Type Keyword and Press Enter to Search
×
Šį savaitgalį lankiausi iš pažiūros kuklioje, vos per dvi sales, bet turiningoje parodoje. „Paprastas“ niekaip netinka apibūdinti žmogų, kuriam ji skirta. 

Prieš dvejus metus buvo minimos Juzefo Pilsudskio vyresniojo brolio Bronislavo Pilsudskio gimimo 150-osios metinės, o šiemet gegužę bus jau šimtas metų nuo dienos, kai šitas nepaprasto likimo žmogus, katorgininkas, savamokslis etnografas nusiskandino Senoje. Bent jau taip manoma.  

Prieš dvejus metus Tatrų Tyto Chałubińskio muziejus Zakopanėje parengė jam skirtą parodą, kuri (bent jau dalis šios parodos) iki vasario 25 dienos eksponuojama Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje. Šiame muziejuje buvau pirmą kartą...  Bet į parodą „Bronisław Piłsudski (1866–1918) - etnografas ir muziejininkas“ verta nueiti. Antrame aukšte, galima spėti per pietų pertrauką.

Bronislavas Pilsudskis aino drabužiais. Portretą, kuris taip pat eksponuojamas parodoje, 1912 metais nutapė Adomas Varnas

Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski) gimė 1866 m. lapkričio 2 d. Lietuvoje, Zalavo dvare. Zalavo dvarvietę nesunku rasti važiuojant 102 keliu Vilnius Zarasai, tarp Pabradės ir Švenčionių. Bronislavas mėgdavo prisistatyti lietuviu, žemaičiu. Gente lituanus, natione polonus. Deja, kai 1877 metais, sudegus sodybai, šeima neturėjo lėšų jos atstatyti ir išvažiavo į Vilnių. Bronislavas Pilsudskis į gimtąjį Zalavą daugiau niekada nebesugrįžo.


Du broliai. Iš žvilgsnio aišku, kur kuris. Jaunesnysis, lyderis, būsimasis tautos vadas, karvedys, apgynęs Europą nuo sovietų, ir metais vyresnis mažas žmogus, laikomas priespaudoje esančių mažų tautų herojumi. Jis irgi vėliau tapo garsus, tik ne Lenkijoje, o Japonijoje.

Pilsudskių berniukai Vilniuje mokėsi tipiškoje carinėje pirmojoje rusų gimnazijoje. Įstojęs Sankt Peterburge studijuoti teisę, jau pirmiausiais studijų metais Bronislavas kažkaip įsipainiojo į organizaciją „Narodnaja volia“, kuri planavo nužudyti carą Aleksandrą III. Pasikėsinimas nepavyko, o Bronislavas atsidūrė Petropavlovsko tvirtovėje. Tais pačiais 1887 metais jis buvo nuteistas mirties bausme pakariant, kuri vėliau pakeista 15 metų katorgos.

Su savo mokinėmis - naujakurių tremtinių dukterimis - meteorologijos stoties sode  Sachaline

Tremties vieta jam buvo paskirta Sachaline, Tolimuosiuose Rytuose, kuris buvo vadinamas Katorgininkų sala ir laikomas blogiausia tremties vieta. Ją pasiekė laivu iš Odesos per Sueco kanalą. Bendraudamas su vietiniais gyventojais Bronislavas Pilsudskis susidomėjo vietos kultūra. Jis juk nebuvo nieko baigęs, savamokslis, bet nuveikė nepaprastai didelį darbą tyrinėdamas vietinių tautų kultūrą. Ypač - ainų. Jo darbai - tikras ainų istorijos lobynas, padėję išsaugoti to meto ainų kalbą ir kultūrą ir padėję pamatus svarbiems etnologijos ir kalbotyros tyrimams. Įrašinėdamas jis naudojo naujausias tiems laikams technologijas, bet jo tyrimų rimtumas buvo įvertintas tik praėjus daugeliui metų po mirties.

Amnestija sutrumpino katorgą nuo 15 iki 10 metų. 1899 metais Pilsudskis išvyko iš Sachalino į Vladivostoką, po trejų metų vėl grįžo į Sachaliną, kur iki 1905 metų tyrinėjo ainus ir ne tik - Sachaline Bronislavas vedė ainę Chuhsammą, su ja susilaukė dviejų vaikų, sūnaus Sukezo (1903 m.) ir dukters Koyo (1905 m.). Keturis kartus lankėsi Japonijoje, įkūrė Japonijos ir Lenkijos draugiją.
Prasidėjo Rusijos-Japonijos karas, kurį Rusija pralaimėjo. Bronislavas Pilsudskis buvo priverstas palikti Sachaliną ir nutraukti ryšius su šeima (dabar anūkai ir proanūkiai gyvena Japonijoje, lankėsi Lenkijoje), daugiau jie niekada nebesusitiko.

Grįžęs Bronislavas Pilsudskis dirbo Zakopanėje, Tatrų muziejuje, ir daug nuveikė organizuodamas etnografinius Podhalės regiono tyrimus, ypač kaupdamas rinkinius. Nemažai jo surinktų eksponatų pristatoma Vilniuje eksponuojamoje parodoje. Skirtingai nei kiti etnografai, Bronislavas didelę vertę matė ne nudailintuose dailės kūriniuose, o kasdieniuose daiktuose.

Parodoje

Su broliu Juzefu Bronislavas paskutinį kartą matėsi prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Prasidėjus karui pasitraukė į Šveicariją, 1917 metais persikėlė į Paryžių.

Sachaline ir Japonijoje (Hokaide) Pilsudskiui pastatyti paminklai, o Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje įrengta atminimo lenta. Senosiose Zakopanės kapinėse yra tik simbolinis jo kapas. Bronislavas Pilsudskis palaidotas Les Champeaux kapinėse Montmorence prie Paryžiaus. 
Praėjusią savaitę dalyvavau įdomiame renginyje - atvirų durų dienoje Vilniaus nuotekų valykloje. Ekskursija buvo suorganizuota Europos Komisijos iniciatyva. Analogiški renginiai ES fondų projektuose gegužės mėnesį vyksta visose ES šalyse. 

Diena darbe buvo labai įtempta, bet mintis, kad galbūt manęs daugiau niekas nebeįleis į tokį objektą, privertė kiek po penktos atsiplėšti nuo ofiso kėdės. Registravausi į ekskursiją pirmiausia norėdama savo akimis pamatyti, iš kur ir kodėl vakariniai Vilniaus rajonai prieš keletą metų buvo kankinami išvietės smarve, kuri politkorektiškai vadinta dumblo kvapu. Žinoma, kitkas irgi buvo įdomu.

Ankstėliau atvažiavusi turėjau laiko apsižvalgyti: beveik kurortas. Aptvertas skruzdėlynas. Tolėliau Neries vingis, pušynas, už kurio Gudeliai ir Lazdynai. Netoliese gyvena ministras pirmininkas.


Kvepia nupjauta žole. Tyliai zvimbia įrenginiai. Idilė.
Patekau tarp 40 laimės kūdikių, kurie balandžio 10 d. sugebėjo pralįsti pro maždaug 3 minučių tarpelį tarp registracija į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą prasidės ir registracija baigėsi. Noriu paneigti kai kurių nepatekusiųjų skleidžiamus gandus, kad registracijos iš viso nebuvo. Tiesiog ji truko tik tiek, kiek užtrunka rankinuke susirasti asmens tapatybės kortelę, suvesti savo asmens duomenis, kortelės numerį ir paspausti registracijos mugtuką.

