Type Keyword and Press Enter to Search
×

Kai užpernai pradėjau eiti į 25 km ir ilgesnius žygius ir pradėjau laikyti save nors ir pradedančia, bet žygeive, iš pradžių nebuvo svarbu, ar tai kareiviški žygiai, komerciniai ar pažintiniai. Registravausi, kai tik galėjau, ne tiek jau labai skaičiuodama išlaidas kelionei ir nakvynei. Kai Lietuvos gyventojai masiškai (bent jau man susidaro toks įspūdis) pajudėjo į žygius, įvairūs organizatoriai galėjo pamanyti atradę aukso gyslą. Dabar nauji maršrutai socialiniuose tinkluose kviečia vienas per kitą, dažnai po kelis tą patį savaitgalį, todėl tenka atsirinkti. Per laiką ir pati aiškiau sau įsivardijau, kas man labiau prie širdies, ko netoleruoju, o kas tampa paskata pamatyti naujas vietas.

Neinu į žygius, jei jų aprašyme pamatau faktinę klaidą arba šiaip banalybę. Teko matyti kvietimą į žygį, susijusį su Rubikiuose palaidotu knygnešiu Juozu Tumu. Organizuoti žygį, neskiriant Juozo Tumo-Vaižganto nuo jo brolio Jono, rimtai? Taip pat nebeinu į žygius-ekskursijas, kur dešimčiai kilometrų skirtos kelios valandos ir juose stoviniuodama labiau pavargstu nei eidama, o minioje vis tiek nieko gero nesigirdi.

Labiausiai mano širdis linksta prie masinių nekomercinių žygių, kurių esmė atsispindi pirmame iš Pėsčiųjų žygių asociacijos tikslų: „skleisti patriotines idėjas, skatinti savo krašto, istorijos pažinimą, etninę kultūrą, vienyti keliauti mėgstančius žmones, propaguoti keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, prieinamą visiems visuomenės sluoksniams, tai sportas visiems, norintiems išbandyti save“. Anksčiau dalyvavimas tokiuose žygiuose kainuodavo 1-2 eurus, šiemet jau 5 (ką padarysi, viskas brangsta), bet tai kelis kartus pigiau nei dalyvauti, pavyzdžiui, „Trenkturo“ žygiuose. Asociacijos interneto svetainė pastaruoju metu atnaujinama nereguliariai, todėl norint laiku sužinoti datas ir prisijungti prie įskaitinių žygių rekomenduotina sekti jos paskyrą „Facebook“.

Esu du kartus dalyvavusi žygyje „Kęstutėnai“, kurį asociacija organizuoja kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotuoju pėstininkų batalionu, po vieną kartą žygyje „Pasieniečių keliais“ Medininkuose, organizuojamame kartu su Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir „Birutiečių keliais“ Alytuje, kurį organizuoja „Birutiečių klubas ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas. Pernai taip pat buvau užsiregistravusi žygiui Alytuje, bet po rugsėjo pradžioje ištikusio sunkaus sinusito vos atsivilkdavau nuo Lukiškių aikštės iki Jogailos gatvės, todėl žygius tam rudeniui teko pamiršti.
Tai žygiai, kuriuose į kelią išlydi kareiviški maršai, kur startuojame visi kartu vienu būriu, palengva retėjančiu ir išsukančiu į savus atstumus. Kur kartu žygiuoja Lietuvos ir užsienio kariai, kariai mus stipriai lenkia, bet vis tiek. Kur eidama po trispalvėmis jaučiuosi tarp savų, bendraminčių, nors trupiniu prisidedanti prie įprasminimo ir išsaugojimo to, ko kaip velnias kryžiaus bijo visokio plauko troliai, kagėbėšnykai ir kitokie judai. Kur žygiuojantys žino, kaip atrodo ženklai partizanų žūties vietoje ir sustoja prie jų. Vandens atsargų sustojimuose greičiausiai nebus, todėl reikia neštis su savimi. Tualetas - miškas. Pietūs - kareiviška košė su mėsa. Kareiviškos košės be mėsos nebūna, todėl vegetarai įsimeta savo maisto ir neinkščia. Sustojimuose rėmėjai nedalija užkandžių ir niekas nežada, kad pasirūpins negalinčiais tęsti žygio, bet tikiu, kad būtų kas ištiesia pagalbos ranką. Bet tai kaip tokiuose žygiuose atsigauna širdis!

Nepaisant to, dažniau kortos sukrenta taip, kad einu į komercinius žygius. Kodėl? Populiariausius komercinius žygius pas mus organizuoja „Trenkturas“, siūlantis visus paslaugų paketus. Ne dėl komforto, nors nemeluosiu, kad smagu rasti popieriaus tualetuose ir galėti finiše išgerti kavos, kad ir už pinigus. Pagrindinė priežastis - gera komunikacija ir iš anksto tvarkingai metams į priekį skelbiamas žygių planas, kuris leidžia planuoti ne tik savo laiką, bet ir susirasti kompaniją, jeigu reikia, iš anksto pasirinkti ir užsisakyti nakvynės vietas, sudėlioti logistiką ar suderinti žygį su kasmetinėmis atostogomis. Nekomerciniai pėsčiųjų žygiai datas paprastai paskelbia gana vėlai arba atsitinka, kad žygio data pakeičiama, kaip šiemet nutiko su „Pasieniečių keliais“.

Trumpa šių metų statistika: balandis - „Kęstutėnai“, gegužė - Liepoja, birželis - Čiobiškis, du pastarieji komerciniai.


