Type Keyword and Press Enter to Search
×

Kęstutėnų žygis buvo mano idee fixe ne vienus metus, nors nėra jis nei labai patogus susisiekimo iš Vilniaus atžvilgiu, nei kaip nors stipriau išreklamuotas. Patinka idėja. Kęstutėnų pėsčiųjų žygiai rengiami Kęstučio apygardos partizanams atminti. Šis žygis, startavęs ir finišavęs Pašaltuonio kaime Jurbarko rajone, buvo jau aštuntasis ir apėmė Kęstučio apygardos partizanų veikimo teritoriją, kurioje 1949 m. vasario 16 d. įvyko Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų vadovybės ir Adolfo Ramanausko-Vanago susitikimas, ir buvo skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Juo labiau negalėjau jo praleisti.

Šių metų žygių sezoną uždariau Prienuose ir Birštone vykusiame „Trenkturo“ žygyje Nemuno kilpomis, tradiciniame 25 kilometrų maršrute. Po ilgesnio ir sunkesnio nei tikėjomės Alytaus žygio kažkodėl atrodė, kad 25 kilometrai Nemuno kilpomis su „Trenkturo“ komfortu bus lengvas pasivaikščiojimas, todėl jiems praktiškai nesiruošiau. Pavyzdžiui, papildomai žygio metu negėriau jokių mikroelementų, nepasiėmiau nei pleistro, nei vaistų nuo skausmo, nei vandens (ok, vandeniu pasirūpina „Trenkturas“). Užteko per vasarą nužygiuoti keturis žygius (100 su viršum kilometrų), kad užaugtų sparnai.
Apskritai Nemuno kilpų žygis nebuvo sunkus. Nors pasitaikė ir keletas sudėtingesnių etapų, po kurių jautėsi, kad turiu širdelę arba kad batai peršlapo kiaurai. Bet maršrutas buvo teisingas, su gražiais vaizdais (ko verta vien tik Škėvonių atodanga, rudeninio Birštono grožybės ir ilgas kelias palei Nemuną), protingai išdėliotais poilsio punktais, paslaugiais savanoriais, šilta arbata. Net šiųmetiniai isteriški orai trumpam nurimo iki tiek, kad buvo galima eiti neapsigobus celofanais ir fotografuoti lietaus debesis.
Vis dėlto pirmus nuovargio ženklus pajutau gana anksti, jau pirmuose šešiuose kilometruose, o paskutiniai išvis ėjosi sunkiai. Vėliau sužinojau, kad eidama tą patį 25 kilometrų maršrutą mirė moteris. Nors patyrę žygeiviai iš aukšto vadina juos „vienu iš trumpųjų maršrutų“, dvidešimt penki kilometrai, ir juo labiau su stačiais pakilimais, tikrai nėra mažai. Bet šitų kilometrų įveikimas neturėtų tapti savęs prievartavimu. Tokiems pat žaliems žygeiviams kaip aš galiu prisipažinti, ką dariau negerai, kad eiti buvo sunkiau nei paprastai.

Pirmiausia turėjau padaryti nedidelį apšilimą. Užsiregistravus padaryti check in Facebook'e ir iškart nerti į trasą be apšilimo vasarą gal ir nieko tokio, bet spalį tenka papildomai neštis ant savęs šiltą striukę, šaliką, sunkesnius batus, kai judesiai nebe tokie patogūs ir kiek suvaržyti, todėl būtų sveika prieš išeinant prisiversti padaryti nors keletą tempimo pratimų, pritūpimų, pažadinti raumenis ir sąnarius.

Antra, jau ne pirmą kartą einu per greitai savo tempui ir per mažai stoju pailsėti. Tris kartus per šešias žygio valandas, o Alytuje - tik du per beveik 30 km, kosmosas, žinau. Draugė palaikė man per spartų tempą, o aš „atsikeršydama“ per anksti ištempdavau ją iš punktų. Stabtelni, užsidedi antspauduką ir vėl į trasą. Varai, varai... Alytuje bent jau gėriau pakankamai, o čia draugė net kelis kartus priminė, kad geriu per mažai. Nors, aišku, negali būti jokių pasiteisinimų, neva nekaršta, lynoja arba kad ilgos eilės prie tualetų. Miškų kol kas niekas neuždarė. ;)






Ir dar. Alytuje vien tik nueiti nuo viešbučio iki žygio starto ir atgal sudarė 6 kilometrus. Prienuose kiek mažiau, gal 3-4, bet tarp 25 kilometrų ir 30-ties juk yra skirtumas, ar ne? Kai jau atstovi eilę, gauni savo diplomą ir paskui tenka šliaužti kelis kilometrus iki kažkur mieste paliktos mašinos, pavydžiai akimis nulydint laiminguosius, kurie atvažiavo anksčiau ir jiems užteko vietų prie starto, tai ne kažką.

Pirmą kartą, nors ir neplanuotai, per žygį nuėjau daugiau nei 30 kilometrų. Patyrusiems žygeiviams gal juokinga, bet man tai jau normalus žygis. Jeigu ne jis, turbūt taip ir nebūčiau radusi preteksto nuvažiuoti į Alytų. O žygis labiausiai kariškame Lietuvos mieste išpuolė kaip tik per „Zapad“ savaitgalį. Su dviem nakvynėmis Pulko gatvėje, kurią rezervuodama viešbutį supainiojau su Ulonų.  