Buvau pasirinkusi kitą laiką, bet kol viską suvedžiau, tas laikas jau buvo užimtas, o kai paspaudžiau registruotis, baigėsi ir antrasis. Tiesa, užsiregistravimas dar nereiškė, kad tikrai pateksime, nes mus tikrino Kalėjimų departamentas. Pvz., į ekskursiją negali patekti teisti asmenys. Tik kažin ar jie ten veršis. :)

Galutinis registracijos patvirtinimas kartu su draudžiamų įnešti daiktų sąrašu ir patekimo tvarka į pašto dėžutę įkrito išvakarėse. Buvome informuoti, kad reikia atvykti prieš 15-20 minučių ir kad visus daiktus (rankinukus, pinigines, banko korteles, mobiliuosius telefonus, usb, maistą ir t.t.) reikės palikti saugojimo spintelėse. Leido įsinešti popieriaus ir rašiklį.


Prie kalėjimo durų Lukiškių sk. buvau prieš 20 minučių. Open House Vilnius grupė skyrėsi iš aplinkos. Šalia kažkas laukė pasimatymo. Kažką pravedė su antrankiais. Vieną, antrą, trečią, ten arba atgal. Veda dviese. Į pasimatymą praėjo bene garsiausio Lietuvos kalinio sutuoktinė. Išėjo iš matymo žinomas advokatas.

Iš pradžių mus sužymėjo ir instruktavo, kad laikytumės grupės, nes yra kalinių, kurie nesėdi kamerose ir vaikščios tarp mūsų, kad neperžengtume geltonų linijų, kad kišenėse nepaliktume draudžiamų daiktų.

Viena ponia tikėjosi įeiti neužsiregistravusi ir buvo nusiminusi, kai pasakė, kad kalėjimas jos neįleis. Sakė, kad nori pamatyti cerkvę iš vidaus, bet dabar galėčiau tai poniai pasakyti, kad cerkvėje matyti jau seniai nėra ką.

Grupei susirinkus, nusifotografavome kaip pati pirmoji Open House Vilnius 2017 grupė. Po to susiskirstėme po tris, nes į kalėjimą leidžia grupėmis po tris ir trims buvo skirta viena spintelė 20x20x20. Cm. Norėjau eiti su jauna pora, kurią prisiminiau iš praėjusių metų ekskursijų, kad prisiminčiau, pas ką raktai. Bet kai vėluodamos mums atsidarė kalėjimo durys, paaiškėjo, kad kalėjimas po tris šaukia pagal savo sąrašą ir nepriima protestų tipo o mes norime eiti kartu. Mano eilė atėjo negreitai, todėl į kalėjimą patekau žvarbiu oru lauke pralaukusi iš viso kokias 40 minučių. Sušalau į ragą.

Įėjus paima asmens dokumentą ir išduoda vienkartinį leidimą, kurį paskui irgi paima - jokių suvenyrų. Po to reikia į spintelę susidėti daiktus. Viena iš mūsų trijų turėjo didelę rankinę, todėl jai teko paskirti atskirą spintelę, o kitą paėmėme dviese. Daiktus buvau kompaktiškai susipakavusi iš anksto. Tuomet mus nukreipė į patalpą, kur likusius daiktus, pvz., paltus, ir mus pačius paleido į patikrą kaip oro uoste. Batų nusiauti nereikėjo.

Studijuodami iškabintus pabėgti linkusių kalinių sąrašus, palaukėme, kol susirinko visa grupė, tuomet mus vėl išsivedė į lauką ir šalia garsiai burzgiant produktus atvežusiam "Pontem" sunkvežimiui, o kieme sklandant gardžiam keptos žuvies kvapui, nes kaip tik buvo pietų metas, pasakojo kalėjimo istoriją. Nesileidžiant į smulkmenas, kalėjimas pastatytas XIX a pabaigoje - XX a pradžioje nuošaliame Lukiškių priemiestyje ir tuo metu tai buvo viena moderniausių įkalinimo įstaigų visoje Rusijos imperijoje. Pastatai istorizmo stiliaus, kalėjimo cerkvė neobizantinė.

Projektas, beje, nebuvo unikalus - iš esmės pagal tą patį projektą pastatytas ir, pvz., didžiausias Rusijos kalėjimas - garsieji Sankt Peterburgo Kresty, lietuviškai Kryžiai.

Kresty

Tik Lukiškėse korpusai vienas į kitą pastatyti kaip dvi Y - tai labai gerai matyti šioje nuotraukoje iš viršaus - o Sankt Peterburge kaip du kryžiai, iš čia ir kalėjimo pavadinimas. Y raidės forma pastatas statytas saugumo sumetimais - kad kamerų langai iš skirtingų korpusų neatsidurtų vienas priešais kitą ir būtų apribotas bendravimas. Skiriasi ir kalėjimų dydžiai. Lukiškėse, pasak ekskursijos metu išgirstos informacijos, šiuo metu kali apie 700 kalinių, tuo tarpu Kresty, pasak Rusijos internetų, dabar laikoma net 5000 kalinių.

Kaip ir daugelis senų kalėjimų, Lukiškės turi neoriginalią ir to meto imperijos kalėjimams būdingą legendą, esą kai architektas pastatė Lukiškes, nuvažiavo prisiduoti carui. Sako - pastačiau tau kalėjimą. Caras, aišku, atsakė, kad tu ne man, tu sau kalėjimą pastatei. Ir liepė užmūryti architektą kažkurios kameros sienoje. Sako, jo siela išsilaisvins, kai kalėjimas bus iškeltas iš šitos vietos. Kalbos apie iškraustymą sklando seniai, bet jos kol kas lieka kalbomis. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad toks objektas stūkso pačiame Vilniaus centre, už kelių žingsnių nuo Seimo, Gedimino prospekto ir Užsienio reikalų ministerijos.

Pagrindinis įėjimas - šalia Šv. Nikolajaus cerkvės, kuri yra didelis traukos centras ir daugelis, matyt, įsivaizduoja, kad iš vidaus ji taip pat atrodo paslaptingai ir įspūdingai. Deja, viduje originalūs likę tik geležiniai laiptai, turėklai ir metlacho grindų plytelės. Interjere nelikę nieko, kas primintų praėjusio amžiaus pradžios prabangą. 1953 metais cerkvėje buvo įrengtos kameros, kuriose kalinta 300 žmonių - taigi nėra ko norėti, kad būtų likę kas nors iš turbūt puošniausio Vilniuje interjero. Tik pastelinėmis spalvomis išdažytos plikos sienos. Beveik euroremontas. Šiuolaikinės konferencijų salių kėdės. Cerkvė naudojama įvairiems renginiams. Joje eksponuojama kalinių, kurie užsiima menais, darbų, tarp jų ir kalėjimo maketas. Kalėjimų departamento svetainėje straipsnis apie mūsų ekskursiją ir vienoje iš nuotraukų mes nufotografuoti kaip tik cerkvėje apžiūrinėjantys tuos darbus.  