Mano pirmieji „Kęstutėnai“ pernai buvo wow. Bridom, klampojom, slydom, guminius batus keitėm kaip padangas pirmoje formulėje, isteriškai kikenom viena iš kitos purvinų vonių. Tuomet pirmą kartą mačiau pagal organizatorių duotą planą atrastus partizanų bunkerius, kurių paprastai miške neatpažinčiau, eičiau ir praeičiau. Neįtikėtinai turiningas, šviesus, nors fiziškai ir ne pats lengviausias, buvo tas žygis. Nenuostabu, kad nors viena iš mūsų kompanijos mintyse tuomet sau pasakė „daugiau niekada“, jau po kelių dienų, kaip pati vėliau prisipažino, pradėjo galvoti apie gerus guminius batus kitų metų žygiui. Taigi lūkestis jam buvo atitinkamas, nors niekas nieko panašaus ir nežadėjo. Besiruošdamos šių metų „Kęstutėnams“ abi su drauge nusipirkome po „Demar“ guminius batus, viena žalius „Luna B“, o kita mėlynus „Luna A“. Kol kas negaliu pasakyti, ar geri, bet užtat nesunkūs. Nežinau, kodėl mums taip susišvietė, kad reikia imti dvi nakvynes, bet paėmėm. O kai nuvažiavus penktadienį sąlygos ten kaime nepatiko, nebebuvo kur dėtis, nes pinigai nuo kortelės buvo nuskaičiuoti iš anksto. Tai taip ir liko, bet įtariu, ateityje nakvynę imsiu tik kraštutiniu atveju ir tik mažiausiai provincialiame artimiausio miesto viešbutyje.

Žygis startavo Smalininkuose, kuriuose lankiausi jau ne pirmą kartą. Tai graži ir įdomi gyvenvietė ypatingoje vietoje, kur susitinka trys regionai. Patys Smalininkai - Mažoji Lietuva, ir tas labai jaučiasi miesto architektūroje, namų apdailoje, dailiuose balkonuose, kuriuos įvertinom žygiuodamos kaip potencialiai tinkamus rytinei kavai, jeigu nusišypsotų tokia laimė, bei tvarkoje ir švaroje. Jurbarką šitoje Nemuno pusėje profesorius Bumblauskas turbūt pavadintų Žemaitija :), tai Tauragės apskritis, o ana Nemuno pusė, kur mes ir nakvojome, yra visiška Suvalkija, Šakių rajonas Marijampolės apskrityje. Nuo lovos iki žygio starto - vos keliolika kilometrų.

Iki 10 ryto spėjom užsiregistruoti ir iškart išjudėjome. Dėmesį ant registracijos stalelio patraukė Lietuvos žygeivio pasas, kurį įsigijau už tris eurus vietoje grąžos. Aišku, kad patį mažiausią varinio žygeivio titulą pelnysiu nužygiavusi tūkstantį kilometrų įskaitiniuose PŽA žygiuose ne greičiau nei per dešimt metų, bet kodėl nepažaidus antspaudukų ir kilometrų žaidimo.

Tai buvo lengviausias žygis per mano kuklią žygeivišką karjerą. Ne apie bekelę kalba - visu 21 km maršrutu būtų galėjęs pravažiuoti net mano galiniais ratais varomas sportinis kupė. Ilgai ėjom įspūdingomis alėjomis. Draugė spėjo, kad tai buvo senieji Mažosios Lietuvos pašto keliai. Galbūt kas nors iš skaitytojų žinos, iš kur Smalininkų apylinkių miškuose tokios alėjos (aš neturiu galvoje ąžuolų alėjos pačiuose Smalininkuose), niekur kitur Lietuvoje neteko nieko panašaus matyti. Publika ėjo marga - kariai, šeimos, poros, šviesus jaunimas ir nelabai šviesus su garsia rusiška blatnaja muzika. Maršrute buvo trys kontroliniai punktai. Pirmajame antspaudukus dėjo Jurbarko P. Paulaičio šaulių kuopa, antrasis buvo pietų taške, kur grojo muzikantai, o žygeivius vaišino sriuba, tiesa, jos neragavom. Trečias kontrolinis „Mažosios Lietuvos“ punktas buvo ryškiausias, likus vos keliems kilometrams iki finišo su dviem „pareigūnais“ ir lengvu flirtu :). Superinis sumanymas, ačiū!

Viena žygiuoti neplanavau, bet žygio draugė likus savaitei iki Nemuno kilpų darbe slydo laiptais ir išsisuko koją, ir nors iki pat penktadienio ryto tikėjosi, kad koja kažkokiu stebuklingu būdu pasitaisys, bet stebuklas neatsitiko. Taip netikėtai įgijau naujų patirčių. Aš keliauju solo ir man tai patinka, bet dar nebuvau žygiavusi viena, jeigu taip galima pasakyti apie Trenkturo žygius.

Iš vakaro pliaupė liūtis, o žygio dienai Prienuose buvo prognozuojama 100-procentinė lietaus tikimybė. Pasiėmiau 3 celofaninius lietpalčius ir nedidelį lengvą skėtį, nors jeigu būtų nutikusi rimta liūtis, mano įranga būtų tiek pat naudinga kaip nabašninkui kompresas. Turėjau šiek tiek užkandžių, rehydrono, dėl visa ko mašinoje palikau pamainą sausų drabužių ir iš anksto įspėjau draugę, kad jeigu ji kam ir atiduos savo bilietą, aš nieko svetimo į savo kompaniją nepriimsiu, nes terliotis taikytis su svetimo žmogaus tempu ir palaikyti tuščią smalltalk'ą mažiausiai šešias valandas man būtų kankynė. (Svetimo žmogaus net nepastatysi eilėje prie WC, kol pati ilsėčiausi iškėlus kojas, tiesa, apie tokį potencialų praktišką pritaikymą pagalvojau jau daug vėliau.)

Kadangi 25 km Sveikatingumo žygio maršrutas sutapo su pernykščiu, kurį ėjome vos prieš devynis mėnesius, pasirinkau Turistų, kurio paklausa ir ypač laikinas uždarymas kėlė bangas socialiniuose tinkluose, nes gi visada visiems labiausiai reikia to, ko trūksta. ;) Nors asmeniškai man pernykštė trasa (palei Škėvonių atodangą ir su virvėmis į kalną) patiko daug labiau.