Ruošiausi atsipūtusi. Kavos prisimaliau, pleistrą pamiršau, žemėlapių nežiūrėjau - nei aš, nei draugė. Išvažiavome penktadienį po darbų, paskubomis susimetusios daiktus. „Dzūkijos“ viešbučio (15 eurų žmogui už naktį) recepcijoje lyg specialiai mums buvo prikrauta nemokamų lankstinukų ir miesto žemėlapių, o budėjęs vaikinas pasisiūlė užnešti lagaminus (nepasinaudojome, bet labai miela). Nepretenzingas kambarys, apstatytas mūsų jaunystės laikų baldais, su virduliu ir šaldytuvu, net indais ir papildomais dekiukais spintoje (kiekvienai po du) ir normalia orlaide, kokių naujuose languose nebebūna.

Kad ir kaip atsipūtusios, bet prieš miegą vis tiek pabandėm susižiūrėti atstumus ir išsiskaičiuoti, ar  toli nuo mūsų šaudykla, į kurią iš Ulonų bataliono buvo perkeltas žygio startas. Planelis, kurį gavome išvakarėse, vietiniams turbūt aiškus, o mes... mes optimistės entuziastės - nusprendėm šaudyklos ieškoti pėsčiomis. Tris kilometrus pirmyn, tris atgal - šeši viršaus prie mūsų suplanuotų 26 km. Bet tai sužinojome vėliau, o pakeliui kelis kartus paskambinėjau nurodytais vadovų telefonais, norėjau paklausti, ar šaudykla tikrai už miesto ribų, bet vienas telefonas buvo išjungtas, o kitą išjungė po kelių neatsilieptų skambučių. Draugė sako, žiūrėk, važiuoja karinės mašinos, eikim paskui jas, gal ten ir bus ta šaudykla. Tai ir nuėjome.


Buvo nelengva, bet įdomu. Organizatoriai įtraukė ir gamtos, ir istorijos bei kultūros - Vidzgirio mišką, Nemuną su daug keistų mūrinių namukų, panašių į elektros skydines (tikrosios jų paskirties taip ir neįminėme) pakrantėje, Radžiūnų piliakalnį, Baltosios rožės tiltą, na, ir šaudyklą. Miškuose, jei tik kiek žemiau, ypač palei upelius, buvo šlapia. Bandymas pereiti rąstu virš vieno purvyno vos nesibaigė liūdnai. Ačiū Dievui, ranką laiku ištiesė ir rąstu pereiti padėjo ukrainiečių kareivis. Antrame punkte gavome kareiviškos košės ir saldžios arbatos. Vegetarai traukė riešutų atsargas. :) Tiltu perėjus į kitą Nemuno pusę, išsiskyrė mūsų keliai su ėjusiais 40 km ir paskui vėl susitikome tik prie Moterties tunelio. Tas tunelis - tai tokia pralaida miške netoli nuo sodų, nutiesta tiesiant geležinkelį link Alytaus geležinkelio tilto, kur dabar nėra jokio geležinkelio. Tunelis sumūrytas iš tašytų akmenų, jį supa du statūs šlaitai, dar vieni, kuriuos turėjome įveikti.





Paskutiniame punkte prie Baltosios rožės tilto sustojome tik pasižymėti. Mes labai mažai stoviniavome ir ėjome gana sparčiu žingsniu, todėl kai po šešių valandų vis dar nesimatė šviesos tunelio gale, pasidarė neramu. Įtariu, kad šį kartą nuėjom daugiau nei 26 km, arba mažiausiai 32 km su tais šešiais papildomais, o realiau kokius 34 km. Spausdama rankose diplomą ir klibinkščiuodama atgal į viešbutį, maniau, apsiverksiu iš laimės.

Vis dėlto šeštadienį vakare dar buvome gyvos ir mums labai pravertė lankstinukas „Pėsčiomis po Alytų“ (cha cha). Mums tai reiškia, kad draugė skaitė lankstinuką ir vedžiojo, o aš inkšdama klibinkščiavau iš paskos. Kaip ir daugelis Lietuvoje, miestas ES paramą suinvestavęs į šaligatvius ir kitokį gerbūvį, kad tik būtų kam jais vaikščioti. Centre likę šis tas gražaus iš tarpukario raudonų plytų palikimo. Buvęs "Niujorko" viešbutis, kurio pirmame aukšte dabar „Drogas“, Zimavičienės mūras adresu Vilniaus g. 10 - pirmasis trijų aukštų namas Alytuje, buvęs kino teatras „Kapitol“ adresu Vilniaus g. 13 - labai stilingas ir po tiekos metų, sinagoga Kauno g. 9, liūdnas namas su liūtukais, priklausęs advokatui Mendeliui Bokšickiui. Eksterjeras neišduoda tragiško šeimininko likimo ir to, kad šiame name pokariu buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Beveik viskas vienoje vietoje netoli nuo Šv. Angelų Sargų bažnyčios, kurios šventoriuje vienas prie kito palaidoti pirmas Lietuvos karininkas, 1919 m. vos dvidešimt penkerių žuvęs kovose už nepriklausomybę, Antanas Juozapavičius ir 1991 m. rugpjūtį prie Seimo žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas. Ir tie patys Zimavičiai ten pat palaidoti, jų antkapis įspūdingas.
Diena jaukiai užsibaigė „Carpe diem“ restorane. Tai jau tikrai - carpe diem.

