Type Keyword and Press Enter to Search
×
Važiuojant per Rudaminą į Turgelius ir Merkinę būna neįmanoma nepastebėti kairėje kelio pusėje stūksančių įspūdingų griuvėsių. Pirmą kartą, kai nesitiki nieko panašaus ramiame priemiestyje, tai išvis būna wow. Vieną sekmadienį nuvažiavau į Rudaminą būtent dėl tų griuvėsių apsižvalgyti, kaip viskas atrodo iš arčiau.



Šį įrašą parsivežiau iš Kauno, kur su sese buvome nuvažiavusios į jau tradicinį advento savaitgalio pakeliavimą. Žinoma, ne (tik) eglės važiavome žiūrėti, bet apsilankėme keliuose muziejuose, funikulieriumi pasivažinėjome ir t. t. Bet šį kartą noriu parodyti dvi vietas, kurios itin jautriai suskamba po fakto, kad neseniai Gedimino kalne Vilniuje surasti 1863 metų sukilėliai ir sukilimo vadai buvo garbingai palaidoti Rasų kapinių koplyčioje. Šiuo metu senojoje politinių kalinių areštinėje Nr. 14 dab. T. Kosciuškos g. 1 Vilniuje, kur 1863-1864 metais kalėjo apie 1000 sukilimo dalyvių, veikia paroda „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ - įspūdingas, stiprus projektas, gaila, kad toks trumpalaikis - iš širdies rekomenduoju aplankyti.

Vienas iš sukilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius užkastas Kaune ir lieka tik tikėtis, kad sprendimus priimantys žmonės, atsakingų institucijų vadovai, istorikai nenumos ranka ir skirs dėmesio jo bei jo bendražygių palaikams surasti ir garbingai palaidoti.

Antanas Mackevičius gimęs ne tik Lietuvoje, bet ir dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje - Kelmės rajone. Bajoras, studijavęs Kijevo universitete, baigęs Varnių kunigų seminariją. Kunigavo Lietuvos širdyje Paberžėje, kur atstatė bažnyčią, šiandien sutraukiančią maldininkus ir piligrimus iš visos Lietuvos. Paberžėje baigiasi ir prasideda „Camino Lituano“ kelio etapai.

Paberžės kunigas pirmasis surinko sukilėlių būrį - „Už žmogiškas žmonių teises, už mūsų ir jūsų laisvę“, toks buvo jo šūkis. Antanas Mackevičius Zigmanto Sierakausko buvo paskirtas vadovauti vienai iš jo kolonų, o kai gegužę Z. Sierakauskas buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, o birželį buvo pakartas, A. Mackevičius perėmė vadovavimą ir jo būriams. Daug buvo mūšių, iš kur tie žmonės sėmėsi valios ir jėgų, Dievas žino. Paskutinis A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių mūšis įvyko 1863 metų lapkritį netoli Vilkijos. Kunigas buvo sužeistas, kurį laiką slapstėsi. Tų pačių 1863 metų gruodį ar tai per klaidą, ar dėl išdavystės buvo suimtas, kalinamas ir gruodžio 28 dieną pakartas.

Kaune A. Mackevičius buvo greičiausiai kalinamas dabartinio Maironio lietuvių literatūros muziejaus rūsiuose.



Kai manęs klausia, ką pamatyti aplink Vilnių be Trakų ir Kernavės, pirmiausia į galvą ateina Jašiūnų Balinskių dvaras ir Merkinės dvaro griuvėsiai. Apie Merkinę ir joje ~25 metus egzistavusią Paulavos (Pavlovo) respubliką sužinojau palyginti neseniai, tik prieš kokius penkerius metus, kai atsitiktinai internete pamačiau gražiai nufotografuotus dvaro griuvėsius. Nepamenu, gal ir buvo kažkiek parašyta istorijos vadovėliuose. Aštuonioliktojo amžiaus antroje pusėje, kai Europoje sklandė Apšvietos idėjos, galvas kapojo Prancūzų revoliucija ir brendo mūsų valstybės padalijimai, šviesus didikas kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis šiurpino LDK diduomenę savo valdose netoli Vilniaus kurdamas utopiją.

Bžostovskis net ir mūsų laikais, matyt, atrodytų nurautas, na, bet tai buvo žmogus, kuris draugavo su pačiu karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu. Studijavo teologijos mokslus Romoje, buvo apsiskaitęs, mokėjo kalbų. 1760 metais Povilui Ksaverui atiteko vadinamieji Bžostovskių rūmai Vilniuje (kiek savininkų pasikeitė nuo tada, o rūmus vis dar vadina Bžostovskių), dabar adresu Universiteto g. 2 (kur veikia Universiteto vaistinė). Grįžęs iš Romos jis ėjo aukštas pareigas, buvo paskirtas LDK didžiuoju raštininku, po to LDK referendoriumi. Bet pardavė rūmus ir nusipirko Merkinę su daugiau kaip 3000 hektarų, ir įkūrė Paulavą, Pavlovą, Pawlow pagal savo vardą.


Taigi nuėjome paskutinį šiemet mudviejų su sese Kelio etapą. Nuotrauka, kurią pasirinkau kaip įrašo leadą iš neįdomiausios Raudondvario - Pažaislio etapo dalies K. Baršausko gatvėje, kartu iliustruoja, kad net ten, kur nieko nėra, galima nuveikti kažką smagaus. Sesė sako, paspardyk lapus, pafotografuosiu. Vilniuje lapus, deja, tuoj nupučia rudens grinčai su benzininiais pūstukais, o čia nerealiausios krūvos!