Mašiną vėl tvarkingai palikau Prienų mieste ir apie 2 km iki estrados nuėjau pėsčiomis (ir atgal taip pat). Startavome vėliau nei kiti maršrutai, tik nuo 11 val. Dar nė viename Trenkturo žygyje, o šis man buvo ketvirtas, nebuvo tekę matyti tooookių eilių prie registracijos. Buvo aišku, kad mūsų vienu metu išeis labai daug, neišvengiamai minsim vieni kitiems ant kulnų ir į mišką prispaudus reikalui eiti teks toli. ;)

Pirmoji žygio dalis man buvo nuobodoka.

Iš pradžių žygiavome miesto gatvėmis.

Viešbutį rezervavau praėjusių metų spalį, bilietą pirkau prieš Kalėdas, buvo marios laiko iki gegužės, bet kaip greitai jis prabėgo! Ir štai dar vienas karštligiškas penktadienio vakaras, paskubomis baigiami darbai, degalinė, puodelis espresso stačiomis prie mašinos belaukiant draugės ir draugių krepšiai, sunkiai telpantys į bagažinę. Liepojoje buvome užsisakiusios biudžetinį variantą viešbutyje „Liva“ (nes keturvietį), neėmėme pusryčių, nes jų kaina beveik prilygo nakvynės kainai, todėl vežėmės arbatinuką, sumuštinių keptuvą ir maisto. Visko stipriai per daug, bet mes pačios jau netikim savo pažadais, kad kitą kartą tikrai tikrai vešimės mažiau.

Liepoją pasiekėme prieš vienuoliktą vakaro. Pusvalandį tamsoje blaškėmės ieškodamos to viešbučio, nors pagal žemėlapį neatrodė, kad gali būti kokių problemų. Bet mano navigacija nebuvo informuota apie perkastą gatvę ir uždarytą tiltą. Ne į temą, bet užvakar buvau #LEAD ciklo paskaitoje, kurią skaitė neuromokslininkė Urtė Neniškytė. Pasak jos, tyrimai parodė, kad navigaciją naudojančių žmonių smegenyse hipokampas (tokia smegenų sritis, atsakinga už atmintį ir erdvinį mąstymą) yra reikšmingai mažesnis nei tų, kurie GPS nesinaudoja. Tai, matyt, reikėtų labiau vystyti savo hipokampą, nes navigacija ne visada galima pasikliauti. Po vienos, antros, trečios „plytos“ iš nuovargio pradėjau su ja garsiai bartis. Jau viešbutyje (kaip atsitiktinai jį radom navigacijai taip malant š*, iki šiol neįsivaizduoju) pusiaunaktį draugė išpilstė graikiškos metaxos, ir tai buvo geriausias pasiruošimas 25 km žygiui per neilgą mano žygių istoriją.

Kitą dieną organizatoriai leido nesikelti labai anksti, nes 25 km starto tarpas buvo neįprastai ilgas. Matyt, prisitaikant prie tų lietuvių, kurie į Liepoją važiavo tik šeštadienio rytą. Coastline Trek'18: Liepāja žygyje lietuviai sudarė 90 proc., bent jau taip sakė savanoriai. Vis dėlto latvių buvo, tad su tikslu sustiprinti nacionalinį identitetą žygiui apsirengiau senus ir spalvingus patriotinius marškinėlius su krepšininko skeletu.

Startavome ne dešimtą, kaip paprastai, o vienuoliktą. Tik išėjusios į paplūdimį visos nusiavėme batus, o ilgas timpas pakeičiau trumpučiais šortais. Kai kurie gudresni ėjo pusiau su maudymosi kostiumais, jų įdegis išėjo dar geresnis, tik gal dar skausmingesnis. Basomis ėjau visus dvylika kilometrų pajūriu. Nebuvo super labai komfortiška, nes smėlis dažniausiai arba per daug suplūktas, arba pernelyg minkštas, bet vis tiek tai daug geriau nei eiti pilnais kedais smėlio ir nutrintomis kojomis.


Trys nerealios šunytės



O grįžtant - Verbelnieki kempingas pušyne, kurį kirtome, liko tarsi miražas - didžioji dalis kelio ėjo palei Liepojos ežerą. Matydamos ežerą žemėlapyje, prisikūrėme fantazijų (ir ne mes vienos), kaip eisim gaivia pakrante, o realybėje matėme meldais apžėlusią ir išvagotą kanalo. Iš dešinės pusės meldai ir bala žino iš kur atsiradusios ievos bei obelys be jokių pėdsakų, kad būta sodybų, iš kairės - ganyklos. Saulė kepino kaip pašėlusi ir nė trupučio pavėsio. Įdegiau greitai ir skaudžiai. Užtat pamačiau, kas tai yra tas unikalus lagūninio tipo ežeras, susiformavęs pamažu atsitraukiant Baltijos jūrai. Ežeras įtrauktas į gamtinio draustinio teritoriją, jame perėjimo metu knibžda daugybė Europoje retų paukščių. Ties vienu punktu matėm, kaip kanale plaukioja gyvatė. Buvo visai įdomu.

Vėlyvas išėjimas turi ir minusų. „Perskindol“ punkte nebebuvo perskindolo, tik dėžė tuščių indelių, kurioje beviltiškai rausėsi tie, kas tikėjosi atgaivinti pavargusias kojas. O paskutinis etapas buvo pačiame mieste, tiksliau - parke tarp miesto ir paplūdimio, kuris nustebino didžiuliais vandeniniu apsemtais plotais, kurie labai disonuoja su jūra, kopomis ir tvarkingais pėsčiųjų ir dviračių takais.

Pietūs, arba sotus alkano neužjaučia

Liepojos ežeras

Mes

Dar truputis Liepojos ežero


Miesto parke. Juokavome, kad labai tiktų kitų metų Kęstutėnų žygiui

Grįždamos su diplomais pagalvojome, kad neturėsim jokio noro viešbutyje keistis outfitus ir paišytis veidus. Vietą pavalgyti radome neiškart, nes vis dėlto jaučiasi, kad Liepoja palyginti nedidelis miestas ir kad prie jūros dar ne sezonas. Bet mums pavyko pastebėti iškabą Hot Potato tarp įspūdingų senovinių grūdų ambarų. Restorane ošė lietuvių kompanijos, o vienas stalelis kaip tik laukė mūsų. Rekomendacijos internete nemeluoja, prisidedu prie jų ir aš.