Be stačiatikių cerkvės, kalėjime anuomet taip pat buvo katalikų koplyčia ir žydų sinagoga, suprantama, daug kuklesnės. Buvusi koplyčia man absoliučiai gražiausia ir įspūdingiausia Lukiškių vieta su autentiškomis 1904 m. Akermano perdangomis, daugiau kaip 100 metų išsilaikiusiomis ir kaip naujos, palyginti su nutrintomis naujomis, atrodančiomis metlacho plytelėmis, turėklų ažūru ir - fantastika - iš viršaus nuo kupolo žiūrinčiais angelais. Tikrai labai gaila, kad nebuvo galima fotografuoti. Iš viršaus taip pat žiūri kalėjimo darbuotojai. :) 

Paskui išėjome į kiemą toje pusėje, kur kaliniams įrengta sporto aikštelė. Nuo dirbtuvių mus smalsiai nužiūrinėjo kaliniai. Buvome paprašyti atsitraukti nuo sienų, šalia kurių eina geltonos juostos, kurių peržengti negalima. Kieme mums dar šį bei tą papasakojo, o pabaigoje buvome nuvesti į buvusią sinagogą, kurioje dabar įrengta šiuolaikiška koplyčia, bet ji toli gražu nėra tokia įspūdinga kaip tikroji, kuri paversta kalėjimu. Ten mums papasakojo, kaip kaliniai gali užsisakyti prekes, knygas iš bibliotekos, kaip susirašinėja su mokytojais. Sakė, kad tie, kurie nori mokytis kalėjime, turi labai stiprią motyvaciją. 

Išėjome taip pat, kaip atėjome - drausmingai po tris. 

Dar buvau užsiregistravusi į ekskursijas Vyriausybėje, Seime, Venclovų namuose-muziejuje ir Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabe. Į Vyriausybę nėjau, pamaniau, kad įdomiausia, ką ten galiu pamatyti, rodoma "Silva Rerum III" ekskursijoje. Seime norėjau pamatyti vieną dalyką - Kovo 11-osios Akto salę, kurioje dirbo pirmoji atkurtos Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Skonio reikalas, bet man mūsų Seimo pastatas negražus ir iš išorės, ir iš vidaus, ypač kai palygini su Latvijos, Estijos, jau nekalbant apie kokios Vengrijos, parlamentais. Naujieji rūmai modernūs, bet irgi tik tiek. Nuobodu ir neįkvepia.

Įėjusi pastebėjau, kad hole prie įėjimo dega kas antra lemputė. Ornamentiškai. Sako, iš taupumo. :) Man tai tokia parodomoji ubagystė atgrasi. Iš įdomesnių dalykų hole paliktas nepakeistas stiklas, kurį per 1991 metų riaušes įskėlė akmuo.

Kovo 11-osios Akto salė mažesnė, nei atrodo nuotraukose. Pagal galimybes joje sužymėta, kur, balsuojant 1990 m. kovo 11 dieną, sėdėjo kuris Aukščiausiosios Tarybos narys. Leidžia pasėdėti ir nusifotografuoti Seimo pirmininko kėdėje. Taip pat skambinau varpeliu ir mušiau gongą. ;)

Pati ramiausia ir giliausia ekskursija buvo Venclovų namuose-muziejuje. Sau pavadinau neskubėjimo valanda. Nemažas privalumas, palyginti su kitomis Open House ekskursijomis, kad ją vedė ne savanoriai, o muziejaus vadovė. Ji kažkiek nusistebėjo, kad žmonės taip veržiasi į muziejų, kurį galima nemokamai aplankyti kiekvieną darbo dieną nuo 10 iki 17 valandos.

Moderno / tarpukario racionalizmo architektūros miesto vila Tauro kalno teritorijoje ant stataus šlaito buvo pastatyta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Jai būdingos lakoniškos formos, jokių įmantrių fasado puošybos elementų.

Namą pasistatė Antakalnio karo ligoninės komendantas Antoni Kiakszt. 1940 metais NKVD jį suėmė, o atsilaisvinusiame name buvo apgyvendintas sovietinis partinis funkcionierius Feliksas Bieliauskas. Jų šeima gyveno antrame aukšte (kur dabar įsikūręs Vilniaus etninės kultūros centras), o Venclovos butą čia gavo 1946 metais - pirmame. Venclovų buto virtuvėje išlikusi autentiška krosnis, Tomo Venclovos vaikystės kambaryje ir Antano Venclovos kabinete likę daug knygų, autentiškų art deco baldų, tarp jų keletas, kuriuos pagamino garsusis baldų meistras Jonas Prapuolenis, suvenyrų iš kelionių ir t.t. Nemažai tokių knygų, kurias turiu savo namų bibliotekoje, kas paglostė dūšią.

Šalia virtuvės buvo įrengtas mažas kambarėlis namų šeimininkei, arba tiesiog tarnaitei, kurios reikėjo poniai Elizai Venclovienei, tačiau normalios vonios bute nebuvo. Pagal projektą vonia ir skalbykla name buvo įrengta rūsyje, o Venclovos savo bute kampelį buvo atitvėrę Tomo kambaryje. Venclovos turėjo tam tikrų ginčų dėl gyvenamojo ploto su Bieliauskais ir šiems kartą išvykus užėmė vieną pirmame aukšte buvusį Bieliauskų kambarį.


Neseniai buvo išsiaiškinta, kad name yra gyvenęs ir dar vienas garsus literatas - nuo 1939 iki 1941 m. name, greičiausiai kažkur antrame aukšte, kambarį nuomojosi Vilniuje tuo metu studijavęs vėliau žymus lenkų rašytojas Leopoldas Tyrmandas.

Venclovų namuose-muziejuje ir jų vadovė man labai patiko. Šią vietą rekomenduoju kitų metų Open House ir šiaip užsukti, jeigu nedirbate arba leidžia darbo grafikas.

Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabas - tas antrasis, naujesnis pastatas tarp Šv. Ignoto ir Totorių gatvių - dar vienas objektas su dokumentų patikra. Ministerijoje, kaip ir Lukiškių kalėjime, negalima fotografuoti.

Pastatas statytas daug metų, jo paskirtis per laiką keitėsi. Iš pradžių buvo sumanyta, kad jo kavinė bei muziejus bus prieinami visiems miesto gyventojams, bet dabar kavinė yra uždara ministerijos tarnautojams, o dėl neįvykusio muziejaus labiausiai apmaudu, nes patalpose po žeme slypi trijų čia stovėjusių gotikinių namų pamatai. Gaila, kad juos galima pamatyti tik per tokius renginius. Šalia jų "eksponuojamos" kažkokios kėdės, spausdintuvų dėžės ir visa kita, kas priklauso ministerijos sandėliui.

Taip pat lankėmės vienoje iš salių, pavadintoje Oršos mūšio vardu, ir kiemelyje, suprojektuotame pagal senamiesčio kiemelių tradiciją. Jame buvo įrengtas fontanas, kad darbuotojai galėtų atsipūsti. Bet fontanas nebeveikia, plytelės nusidaužiusios ir t.t., kas įvyksta neskiriant paveldui pinigų ar bent jau dėmesio. Pvz., hole, iš kurio turėjo atsiverti vaizdas į kiemelį, trūkstant vietos buvo įrengti keli kabinetai, taip architektės  erdvės sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos.