Kitais metais bandysime pradėti nuo pradžių pradžios Žagarėje prie Latvijos sienos ir prisikasti iki Paberžės, kur Kelią pradėjome. Jeigu nepavyks, tai nieko tokio - malonumas prasitęs ilgesnį laiką, kad tik užtektų sveikatos.

Spalis nebuvo toks jau malonus, kaip galėtų pasirodyti žvelgiant į vidutinę mėnesio temperatūrą. Savaite anksčiau planuotą keliavimą teko atidėti dėl įkyraus lietaus. Laimei, spalio 18-oji išpuolė tikra bobų vasara. Iš vakaro užtrukau geriausių Kanų liūtų reklamų peržiūroje, ir sesė į Vinių atvažiavo tik penktadienį vakare, todėl šeštadienį per galvas nesivertėme ir atsikėlėme tik kiek anksčiau nei keliamės į darbus. Išvažiavome autobusu, iš Vilniaus pro Kauną važiuojančiu į Kybartus. Kauno stotyje neužtrukdamos persėdome į Jurbarko mikroautobusą, kurio vairuotojas garsiai leido prastą muziką. Gerai, kad iki Raudondvario netoli buvo kentėti. Buvom ten tik apie pusę vienuoliktos. Kadangi Pažaislyje norėjome atsidurti dar šviesiai, o vakare mūsų laukė Vilniuje svečiuose (vėliau sesė sakė, kad diena atrodė begalinė), kažką teko aukoti ir tas kažkas buvo poilsis. Dėl to, kad ėjome nestodamos, dėl kietos kelio dangos bei jai visai nepritaikyto apavo kojas šį kartą skaudėjo labiau nei įprasta. Mūsų metuose lyg ir reikėtų būti įgijus daugiau proto, na bet ką padarysi.

Kauno rajono muziejaus antspaudus turėjome nuo praėjusio etapo, todėl į Raudondvario dvarą eiti nebesusiviliojome. Užtat patraukėme prie Raudondvario bažnyčios, kur turistai bei piligrimai, matyt, užsuka rečiau.

Dabartinė Raudondvario bažnyčia pastatyta ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, prieš Antrąjį pasaulinį karą, taigi yra visai nauja. Ankstesnė susprogdinta 1915 metais.

Kai kalbame apie Raudondvario Tiškevičius, pastebiu, painiojasi du vardai - Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas, senelis ir anūkas. Senojoje bažnyčioje buvusią kriptą, kurioje buvo laidojami Tiškevičiai, dabar žymi keturi Tiškevičių atminimui pastatyti akmenys su iškaltais vardais.



Pirmiausia - Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus ir jo žmonos Vandos Vankevičiūtės-Tiškevičienės - tai jiedviem kaip vestuvių dovaną grafo tėvas Mykolas Juozapas Tiškevičius padovanojo Raudondvarį. Jaunieji Tiškevičiai, o jie susituokė 1826 metais, tuomet buvo viena turtingiausių Lietuvos šeimų. Grafai turėjo keturis vaikus - dukras Liudgardą, Joaną ir Vandą bei vienintelį sūnelį Mykolą, kuris gyveno tik kelias dienas. 1832-1832, iškalta ant trečio ir mažiausio, grafaičiui Mykolui skirto, akmens. Vanda Tiškevičienė sūnų pragyveno dešimčia metų, mirė nuo džiovos. Grafas savo mylimai žmonai bei sūnui pastatė šeimos mauzoliejų su nuostabiu antkapiniu paminklu, kurio fragmentų, sako, galima pamatyti bažnyčioje. Džiova nusinešė ir dviejų jau suaugusių grafų dukrų gyvybes. Pirma nuo jos mirė Joana, dvidešimt vienų metų, nepalikusi vaikų. Šios vyras Mykolas Tiškevičius po trejų metų vedė jaunausią žmonos seserį Vandą, jiedu susilaukė minėtojo Benedikto Henriko, būsimojo fotografo, keliautojo ir žymiausio iš Raudondvario valdytojų, kuriam buvo lemta tapti našlaičiu dar vaikystėje. Kai jam buvo dveji metukai, nuo džiovos mirė tėvas, o sulaukus aštuonerių nuo tos pačios ligos ir mama. Senelis Benediktas Emanuelis Tiškevičius gavo anūko globos teises ir išvežė jį į šiltesnius kraštus. Į Raudondvarį Benediktas Henrikas Tiškevičius grįžo jau suaugęs, su žmona amerikiete Elizabeth Klara Bancroft, su kuria jiedu susituokė 1874 metais Bostone jau po senelio mirties. Anūkas Prancūzijoje mirusio senelio palaikus parvežė į Raudondvarį ir palaidojo greta ano mylimos žmonos ir sūnaus Mykolo, čia pat Raudondvaryje Benediktui Henrikui teko laidoti ir jauną nuo džiovos mirusią savo žmoną Elizabeth Klarą, kuriai skirtas ketvirtasis iš akmenų. Tokias tad istorijas papasakotų keturi akmenys prie Raudondvario bažnyčios, jei mokėtų kalbėti.

Šventoriuje stovi dvi nuostabios skulptūros

Kelias iš Raudondvario į Kauną vaizdingas. Pasilabinome ir atsisveikinome su Nevėžiu, lydėjusiu mus tris pirmuosius etapus, išgėrėme degalinėje kavos su bandelėmis.




Prabanga eiti mieste ir nesinešti kaip sraigėms ant kupros visos mantos.

