lenkijos socialistų partijos kovinė grupuotė šitoje stotyje apiplėšė pašto traukinį ir pavogė 200 tūkst. carinių rublių, vežtų į valstybės iždą iš Varšuvos į Sankt Peterburgą. Kovotojų grupėje buvo net trys būsimieji Lenkijos premjerai, bet čia tik tarp kitko.

Neturiu oficialaus patvirtinimo, bet plika akim matyti, kad senoji Ignalinos stotis buvo pastatyta pagal tą patį tipinį projektą kaip ir Bezdonių. Tas pats stoties pastatas, privažiavimo žiedas priešais, beveik identiški mediniai geležinkelininkų namai. Stotis buvo seniausias pastatas Ignalinoje į rytus nuo Ignalinos palivarko, nuo jos prasidėjo medinių namelių Ignalinos gyvenvietė.





Į Bezdonis šįkart nuvažiavau su mašina. Stotį radau nesunkiai pagal iki skausmo pažįstamus senus rudus geležinkelininkų namus. Paskutinis traukinys buvo pravažiavęs prieš pusvalandį, o kitas turėjo važiuoti tik už dviejų ar daugiau valandų. Stotyje buvau viena su visu savo deja vu jausmu, neskaitant dviejų darbuotojų, viena iš kurių buvo stoties viršininkė ir jos paprašiau leidimo fotografuoti, nors nieko ypatinga ir nefotografavau, tik sentimentus. Sakau, esu iš Ignalinos ir dar prisimenu.

Tai turėjo būti apie 1981-82 metus. Rajono centras, dideli keleivių srautai, daug vasarotojų iš Leningrado ir pan. (buvau dar visai vaikas, tad vienus kitus metus plius minus galiu suklysti). Kaimynų sūnus pasakojo, kaip eidavo į griaunamą stotį ieškoti medinių raižytų detalių.


Jeigu Ignalina dabar sugalvotų kurti muziejų, seniausias miesto pastatas liko geležinkelio vandens bokštas, įrengtas 1872 metais.

Būdami Ignalinos stotyje, nepatingėkite paeiti kelis žingsnius Vilniaus pusėn, kur trinkelėmis grįstame buvusiame privažiavimo žiede stovi medinis kryžius iš čia į Sibirą išvežtiems tremtiniams. Man tai pats gražiausias kryžius ir paminklas tremtiniams iš visų matytų Lietuvoje, jį sukūrė mano klasioko Žilvino tėvelis skulptorius Juozapas Jakštas. Tai va, priešais tą žiedą ir stovėjo senoji geležinkelio stotis, kaip du vandens lašai panašį į Bezdonių.
Į ilgai planuotą savaitgalį Panemunėje išvažiavome ta pati kompanija kaip ir į Devynduonius - mes trys kursiokės ir mano dukra. Kelionę turėjo vainikuoti nakvynė draugės sode prie Mituvos užtvankos, o į maršrutą įtraukėme uogavimą, nes juk mėlynių metas, ir porą smulkių gliancinių malonumų, kavą Raudondvario dvaro restorane ir vakarienę Panemunės pilyje.
 
Bet su gliancu mums nenuskilo.

Iš pradžių nesupratome, kodėl Raudondvario dvare tiek jaunikių, nuotakų ir limuzinų. Iš kur mums žinoti, kad tai tikrų tikriausias Kauno rajono „zaksas“ su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Taigi apie Raudondvarį rašyti nelabai yra ką. Rūmuose nebuvome, kavos negėrėme, nes ta iš popierinių puodelių, kurią parduoda prie informacijos centro, visai nedera prie dvaro atmosferos, ir net vienintelis padorus tualetas yra skirtas tik vestuvėms rezervuoto restorano lankytojams, o visiems kitiems tupyklos poreikio prispaustiesiems tenka neoriai tupėti visomis prasmėmis nutupėtoje plastmasinėje tupykloje arba naudotis dvaro miško paslaugomis.

Bet negi verksi. Susirinkome iš mašinos termosus, sumuštinius ir leidomės prie Nevėžio. Raudondvario mažųjų laivų prieplaukoje įrengti keli tvarkingi stalai, net galima pasirinkti, kur sėdėti - prie vandens ar pavėsyje. Buvo visai smagu.