Ryte nieko neskaudėjo, būčiau galėjusi nueiti tokį pat maršrutą. Kitame įraše papasakosiu, ką pamatėme Liepojoje per sekmadienio pusdienį ir kodėl būtinai grįšiu į šitą miestą.

Kęstutėnų žygis buvo mano idee fixe ne vienus metus, nors nėra jis nei labai patogus susisiekimo iš Vilniaus atžvilgiu, nei kaip nors stipriau išreklamuotas. Patinka idėja. Kęstutėnų pėsčiųjų žygiai rengiami Kęstučio apygardos partizanams atminti. Šis žygis, startavęs ir finišavęs Pašaltuonio kaime Jurbarko rajone, buvo jau aštuntasis ir apėmė Kęstučio apygardos partizanų veikimo teritoriją, kurioje 1949 m. vasario 16 d. įvyko Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų vadovybės ir Adolfo Ramanausko-Vanago susitikimas, ir buvo skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Juo labiau negalėjau jo praleisti.

Šių metų žygių sezoną uždariau Prienuose ir Birštone vykusiame „Trenkturo“ žygyje Nemuno kilpomis, tradiciniame 25 kilometrų maršrute. Po ilgesnio ir sunkesnio nei tikėjomės Alytaus žygio kažkodėl atrodė, kad 25 kilometrai Nemuno kilpomis su „Trenkturo“ komfortu bus lengvas pasivaikščiojimas, todėl jiems praktiškai nesiruošiau. Pavyzdžiui, papildomai žygio metu negėriau jokių mikroelementų, nepasiėmiau nei pleistro, nei vaistų nuo skausmo, nei vandens (ok, vandeniu pasirūpina „Trenkturas“). Užteko per vasarą nužygiuoti keturis žygius (100 su viršum kilometrų), kad užaugtų sparnai.
Apskritai Nemuno kilpų žygis nebuvo sunkus. Nors pasitaikė ir keletas sudėtingesnių etapų, po kurių jautėsi, kad turiu širdelę arba kad batai peršlapo kiaurai. Bet maršrutas buvo teisingas, su gražiais vaizdais (ko verta vien tik Škėvonių atodanga, rudeninio Birštono grožybės ir ilgas kelias palei Nemuną), protingai išdėliotais poilsio punktais, paslaugiais savanoriais, šilta arbata. Net šiųmetiniai isteriški orai trumpam nurimo iki tiek, kad buvo galima eiti neapsigobus celofanais ir fotografuoti lietaus debesis.
Vis dėlto pirmus nuovargio ženklus pajutau gana anksti, jau pirmuose šešiuose kilometruose, o paskutiniai išvis ėjosi sunkiai. Vėliau sužinojau, kad eidama tą patį 25 kilometrų maršrutą mirė moteris. Nors patyrę žygeiviai iš aukšto vadina juos „vienu iš trumpųjų maršrutų“, dvidešimt penki kilometrai, ir juo labiau su stačiais pakilimais, tikrai nėra mažai. Bet šitų kilometrų įveikimas neturėtų tapti savęs prievartavimu. Tokiems pat žaliems žygeiviams kaip aš galiu prisipažinti, ką dariau negerai, kad eiti buvo sunkiau nei paprastai.

Pirmiausia turėjau padaryti nedidelį apšilimą. Užsiregistravus padaryti check in Facebook'e ir iškart nerti į trasą be apšilimo vasarą gal ir nieko tokio, bet spalį tenka papildomai neštis ant savęs šiltą striukę, šaliką, sunkesnius batus, kai judesiai nebe tokie patogūs ir kiek suvaržyti, todėl būtų sveika prieš išeinant prisiversti padaryti nors keletą tempimo pratimų, pritūpimų, pažadinti raumenis ir sąnarius.

Antra, jau ne pirmą kartą einu per greitai savo tempui ir per mažai stoju pailsėti. Tris kartus per šešias žygio valandas, o Alytuje - tik du per beveik 30 km, kosmosas, žinau. Draugė palaikė man per spartų tempą, o aš „atsikeršydama“ per anksti ištempdavau ją iš punktų. Stabtelni, užsidedi antspauduką ir vėl į trasą. Varai, varai... Alytuje bent jau gėriau pakankamai, o čia draugė net kelis kartus priminė, kad geriu per mažai. Nors, aišku, negali būti jokių pasiteisinimų, neva nekaršta, lynoja arba kad ilgos eilės prie tualetų. Miškų kol kas niekas neuždarė. ;)






Ir dar. Alytuje vien tik nueiti nuo viešbučio iki žygio starto ir atgal sudarė 6 kilometrus. Prienuose kiek mažiau, gal 3-4, bet tarp 25 kilometrų ir 30-ties juk yra skirtumas, ar ne? Kai jau atstovi eilę, gauni savo diplomą ir paskui tenka šliaužti kelis kilometrus iki kažkur mieste paliktos mašinos, pavydžiai akimis nulydint laiminguosius, kurie atvažiavo anksčiau ir jiems užteko vietų prie starto, tai ne kažką.

Pirmą kartą, nors ir neplanuotai, per žygį nuėjau daugiau nei 30 kilometrų. Patyrusiems žygeiviams gal juokinga, bet man tai jau normalus žygis. Jeigu ne jis, turbūt taip ir nebūčiau radusi preteksto nuvažiuoti į Alytų. O žygis labiausiai kariškame Lietuvos mieste išpuolė kaip tik per „Zapad“ savaitgalį. Su dviem nakvynėmis Pulko gatvėje, kurią rezervuodama viešbutį supainiojau su Ulonų.  