Kaunas Kelyje pasitinka Veršvų piliakalniu, kuris realybėje įspūdingesnis už savo nuobodžius mokslinius aprašymus. Piliakalnį supa nykūs sovietiniai namai, pramoninis rajonas ir vakarinis aplinkkelis. Užlipus daug laiptelių į viršų atsiveria štai toks vaizdas, tik dar reiktų įsivaizduoti miesto gausmą apačioje.




Toliau pagal planą mums reikėjo patekti į Kulautuvos gatvę prie Nemuno. Pradžioje su sese ketinome atsisakyti lanksto ir mauti tiesiai Raudondvario plentu, bet gerai, kad nugalėjome pagundą patinginiauti ir sutaupyti vieną kitą km. Einant palei Lampėdžio ežerą reikia laikytis dešinės kelio pusės, kad netektų kaip zuikiams bėgioti per itin intensyvaus eismo gatves, kaip kad teko mums.



Kulautuvos gatvė buvo viena malonesnių Kaune pėdintų vietų!


Po to kirtome rajoną, panašų į mūsų Šnipiškes, man norėjosi vadinti jį Vilijampole, nors žemėlapis kažkodėl sakė, kad Vilijampolė liko toliau. Tiltu perėjome į senamiestį. Pirmiausia užsukome į atidarytą Šv. Jurgio Kankinio pranciškonų bažnyčią. Ten buvo besibaigianti santuokos ceremonija. Jaunuosius tuokė kunigas brolis Rolandas Taučius, dėl kurio perkėlimo metų pradžioje iš Vilniaus Bernardinų į Kauną labai gailėjau. Ne, tokių šiaip sutapimų nebūna.

Antspaudų į piligrimų pasus norėjome ne tik etapo pradžioje ir pabaigoje, bet ir pačiame Kaune. Jeigu yra menkiausia galimybė, kodėl neatsižymėjus? Tuo tikslu, nebūčiau giliai širdy filologė, pirmiausia užklydome į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Jo darbuotoja buvo labai geranoriška, deja, antspaudas direktorės kabinete, o šeštadienį kabinetas užrakintas. Ką padarysi, nuspūdinome prie Rotušės. Jos aikštėje būriavosi išsipuošę vestuvininkai ir begaliniai viliojo staleliai su šampanu ir vaišėmis, kai kur net su padavėjais, mat kokia nauja mada. Kaip kokios juozapotos tarp gražių ponų paskui vestuvininkus įsmukome į Rotušę - jie tuoktis, o mes į turizmo informacijos centrą užsidėti dar vienų antspaudų. Matydamos, kaip geit tirpsta laikas, Kauno centre šį kartą nebeturistavome ir tik vienoje iš „Prezo“ kepyklėlių Laisvės alėjoje pavalgėme (už labai sąžiningą kainą) ir pailsėjome pirmą ir paskutinį kartą.

Paskui jau klaidžiojome. Šitas etapas nėra sužymėtas, todėl tenka vadovautis žemėlapiu. Man nepavyko susišnekėti su KML failais, „Google“ žemėlapis buvo menkas pagalbininkas, todėl eiti teko vadovaujantis pdf, kuris nebuvo tiek detalus ir aiškus. Viena gatvė ten ar šen... Taigi užuot pakilusios į Ąžuolyną Vytauto parku, pūškavome triukšminga Parodos gatve.

Jurgio Mačiūno aikštė. Deklaruojama, jog tai pirmoji aikštė pasaulyje, į kurią negalima patekti. Sesuo norėjo pabandyti, šiaip ar taip tą dieną būtų ne pirmas ir ne paskutinis kartas bėgioti per gatvę belekur

Kirtusios Ąžuolyną dar kartą suklydome, tik šį kartą su pliusu. Kai K. Baršausko gatvę nutarėme pasiekti Radvilėnų plentu, kur šiaip normalūs žmonės vargiai vaikšto, nes eiti gatve be šaligatvio palei gana intensyvų eismą nesmagu ir net pavojinga. Betgi atkaklumas buvo apdovanotas! Visiškai atsitiktinai (bet ar būta tą dieną atsitiktinumų?) atradau Girstučio upelį ir Adomo Mickevičiaus slėnį, vietas, kurias norėjau pamatyti dar vaikystėje, kai buvau šiokia tokia poeto fanė. Adomas Mickevičius 1819-1823 metais mokytojavo Kaune, kur parašė pirmus brandžiuosius savo kūrinius, jis mėgo būti Girstupio upelio slėnyje. Kai poetas rengėsi išvažiuoti į užsienį, 1823 metų pavasarį jo draugai čia, šiame slėnyje, surengė išleistuves. Nuo tada šitoji vieta vadinama Adomo Mickevičiaus vardu.




Ant akmens, ant kurio mėgdavo sėdėti poetas (deja, jo dar neteko pamatyti, tik žinau, kad toks yra, bet šį kartą negalėjome sau leisti prabangos į slėnį nusileisti) iškalti metai, nors sakoma, kad data buvo iškalta beveik šimtmečiu vėliau. Maniau, gal buvau kur skaičiusi, kad nebėra Girstupio, kad upelis jau seniai palaidotas po betonu ir sovietiniais rajonais, tuo maloniau buvo jį pamatyti. 