Bet Elena Nijolė Bučiūtė pastate paliko ženklų, kuriuos pastebėti galima ir iš lauko. Ar eidami Šv. Ignoto gatve pastebėjote musulmoniškus pusmėnulius? Tai atminimo šioje miesto vietoje gyvenusiems totoriams ženklas, jų yra ir namo viduje. O trijų gotikinių namų siluetus? Kaip tik tose vietose, kur namo gilumose slypi tų tikrųjų senųjų namų pamatai. Ketvirtieji pamatai neatverti  ir yra kažkur po gatve - todėl ketvirtasis fasadas tarsi šešėlis, pakibęs virš Totorių gatvės. Paminklas nebesančiam Vilniui.

Kovo 11-ąją į Vilnių atvažiavo sesė. Prieš tai tradiciškai jos paklausiau, ką norėtų pamatyti apie Vilnių, kad būtų galima susisukti per kelias valandas. Ji norėjo dar kartą aplankyti Pūčkorių atodangą, kurią aš buvau mačiusi tik iš toli.

Taip jau būna, kad kuo arčiau, tuo labiau atrodo, kad pamatysi bet kada, o bet kada yra be galo tąsi laiko kategorija.

Apėjus taku visus penkis ar daugiau kilometrų norisi papildyti oficialią informaciją tokiems pat žaliems kaip aš, kurie pagaliau randa Pūčkorių takui daugiau laiko ir dėmesio nei keli žingsniai nuo Belmonto malūno iki pono Nausėdos namų. Pavyzdžiui, aš nepagalvojau, kad tako plane pažymėta Pūčkorių atodanga reiškia ne ką kita, o grožėjimąsi ja užvertus galvą iš anapus upės ir pavydėjimą stovintiems viršuje. Todėl, važiuojant iš Vilniaus, pirmiausia patartina sustoti ties S. Batoro gatve ir iki valios atsižiūrėti į Vilnios vingį, patrankų liejyklos griuvėsius ir jau minėtą G. Nausėdos namą, kurie tarpusavyje sudaro įdomų stilistinį derinį.

Apžvalgos aikštelė puikia įrengta ir, sprendžiant pagal pandusų kiekius, draugiška neįgaliesiems ir tėvams su kūdikiais. Karštas vynas 2 eurai, šviečia kaina kavinės-kiosko lange. Šiaip nekreipčiau dėmesio, bet mes į aikštelę viršuje atvažiavome jau gerokai sužvarbę, todėl akys nori nenori krypsta į būdvardį karštas ir kainą, kuri man būtų ok Rygos kalėdinėje mugėje, bet visai ne ok miške prie Vilniaus.


Pradėjome žygį vienoje iš aikštelių netoli nuo patrankų liejyklos griuvėsių. Norėjome sustoti ties Pūčkorių piliakalniu, bet toje aikštelėje nebuvo vietos.

Pirmiausia mes su sese apdairiai persiavėme batus. Kadangi ėjome su mano dukra ir brolio šeimyna, taigi penki suaugusieji su dviem mažais vaikais ir vežimėliu, judėjome gana lėtai, neskubėdami, pasimėgaudami, paskaitydami informacines lentas.

Vasarą gal būtų kitaip, bet tokiu oru matėsi po žiemos užsilikusios šiukšlės, o gal bendrą netvarkingumo jausmą stiprino išmindžiotas purvas, nes žmonių pirmoje tako pusėje iki miško buvo labai daug.

Akys iš karto krypsta į puošnų namą prie Pūčkorių gatvės. Prileidau sau blogą mintį, kad va vienas pasistatė stiklinį akvariumą, kiti patrankų liejyklos likučius privedė iki kolchozinio tvarto būklės, o trečias susirentė medinę vilaitę ala XIX amžius ir visa šita eklektika telpa maždaug viename kvadratiniame kilometre. Tik vėliau sužinojau, kad klydau. Puošnusis namas mūriniais pamatais su angelu kieme yra pats tikriausias Pūčkorių palivarko sodybos ponų namas, kurį, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, susigrąžino ir dailiai restauravo buvusių savininkų palikuonys.



Tako atkarpa nuo seno gražaus obelų sodo iki Belmonto malūno nuvaikščiota ne vieną kartą per įvairių renginių pertraukas. Į Belmonto kompleksą kitapus upės šį kartą neužsukome, nes ten dar daugiau kartų būta. Iš aukštai anapus Vilnios, kuri neišsitenka savo vagoje ir kėsinasi išplauti taką, į jos krioklį pasižvalgyti įdomiau. Aukščiau miške takas priartėja prie geležinkelio linijos, kuria mums beeinant pravažiavo du traukiniai. Nusileidę į seną gražų ūksmingą mišką žmonių jau beveik nesutikome. Visas miškas tarpsta žibuoklių lapais.


Pūčkorių piliakalnis po pietų buvo ištuštėjęs. Geri žmonės paliko jį papuoštą trispalvėmis, su kuriomis visi iš eilės nusifotografavome socialiniams tinklams ir palikome, kur radę. Užsidėjau pliusiuką Piliakalnių metų proga. Saulės laikrodis tokiu oru ir metų laiku atrodo kiek graudžiai, bet užtat Vilnia pasididžiuodama neša vienos iš gražiausių Lietuvos upių karūną.

Papildymas: Aurimas per Facebook užvedė ant teisingo kelio, kad, pažintiniu taku pradėjus eiti ten, kur rodo oficialus žemėlapis, o ne įpročiai, google maps ir pagrindinės tako rodyklės, t.y. nuo Pūčkorių atodangos viršaus, tai galima tiesiai nuo atodangos nusileisti prie upės, pakeliui aplankant tarpukario laikų bunkeriuką ir mielą tiltelį per upę, o atstumas iki tako žiedo yra vos apie 500 metrų. 
Pirmą kartą į navigacijos paieškų laukelį vedžiau ne adresą, o koordinates. Privažiavusios su drauge dar ir dar kartą tikrinome, ar tikrai tai yra ta vieta. Nesuprantu, kaip istorikai piliakalnius randa va taip va, tiesiog išeina pasivaikščioti į mišką ir štai prašom - piliakalnis. Jeigu ne Darius, kurį metų pabaigoje tikiuosi pasveikinti įveikus piliakalnių iššūkį, t.y. aplankius visus beveik tūkstantį, ir jo rekomendacija aplankyti šitą netolimą, mažai žinomą ir nenutryptą piliakalnį, man pačiai tikrai nebūtų šovę galvon jo ieškoti. Buvau apie jį girdėjusi, bet daugybę kartų važiavau Titnago gatve ir niekad nepagalvojau, kad miškas gatvės kitoje pusėje, kur upė kiek nutolsta, ir yra Gariūnų piliakalnis.



Kalno šlaitas nuo Titnago gatvės labai status. Kildamos ir leisdamosi su drauge nuolat rizikavome nusiristi į apačią arba išsisukti kojas. Laikytis nėra už ko, daug medžių yra beviltiški puvėkai.

Gariūnų piliakalnis buvo atrastas tik prieš nepilnus trejus metus. Didžioji dalis informacijos - tai žiniasklaidoje ištiražuotas pranešimas apie Gariūnų piliakalnio įtraukimą į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registrą, kuriame piliakalnio atradėjas, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas V. Vaitkevičius cituojamas, kad Gariūnų piliakalnio įtvirtinimai ir geografinė padėtis primena už 3,5 kilometrų nuo jo į šiaurės vakarus plytintį Neravų piliakalnį. Gariūnų piliakalnis yra įrengtas 80 metrų virš Neries iškylančios stačiašlaitės aukštumos pakraštyje. Piliakalnio aikštelę nuo likusios aukštumos dalies saugo suplokštėjęs gynybinis pylimas ir griovys. Archeologas spėja, kad toje vietoje buvo įtvirtinta gyvenvietė, galbūt gynybinė vieta, nuo kurios buvo stebima Neries upė.