Bet iliuzijos apie vakarienę vestuvininkų numylėtoje Panemunės pilyje jau buvo išsisklaidžiusios. Galvojome, kad gal į pilies muziejų užsuksime sekmadienį. Bet nebeužsukome. Nes Vilkijoje prie kelio net dvi apžvalgos aikštelės, vienoje iš kurių sustojome, nusipirkome ledų, vaikščiojome sau paupiu, ir labai jau mus suintrigavo keltas per Nemuną.

 Planuodamos kelionę aiškiai kažką praleidome.


Nors entuziazmas liejosi per kraštus, sveikas protas patarė „čia ir dabar“, valgant ledus, neplaukti ir mašinos Vilkijoje nepalikti. Jeigu mažas kas, kad netektų atgal irkluoti žvejų valtele. Bet susitarėme, kad sekmadienį grįždamos į Vilnių kelsimės, o ta pačia proga nuvažiuosime ir į Zapyškį, kuris nuo Kauno ranka pasiekiamas, bet niekad nebūna pakeliui. 

Po to sustojome Seredžiuje ir lipome į didįjį piliakalnį, vadinamą Palemono kalnu. Ant kalno nuo 1293 iki 1363 metų stovėjo Pieštvės pilis, tai istorinis faktas, o kokie 200 medinių laiptelių labai tikri ir kitą dieną primena apie save.

Ar teko girdėti istoriją, kaip prieš kelis dešimtmečius žmonės nuo Seredžiaus leidosi motociklu?

Seredžiuje Nemunas, nors ir tolokai nuo kelio, gražiai su juo lygiuojasi. Bet apskritai Panemunės kelias vaizdais nelepina. Būtinai reikės patikrinti rudenį, kai krūmai neužstos upės, arba pavasarį - sako, kad ledonešis Nemune gerulis.

Matyt, ne be reikalo senovės lietuviai supylė Panemunėje tiek aukštų piliakalnių. Nuo jų vaizdas gražesnis.


Veliuonos Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia yra viena seniausių Lietuvoje. 1421 metais ją įkūrė didysis kunigaikštis Vytautas. Deja, vidun taip ir nepavyko patekti, todėl negalėjome savo akimis įsitikinti, ar tarp vyraujančio renesanso dar galima įžvelgti ir gotikos elementų.


Būtina bent kartą gyvenime užlipti į bažnyčios bokštą. Ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl bokšte saugomų eksponatų. Prieš dešimt metų, kai keliavome Panemune su šeima, zakristijonas susirado mus pats, suintrigavo ir užvedė viršun. Šįkart taupydamos laiką į bokštą nekopėme, bet 10 metų senumo nuotraukose užfiksuoti man patys gražiausi, tapybiškiausi vaizdai Panemunėje.



Už ko dar, be piliakalnių ir aukurų, užkliuvo akis Veliuonoje? Pastatas raudonu stogu piliakalnio apačioje - tai Veliuonos grūdų magazinas, kurį 1881 metais pastatė dvarininkas Zaleskis. Magazine buvo smuklė, tranzitinis sandėlis bei arklių keitimo punktas, o vėliau įrengtas sandėlis.


Šventoriuje stovi spalvinga Mergelės Marijos skulptūra. Pagal legendą, statant Veliuonos bažnyčią velnias pagrobė akmenį, bet Mergelė Marija akmenį iš jo atėmė ir grąžino bažnyčios statybai, ir nuo to laiko akmenyje liko įsispaudusi Marijos pėda. Tai ne tas tikrasis akmuo, bet siužetas panašus.


Veliuonos bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas ir tautosakininkas Antanas Juška. Jis mirė 1880 metais Kazanėje, o Veliuonoje perlaidotas 1990-aisiais.


Bet pirmiausia apsilankėme mediniuose, keistokų proporcijų ir tuo savaip žavinguose Veliuonos dvaro rūmuose, kuriuos XIX amžiaus pradžioje klasicizmo stiliumi pasistatė tie patys Zaleskiai.

Šiaip Veliuonos dvaro istorija labai kilminga. Veliuoną Žygimantas Augustas buvo užrašęs Barborai Radvilaitei, vėliau dvarą valdė Bona Sforca. Bet išlikęs paveldas su karališkaisiais vardais jau nieko bendra neturi.

Veliuonos dvaro rūmuose veikia kraštotyros muziejus, bet tuo metu, kai lankėmės, dvaro teritorijoje vyko kažkokia miestelio šventė ir mugė, todėl tik trumpam užmetėm akį į vieną kambarį.