Kirtusios K. Baršausko gatvę ja nuėjome minėtą nuobodoką ruožą iki Trijų mergelių tilto. Iš įdomesnių dalykų pakeliui - A ir J. Gravrogkų vardu pavadinta gatvelė. Kaskart nesu tikra, ar teisingai parašau ar ištariu. Pavardė  neįprasta ir dėl to mudvi su sese labai suintrigavusi. Pasirodo, gatvė pavadinta brolių grafų iš labai senų garbių didikų Gravrogkų ir Goes giminių, Antano ir Julijono Gravrogkų, vardu. Antanas gimė 1880, Julijonas - 1885 metais Kristupo Juozapo Karolio Gravrogko ir Julijonos von Goes šeimoje. Jie abu baigė mokslus ir dirbo tuometinėje imperijoje, ir abudu grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą. Abudu prieškariu buvo Lietuvos inžinieriai mechanikai. Antanas Gravrogkas nuo 1920 metų iki mirties 1958-aisiais gyveno Kaune, dirbo geležinkelių sistemoje, dėstė Kauno universitete, ilgus metus buvo Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininkas, 1923 metais - vienas pagrindinių Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių, 1932 - 1933 metais buvo Kauno miesto burmistras. Jo brolis Julijonas, taip pat 1920 metais grįžęs į atkurtą Lietuvą, suorganizavo technikos mokyklas Vilniuje ir vėliau Kaune, taip pat ilgą laiką dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1941 - 1944 metais buvo universiteto rektorius. 1945 metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Mirė 1968 metais Klivlende.

Trijų mergelių pėsčiųjų tiltas per Nemuną su nuolydžiu. Jeigu mums būtų reikėję juo ir grįžti, būtume kopusios į kalną, o šiuokart maloniai leidomės „su vėjeliu“.



Kaip matyti, apylinkės industrinės, apačioje lieka laikinai išardyta geležinkelio linija iš Vilniaus, netoliese matyti Kauno geležinkelio tunelis. Šitie objektai padėjo susiorientuoti, kur esame ir kokius rajonus kaskart pravažiuojame traukiniu iš Vilniaus į Kauną.

Trijų mergelių tiltas jungia Gričiupį su Panemune. Nors pušynu eiti buvo malonu, vengėme nuklysti toli nuo gyvenamųjų kvartalų ir prieš sutemstant pasiklysti nesužymėtame miške, todėl ėjome gatvėmis, kurių pavadinimus matėme „Google“ žemėlapyje, Vilkų, Elnių, Kiškių... 

Išėjusiems atminti, atėjusiems atgimti... Čia ant kalnelio buvo senosios Vičiūnų kapinės

Paskutinis didelis objektas mūsų Kelyje prieš Pažaislį buvo Kauno HE. Nemėgstu užtvankų, išprievartaujančių upes ir užliejančių dešimtis kaimų, nemaloni man ta HES. Bet tolumoje jau matosi Pažaislio kupolas. Spėjome įžengti prieš pat leidžiantis sutemoms. Viešbučio registratūroje įspėjo, kad jų antspaudai nespalvoti - ar tiks. Viršūnė, galvoju, negi būna spalvotų antspaudų? Pasirodo, ji turėjo omenyje, kad „Monte Pacis“ antspaudas yra reljefinis. Beje, labai gražus, džiaugiuosi tokį turėdama savo piligrimo pase.




Šiek tiek pavaikščiojome aplinkui, kol visai sutemo, paskui susiradome troleibusų stotelę, įsėdome į 5 troleibusą ir buvome greitai bei patogiai nuvežtos tiesiai į Kauno autobusų stotį. Kaune iš vairuotojo perkamas troleibuso bilietas kainuoja eurą, bet jo nereikia žymėti.
Mano „iPhone“ skaičiuotuvas parodė, kad per dieną nukeliavome 25,1 km.
Na ką, iki kitų metų ir Buen Camino!
Buvau dienai išvažiavusi į Gardiną. Kai bendradarbės pasiūlė jungtis prie „Makaliaus“ išvykos į Gardiną be vizos, pavadintos „Smagi savaitgalio išvyka į kaimyninę Baltarusiją! Kelionė autobusu aplankant Gardiną, turininga ekskursinė programa ir plaukimas Augustavo kanalu laivu – vos 25 €!!!“, nulindau į internetą, perskaičiau kelionės aprašymą ir pagalvojau, kodėl gi ne.

Gardinas yra senas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas. Jame, netekęs savo tėvonijos Senųjų Trakų, rezidenciją buvo įkūręs Vytautas, kuris ir pastatė Senąją pilį. Gardinas buvo mėgstamiausia karaliaus Stepono Batoro rezidencija, čia jis ir mirė. Senojoje pilyje pakeliui iš Krokuvos nespėjęs pasiekti Vilniaus nuo džiovos mirė jaunasis karalaitis Kazimieras. Gardino naujojoje pilyje posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos Nebylusis Seimas patvirtino antrąjį Valstybės padalijimą. Toje pat pilyje sosto atsisakė paskutinis mūsų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Gardinas yra už keliasdešimties kilometrų nuo Lietuvos sienos. Daugiau ezopo kalbos, mažiau šypsenų aptarnavimo sferoje, bet Gardino senamiestyje jaučiausi kaip Lietuvoje.

Sovetskaja gatvė anksčiau vadinosi Vilniaus. Vilniaus gatvė Gardine yra ir dabar, bet jau nebe pačiame centre ir menkai reprezentatyvi

Kaip dienos kelionei per didelių lūkesčių neužsikėliau, bet vis dėlto tikėjausi daugiau nei gavau. Kelionė palyginti nėra brangi (25 eurai plius 5 eurai už leidimą, 2 eurai už ekskursiją ir 5 eurai už plaukimą Augustavo kanalu plius asmeninės išlaidos), bet ekskursinei programai laiko pritrūko. Programos įvykdymas ir kokybė priklauso nuo daugybės veiksnių - eilių pasienyje, nuo Baltarusijos sienos kirtimo procedūrų, nuo vietos gidų kvalifikacijos taip pat. Nors kelionių organizatorius teisiškai apsidraudžia dėl programos pakeitimo ir eiliškumo, vis dėlto siūlyčiau peržiūrėti pasiūlymą ir priartinti jį prie realybės. Dar pridėkime ankstų kėlimąsi ir ilgą važiavimą, ir išeis, kad smagiai praleisti laiką su bendradarbėmis galima ir gerai išsimiegojus.