Gražu, ar ne? Senoliai protėviai turėjo neprastą skonį. Nežinau, kada (ar) tai įvyks, bet kai (jei) kalnas bus išvalytas ir įrengti laiptai, jis neatsigins lankytojų.

Dar viena šviesi vieta pabėgti nuo miesto šurmulio, granitinių šaligatvių ir pagundos šeštadienį strigti prekybos centre. Trakų Vokė kartu yra ir pats tikriausias Vilnius, ir užmiestis, pro kurio antro aukšto langus galima įžiūrėti miesto kaminus. Dažną šeštadienį dvare organizuojamos atviros ekskursijos visiems norintiems už simbolinį trijų eurų žmogui mokestį.

Trakų Vokėje esu lankiusis prieš daugiau kaip dešimtį metų, kai rūmuose šeimininkavo Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga. Dabar čia tvarkosi viešoji įstaiga, siekianti prikelti Trakų Vokės dvarą iš tikrųjų. Filmuotojai ir fotosesijos, beje, dvarą mėgsta ir tokį, koks yra dabar. Pastarąjį kartą jame buvo filmuojamas BBC šešių serijų televizijos filmas „Karas ir taika“. O Trakų Vokės atsigavimo viltis - ES struktūrinių fondų pinigai.

Privažiavus nuo Vilniaus, pirmiausia į akis krenta išraiškingi raudoni neogotikiniai vartai. Šalia rūmų vis dar riogso sovietinio stiliaus pastatas vaiduoklis išdaužytais langais.


Dvaro istorija ilga, bet tai, kas susiję su dabartiniais rūmais, prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kai Trakų Vokę nupirko Tiškevičių šeima, padovanojusi dvarui nelabai ilgą klestėjimo laiką. Ekskursijos metu mūsų mažą grupę (vienu metu manėme, kad būsime tik trise, bet vėluodami prisijungė dar keli žmonės) vedžiojusi darbuotoja pasakojo, kad Trakų Vokės dvare yra išlikę net 16 autentiškų pastatų - arklidės su pasagų formos ornamentu - vienos didžiausių arklidžių Lietuvoje, vandens bokštas su musulmoniško stiliaus "kepure" kaip pagarbos ženklas dvare dirbusiems ir labai gerbtiems totoriams (pasakojama, kad bokšto pirmame aukšte iki Antrojo pasaulinio karo vyko musulmonų religinės apeigos), tvartas, varteliai į Leipalingį, kurie mena dar ankstesnių savininkų Sapiegų laikus, jau minėti raudoni vartai link Vilniaus, virtuvė, kumetynas, koplyčia, sargo namelis ir t.t. Taigi teoriškai dvaro sodyba neišdarkyta, bet praktiškai privatizacijos procese įgijo daug šeimininkų ir tai labai apsunkina tvarkymąsi ir tvarką.


Rūmai, palyginti su kitais Tiškevičių dvarais kaimyniniuose Lentvaryje ir Užutrakyje, buvo tikri šeimos namai su gera aura. Šiame dvare nesivaidena. Tiesa, itališkas stilius su aukštomis lubomis, didžiuliais langais nepritaikytas Lietuvos klimatui. Nuo centrinės salės į abi puses eina dar po dvi sales - po mažą ir didesnę, vyrų ir moterų, į kurias po pokylio išsiskirstydavo svečiai ir viešnios - griežtai pagal etiketą. O pagrindinė šokių salė buvusi nepaprastai puošni. Priešais - oranžerija su egzotiškais augalais, irgi buvusi, kurioje, vasarą augalus išnešus į pievą, ponios gerdavo arbatą ir fotografuodavosi. Grindys originalios, XIX amžiaus pabaigos.


Pastarąjį kartą rimta rekonstrucija Trakų Vokės dvaro rūmuose buvo atlikta 1970 metais. Tuomet sovietiniu papročiu pridaryta daug pertvarų, perdangų ir kamurkių, todėl rūmų atkūrėjų laukia ilgas darbas rasti, kurios sienos yra tikros. Tuo metu pagaminti ir šviestuvai, mano akiai tai akivaizdi brežnevinio stiliaus pretenzijų į senovę išraiška. Aišku, gražiau nei „Iljičiaus lemputės“, bet netikra. Tuo metu buvo atrastos ir nuostabios lubos vyriškoje pusėje, kurias karo metais, patys to neįtardami, patikimai paslėpė dvare apsistoję olandų nacių kariai, šilumos taupymo sumetimais po senosiomis pakabindami naujas, žemesnes lubas. Sovietmečiu lubų grožių tai tikrai nebūtų likę.

Vienoje iš moterų pusės salių lubas puošiantys mėnulis ir žvaigždė atsikartoja Tiškevičių Leliwa herbe. Žvaigždė, žinoma, turėtų būti šešiakampė. Penkiakampe tapo per sovietmečiu atliktą rekonstrukciją.


Tiškevičių vyrai anksti mirdavo, moterys anksti likdavo našlės. Sako, buvo labai dievobaimingos, galbūt malda padėdavo atlaikyti likimo iššūkius. Tarpukaryje moterys su vaikais jau naudojosi tik moterų puse, o vyriškoji buvo užkonservuota. Grafienė viename laiške rašiusi neturinti nei jėgų, nei pinigų dvarą išlaikyti. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad tų dvarų jie turėjo ne vieną. Paskutinis Trakų Vokėje gyvenęs Tiškevičių giminės atstovas grafas Jonas Mykolas Tiškevičius, sulaukęs vos 43-ejų, 1939 metais žuvo Lenkijoje per aviakatastrofą. Jis palaidotas šalia koplyčios, kuri yra greta raudonųjų vartų ir prie kurios nuėjome po ekskursijos. Grafienė Ona Radvilaitė-Tiškevičienė tais pačiais metais, vokiečiams okupavus Lenkiją, tolyn nuo karo išvažiavo į Europą. Ji mirė 1983 metais Jungtinėje Karalystėje. Emigracijoje prižiūrėjo žirgus.


Trakų Vokės dvare galima pamatyti ne vieno stiliaus apraiškų. Per aštuoniasdešimt gyvavimo metų dvaras nuolat keitėsi, ypač nuo 1918-ųjų. Sovietmečiu kentėjo, bet, palyginti su daugeliu kitų dvarų, niekada nebuvo apleistas, jame niekad nebuvo internato, kolchozo kontoros ir pan. Čia dirbo mokslininkai, kurie gerbė paveldą, pavyzdžiui, salės buvo išlaikytos kaip reprezentacinės erdvės. Tiesa, antrame aukšte, kur Tiškevičių laikais gyveno vaikai, guvernantės bei apsistodavo svečiai, nebėra nieko autentiška. Galėtų atsiverti puikus vaizdas į Vilnių, tik kad Vilnius toje pusėje pernelyg industrinis. Sako, per korporatyvinius balius vis atsiranda norinčių pasivaikščioti stogais. Taip pat dvare galima aplankyti didžiulį rūsį, kuriame eksponuojamos įdomios parodos, bei pamatyti išlikusį tunelį. Ekskursijoje gerai turėti prožektorių.