Pavėlavome pamatyti, kaip birželį dvaro parke žydėjo gelsvažiedžiai tulpmedžiai. Veliuonoje auga net du tokie Lietuvoje labai reti medžiai. Jų žiedai panašūs į tulpes arba vandens lelijas.



Į Raudonę atvažiavome pavakary ir buvome tarp paskutiniųjų, įleistų į pilies bokštą.

Pramoga kainuoja vieną eurą, kurio negaila, nors anksčiau, draugė sakė, buvo vienas litas, bet tai tas atvejis, kai kopimo į bokštą procesas buvo įdomesnis už vaizdo nuo viršaus rezultatą. Bet pasifotografavome, atsižymėjome.

Pasiskaičius pilies istoriją, ypač praėjusio amžiaus, nestebina nei valdiškas interjeras, nei mokyklos tualetas, kurį reikia priremti koja. Legenda apie naktimis vaikštantį pilies vaiduoklį prie Raudonės irgi nelimpa. Nors gal ir klaidžioja, bala žino.


Raudonės dvaro parke radome dvi alėjas ir vasarą nefotogenišką, bet gražų tvenkinį. Dar yra karių kapinės su okupacinės armijos kareivio paminklu ir sovietinio stiliaus užrašu.

Kitame alėjos gale pagal aprašymus turėjo būti Beždžionkalnis, kurį pilies savininkas supylė ant savo labai mylėtos beždžionės kapo. Pikantiškų formų kalnelį radome, tik nesu tikra, ar tą.

Eklektiškas parkas, bet jaukus.


Nuėjome ir iki Raudonės bažnyčios. Žiūrint nuo pilies bokšto, ji atrodo didesnė ir senesnė, bet iš tiesų tai perdarytas buvęs gyvenamasis namas, kurį apie 1930 metus bažnyčiai padovanojo Raudonės dvaro savininkas.


Beje, prie pilies esantis neogotikinio stiliaus malūnas, kurį XIX amžiaus pradžioje pastatė vienas iš buvusių savininkų Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, yra parduodamas.

Praleidžiant dalį apie tai, kaip užsukome į Panemunės pilį, į kurią mūsų neįleido, nes vestuvės, paskui nepavyko patekti ir į kitą miestelio kavinę, kurios vardas irgi kažkaip susijęs su pilimi, bet valgymo laikas joje buvo pasibaigęs, ir todėl puikiai pavakarieniavome Jurbarke, kavinėje, prie kurios auga vynuogės - taigi paskutinė mūsų stotelė šeštadienį buvo Smalininkai.

Iki šiol Smalininkų neskyriau nuo Salininkų ir neturėjau supratimo apie jų geografinę padėtį. Netoli už Jurbarko, bet tai nebe Suvalkija, o Mažoji Lietuva su vokišku stiliumi. Man šitas miestelis labai krito į širdį, gal kad apskritai jaučiu silpnybę Mažajai Lietuvai.


Smalininkuose yra Senovinės technikos muziejus ir savamokslės dailininkės miniatiūrininkės Lidos Meškaitytės gimtoji sodyba, bet atvažiavusios jau temstant ir muziejams per vėlai galėjome pamatyti tik objektus po atviru dangumi: XIX amžiaus Vandens matavimo stotį ir didžiausią Lietuvoje ąžuolų alėją, kuri važiuojant nuo Jurbarko yra kitoje miestelio pusėje. 

Alėja - vienintelė tokia Lietuvoje - yra 1,3 km ilgio, joje auga 186 ąžuolai, pasodinti maždaug XVIII a. pr. – XIX a. pabaigoje, o jų kamienų apimtis siekia net 4 metrus.

O surasti vandens matavimo stotį padėjo Vikipedija su žaliai ir baltai dažyto stebėjimo bokštelio nuotrauka. Seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis Smalininkuose buvo įrengta 1811 m. Iki šiol yra išlikę akmeniniai laiptai, naudoti vandens lygiui matuoti - jie sumūryti 1886-aisiais, o stebėjimo bokštelis pastatytas vėliau, 1924-1926 metais.


400 metrų pylimas, kuris skiria nedidukę įlanką nuo upės ir nuo kurio daryta pastaroji nuotrauka, senojo uosto teritorijoje buvo baigtas kasti 1885 metais. Ant pylimo stovi Lietuvos-Rusijos sieną žymintis stulpas ir valstybės vėliava.