Nežinau kaip jums, bet man keltis trečią nakties yra be proto sunku. Kai kurie kelionių į Gardiną organizatoriai trečią nakties jau išveža iš Vilniaus, tai jau žiauru ir išvis kokia prasmė į pažintinę kelionę važiuoti pusiau be nuovokos. Nesinaudoju uberiais nei boltais, todėl į kelionės starto vietą tuščiomis gatvėmis važiavau savo transportu. Į Gardiną važiavome pro Kauną, kur prie „Megos“ prisijungė kauniečiai. Pagal planą pirma stotelė tualeto reikalais numatyta tik pasienyje, kuris yra maždaug už pusketvirtos valandos nuo kelionės pradžios. Bet reikalui labai prispyrus sustoja ir anksčiau, kam labai reikia, tik reikia pasakyti.

Raigardo pasienio punkte Lietuvos pusėje galima ne tik nueiti į tualetą, bet ir nusipirkti kavos iš aparato, todėl gerai turėti monetų. Mūsų pasieniečiai turi geležinę kantrybę ir gerą humoro jausmą, na, ir moka priversti pastrigusį aparatą vėl virti kavą, nors tas tikrai neįeina į jų pareigas. Baltarusijos pasienio pusėje iš autobuso išlipti negalima, garsiai juoktis taip pat negalima, reikia ramiai ir drausmingai laukti, kol baltarusiai surinks ir išdalys pasus. Pasak kelionės vadovo, laukėme vidutiniškai ilgai, būna ir blogiau, kai po vieną iškratyti sugalvoja baltarusių muitinė. Mūsų tik vairuotojui liepė atidaryti visas tuščias bagažo erdves. Į Baltarusiją negalima įvežti mėsos ir pieno produktų, tą irgi sužinojome pasienyje. Baltarusių muitininkas užuodė kažkieno pasienio punkte baigtus valgyti sumuštinius, palinkėjo gero apetito, bet nekratė. Iš Vilniaus išvažiavę penktą ryto, važiuodami pro Kauną, Gardiną pasiekėme apie vienuoliktą.

Pirmiausia nuvykome prie Koložos, arba Šv. Boriso ir Glebo, cerkvės, kur susitikome su vietine gide. Ji kalbėjo rusiškai, o kadangi grupėje buvo jaunų žmonių, kurie rusiškai nesupranta, kelionės vadovui teko šiek tiek versti. Per šią ekskursiją pirmą kartą išgirdau interpretaciją Velikoje Kniažestvo Litovskoje, Russkoje (kaskart dedant stiprų akcentą ant pastarojo žodžio) i Žmudskoje. Kaip bebūtų liūdna, visos tos baltarusiškos propagandos tenka klausytis, nes mūsų gidai Baltarusijoje ekskursijų vesti negali. Vėliau mūsų gidė pripainiojo apie šventąjį karalaitį Kazimierą kaipo Jogailos sūnų, kurio tas susilaukė senatvėje su Sofija Alšėniške ir todėl neva vadinamą Jogailaičiu. Gal daugiau kliurkų nebuvo, ką aš žinau, pernelyg atidžiai ir nesiklausiau.

Ekskursiją pradėjome nuo paminklinio akmens Lietuvoje mažai žinomam kunigaikščiui Dovydui Gardiniškiui, kuris buvo kunigaikščio Daumanto, nužudžiusio Mindaugą, sūnus, Gardino seniūnas, kunigaikščio Gedimino karys. Kryžiuočiams jis buvęs neįveikiamas, tačiau šieji papirkę kunigaikščio draugą, kuris Dovydą Gardiniškį klastingai nužudė. Tai įvyko 1326 metais. Pasak legendos, Dovydas Gardiniškis palaidotas prie Koložos cerkvės. Bizantinė XII amžiaus stačiatikių Koložos, arba Šv. Boriso ir Glebo, cerkvė buvo įspūdingiausias (ir, kaip paskui paaiškėjo, vienintelis pilnai tą dieną aplankytas) objektas. Tai vienas seniausių sakralinės architektūros paminklų buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Aišku, nereikia tikėtis, kad tokia ji išliko nuo anų laikų. Internete teko matyti senų atvaizdų pusiau apgriautos cerkvės, panašios į pelėsiais ir kerpėm apaugusią mūsų Trakų pilį laikais, kai apie ją rašė Maironis. XIX a. viduryje per didelį pavasario potvynį šlaitui nušliaužus į Nemuną nugriuvo ir dalis Koložos cerkvės sienų, kurios vėliau buvo atstatytos iš medžio. Cerkvė pastatyta iš labai tvirtų (jų tvirtumas buvo tikrinamas mėtant iš kelių metrų aukščio) bizantinių plytų ir akmenų, kai kurios plytos su ano meto meistrų ženklais, papuošta poliruotų akmenų (palieskite, kokie jie švelnūs) ir glazūruotų plytelių raštais. Cerkvė stovi ant Nemuno kranto su vaizdu į Senąją pilį.