Naktį lijo. Prieš palikdamos svetingą miestą sekmadienį užlipome į Alytaus piliakalnį. Miesto pradžia, vienas iš didžiausių mano matytų piliakalnių. Ir aukščiausių, arba taip atrodė po vakarykščios. Abejojau, ar pavyks užropoti, bet sukandi dantis ir lipi.


Į Punios piliakalnį pakeliui namo irgi užlipome. Margio kalnas, kuriame greičiausiai niekada nebuvo Pilėnai, bet legenda graži, kaip ir jau beveik neįskaitomos Maironio eilės, iškaltos akmenyje. Tai kapas Margio milžinų! Nors amžių šešeta sukako kaip jie – tik sauja pelenų!.. Tačiau daugiau už gyvus sako. Punioje buvau ne pirmą kartą, bet tik dabar informacinėje lentoje perskaičiau, kad sudegusios pilies vietoje šešioliktojo amžiaus pabaigoje stovėjo prašmatnūs rūmai. Truputį deja vu su profesoriaus A. Bumblausko žvilgsniu per "Nacionalinę ekspoziciją" priešais ganyklas su nesančiais Žygimanto Augusto Knišino karalių rūmais Lenkijoje.
Grįžusi į Vilnių po TrenkTuro žygio pėsčiomis pajūriu beveik iš karto užsiregistravau į 25 kilometrų žygį Pasieniečių keliais Medininkuose. Be jūros, be marių, su mažiau komforto, paprastesne komunikacija ir dešimt kartų mažesne kompanija. Niekam nieko neįrodinėjant, įskaitant save pačią - 25 kilometrai nėra nei labai ilgas, nei supersudėtingas nuotolis fiziškai, kur kas įdomesnis jų turinys. Pakelės. Horizontai. Šiek tiek žmonės, nors daugelį iš jų matai tik iš nugaros. Žygių nuotraukose labai daug nugarų ir kuprinių. Eina ir praeina.

Orų prognozuotojai prieš šeštadienį būrė lietų, škvalą ir panašias baisybes, kol neapsikentusi draugė, nenorėdama palikti manęs vienos, nusipirko neperšlampamas kelnes. Aš tokių neturiu, todėl neleidau sau net galvoti, kas bus, jeigu bus. Bet diena išaušo nuostabiai graži ir tokia išliko iki vakaro, aplink Medininkus sukiojantis lietaus debesims, kurie labai papuošė nuotraukas, bet lietų dovanojo kažkam kitam.

Žygio Pasieniečių keliais tikslas - atminti ir pagerbti pirmosios 1940-ųjų metų sovietų okupacijos aukos, pasienio policijos Alytaus baro Ūtos pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko 77-ąsias žūties metines bei kitų pasieniečių atminimą.

1940 m. birželio 15 d. ankstų rytą vyr. policininkas Aleksandras Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi name, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Pastaroji buvo įkurta neseniai – 1940 metų sausio mėn., kai buvo baigtas naujos – Lietuvos Respublikos – Sovietų Sąjungos – sienos ženklinimas. Buvusi administracinė linija po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai buvo panaikinta ir Lietuvos valstybės siena perkelta į rytus. Valstybės siena su Baltarusija ėjo upeliu apie 100 m nuo pasienio būstinės. Sovietų kariai 3 val. 40 min. perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min. jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to apie 20 raudonarmiečių, prislinkę arčiau, metė 2 granatas. Viena jų sprogo prie namo langų. Įsiveržę į pastatą šešetas užpuolikų išsitempė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką Aleksandrą Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio kirto kardu. Pasieniečiui nugriuvus, iššovė į galvą. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos sovietų kariai pasitraukė į savo pozicijas. Aleksandras Barauskas, vežamas į ligoninę, mirė. Tą pačią dieną 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija ir neregėtas jos gyventojų genocidas.
Daugiau apie Aleksandrą Barauską sužinosite perskaitę straipsnį Seimo svetainėje.

Pirmieji maršruto kilometrai palei Minsko plente sustatytas furas, daugiausia rusiškais numeriais, su pavargusiais vairuotojais kabinose, palei sumauta vairuotojų buitimi dvokiančias pakeles. Iki pat vagonėlio, kuriame 1991 metų liepos 31 dieną rusų omonininkai išžudė pasienio poste budėjusius Lietuvos pareigūnus.

Įprastai privažiuoti iki tenai dėl tų pačių furų yra nekomfortiška, todėl ačiū organizatoriams už galimybę simboliškai pagerbti nužudytųjų atminimą. Girdėjau, kad kai kuriems tėvams tai buvo pirma proga papasakoti jau nebe tokiems mažiems vaikams, kas nutiko 1991.07.31.


Dalis maršruto tiesiogine to žodžio prasme ėjo Lietuvos-Baltarusijos siena. Antrajame kontroliniame punkte Padvarionių užkardoje, nuėjusios 9,5 km, pasipildėme vandens atsargą, pradėjome valgyti draugės nešamus vaisius, kurie yra sunkausi, ir ilgai sugaišome eilėje prie tualeto.