Ruošiausi atsipūtusi. Kavos prisimaliau, pleistrą pamiršau, žemėlapių nežiūrėjau - nei aš, nei draugė. Išvažiavome penktadienį po darbų, paskubomis susimetusios daiktus. „Dzūkijos“ viešbučio (15 eurų žmogui už naktį) recepcijoje lyg specialiai mums buvo prikrauta nemokamų lankstinukų ir miesto žemėlapių, o budėjęs vaikinas pasisiūlė užnešti lagaminus (nepasinaudojome, bet labai miela). Nepretenzingas kambarys, apstatytas mūsų jaunystės laikų baldais, su virduliu ir šaldytuvu, net indais ir papildomais dekiukais spintoje (kiekvienai po du) ir normalia orlaide, kokių naujuose languose nebebūna.

Kad ir kaip atsipūtusios, bet prieš miegą vis tiek pabandėm susižiūrėti atstumus ir išsiskaičiuoti, ar  toli nuo mūsų šaudykla, į kurią iš Ulonų bataliono buvo perkeltas žygio startas. Planelis, kurį gavome išvakarėse, vietiniams turbūt aiškus, o mes... mes optimistės entuziastės - nusprendėm šaudyklos ieškoti pėsčiomis. Tris kilometrus pirmyn, tris atgal - šeši viršaus prie mūsų suplanuotų 26 km. Bet tai sužinojome vėliau, o pakeliui kelis kartus paskambinėjau nurodytais vadovų telefonais, norėjau paklausti, ar šaudykla tikrai už miesto ribų, bet vienas telefonas buvo išjungtas, o kitą išjungė po kelių neatsilieptų skambučių. Draugė sako, žiūrėk, važiuoja karinės mašinos, eikim paskui jas, gal ten ir bus ta šaudykla. Tai ir nuėjome.


Buvo nelengva, bet įdomu. Organizatoriai įtraukė ir gamtos, ir istorijos bei kultūros - Vidzgirio mišką, Nemuną su daug keistų mūrinių namukų, panašių į elektros skydines (tikrosios jų paskirties taip ir neįminėme) pakrantėje, Radžiūnų piliakalnį, Baltosios rožės tiltą, na, ir šaudyklą. Miškuose, jei tik kiek žemiau, ypač palei upelius, buvo šlapia. Bandymas pereiti rąstu virš vieno purvyno vos nesibaigė liūdnai. Ačiū Dievui, ranką laiku ištiesė ir rąstu pereiti padėjo ukrainiečių kareivis. Antrame punkte gavome kareiviškos košės ir saldžios arbatos. Vegetarai traukė riešutų atsargas. :) Tiltu perėjus į kitą Nemuno pusę, išsiskyrė mūsų keliai su ėjusiais 40 km ir paskui vėl susitikome tik prie Moterties tunelio. Tas tunelis - tai tokia pralaida miške netoli nuo sodų, nutiesta tiesiant geležinkelį link Alytaus geležinkelio tilto, kur dabar nėra jokio geležinkelio. Tunelis sumūrytas iš tašytų akmenų, jį supa du statūs šlaitai, dar vieni, kuriuos turėjome įveikti.





Paskutiniame punkte prie Baltosios rožės tilto sustojome tik pasižymėti. Mes labai mažai stoviniavome ir ėjome gana sparčiu žingsniu, todėl kai po šešių valandų vis dar nesimatė šviesos tunelio gale, pasidarė neramu. Įtariu, kad šį kartą nuėjom daugiau nei 26 km, arba mažiausiai 32 km su tais šešiais papildomais, o realiau kokius 34 km. Spausdama rankose diplomą ir klibinkščiuodama atgal į viešbutį, maniau, apsiverksiu iš laimės.

Vis dėlto šeštadienį vakare dar buvome gyvos ir mums labai pravertė lankstinukas „Pėsčiomis po Alytų“ (cha cha). Mums tai reiškia, kad draugė skaitė lankstinuką ir vedžiojo, o aš inkšdama klibinkščiavau iš paskos. Kaip ir daugelis Lietuvoje, miestas ES paramą suinvestavęs į šaligatvius ir kitokį gerbūvį, kad tik būtų kam jais vaikščioti. Centre likę šis tas gražaus iš tarpukario raudonų plytų palikimo. Buvęs "Niujorko" viešbutis, kurio pirmame aukšte dabar „Drogas“, Zimavičienės mūras adresu Vilniaus g. 10 - pirmasis trijų aukštų namas Alytuje, buvęs kino teatras „Kapitol“ adresu Vilniaus g. 13 - labai stilingas ir po tiekos metų, sinagoga Kauno g. 9, liūdnas namas su liūtukais, priklausęs advokatui Mendeliui Bokšickiui. Eksterjeras neišduoda tragiško šeimininko likimo ir to, kad šiame name pokariu buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Beveik viskas vienoje vietoje netoli nuo Šv. Angelų Sargų bažnyčios, kurios šventoriuje vienas prie kito palaidoti pirmas Lietuvos karininkas, 1919 m. vos dvidešimt penkerių žuvęs kovose už nepriklausomybę, Antanas Juozapavičius ir 1991 m. rugpjūtį prie Seimo žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas. Ir tie patys Zimavičiai ten pat palaidoti, jų antkapis įspūdingas.
Diena jaukiai užsibaigė „Carpe diem“ restorane. Tai jau tikrai - carpe diem.

Naktį lijo. Prieš palikdamos svetingą miestą sekmadienį užlipome į Alytaus piliakalnį. Miesto pradžia, vienas iš didžiausių mano matytų piliakalnių. Ir aukščiausių, arba taip atrodė po vakarykščios. Abejojau, ar pavyks užropoti, bet sukandi dantis ir lipi.