Apie būsimas ekskursijas bei kitus renginius Trakų Vokės dvare lengviausia sužinoti dvaro Facebook paskyroje. Rekomenduoju.
Labai norėjau pamatyti, kaip iš paukščio skrydžio Vilnius atrodo rudenį, todėl visą vasarą baltai pavydžiai akimis lydėdama balionus savo šių metų skrydį atidėliojau iki paskutiniosios. Deja, įsibėgėjęs ruduo skrydžiams jau nebuvo labai palankus. Buvau beveik praradusi viltį, kai spalio viduryje pirmadienį per pietus sulaukiau piloto Romano Mikelevičiaus skambučio - šiandien? Skrendu!


Spėjau sugrįžti namo įsmukti į džinsus ir pasiimti fotoaparatą. Jau buvome sulipę, kai vėjo gūsiai ėmė sukti balioną ir blaškyti krepšį guldydami nuo vieno šono ant kito. Ar taip ir turi būti? - griūvant vieniems ant kitų neramiai klausinėjo pirmą kartą skrendantieji. Neramiai stebėjau mus laikančias virves ir vyrų kovą su nematomais gūsiais. Paskui mus pakilo dar trys ar keturi balionai. Dėl vėjo krypties vėl nepavyko pamatyti kitos senamiesčio pusės. Kaip ir skrendant pernai pirmą kartą, kilome nuo Barbakano, tik skridome ne link Fabijoniškių, kaip pernai, o virš Justiniškių ir Zujūnų, Riešės ir Vilnojos ežerų, palei Sudervę. Niekad nemaniau, kad Vilniaus šiaurės vakarų priemiesčiai slepia tokį grožį.

Kol susiruošiau parašyti apie apsilankymą Liepkalnio vandens saugykloje, atėjo tikras ruduo. Sunku patikėti, kad rugsėjo 30 dienos vakaras labiau priminė vasarą ir geru oru į Rasas sutraukė šimtus žmonių. Vilniaus vandenys saugyklą tebenaudoja ir plačiajai visuomenei ji paprastai neprieinama, todėl sprendimas porą kartų per metus rengti atvirų durų dienas ir atidaryti cisterną lankymui labai sveikintinas, net jeigu pirmą kartą visuomenė turėjo susisukti per dvi pasibaigusios darbo savaitės valandas. Prieš mus ten lankėsi žurnalistai ir pačių Vilniaus vandenų darbuotojai.

Liepkalnio vandens saugyklai šiemet 100 metų. Daugiau kaip 1500 kubinių metrų (jei gerai nugirdau) talpos, kupolinė, betoninė. Veikė iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.



Į saugyklą yra vieni laipteliai be turėklų, prieblanda. Judėjimas lėtas, nes tai daryti reikia atsargiai - viena grupė užlipa, kita nulipa. Viduje nėra atrakcijų, išskyrus savo paties balso pasikartojimą, bet kai matai vandens pėdsakus ant sienų ir supranti, kad stovi dugne talpos, kurioje visiškoje tamsoje dunkso, gal žodis ne visai teisingas, bet geresnio neradau, sunkus tamsus vanduo, truputį šiurpu.


Išėjusi užlipau ir ant saugyklos stogo, kur išliko barokinis saugyklos alsuoklis. Prieš šimtą metų žmonės mokėjo statyti ir vertino grožį.

Vilniaus paslapčių žinovas istorikas Darius Pocevičius pasakojo, kad vien jau tas faktas, kad saugykla buvo pastatyta karo metais, nepaisant to, kad aplinkui švilpė kulkos, rodo, kad ji miestui buvo labai svarbi. Tai buvo viena iš trijų saugyklų, tuo metu pastatytų Vilniuje. Liepkalnio saugykla vadinosi Aušros Vartų gatvės, kuri praėjusio amžiaus pradžioje ėjo iki dabartinio stadiono ir dar toliau. Antroji saugykla yra ant Tauro kalno, o trečioji - Bernardinų sode šalia siurblinės. Siurblinė buvo ketvirtas centralizuotos vandentiekio sistemos elementas, penktasis - nuotekų valymo stotis Jasinskio gatvėje, Tauro kalno papėdėje, bet šios nebėra. Iš esmės ši sistema išliko veikianti iki šiol, išskyrus Liepkalnio rezervuarą.

Dar truputį istorinių detalių. Vilnius vėlavo įsirengti centralizuotą vandentiekio sistemą lygiai kaip ir kitus technologinius dalykus. Europoje bei didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose Maskvoje ir Sankt Peterburge ji atsirado 50 metų anksčiau. Vilniaus vandentiekio sistemą projektavęs Eduardas Šenfeldas pasiūlė siurbti vandenį iš gręžinių, kitaip nei neįvardytas jo oponentas, kurio idėja buvo imti, valyti ir miestiečiams tiekti vandenį iš Neries. Bet projektas imti vandenį iš artezinių gręžinių buvo švaresnis ir pigesnis. Derinimui užtrukus, kertinis Bernardinų sodo siurblinės akmuo buvo padėtas 1912 metais. Be kita ko, tas pats praktiškasis Šenfeldas siūlė rezervuarą pastatyti ant Gedimino kalno, bet visuomenės pasipiktinimas to neleido .

Šį savaitgalį nutariau pažiūrėti, o kaip atrodo kitos dvi vandens saugyklos, kurios nuo Liepkalnio skiriasi tuo, kad yra keturkampės, mūrinės ir tebetriūsia miestui.


Po šituo keturkampiu kalnu dunkso Bernardinų sodo rezervuaro vandenys. E. Šenfeldas Bernardinų siurblinę buvo suprojektavęs kaip gotikinę, derančią prie šalimais esančių Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bokštelių. Bet iki mūsų laikų gotika neišliko.

Spėju, kad Tauro kalno vandens saugyklos tvora matyti dešinėje viršuje kylant Tauro gatve. Kol kas man nepavyko rasti, kaip civilizuotai prasmukti prie teritorijos ir apžiūrėti viską iš arčiau.
Toliau inspektuoju Vilniaus muziejus. Kas belieka, kai virusas paguldo trečdalį kompanijos, su kuria ruošėmės važiuoti painspektuoti Anykščių ir lajų tako. Bet gal ir gerai, nes penktadienį man nustojo patikti mašinos aušinimo sistema, bus reikalų prieš kelionę su merginomis į Klaipėdą. Taigi šeštadienis buvo laisvas ir aš atsidūriau Markučiuose.

Būkim teisingi, vasarą pats parkas neypatingai atraktyvus, kaip ir daug kur Vilniuje, kai subujojusi klevų banalybė nuskandina kitas spalvas kartu su visu kraštovaizdžiu. Ne vasara, ruduo buvo mylimiausias Puškino laikas, sakė mano rusų literatūros mokytojai, pavasario Puškinas išvis nemėgo, jam smirdėjo mėšlu, bet čia šiaip, tarp kitko, nes kai sužydi žibutės, parke netgi labai miela. Štai šitaip mes buvome prie gražiųjų Markučių tvenkinių užpraeitų metų spalį.