Labai gražūs vaizdai į Padvarionių, vėliau Šakiškių kaimų apylinkes, nors link pastarojo takas buvo tik mašinos provėžos, žolės iki krūtinės, privalomai purškalas nuo erkių kaip ir žiūrėti po kojomis, kad jų neišsisuktum. Vaizdai - mmm, iki nusileidi arčiau kaimų. Trečiajame kontroliniame punkte laukuose apie Šakiškes vandens jau nebebuvo. Likusius lašus gurkšnojome taupiai, vis tiek neužteko net iki Aukštojo kalno. Nuo jo šiuokart nesimatė Vilniaus, o Juozapinė nekvepėjo žemuogėmis, kaip anais metais, viskas buvo kiek kitaip, bet juo smagiau, kad kitaip. Ta proga, kad baigėsi vanduo, išsitraukėme sūrį ir traškučius.


Medininkų pilyje kursantės spėriai dalijo pasienietišką košę. Buvo vandens, muzikos, pavėsio, mielų žygeiviškų džiaugsmų. Ir buvo likę du sunkiausi kilometrai iki finišo Pasieniečių mokykloje, kur kursantės paspaudė rankas ir įteikė diplomus. Pradėsiu juos kolekcionuoti.

Rašo, kad į šitą žygį buvo užsiregistravę aštuoni tūkstančiai žmonių. 25 kilometrai būryje. Arba ką nors lenki, arba tave lenkia, arba ir tas, ir tas.

Kai su draugėmis balandžio pradžioje apsisprendėme žygiuoti, iškart puolėm rezervuotis nakvynę. Problemų nekilo (kur visi žygeiviai sutilpo - paslaptis), bet dėl kainų ir nedidelio keturviečių numerių pasirinkimo Klaipėdos viešbučiuose (pasikvietėme žygiuoti ir mano dukrą) pirmą kartą teko susidurti su Airbnb. Atvirai pasakius, nors dalijimosi ekonomika dabar labai ant bangos, viešbučiai man kol kas labiau patinka - jie prognozuojami.

Iš pradžių rezervavau butą Klaipėdos centre, kuris kainavo po 27 Eur žmogui dviem naktims, nes planavome būti Klaipėdoje penktadienį vakare ir grįžti sekmadienį. Šeimininkas po nepilnų dviejų savaičių rezervaciją atšaukė. Greitai pavyko rasti kitą butą, atitinkantį mūsų kriterijus, truputį brangesnį, per 30 Eur žmogui dviem naktims. Labai geroje vietoje, beveik senamiestyje, erdvų, stilingą, su puikiomis rekomendacijomis, nors sofa-lova buvo kiek per trumpa mano kukliems 1,63 m ir bute kažkodėl nebuvo taurių vynui, abstinentiškai anei vienos, kas yra visiška nesąmonė bute už tokią kainą. Bet nemaloniausiai nustebino nevalyvumas, pavyzdžiui, vonios kriauklė buvo valyta senokai, apsitraukusi riebalu, paklodė paglamžyta, lyg ant jos jau būtų miegota, radau net svetimą nagą ant tualeto kilimėlio. Gal pagal Airbnb tai yra normalu ir turėjome susitvarkyti pačios.  

Žygio dieną kėlėmės pusę aštuonių. Iš ryto truputį pasiblaškėme, kuo apsirengti, ir vis tiek apsirengėm per šiltai. Laimei, dalį šiltesnių drabužių prieš startą galėjome saugiai palikti saugykloje. Nereikalingu balastu prisidėjome riešutų ir kitokių užkandukų. Visu keliu nesėkmingai bandžiau išvaišinti pusę kilogramo studentų maisto, kurį galiausiai per savaitę sukramsnojau darbe. Buvau įsidėjusi antras kojines, antrus kedus (nes tie, kurie patogūs, dėl pribirumo netinka smėliui, o tie, kur su auliukais, yra sunkūs ir nelabai patogūs; normaliame žygyje tokių nesąmonių su batų keitimais turbūt niekas nepraktikuoja), pleistrų, kosmetinių servetėlių nuvalyti smėlį nuo kojų keičiant kojines ir apavą.


Perkėloje ir registracijoje eilės apie pusę 10 ryto buvo su protu, organizacija puiki, viskas apgalvota. Daug savanorių. Vandens butelį, gautą registruojantis, "padovanojau" saugykloje dirbusioms mergaitėms, nes dar Vilniuje „Rimi“ buvau nusipirkusi 0,7 l talpos pagerinto vandens su vitaminais ir mineralais. Papildomai žygio metu į punkte gautą vandenį susimaišiau pakelį rehydrono, kuris turi įvairių medžiagų, kurių organizmas netenka taip pat ir prakaituodamas. Beje, šiuolaikinis rehydronas visai pakenčiamo salsvo skonio. Benu vaistinės punkte dalijo magnio miltelių. Man atrodo, kad 25 kilometrų žygiui tiek papildomų medžiagų daugiau nei pakankama. 
  