Į Punios piliakalnį pakeliui namo irgi užlipome. Margio kalnas, kuriame greičiausiai niekada nebuvo Pilėnai, bet legenda graži, kaip ir jau beveik neįskaitomos Maironio eilės, iškaltos akmenyje. Tai kapas Margio milžinų! Nors amžių šešeta sukako kaip jie – tik sauja pelenų!.. Tačiau daugiau už gyvus sako. Punioje buvau ne pirmą kartą, bet tik dabar informacinėje lentoje perskaičiau, kad sudegusios pilies vietoje šešioliktojo amžiaus pabaigoje stovėjo prašmatnūs rūmai. Truputį deja vu su profesoriaus A. Bumblausko žvilgsniu per "Nacionalinę ekspoziciją" priešais ganyklas su nesančiais Žygimanto Augusto Knišino karalių rūmais Lenkijoje.
Grįžusi į Vilnių po TrenkTuro žygio pėsčiomis pajūriu beveik iš karto užsiregistravau į 25 kilometrų žygį Pasieniečių keliais Medininkuose. Be jūros, be marių, su mažiau komforto, paprastesne komunikacija ir dešimt kartų mažesne kompanija. Niekam nieko neįrodinėjant, įskaitant save pačią - 25 kilometrai nėra nei labai ilgas, nei supersudėtingas nuotolis fiziškai, kur kas įdomesnis jų turinys. Pakelės. Horizontai. Šiek tiek žmonės, nors daugelį iš jų matai tik iš nugaros. Žygių nuotraukose labai daug nugarų ir kuprinių. Eina ir praeina.

Orų prognozuotojai prieš šeštadienį būrė lietų, škvalą ir panašias baisybes, kol neapsikentusi draugė, nenorėdama palikti manęs vienos, nusipirko neperšlampamas kelnes. Aš tokių neturiu, todėl neleidau sau net galvoti, kas bus, jeigu bus. Bet diena išaušo nuostabiai graži ir tokia išliko iki vakaro, aplink Medininkus sukiojantis lietaus debesims, kurie labai papuošė nuotraukas, bet lietų dovanojo kažkam kitam.

Žygio Pasieniečių keliais tikslas - atminti ir pagerbti pirmosios 1940-ųjų metų sovietų okupacijos aukos, pasienio policijos Alytaus baro Ūtos pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko 77-ąsias žūties metines bei kitų pasieniečių atminimą.

1940 m. birželio 15 d. ankstų rytą vyr. policininkas Aleksandras Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi name, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Pastaroji buvo įkurta neseniai – 1940 metų sausio mėn., kai buvo baigtas naujos – Lietuvos Respublikos – Sovietų Sąjungos – sienos ženklinimas. Buvusi administracinė linija po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai buvo panaikinta ir Lietuvos valstybės siena perkelta į rytus. Valstybės siena su Baltarusija ėjo upeliu apie 100 m nuo pasienio būstinės. Sovietų kariai 3 val. 40 min. perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min. jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to apie 20 raudonarmiečių, prislinkę arčiau, metė 2 granatas. Viena jų sprogo prie namo langų. Įsiveržę į pastatą šešetas užpuolikų išsitempė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką Aleksandrą Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio kirto kardu. Pasieniečiui nugriuvus, iššovė į galvą. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos sovietų kariai pasitraukė į savo pozicijas. Aleksandras Barauskas, vežamas į ligoninę, mirė. Tą pačią dieną 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija ir neregėtas jos gyventojų genocidas.
Daugiau apie Aleksandrą Barauską sužinosite perskaitę straipsnį Seimo svetainėje.

Pirmieji maršruto kilometrai palei Minsko plente sustatytas furas, daugiausia rusiškais numeriais, su pavargusiais vairuotojais kabinose, palei sumauta vairuotojų buitimi dvokiančias pakeles. Iki pat vagonėlio, kuriame 1991 metų liepos 31 dieną rusų omonininkai išžudė pasienio poste budėjusius Lietuvos pareigūnus.

Įprastai privažiuoti iki tenai dėl tų pačių furų yra nekomfortiška, todėl ačiū organizatoriams už galimybę simboliškai pagerbti nužudytųjų atminimą. Girdėjau, kad kai kuriems tėvams tai buvo pirma proga papasakoti jau nebe tokiems mažiems vaikams, kas nutiko 1991.07.31.


Dalis maršruto tiesiogine to žodžio prasme ėjo Lietuvos-Baltarusijos siena. Antrajame kontroliniame punkte Padvarionių užkardoje, nuėjusios 9,5 km, pasipildėme vandens atsargą, pradėjome valgyti draugės nešamus vaisius, kurie yra sunkausi, ir ilgai sugaišome eilėje prie tualeto.

Labai gražūs vaizdai į Padvarionių, vėliau Šakiškių kaimų apylinkes, nors link pastarojo takas buvo tik mašinos provėžos, žolės iki krūtinės, privalomai purškalas nuo erkių kaip ir žiūrėti po kojomis, kad jų neišsisuktum. Vaizdai - mmm, iki nusileidi arčiau kaimų. Trečiajame kontroliniame punkte laukuose apie Šakiškes vandens jau nebebuvo. Likusius lašus gurkšnojome taupiai, vis tiek neužteko net iki Aukštojo kalno. Nuo jo šiuokart nesimatė Vilniaus, o Juozapinė nekvepėjo žemuogėmis, kaip anais metais, viskas buvo kiek kitaip, bet juo smagiau, kad kitaip. Ta proga, kad baigėsi vanduo, išsitraukėme sūrį ir traškučius.


Medininkų pilyje kursantės spėriai dalijo pasienietišką košę. Buvo vandens, muzikos, pavėsio, mielų žygeiviškų džiaugsmų. Ir buvo likę du sunkiausi kilometrai iki finišo Pasieniečių mokykloje, kur kursantės paspaudė rankas ir įteikė diplomus. Pradėsiu juos kolekcionuoti.

Rašo, kad į šitą žygį buvo užsiregistravę aštuoni tūkstančiai žmonių. 25 kilometrai būryje. Arba ką nors lenki, arba tave lenkia, arba ir tas, ir tas.

Kai su draugėmis balandžio pradžioje apsisprendėme žygiuoti, iškart puolėm rezervuotis nakvynę. Problemų nekilo (kur visi žygeiviai sutilpo - paslaptis), bet dėl kainų ir nedidelio keturviečių numerių pasirinkimo Klaipėdos viešbučiuose (pasikvietėme žygiuoti ir mano dukrą) pirmą kartą teko susidurti su Airbnb. Atvirai pasakius, nors dalijimosi ekonomika dabar labai ant bangos, viešbučiai man kol kas labiau patinka - jie prognozuojami.