Vis dar neatsistebiu Vilniaus muziejų kainomis ir vilniečių polinkiu per Muziejų naktį pastovėti chaliavose eilese. Pavyzdžiui, bilietas be nuolaidų į Markučių muziejų kainavo 1,16 euro ir aš vėl, kaip ir Vladislavo Sirokomlės muziejuje, slankiojau viena. Muziejuje negalima fotografuoti. Kad ir kaip norėtųsi pasiselfinti senoviniuose venecijietiško stiliaus veidrodžiuose, na, bet negalima tai negalima.


Oficialiai muziejus vadinasi Literatūrinis A. Puškino muziejus. Aleksandrui Puškinui skirti keli pirmieji muziejaus kambariai su paveikslais, knygomis, kūrinių ištraukomis ir t.t. ir iš Sereikiškių parko perkeltas paminklas. Tikrai pakankama ekspozicija turint omeny toloką poeto santykį su Markučiais. Nesu Puškino poezijos mėgėja, vaikystėje jos buvo aiškiai per daug, bet ištrauką iš Ruslano ir Liudmilos У лукоморья дуб зелёный mintinai prisimenu beveik visą ir dar man patiko Я памятник себе воздвиг нерукотворный / К нему не зарастет народная тропа / Вознесся выше он главою непокорной / Александрийского столпа ir t.t.
 

Kitoje namo pusėje, iš kurios prieš šimtą metų, sprendžiant pagal nuotraukas, matėsi graži neužstatyto Vilniaus panorama, yra keli pereinami memorialiniai kambariai, apstatyti prabangiais šeimininkų baldais, asmeniniais daiktais, senovinėmis knygomis, paveikslais ir marmuriniu biliardo stalu. Viename iš kambarių kabo išvaizdaus vyriškio portretas. Rusijos geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas atvyko Vilniun tiesti geležinkelio Peterburgas – Vilnius, tai jis pastatė šitą vasarnamį ir dukrai Varvarai 1875 metais ištekant už pirmojo vyro, gvardijos poručiko Vasilijaus Moškovo, padovanojo Markučius kaip kraitį. Kai su pirmuoju vyru išsiskyrusi Varvara 1883 metais tekėjo už 20 metų vyresnio Grigorijaus Puškino, jos tėvo jau nebebuvo tarp gyvųjų.  

Varvara ir Grigorijus Markučiuose nuolat apsigyveno tik 1899-aisiais, Grigorijui savo tėvo 100 metų sukakties proga nutarus valstybei parduoti paveldėtąjį Puškinų dvarą Michailovskoje. Muziejuje sužinojau, kad kurį laiką, kol vasarnamis buvo pritaikomas gyventi žiemą, mūrijamos krosnys ir pan., šeima buvo apsistojusi kitame savo valdų name dabartiniu adresu Veiverių g. 9. Paskui anas buvo parduotas (kaip ir beveik visos dvaro žemės, nes senatvėje našlė Varvara, be vyro pensijos, nelabai turėjo kitų pajamų, o dvarininkiškam gyvenimui jų reikėjo). Aišku, kad nuėjau pažiūrėti, kas ten per namas, gi visai netoli. Pakeliui beveik kaimas, namai gražūs, gatvės be asfalto ir šaligatvių, ryškiai mėlyna vodokolonkė Kuprioniškių g., šunys aplojo. 

Viename muziejaus kambaryje eksponuojami du A. Puškino pomirtinės kaukės piešiniai, kuriuos nupiešė pati Varvara. Talentinga turėjo būti moteris, ir graži. Muziejuje daug jos fotografijų.

Norėtųsi kada nors patekti į Šv. Varvaros koplyčią, prie kurios palaidota visa šeimyna, įskaitant guvernantę prancūzę Marie Pelichet. Gretimais Varvara palaidojo ir šunis, ištikimą draugą Beną, paskutinį Fankos ir Boikos palikuonį nuo 1867 m., kursai iškeliavo į amžinos medžioklės plotus 1921 metais, bei Žučeką (Жучекъ мой! - iškalta ant paminklo), matyt, paskutinį paskutiniųjų dešimties savo gyvenimo metų draugą.


Negaliu sakyti, kad tai mylimiausias mano muziejus, bet tikrai geras, ir apskritai Markučiuose gera, ypač kai už tvenkinių per Melnikovo tiestą gelžkelį dunda traukiniai.
Nemokamų renginių Vilniuje pakanka, todėl net ir dovanojamam arkliui pradėjau žiūrėti į dantis, ypač po pasistumdymų pernai Kultūros naktyje. Bet tai ne apie „Open House Vilnius“.

Šių metų atviros architektūros savaitgaliui ruošiausi atsakingai ir pagal galimybes sekiau sąrašus, bet daugumos registracijų vis tiek nepagavau. Pasisekė su Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynu. Iš viso planavau aplankyti kokius septynis ar aštuonis pastatus, įskaitant Minties gimnaziją (registravausi, bet ji vėliau iš sąrašo dingo) ir kino teatrą „Lietuva“ (prie jo šeštadienį apie pusę pirmos neaptikau jokių gyvybės pėdsakų, todėl teko nurašyti į pažinimo praradimus).

Šeštadienį popiet gal ir buvo nepatenkintų dėl ilgų eilių į pastatus be išankstinės registracijos, bet asmeniškai aš su tuo nesusidūriau. Organizacija ir grupių valdymas patiko, pasisekė ir dėl kokybės. Keturias iš šešių ekskursijų vedė po du žmones, papildydami vienas kitą. Dar norisi paminėti mentorių bei savanorių entuziazmą, kai su šypsena kas dešimt sekundžių kartoja „šita grupė jau pilna, kita už pusvalandžio, ateikite penkiolika minučių anksčiau, ne, iš anksto neregistruojame, lipdukus duosime, kai šita grupė įeis į vidų". Gerai jau turėti lipduką ir būti užsiėmus vietą ant laiptukų (čia aš apie Mažąjį teatrą), nors iš tiesų tai jokio skirtumo, kelinta pateksiu į vidų, svarbiausia užsilipinti magiškąjį lipduką ir laukti, gi vis tiek niekur nenuskubėsi, o po penkto objekto norisi tik į lovą.

Į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią ir vienuolyną registravausi ne dėl architektūros, o norėdama pamatyti plačiajai visuomenei paprastai neprieinamas patalpas. Renesensinė bažnyčia ir vienuolynas XVII a. pradžioje pastatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Leono Sapiegos iniciatyva. Tai Sapiegų šeimos mauzoliejus. Aišku, iškart dairiausi, kurioje vietoje Uršulė Norvaišaitė galėjo apturėti savo slaptą pasimatymą. Vienuolyno pirmame aukšte buvo bendro naudojimo patalpos, o antrame celės, kuriose gyvendavo iki 30 seserų. Seserys bernardinės buvo priėmusios griežtą klauzūrą ir vienuolyno patalpas galėjo palikti tik karo, maro ar gaisro metu. Toks force majeure nutiko per kruviną rusų antpuolį 1655 metais, kai dauguma sesių spėjo pabėgti ir pasislėpti, bet trys likusios buvo nukankintos, viena iš jų Dorotėja Siedleščinska, vėliau paskelbta palaimintąja.