Cerkvė veikianti, viduje pilna maldininkų ir turistų


Turlojiškių pilkapiai yra Širvintų rajone, prie kelio 5127 Maišiagala - Širvintos, netoli nuo greitkelio iš Vilniaus į Panevėžį. Tai tikrai neturistinė vieta ir nei iš pirmo, nei iš antro žvilgsnio niekuo neypatinga. :) Kodėl ji mane sudomino?

Istorijos priešistorę aprašiau prieš trejus metus. Jeigu trumpai, tai tuomet prisiskaičiau internete, nes esu iš tų, kur mėgsta rankioti visokias istorines nuotrupas bei įdomybes, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, žuvęs Kukovaičio ar tai Kukaveičio miške prie Maišiagalos 1377 metais paskutinis pagonis mūsų valdovas, galėjo būti palaidotas būtent tuose Turlojiškių pilkapiuose.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius nustatė (čia vienas iš tekstų, kuriuos pavyko rasti apie tyrinėjimus), kad kunigaikštis Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius dabartinio Gudulinės kaimo ribose. Man patinka manyti, kad laužas buvo sukurtas ant to didžiojo kalno, ant kurio pastatyti iš tolo matomi trys mobiliojo ryšio bokštai. Bet, aišku, kas ten žino, kur iš tiesų tai buvo.

Nuo ten ranka pasiekiami ir Turlojiškių pilkapiai, kuriuose aptinkama ir Algirdo laikų palaidojimų pėdsakų.

Deja, tą kartą mudviem su dukra pilkapyno rasti nepavyko, nes... ieškojome ne toje kelio pusėje. Mes ėjome į Turlojiškių kaimo pusę, o reikėjo miško keliu pasukti ir šiek tiek pavažiuoti link Variekos ežeriuko. Tai galima sakyti, kad dabar baigėme prieš daugiau kaip trejus metus pradėtą žygį.

Pravažiavus gražiai sutvarkytą seną sodybą, tuoj už jos po kairei rankai bus nuosūkis į mišką ir pilkapius žymintis ženklas. Ant jo pažymėtos pilkapyno ribos ir surašyta sausa archeologinė informacija, bet nors tiek. Nesu didelė pilkapynų žinovė, iki šiol buvau mačiusi tik Karmazinų ir Naujosios Vilnios, tai čia nėra to įspūdžio. Manoma, kad dėl statybų, kitų darbų, nutiesus magistralinį dujotiekį, didžioji pilkapyno dalis neišliko. Mano neišmanančiai akiai aplinkui tiesiog miškas. Bet besidomintiems istorija ši vieta galėtų būti įdomi net jeigu ji ir neturi nieko bendra su kunigaikščiu Algirdu.

Įrašą iliustruoju nuotrauka, kuri finalizuos šį nelengvą etapą, gražų, turiningą, bet nužymėtą privačių teritorijų tvoromis.

Šeštadienio pasakojimą baigiau Gaižuvėlės sodyboje. Šeimininkas iš vakaro suantspaudavo mūsų piligrimų pasus ir šiek tiek papasakojo apie rytoj laukiantį maršrutą per jo gimtąsias vietas. Įėjus į kambarį liko palįsti po dušu, paskanauti šalto alučio, kurio nusipirkome Panevėžiuke, perkrauti daiktus. Lauke tamsu nors į akį durk, tylu ir ramu kaip ne sodyboje, aplinkui visi miega, ketvirtą kėlus tik galvą ant pagalvės padedi ir gatavas.

Atsibudome pusę septynių nuo tylaus krebždesio, nes mūsų kaimynai jau buvo pakirdę. Jie išėjo valanda anksčiau, dar spėjome persimesti keliais žodžiais.

Tai buvo vienas iš tų ypatingai retų rytų mano gyvenime, kai likau be kavos. Namelyje buvo arbatinukas, viskas ok, bet kavos papildomu svoriu iš Vilniaus nesivežiau, maniau, kad bent tirpios gausiu Panevėžiuke, o ten nedideliais kiekiais pavyko nusipirkti tik kažkurios 3 in 1, kas iš tiesų yra ne kava, o š kvadratu. Susipylus į puodelį du pakelius, kavos puodelyje nepajutau, o saldumo buvo tiek, kad viską iškart išpyliau į kriauklę. Pusryčiai - jogurtas ir duona su sūriu, kas liko, pasiėmėme pietums. Stengėmės, kad liktų nedaug ir nebūtų sunku nešti. Karštyje valgyti nelabai ir norisi. Sodyboje pasipildėme vandens atsargas.


Atsisveikinimas su Gaižuvėlės sodyba.


„Camino Lituano“ etapai nuo Kėdainių iki Pažaislio yra patogiausi gyvenantiems ne tik Kaune (jiems Kelias eina beveik per nuosavus kiemus), bet ir vilniečiams. Kadangi sesei tebesitęsė mokytojų atostogos, kurių paskutinė diena buvo pirmadienis, galėjome išeiti dviem dienoms ir dviem etapams iš eilės.

Objektyviai vertinant, kuprinės susidėjimas ne raketų mokslas, bet norint eiti daugiau nei du etapus iš eilės reikia jį įvaldyti geriau. Bet pati įdomioji dalis ruošiantis į Kelią būna logistika.