Iš pradžių rezervavau butą Klaipėdos centre, kuris kainavo po 27 Eur žmogui dviem naktims, nes planavome būti Klaipėdoje penktadienį vakare ir grįžti sekmadienį. Šeimininkas po nepilnų dviejų savaičių rezervaciją atšaukė. Greitai pavyko rasti kitą butą, atitinkantį mūsų kriterijus, truputį brangesnį, per 30 Eur žmogui dviem naktims. Labai geroje vietoje, beveik senamiestyje, erdvų, stilingą, su puikiomis rekomendacijomis, nors sofa-lova buvo kiek per trumpa mano kukliems 1,63 m ir bute kažkodėl nebuvo taurių vynui, abstinentiškai anei vienos, kas yra visiška nesąmonė bute už tokią kainą. Bet nemaloniausiai nustebino nevalyvumas, pavyzdžiui, vonios kriauklė buvo valyta senokai, apsitraukusi riebalu, paklodė paglamžyta, lyg ant jos jau būtų miegota, radau net svetimą nagą ant tualeto kilimėlio. Gal pagal Airbnb tai yra normalu ir turėjome susitvarkyti pačios.  

Žygio dieną kėlėmės pusę aštuonių. Iš ryto truputį pasiblaškėme, kuo apsirengti, ir vis tiek apsirengėm per šiltai. Laimei, dalį šiltesnių drabužių prieš startą galėjome saugiai palikti saugykloje. Nereikalingu balastu prisidėjome riešutų ir kitokių užkandukų. Visu keliu nesėkmingai bandžiau išvaišinti pusę kilogramo studentų maisto, kurį galiausiai per savaitę sukramsnojau darbe. Buvau įsidėjusi antras kojines, antrus kedus (nes tie, kurie patogūs, dėl pribirumo netinka smėliui, o tie, kur su auliukais, yra sunkūs ir nelabai patogūs; normaliame žygyje tokių nesąmonių su batų keitimais turbūt niekas nepraktikuoja), pleistrų, kosmetinių servetėlių nuvalyti smėlį nuo kojų keičiant kojines ir apavą.


Perkėloje ir registracijoje eilės apie pusę 10 ryto buvo su protu, organizacija puiki, viskas apgalvota. Daug savanorių. Vandens butelį, gautą registruojantis, "padovanojau" saugykloje dirbusioms mergaitėms, nes dar Vilniuje „Rimi“ buvau nusipirkusi 0,7 l talpos pagerinto vandens su vitaminais ir mineralais. Papildomai žygio metu į punkte gautą vandenį susimaišiau pakelį rehydrono, kuris turi įvairių medžiagų, kurių organizmas netenka taip pat ir prakaituodamas. Beje, šiuolaikinis rehydronas visai pakenčiamo salsvo skonio. Benu vaistinės punkte dalijo magnio miltelių. Man atrodo, kad 25 kilometrų žygiui tiek papildomų medžiagų daugiau nei pakankama. 
  
Kai kuriuose punktuose gaudavome šio bei to užkąsti, tai dar viena priežastis, kodėl riešutai buvo nepopuliarūs. Pavyzdžiui, „Perskindol“ punkte vaišino meduoliais ir trapučiais, ten buvo įrengtos masažo palapinės ir netgi kažkas masažavosi. Naujosios perkėlos punkte gavome morkų ir vaisių. Birštonas vaišino Kneipo arbata ir t.t. Visur buvo vandens. Kaip Lietuvoje įprasta per amžius amžinuosius, ištiko bėda su tualetais. Jų buvo, bet žmonėms teko laukti po 20 minučių ir ilgiau. Mes tiek nestovėjome. Birštono punkte gelbėjo senas sovietinio tipo atviras tualetas (kur tupinčiosios gali face-to-face pakomunikuoti su laukiančiomis, iš vaikystės panašią sistemą prisimenu iš Vilniaus geležinkelio stoties :)), o paskui, aišku, krūmai. Be jų žygį būtų ištikusi vietinio lygio humanitarinė katastrofa.


12 kilometrų ėjome pajūriu Juodkrantės pusėn, po to du kilometrus ta pačia kryptimi proskyna po aukštos įtampos laidais, sukome į kairę, kiek paėjome mišku, leidomės dviračių taku, paskui nemaloniu smėliu lipome į kalną, kirtome Smiltynės-Nidos plentą, 2006 metų gaisravietę, grožėjomės jūros ir marių vaizdais ir mišku pagaliau pavėsyje palei marias nukulniavome iki Naujosios perkėlos, kur buvo paskutinis, šeštasis punktas, nuo kurio iki finišo Senojoje perkėloje vos keli kilometrai pamariu. Kad kertant finišo liniją būtų ištikusi euforija ar pan., tai ne. Bet pirmą diplomą gauti malonu. :)

Pakeliui į savo Airbnb butą tokios murzinos ir pasipuošusios mediniais medaliais nuėjome į „Senąją Hanzą“ vėlyvų pietų. Net nepalydėjo kreivu žvilgsniu.
Kitą dieną nuo sunkios kurprinės skaudėjo pečius, bet visa kita buvo visiškai ok.

Šilėnų apylinkių taką mes su draugėmis išsirinkome kaip vietą, kurioje prognozuojamą šiltą šeštadienį potencialiai galima pasivaikščioti išvengiant masinio vilniečių susibūrimo ir susistumdymo, savaitgaliais būdingo kitoms vietoms 30 km spinduliu. Draugė sakė, kad ankstesnį savaitgalį Dūkštos pažintiniame take pateko į žmonių srautą iš visų pusių, abiem kryptimis, ir nebuvo kur pasistatyti mašinos. Šilėnai bent jau man buvo tik girdėti, todėl slapčia tikėjausi, kad ne tik man, ir šita viltis pasiteisino - žmonių tikrai buvo tik vienas kitas.