Kai kuriuose punktuose gaudavome šio bei to užkąsti, tai dar viena priežastis, kodėl riešutai buvo nepopuliarūs. Pavyzdžiui, „Perskindol“ punkte vaišino meduoliais ir trapučiais, ten buvo įrengtos masažo palapinės ir netgi kažkas masažavosi. Naujosios perkėlos punkte gavome morkų ir vaisių. Birštonas vaišino Kneipo arbata ir t.t. Visur buvo vandens. Kaip Lietuvoje įprasta per amžius amžinuosius, ištiko bėda su tualetais. Jų buvo, bet žmonėms teko laukti po 20 minučių ir ilgiau. Mes tiek nestovėjome. Birštono punkte gelbėjo senas sovietinio tipo atviras tualetas (kur tupinčiosios gali face-to-face pakomunikuoti su laukiančiomis, iš vaikystės panašią sistemą prisimenu iš Vilniaus geležinkelio stoties :)), o paskui, aišku, krūmai. Be jų žygį būtų ištikusi vietinio lygio humanitarinė katastrofa.


12 kilometrų ėjome pajūriu Juodkrantės pusėn, po to du kilometrus ta pačia kryptimi proskyna po aukštos įtampos laidais, sukome į kairę, kiek paėjome mišku, leidomės dviračių taku, paskui nemaloniu smėliu lipome į kalną, kirtome Smiltynės-Nidos plentą, 2006 metų gaisravietę, grožėjomės jūros ir marių vaizdais ir mišku pagaliau pavėsyje palei marias nukulniavome iki Naujosios perkėlos, kur buvo paskutinis, šeštasis punktas, nuo kurio iki finišo Senojoje perkėloje vos keli kilometrai pamariu. Kad kertant finišo liniją būtų ištikusi euforija ar pan., tai ne. Bet pirmą diplomą gauti malonu. :)

Pakeliui į savo Airbnb butą tokios murzinos ir pasipuošusios mediniais medaliais nuėjome į „Senąją Hanzą“ vėlyvų pietų. Net nepalydėjo kreivu žvilgsniu.
Kitą dieną nuo sunkios kurprinės skaudėjo pečius, bet visa kita buvo visiškai ok.

Šilėnų apylinkių taką mes su draugėmis išsirinkome kaip vietą, kurioje prognozuojamą šiltą šeštadienį potencialiai galima pasivaikščioti išvengiant masinio vilniečių susibūrimo ir susistumdymo, savaitgaliais būdingo kitoms vietoms 30 km spinduliu. Draugė sakė, kad ankstesnį savaitgalį Dūkštos pažintiniame take pateko į žmonių srautą iš visų pusių, abiem kryptimis, ir nebuvo kur pasistatyti mašinos. Šilėnai bent jau man buvo tik girdėti, todėl slapčia tikėjausi, kad ne tik man, ir šita viltis pasiteisino - žmonių tikrai buvo tik vienas kitas.

Įvažiavus į kaimą, kai prasideda akmenimis grįstas kelias, važiuoti reikia atsargiai ir labai saugoti mašinos dugną, kad nekabintų, nes kelyje susislėgusios provėžos. Draugės mašinai truputį kabino. Kelio Šilėnai-Mikališkės akmenimis grįstų ruožų pažintiniame take yra likęs ne vienas.

Šilėnai yra labai seni ir saviti, su gatvine rėžine struktūra ir kai kuriomis senomis ir apleistomis, o kai kuriomis ir labai prašmatniomis ir jau modernizuotomis sodybomis. Kaime kabo dvikalbės oficialios gatvių lentelės. Čia kai Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje Vilda Vaičiūnienė teigė, kad nuo 2015-ųjų vidurio Vilniuje mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva pakabintos devynios nelietuviškos lentelės prieštarauja įstatymui ir gali kurstyti nesantaiką, ir teismo prašė pripažinti jas neteisėtomis, tai dėl šitų pusiau lenkiškų dabar jau tylu ramu.

Dokumentuose kaimas pirmą kartą minimas 1500 metais, kai didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes. Šilėnai (vieninteliai Neries regioninio parko teritorijoje) yra paskelbti etnokultūriniu draustiniu. Iš šitų kraštų yra kilusios puikiosios Vilniaus verbos.

Ryškiai geltona liaudies architektūros formų medinė Šilėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia tapusi šios vietos simboliu. Pirmiausia apie ją ir apėjome. Bažnyčia pastatyta 1725 metais, taigi šiek tiek senesnė nei Palūšės, nors asmeniškai man Palūšės gražesnė tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Šalia bažnyčios yra senos kapinaitės ir paslaptinga mergėlės skulptūra, paslėpta tarp tujų. 

Netoli nuo bažnyčios yra šaltinis, kuris laikomas turinčiu galių. Sakoma, kad senieji Vilniaus apylinkių gyventojai šaltinį gerbė ir jo vandenį naudojo gydymui ir užkalbėjimui. Vietos gyventojai šiuo vandeniu eidavę praustis Didžiojo Ketvirtadienio rytą, saulei netekėjus, neatsigręždami ir tylėdami. 2007 m. tyrimų rezultatai rodo, kad šaltinio vandens kokybė yra žymiai aukštesnė už geriamajam vandeniui taikomas normas. Pagal tai, kad prie šaltinio pastatyta abrozdėlių ir paliktas indas vandeniui, tai akivaizdu, kad šaltinis gerbiamas ir naudojamas iki šiol.