Per šią angą sienoje tarp vienuolyno ir bažnyčios seserys priimdavo komuniją
Tais laikais langai išėjo į sodą, kuris sunaikintas rusų armijos poreikiams XIX a tiesiant dabartinę Maironio gatvę

Gražiausia patalpa - buvęs vienuolyno refektoriumas, arba valgomasis, kurio lubas puošia Leono Sapiegos herbas

Vienas didžiausių Vilniaus kaminų (aka ex Finastos virtuvė)

Seniausia vienuolyno ansamblio dalis prieš vienuolyną priklausė Valavičių rūmams. Įėjus į patalpą buvo juntamas degėsių kvapas, nes čia priglaustos iš sudegusios Ceikinių bažnyčios Ignalinos rajone išgelbėtos vertybės (išnešė tik prieš Open House renginius). Sunykęs kryžius, kurio laukia restauracija, irgi iš kurios nors kaimo bažnytėlės.

Tuoj po šitos ekskursijos sparčiu tempu spėjau nueiti į 11 val. ekskursiją Rusų dramos teatre. Teatras rengiamas rekonstrucijai ir jau po keleto metų jame nebeturėtų likti tos dvasios, kurios dėka teatras imitavo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžią filmuojant Emiliją iš Laisvės alėjos.

Tai pirmasis Lietuvoje specialiai teatrui skirtas pastatas (1913 m.), tuomet labai didelis, pastatytas užmiestyje, Pohuliankoje. Pastate sumaišytas ne vienas stilius, iš jų labiausiai atmintin įstrigo pavadinimas „Krokuvos renesansas“. Per šimtą metų pastate skirtingu laiku glaudėsi beveik visi Vilniaus teatrai, o rusų dramos atsikraustė "laikinai", kol bus rekonstruojamos jo tikrosios patalpos Jogailos gatvėje, kurios 1999 metais buvo nugriautos ir jų vietoje pastatyta mano darbo vieta „Verslo centras 2000“. „Veidukai“ kaukės ant teatro fasado - nuo ano nugriauto pastato.

Teatro interjeras labai skurdus. Vienintelė prabangi detalė - šviestuvas, kurį, prireikus pakeisti lemputes, nuleidžia žemyn

Buvome prezidentinėje ložėje, kurion į spektaklius bilietų neparduoda, ji rezervuota svečiams ir darbuotojams. Taip pat ir į viršutines ložes neparduoda į spektaklius, nes iš to viršaus nelabai kas matosi. Vos teatrą pastačius pasimatė ir neprotingai suprojektuoti dalykai. Pavyzdžiui, nenormaliai aukšti balkonai su 1,1 m aukščio turėklais ir labai aukšta scena, reikalavusi dvigubai daugiau dekoracijų nei įprasta. Tarpukariu teatre buvo atlikta stipri rekonstrukcija, scena pastumta žiūrovų link, dėl to šoninės ložės liko virš scenos ir dabar naudojamos tik apšvietimui. 1925 metais po rekonstrukcijos tai buvo didžiausia scena Lenkijoje. 

Viršutiniuose balkonuose, centre matyti prezidentinė ložė



Taip, paskutinės nuotraukos irgi iš teatro. Po vestibiuliu yra slėptuvė, šaltojo karo palikimas bombardavimo atvejui, su metalinėmis durimis, dujokaukėmis, krūvomis knygų, po kurias magėjo pasirausti, dirbtinėmis gėlėmis, būriais juodų paukščių bei radiacijos skaičiavimo lentele.

Išėjusi iš teatro apžiūrėjau naują namą kaimynystėje J. Basanavičiaus gatvėje, kuris man buvo įdomus kaip vienintelis gražus naujos statybos namas centrinėje miesto dalyje. Buvome užvesti į į porą mansardinių butų, vienas su vaizdu į senamiestį ir į parką, kurį esą žada sutvarkyti. Tikrai įspūdinga.



Ekskursijoje dalyvavo dvi architektūrą išmanančios ponios, kurioms kilo klausimas su įtarimu, kaip architektui pavyko suderinti tokius langus (kur iki pat grindų, su vaizdu į parką) ir kaip juos išvalyti. Pastarasis klausimas aktualus ir man, nes mano bute yra panašus langas, dėl ko pavasariais nežinomam mano namo architektui norisi įteikti šluostę ir tegul pats plauna ką sukūręs.    

Negalėjau nepažiūrėti, kas Mažojo teatro užkulisiuose. Grupėje kilo klausimas, ar čia veikė Vilniaus centrinis gastronomas, tai ne, kitame pastate gretimais. Pastatą suprojektavo tas pats architektas Konstantinas Korojedovas, kuris projektavo ir Vilniaus filharmoniją. Kadangi į spektaklius dažniausiai ateinu prieš 5 minutes, nežinojau, kad prieš spektaklius ir per pertraukas veikia kavinė Bristol.


Antro aukšto fojė už veidrodžių yra slaptos tarnybinės patalpos, vienoje iš kurių paslėpta pagrindinio fasado stiklo blokelių siena

Stiklo blokelių lubos unikalios, tokios visoje Europoje išlikusios tik dvejos – VMT ir Prahoje

Kiemo pusėje prie pastato pristatytas stiklinis koridorius, kad aktoriai spektaklio metu galėtų patekti į darbines patalpas, nes Mažasis teatras turi vieną didelį trūkumą - patalpas tik iš vienos pusės

Į modernistinį namą A. Jakšto gatvėje sąraše atkreipiau dėmesį, nes kartais A. Jakšto gatve einu į darbą ir šitą pastatą buvau pastebėjusi. Tai buvo gyvenamasis „priedas“ kaimyninio didelio pastato (kur su vaistinės gyvate ant sienos) darbuotojams. Laiptinės lango stiklas senas, originalus. Užėjome ir į butą, kurį nuomojasi juvelyro Silvijaus Martinėlio šeima. Aš bute nefografavau, bet štai žurnalistų fotoreportažas iš namo ir juvelyro dirbtuvių, kurios įrengtos buvusiame garaže. Išties išskirtinis butas.

Sekmadienį keliolika minučių palaukiau gyvoje eilėje į Vileišių rūmus.

Vileišių rūmai (architektas Augustas Kleinas). Šiuo metu rūmų ansamblyje įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Iš dešinės eina didžiulė ankstesnė grupė

Vileišių rūmų ansamblis savo neobaroku dera prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, nors tarp pradinių sumanymų būta ir neoklasicistinio. Petras Vileišis buvo be galo inovatyvus ir finansiškai daug sau leisti galėjęs žmogus, todėl jo name buvo elektros generatorius, liftas patiekalams kelti iš virtuvės į valgomąjį ir net pirmasis Vilniuje, jei tikėtume gidais, vandeniu nuleidžiamas unitazas.



Mano labiausiai laukta ekskursijos dalis buvo neparadinėje palėpėje. Pasakojo, kad bibliotekininkas Pranas Razmukas, geroji rūmų dvasia, kuris labai ilgai iki mirties gyveno viename iš komplekso kambarių ir kas vakarą apeidavo ir sužiūrėdavo, ar viskas tvarkoje, prieš mirtį atskleidė, kur, pasak jo, yra slėptuvė su Lietuvos Nepriklausomybės aktu. Per rekonstrukciją trečiame aukšte rado tą ertmę su visokiais kitokiais dokumentais ir aktais, bet Vasario 16-osios Akto tarp jų nebuvo.