Įvažiavus į kaimą, kai prasideda akmenimis grįstas kelias, važiuoti reikia atsargiai ir labai saugoti mašinos dugną, kad nekabintų, nes kelyje susislėgusios provėžos. Draugės mašinai truputį kabino. Kelio Šilėnai-Mikališkės akmenimis grįstų ruožų pažintiniame take yra likęs ne vienas.

Šilėnai yra labai seni ir saviti, su gatvine rėžine struktūra ir kai kuriomis senomis ir apleistomis, o kai kuriomis ir labai prašmatniomis ir jau modernizuotomis sodybomis. Kaime kabo dvikalbės oficialios gatvių lentelės. Čia kai Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje Vilda Vaičiūnienė teigė, kad nuo 2015-ųjų vidurio Vilniuje mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva pakabintos devynios nelietuviškos lentelės prieštarauja įstatymui ir gali kurstyti nesantaiką, ir teismo prašė pripažinti jas neteisėtomis, tai dėl šitų pusiau lenkiškų dabar jau tylu ramu.

Dokumentuose kaimas pirmą kartą minimas 1500 metais, kai didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes. Šilėnai (vieninteliai Neries regioninio parko teritorijoje) yra paskelbti etnokultūriniu draustiniu. Iš šitų kraštų yra kilusios puikiosios Vilniaus verbos.

Ryškiai geltona liaudies architektūros formų medinė Šilėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia tapusi šios vietos simboliu. Pirmiausia apie ją ir apėjome. Bažnyčia pastatyta 1725 metais, taigi šiek tiek senesnė nei Palūšės, nors asmeniškai man Palūšės gražesnė tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Šalia bažnyčios yra senos kapinaitės ir paslaptinga mergėlės skulptūra, paslėpta tarp tujų. 

Netoli nuo bažnyčios yra šaltinis, kuris laikomas turinčiu galių. Sakoma, kad senieji Vilniaus apylinkių gyventojai šaltinį gerbė ir jo vandenį naudojo gydymui ir užkalbėjimui. Vietos gyventojai šiuo vandeniu eidavę praustis Didžiojo Ketvirtadienio rytą, saulei netekėjus, neatsigręždami ir tylėdami. 2007 m. tyrimų rezultatai rodo, kad šaltinio vandens kokybė yra žymiai aukštesnė už geriamajam vandeniui taikomas normas. Pagal tai, kad prie šaltinio pastatyta abrozdėlių ir paliktas indas vandeniui, tai akivaizdu, kad šaltinis gerbiamas ir naudojamas iki šiol.


Kitą šaltinį radome žygiuodamos taku ir pasekusios pagal rodyklę. Šaltinis vadinasi Akis, arba Oko. Jo vandeniu buvo gydomos akys, jis naudotas užkalbėjimams. Užrašytas padavimas, kad kadaise šiame šaltinyje nuskendo jautis, kuris po to išplaukęs Neryje. Kitas padavimas sako, kad šaltinyje nuskendusio jaučio akis vėliau išplaukusi į paviršių. Dėl to šaltinis ir pavadintas „Akimi“. Prieš keletą metų, bebrams pastačius užtvanką, šaltinio vietoje buvo susidaręs toks kaip akis apvalus vandens telkinys, po kurio liko keista vieta, primenanti Juodkrantės kormoranų mišką.


Taip pat šalia kelio įrengtas apžvalgos bokštelis, arba Sviliškių kraštovaizdžio draustinio regykla. Nuo jos turėtų atsiverti puiki Neries slėnio panorama ir netgi turėtų matytis Rykantų bažnyčia ir Stirnių piliakalnis. Regykla šiek tiek apaugusi pušimis, bet piliakalnį tolumoje už jų įžvelgėme. Neįtikėtina, kaip tai šalia, kitoje Neries pusėje. 

Bekalbant neprailgo kelias iki Naujosios Rėvos piliakalnio (kuklus pliusas Piliakalnių metų programoje). Tai vienas gražiausių mano matytų piliakalnių. Išlikusi aikštelė nuo greta esančių aukštumų atskirta 6 m gylio grioviu ir kūgio formos pylimu. Nors laiptais apačion link Neries lipti negalima (savo rizika), bet lipome, nes šlaitu tai slidu, o nenusileisti link Neries nesąmonė. Kažkur turėtų būti senovės gyvenvietės liekanos. Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad Naujosios Rėvos kalne yra nuskendusi stačiatikių bažnyčia. Žmonės esą rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus, kiti matydavo tais takais einančias procesijas. Mes girdėjome triukšmingai savo vandenis nešančią Nerį, su trenksmu atsimušančią į tris akmenis, vadinamus Trimis broliais.


Paskui grįžome į kelią ir pasukusios į kairę nužingsniavome iki pat Mikališkių. Pagal žemėlapį susidarė antra tiek atstumo kaip nuo Šilėnų iki piliakalnio. Mintis, kad kažkas negerai, kilo išlodžius visus šunis per sodų bendriją „Kriaušė“. Nors parko žemėlapiai aiškūs ir pasiklysti nėra kur, bet mūsų akys pripratusios prie normalių žemėlapių, nestilizuotų. Ir šiaip ne paslaptis, kad į žemėlapius pasižiūrim tik tada, kai kyla įtarimas, kad jau pasiklydome :)

Nieko, grįžome prie piliakalnio, radome tako tęsinį. Papildomi penki šeši kilometrai leido pajausti, kad patyrėme bent kokį fizinį krūvį.

Kelias nuo Naujosios Rėvos piliakalnio atgal į Šilėnus iš pradžių veda įspūdingais Neries šlaitais, kerta Naujosios Rėvos kaimą su keistu upeliuku ir praeina šalia orchidėjų pelkės. Joje auga 4 skirtingų rūšių retos lietuviškosios orchidėjos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: raudonoji, dėmėtoji, plačialapė ir gelsvoji gegūnės. Tiesa, jos žydės tik nuo birželio iki liepos vidurio. Dabar žydi žibuoklės, viena kita plukė ir žalčialunkis.



Pasinaudojau informacija iš: Vilnijos vartai