Kaip žinia, iš Vilniaus į Kėdainius autobusas tiesiogiai nevažiuoja, bet užtat važiuoja traukinys. Pasirinkome greitą ir patogų „Pajūrio ekspresą“, iš Vilniaus išvažiuojantį prieš septynias ryto, o po aštuntos jau buvome Kėdainiuose - labai patogu, nepaisant to, kad keltis reikėjo ketvirtą. Kėdainiuose sėdome į autobusą Nr. 1, vežantį į centrą, na ir pravažiavome stotelę, kur turėjome išlipti. Vairuotojas pasitaikė be galo rūpestingas. Jis ne tik patarė, kad persėstume į ketvirto numerio autobusą, bet ir pats asmeniškai nuėjo paprašyti to kito autobuso vairuotojo, kad mumis pasirūpintų. Pastarasis gal pagalvojo, kas per vištos, kad nesiorientuoja vienoje tiesioje Kėdainių gatvėje.

Laimei, grįžtant į miesto centrą grįžo ir geografinė nuovoka. Bet papildomo kavos puodelio reikėjo verkiant. Praėjusį kartą mūsų didžiai pamėgta „Kavamanija“ dar pasitiko uždarytomis durimis, bet Kėdainių senamiestyje galima ir kitur gauti ir skanios kavos, ir bandelių. Paskui užsukome į turizmo informacijos centrą antspaudų į piligrimų pasus. Nors jau turėjome „Smilgos“ viešbučio antspaudus iš praėjusio karto, džiaugiuosi gavusi gražų Lietuvos geografinio centro antspaudą. Kaip parodė kitos dienos patirtis, kad turizmo informacijos centre piligrimas tikrai gaus antspaudą - tai visai ne taisyklė.

Kėdainiuose lankydamosi jau ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, ilgai nebegaišome ir išjudėjome į Kelią.



Nuo Kėdainių iki pat Panevėžiuko parduotuvių nebus, todėl vandeniu patartina apsirūpinti prieš iškeliaujant. „Lidl“ nusipirkome šį tą lengvo ne tik užkąsti, bet ir nešti, ir po pusantro litro vandens. Iš Kėdainių išėjome apie dešimtą ryto. Kurį laiką žingsniavome palei vieną pagrindinių miesto gatvių, po to įsukome į žvyrkelį, kuriuo viena po kitos dulkes kėlė sunkiasvorės mašinos.


Daugelis yra girdėję apie Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Gal net pasvajoja juo nueiti. Kol netapo masiniu reiškiniu, aš irgi pasvajodavau, bet maža apie ką galima svajoti turint Darbo kodekso apribotas atostogas, norų sąrašą su fantazija ir, nebijau prisipažinti, nepakankamą motyvaciją. Užtai akiratin pakliuvusi „Camino Lituano“ iniciatyva, kviečianti žygiuoti etapus čia pat Lietuvoje ir pajusti, pačiupinėti savo kraštą ne per automobilio langą, patraukė iš karto. „Camino Lituano“ yra šiuolaikinis piligrimų kelias, kol kas visiškai nekomercinis ir nenutryptas, besidriekiantis per Lietuvą nuo sienos su Latvija iki Lenkijos ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Kelias suskirstytas į per dieną įveikiamus etapus, kurių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 30 kilometrų, ir veda per kultūrinius, religinius bei gamtos objektus. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita būtiniausia infrastruktūra. Plačiau apie „Camino Lituano“.


Man širdin labai krito Veisiejai, bet šį kartą nespėjau jų pažinti. Laiko užteko tik valandžiukę pavaikščioti ieškant dvaro pėdsakų, nueiti iki užrakintos bažnyčios, paminklo Liudvikui Zamenhofui (vos ištraukėme vaikus iš šalia paminklo esančios žaidimų aikštelės). Jau vakarėjo, Veisiejai ruošėsi Joninėms, miestelio gyventojai tautiniais kostiumais rinkosi į estradą, o mes buvome pavargę ir alkani, todėl porą valandų tiesiog ramiai pabuvome kavinės pavėsinėje ant Ančios kranto ir pasidžiaugėme, kiek visako gražaus patyrėme Dzūkijoje per dvi dienas. Prieš tai, vėlokai išvažiavus iš Liškiavos, buvau pasilikusi saldainį savo dūšiai - apvažiavome vietas, susijusias su 1831 metų sukilėlių kapitone Emilija Pliateryte.

Vainežerio dvaras

Pirma mūsų stotelė Veisiejų regioniniame parke buvo Vainežerio, arba Justinavo, dvarvietė. Nieko nebėra ten, kur iki 1948 metų stovėjo dvaro rūmai, kurių savininkas Ignotas Ablamavičius paskutiniams mėnesiams priglaudė, spėjama, plaučių uždegimu sirgusią Emiliją Pliaterytę. Tik skulptūra, nešanti stiprų emocinį užtaisą ir begaliniai deranti prie šitos tuščios vietos, atsiklaupusi pusėn ežero, kuriuo buvo išplukdytas Emilijos karstas - kas kartą matant per kūną nubėga šiurpuliukai.



Pasakojimo apie savaitgalio kelionę tęsinys veda į Liškiavą. Apsilankę Žuvinto biosferos rezervate, apvažiavę Dusios ežerą, suradę 1863 metų sukilėlių kapus Metelių regioniniame parke ir atsigaivinę Dusios bangose, pernakvoję Lietuvos kompozitorių sąjungos Druskininkų kūrybos ir poilsio namuose, jau gerokai įdienojus išjudėjome į Liškiavą, kuri nuo Druskininkų ranka pasiekiama. Skubėti nebuvo kur: buvome užsisakę Liškiavos gidės Jacintos ekskursiją, kuri sekmadieniais vedama nuo 13 valandos, pasibaigus Šv. Mišioms.