Kitą šaltinį radome žygiuodamos taku ir pasekusios pagal rodyklę. Šaltinis vadinasi Akis, arba Oko. Jo vandeniu buvo gydomos akys, jis naudotas užkalbėjimams. Užrašytas padavimas, kad kadaise šiame šaltinyje nuskendo jautis, kuris po to išplaukęs Neryje. Kitas padavimas sako, kad šaltinyje nuskendusio jaučio akis vėliau išplaukusi į paviršių. Dėl to šaltinis ir pavadintas „Akimi“. Prieš keletą metų, bebrams pastačius užtvanką, šaltinio vietoje buvo susidaręs toks kaip akis apvalus vandens telkinys, po kurio liko keista vieta, primenanti Juodkrantės kormoranų mišką.


Taip pat šalia kelio įrengtas apžvalgos bokštelis, arba Sviliškių kraštovaizdžio draustinio regykla. Nuo jos turėtų atsiverti puiki Neries slėnio panorama ir netgi turėtų matytis Rykantų bažnyčia ir Stirnių piliakalnis. Regykla šiek tiek apaugusi pušimis, bet piliakalnį tolumoje už jų įžvelgėme. Neįtikėtina, kaip tai šalia, kitoje Neries pusėje. 

Bekalbant neprailgo kelias iki Naujosios Rėvos piliakalnio (kuklus pliusas Piliakalnių metų programoje). Tai vienas gražiausių mano matytų piliakalnių. Išlikusi aikštelė nuo greta esančių aukštumų atskirta 6 m gylio grioviu ir kūgio formos pylimu. Nors laiptais apačion link Neries lipti negalima (savo rizika), bet lipome, nes šlaitu tai slidu, o nenusileisti link Neries nesąmonė. Kažkur turėtų būti senovės gyvenvietės liekanos. Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad Naujosios Rėvos kalne yra nuskendusi stačiatikių bažnyčia. Žmonės esą rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus, kiti matydavo tais takais einančias procesijas. Mes girdėjome triukšmingai savo vandenis nešančią Nerį, su trenksmu atsimušančią į tris akmenis, vadinamus Trimis broliais.


Paskui grįžome į kelią ir pasukusios į kairę nužingsniavome iki pat Mikališkių. Pagal žemėlapį susidarė antra tiek atstumo kaip nuo Šilėnų iki piliakalnio. Mintis, kad kažkas negerai, kilo išlodžius visus šunis per sodų bendriją „Kriaušė“. Nors parko žemėlapiai aiškūs ir pasiklysti nėra kur, bet mūsų akys pripratusios prie normalių žemėlapių, nestilizuotų. Ir šiaip ne paslaptis, kad į žemėlapius pasižiūrim tik tada, kai kyla įtarimas, kad jau pasiklydome :)

Nieko, grįžome prie piliakalnio, radome tako tęsinį. Papildomi penki šeši kilometrai leido pajausti, kad patyrėme bent kokį fizinį krūvį.

Kelias nuo Naujosios Rėvos piliakalnio atgal į Šilėnus iš pradžių veda įspūdingais Neries šlaitais, kerta Naujosios Rėvos kaimą su keistu upeliuku ir praeina šalia orchidėjų pelkės. Joje auga 4 skirtingų rūšių retos lietuviškosios orchidėjos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: raudonoji, dėmėtoji, plačialapė ir gelsvoji gegūnės. Tiesa, jos žydės tik nuo birželio iki liepos vidurio. Dabar žydi žibuoklės, viena kita plukė ir žalčialunkis.



Pasinaudojau informacija iš: Vilnijos vartai
Nors Gariūnų piliakalnis pareikalavo netikėtai daug fizinių jėgų, mudvi su drauge nutarėme galutinai prisibaigti Neries regioniniame parke, o tiksliau Karmazinų pažintiniame take, kuriame iki šiol nebuvau lankiusis. Nurodomas tako ilgis - 6 kilometrai, greičiausiai tiek ir yra.


Neries regioninis parkas dar miega žiemos miegu, vaikščiotojų tik vienas kitas. Ledu apsitraukęs, vietomis apsemtas takas viliojo pačiuožinėti ir baudėsi įmurkdyti iki čiurnų. Šįkart tik trumpam sustojome ties Karmazinų pilkapiais, nuo kurių ranka pasiekiama iš ledų jau išsivadavusi Neris, trumpam stabtelėjome prie Pirmojo pasaulinio karo apkasų. Medžiai upės link nusvirę kaip Kuršių nerijoje. Spėliojome, ar dėl vėjo, ar kad dirvožemis nedėkingas, bet šis klausimas taip ir liko neatsakytas.


Velniakampio skardį vietiniai žmonės vadina Łysa Góra. Ant jo anksčiau nebuvo medžių, o ir dabar augantieji šaknimis kabinasi į kiekvieną galimybę nenugarmėti velniop su visu taku.

Nuo apžvalgos aikštelių atsiveria dalis Didžiosios Velniakampio kilpos. Pasak liaudies kūrybos, čia puotas keldavo velniai ir raganos, bet dabar raganoms rekomenduočiau kitą vietą vakaruškai - kertinę miško buveinę (taip išmoningai vadinamas miško plotas, nepažeistas žmonių veiklos, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių), kuri labiausiai šitame take primena velnių raistą.