Anoje Nemuno pusėje jau nebe Lietuva.

Pylimo gale jausmas lyg būtum ant Lietuvos krašto, panašiai kaip ant Europos krašto uolų Cabo da Roca Portugalijoje.




Šeštadienį jau sutemus pasiekusios sodo namelį dar pasivaikščiojome prie užtvenktos Mituvos, o sekmadienį iš ryto uogavome. Surinkau apie du litrus mėlynių, kurių užteko ne tik su pienu, bet ir pasidžiovinti žiemai. Į Jurbarką atvažiavome sekmadieniui gerokai įdienojus. Prieš papietaudamos "skaniai kaip pas mamą" pas draugės mamą, pasivaikščiojome po Jurbarko parką ir apžiūrėjome buvusį Jurbarko dvarą. Teisingiau jį vadinti dvarviete, nes iš paties dvaro likę tik du seni fligeliai. Keturios baltos kolonos, žyminčios buvusio įėjimo į dvarą vietą, atstatytos visai neseniai. Kaip atrodė rūmai, galima pamatyti „Mūsų laiko“ straipsnyje.

Prie dvaro stovi nedidelė cerkvė. Nuo 1804 metų Jurbarkas buvo to paties kunigaikščio Platono Zubovo nuosavybė, o 1846 m. caras Nikolajus I Jurbarko dvarą paskyrė kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui, kuriam mirus 1851 m. Jurbarko seniūniją paveldėjo du jo sūnūs. Vasilčikovai valdė Jurbarką iki pat Pirmojo pasaulinio karo, jam prasidėjus traukėsi į Rusiją, o paskui, gelbėdamiesi nuo bolševikų, į Europą. O Lietuvoje likęs dvaras buvo išparceliuotas.

Teritorija išpuoselėta ir apsodinta rožėmis. 


Iš Jurbarko namų link išvažiavome apie ketvirtą ir po nepilno pusvalandžio jau buvome Vilkijoje ant Vilkynės kelto. Persikelti per Nemuną mums keturioms ir mūsų mašinai kainavo 4 eurus 60 centų, tiek pat atgal. Keltas tarp krantų sukosi kaip bitutė, ne pagal lėtą "1 reisas per valandą" tvarkaraštį ir nesistengdamas susirinkti kuo daugiau keleivių.


Nuo Pavilkijo iki Zapyškio kelias netolimas ir aiškus, nors gps dėl visa ko įsijungėme. Vaizdai pakeliui buvo dar gražesni nei aname kelyje, ir Nemunas arčiau.

Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta XVI amžiuje ankstyvosios gotikos stiliumi, beveik nenuniokota karų ir gaisrų - tik potvyniai skriaudė ir Napoleono kariuomenė, kuri aiškiai turėjo polinkį gotikinėse Lietuvos bažnyčiose įsirengti arklides. Kaip bažnyčia neveikia nuo XX amžiaus pradžios. Sako, parapijiečiai nebetilpdavo, todėl Zapyškis pasistatė naują. Skaičiau, kad kadaise senoji bažnyčia buvo apsupta trobesių, bet dėl tų pačių potvynių žmonės išsikėlė, sodybos sunyko, liko tik medžiai. Stovi dabar ji sau ant kranto viena, kaip ne iš šio pasaulio, tarp turistų ir Nemune žviegiančių vandens moto-pramogautojų.

Ant sienų savo karštos meilės išraiškas paliko ne viena vandalų pora. Kai užaugs, patiems bus gėda.

Internete nepavyko rasti senosios bažnyčios interjero nuotraukų, bet gera žinia ta, kad per koncertus, pavyzdžiui, Pažaislio festivalio, bažnyčios durys atsiveria.


Jeigu jau atsidūrėme kitoje Nemuno pusėje, tai pasinaudojome proga pamatyti Kačerginę. Po to vėl keltas, Nemunas, Vilkija ir paskutinė stotelė Kulautuva, kur dukra buvo ekspromtu susitarusi susitikti su drauge.

Kol jos susitikinėjo, mes per pievas patraukėme prie Nemuno - betgi kaip toli tas Nemunas nuo miestelio - ir susiorganizavome ant kranto kuklų pikniką su itališko rieslingo likučiais, tuo paminėdamos kelionės pabaigą. Vilnių pasiekėme jau beveik sutemus.