Vieškelis kelionės pabaigoje vis dėlto yra be ryšio. Kurį kartą būtų gerai maršrutą išmėginti prieš srovę. Ne upės, žmonių.
Po vasaros pertraukos ir trijų tinginystės sekmadienių pradėjau rudeninį pėsčiųjų žygių sezoną. Keliautojų klubas, su kuriuo dažniausiai žygiuoju, tomis dienomis dalyvavo atidarant du naujas žygių takus Pavilnių regioniniame parke, Strielčiukų ir Ribiškių, o taip nesinorėjo stumtis būryje, kad neužliptų ant kojų ar neužkabintų šiaurietiška lazda. Todėl sekmadienį gerdama kavą sumąsčiau išbandyti išvakarėse naujai atidarytus Strielčiukus. Paskambinau draugei, sakau, varom, ten šiandien tuščia, nes visi Ribiškėse.

Suintrigavo, kad Strielčiukų žygtakis prasideda prie Rokantiškių piliavietės, kuri kartais pavadinama piliakalniu, bet Rokantiškių piliavietė ir piliakalnis ne tas pats. Apie konfūzą su piliakalniu vėliau, o apie piliavietę atradau, kad Rokantiškių pilis yra viena iš seniausių Lietuvoje, kunigaikščio Alšio pasak metraščių pastatyta XII a., priklausiusi garsioms giminėms, net pačiai Bonai Sforcai ir Žygimantui Augustui, o paskutiniai savininkai buvo Pacai. Vienas iš Pacų puošnioje renesansinės Rokantiškių pilies rezidencijoje priiminėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą.

Nuotrauka iš: http://arena.lviv.ua/ru/castles_of_Ukraine_photos_birds_eye . Nuostabios Ukrainos pilių nuotraukos iš paukščio skrydžio

Tai renesansinė Sviržo pilis Vakarų Ukrainoje. Sako, Rokantiškių buvo labai panaši. Įdedu aiškumo dėlei, nes be pilių tie piliakalniai gana vienodi.

Prieš keletą metų, kol vyko kasinėjimai, buvo galima gyvai pamatyti likučius pilies po to, kai ją XVII a. sugriovė Maskvos kariuomenė, o paskui griovimo darbus užbaigė ūkiški kaimynai. Archeologinės vertybės nuo tam tikrų visuomenės sluoksnių jau kuris laikas saugiai paslėptos po žeme. Norėtųsi, kad būtų galimybė apžiūrėti griuvėsius po stogu ir su apsauga, kaip Dubingiuose, bet yra kaip yra.

Aiški nuoroda prie Stepono Batoro gatvės, gerai įrengti takai, yra informacinė lenta, puikiai sutvarkyta kalno viršūnė. Nuo viršaus atsiveria gana mielas, koks begali būti, vaizdas į geležinkelį ir Naująją Vilnią.





Strielčiukų trasa prasideda pietinėje pusėje, kur pagal planą buvo įvažiavimas į pilį. Patiko, kad ji aiškiai pažymėta. Tiesa, nei su strielčiukais, nei su kitokiais kariais žygtakis nieko bendra neturi ir kad būtų labai gražus ar kuo išskirtinis, nepasakyčiau. Galima pasirinkti ilgesnį 3,5 km ratą arba trumpesnį, pustrečio kilometro, su kuriuo nelabai yra ką veikti, todėl ėjome ilgesnį. Atgal takas nutiestas palei geležinkelį, tai man irgi patiko, nes tiesiog smagu žiūrėti į traukinius, ir baigiasi ties didžiuoju pilies kalno šlaitu.

Prieš grįždamos namo norėjome pamatyti ir Rokantiškių piliakalnį. Navigacija ir žemėlapiai klaidino. Išbraidėme pievas palei Murlę ir iki J. Cicėno gatvės. Didžiai sudominome vietos šunis. Bandėme pagalbos prašytis poros vietinių moterų, bet jos susipainiojo ir vos negrąžino mūsų atgal prie piliavietės. Tuokart nežinodamos, kad ieškoti reikia nuo Pergalės gatvės pusės, piliakalnio taip ir neradome.
Vilniaus Žalieji ežerai pavasarį

Kai pradėjau vaikščioti į pėsčiųjų žygius su geografe Nijole Balčiūniene, mano žodyne atsirado naujų žodžių, tokių kaip erozinis raguvynas arba šiurpinis žvakidumblis. Kas nežino, tai vandens augalų rūšis, įtraukta į Raudonąją knygą, Lietuvoje jų likę tik prie Balsio ežero, sužinojau žygyje prieš dvejus metus.

Šį kartą žygin labiausiai traukė dėl man visiškai nepažįstamos Riešės upės, todėl sekmadienio popietę vėl lėkiau į žygiuotojų susirinkimo vietą, vėluodama ir strigdama spūstyje ties Santariškėmis, nes virš galvų, palydėtas trijų greitukių, kilo gyvybės sraigtasparnis. Tik mokymai, bet vis tiek šventas reikalas.

Geležinio vilko gatvė Vilniuje per spūstį

Žygio planas buvo maždaug toks: Verkių Riešė - Žaliųjų ežerų poilsiavietė - Balsio ežero pietinis kraštas - ąžuolai - miškas - Mažojo Gulbino pietinis krantas - miškas - pieva - senasis Dvarykščių kaimas - takas palei Riešės upę - status kalnas į kairę - Verkių Riešė.

Ant medžių buvo mėlynai nupaišytų ženklų, bet nesu tikra, ar jais pažymėtas būtent mūsų kelias ir todėl vargu ar pati viena galėčiau maršrutą pakartoti.

Žmonių į žygį susirinko kelios dešimtys, ne vienas ėjo pirmą kartą, todėl lėta vora išsitęsė kokį kilometrą.

Žygeiviai prie Žaliųjų ežerų

Žaliųjų ežerų paplūdimyje jaunimėliai skaniai sau gėriojo po ženklais, kad čia ajajai kaip griežtai draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus. Mes tuo tarpu pasikartojome informaciją apie Žaliųjų ežerų kilmę. Ši ežerų grupė susiformavo prieš 18 tūkstančių metų, ištirpus dideliam ledynui, kurio vanduo išgraužė gilias griovas. Balsio ežeras didžiausias ir giliausias iš visų Žaliųjų, nors jau subrendęs, ir pelkučių atsiradę, o jo ekologinė būklė kasmet prastėja. Pirmiausia dėl poilsiavietės su viešaisiais maitinimais pietinėje pakrantėje ir dėl sodininkų, kurie savo atliekų ir žemdirbystės "gėrį" varo bet kur tik ne į valymo įrenginius, nes juos įsirengti tautiečiai dar nesusigalvoja. Balsys maitinasi tik gruntiniu vandeniu, nė vienas upelis į jį neįteka.

Mėlyna valtis prie žalio ežero

Ąžuolai prie Balsio skaičiuoja ketvirtą ar penktą šimtą metų ir auga kaip tik toje vietoje, kur vandenyje aptinkamas tas retas ir paslaptingas šiurpinis žvakidumblis.

Prie Žaliųjų ežerų taip pat randama plačialapė klumpaitė, Lietuvoje irgi labai reta ir įrašyta į Raudonąją knygą. Dėl jos retumo vis atsiranda deficito mėgėjų, kurie šia labai kukliai atrodančia orchidėjine gėlyte būtinai nori papuošti savo sodą. Bet klumpaitė todėl ir auga prie Žaliųjų ežerų, kad jai reikia kalkingo dirvožemio, kitur ji tiesiog neprigyja. Žmonės, palikite klumpaites ramybėje, soduose ji neaugs. Geriau dar kartą pasigrožėkite vandenyje ištirpusiomis kalkėmis, kurios smaragdiškai nudažo Žaliųjų ežerų vandenis.

Toliau mišku kilome link Mažojo Gulbino. Atkarpoje palei pietinę ežero pakrantę, kur žygiavome, lygiai taip pat būriuojasi iškylautojai ir atitinkamai šiukšlių krūvelės.

Žalieji ežerai ir medžiai gegužės mėnesį

Čia auga šiurpinis žvakidumblis

Senas medis pavasarį

Ąžuolai pirmi mūšin nepuola - sužaliuos vėliau, bet užtikrintai

Rodyklė ant medžio

Kažkoks maršrutas miške-draustinyje yra

Mažasis Gulbinas

Mažasis Gulbinas

Pavasarinis pelėžirnis

Pavasarinis pelėžirnis

Žaliųjų ežerų pakrantė

Šiukšlės prie Žaliųjų ežerų ir šuo

Net jam nepatogu dėl tokio kiekio šiukšlių Žaliųjų ežerų draustinyje.

Žygeiviai miške

Pakilimas nuo Gulbino buvo nesunkus, o toliau kelias priminė patogų vieškelį. Pakeliui nuo Mažojo Gulbino link senojo Dvarykščių kaimo priėjome pievą, kurią, pasak vadovės Nijolės, prieš kelias dešimtis metų buvo planuota paversti miestiečių sodu. Buvo visko prisodinta, bet dabar vertingesnių vaismedžių ar riešutmedžių nebėra. Pieva viena iš nebedaugelio draustinyje dar nepasidavė miškui, bet kovoti jai nebepadeda nei karvės, nei ožkos.

Gaila, kad senajame Dvarykščių kaime ilgiau nesustojome. Jame dar yra senų jaukių medinių namelių, bet šalia jau statosi viena į kitą panašios neįdomios pilaitės. Nuo kaimo veda labai gražus takas palei Riešės upę.

Laukymė, kur turėjo būti miestiečių sodas

Pieva, kuri galėjo būti sodas.

Raktažolė, geltona gėlė

Kalėdų eglutė ir senasis Dvarykščių kaimas

"Kalėdinis" namelis senajame Dvarykščių kaime.

Vaizdas į upę nuo skardžio

Upės kilpa

Žygeiviai ant šlaito

Paskutinis žygio etapas į statų statų kalną, kurio viršuje peržengę per šiukšlių krūvas mes vėl išlindome ties Verkių Riešės „Maxima“. Maršrutas vienas iš lengvesnių, kaip pasivaikščiojimas, net nelabai įdomu, kiek kilometrų nuėjome.