Tądien buvo švenčiamos Devintinės, vyko procesija, bažnyčia buvo pilnutėlė. Vėliau gidė sakė, kad šiokią dieną į bažnyčią ateina vos keli iš Liškiavoje gyvenančių 25 žmonių, o sekmadieniais susiburia žmonės iš apylinkių, taipogi savaitgaliais Liškiavoje vyksta daug vestuvių ir krikštynų, kas suprantama turint omenyje bažnyčios ir apylinkių grožį. Belaukdami nuo aukšto kranto tiesiog grožėjomės Nemunu, fotografavomės, o aš, užsižiūrėjusi į atlenkiamą fotoaparato ekraną, įvirtau į, matyt, vienintelę apylinkių duobę. 


Ankstesniame įraše pasakojau apie pirmąją šeštadienio stotelę Žuvinto biosferos rezervate. Tos dienos popietę skyrėme Metelių regioniniam parkui. Mes pirmą kartą lankėmės ne tik prie didžiųjų dzūkų ežerų, bet ir apskritai Lazdijų rajone (neskaitant tranzito į pasienį), todėl rėmėmės http://www.meteliuparkas.lt/ surašyta informacija, o ten pateikiamas lankytinų objektų sąrašas yra gana ilgas. Buvome sutarę, kad tiesiog važiuosime ir stosime, kur lieps širdis ir, deja, kiek leis laikas. Pirma pažintis išėjo kiek fragmentiška. Žinoma, lipome į Metelių apžvalgos bokštą. Jis iš tiesų panašus į nendrių pėdą ir yra vienas gražesnių bokštų, iki šiol matytų Lietuvoje. Apvažiavome Dusią. Kelias aplink ją asfaltuotas ir patogus. Apie Metelį, deja, to nebepasakysi. O trečiojo ežero, Obelijos, nepamatėme nė iš tolo, bet jau žinau, kokios nuostabios tenais vietos, ir kad grįžti tiesiog privalu. Taupydami laiką, į regioninio parko direkciją neužsukome, bet lankytojų bilietus sąžiningai nusipirkome SMS žinutėmis. Stojome pažemuogiauti.

Dar užkopėme į Prelomciškės piliakalnį, ant kurio stovėta medinės jotvingių pilies. Neypatinga istorija - daug tokių piliakalnių Lietuvoje, bet nuotraukos neleis sumeluoti - šitas įsikūręs itin fotogeniškoje vietoje ant Dusios kranto, sutvarkytas, gerai prižiūrimas, su įrengta parkavimosi aikštele.





Jau tampa gražia tradicija bent vieną savaitgalį per vasarą susirinkti mums su sese ir broliu su šeimomis ir pakeliauti po Lietuvą. Pernai važinėjomės po Žemaitiją, o šiemet nusprendėme pažinti mums tolimesnį, menkai lankytą Dzūkijos kampą. Prieš planuodami maršrutą, gerai išmokome pagrindinę pernykštę pamoką - apžioti ne tiek, kiek galima praryti, o kad būtų galima ragauti ir gardžiuotis. Su mumis, kaip ir pernai, keliavo du vaikai - jau ketverių ir šešerių. Kilometrų nuvažiavome palyginti nedaug: Iš Vilniaus iki Žuvinto, paskui į Metelius, aplink Dusią, šiek tiek per miškus apie Metelių ežerą, o kitą dieną aplankėme Liškiavą ir Veisiejų regioninį parką. Nakvojome Druskininkuose.

Šeštadienį iš Vilniaus išvažiavę apie pusę dešimtos ryto, tik kartą trumpam sustoję degalinėje Trakų Vokėje, Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centrą pasiekėme kaip tik prieš vidudienį, kai mūsų jau laukė gidė. Nors kelias iki Žuvinto palyginti netolimas, bet nuo Prienų jis siaurėja, pakelės tuštėja, nuorodų nelieka, ir net navigacija kitą kartą nesinorėjo tikėti - atrodė, lyg vestų į tyrus. Staiga navigacijos ekranėlyje viltingai šmėkšteli ežero kampelis.

Kai bilieto kaina verčia jaustis nepatogiai

Rezervato lankytojų centre buvau iš anksto telefonu užsakiusi ekskursiją. Kalbėdamosi su centro darbuotoja akivaizdžiai viena kitos nesupratome, gal nemokėjau paklausti - kažkodėl pamaniau, kad tokioms grupėms kaip mūsų iš anksto privalu registruoti apsilankymo laiką ir pirkti ekskursiją. Bilietas į lankytojų centrą kainuoja 50 centų, už ekskursiją reikia mokėti papildomai. Bet negaila nė vieno euro. Ne tik todėl, kad be jos mūsų trumpa pažintis su Žuvintu būtų buvusi gal ir linksmesnė (nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda), bet paviršutiniškesnė - gėda dėl tų varganų centų, kuriais valstybė „įkainoja“ rezervate dirbančių žmonių laiką ir pastangas.

Privati teritorija ir kitos valdiškos nesąmonės

Kad ekspozicija rekonstruojama ir uždaryta, buvome įspėti iš anksto. Mums pasiūlė pasižiūrėti videofilmą apie Žuvinto rezervato gamtą, bet teko atsisakyti, nes vaikams tai galėjo tapti per stipriu kantrybės išbandymu. Po pasakojimo, apginkluoti žiūronais, buvome palydėti į lankytojų centro apžvalgos bokštą. Atkreipiau dėmesį į gelžbetoninį elektros stulpą tiesiai priešais langus, kuris tikrai nepuošia bendro vaizdo. Pasirodo, jis pastatytas privačioje valdoje. Gūodžiais laukinės privatizacijos laikais kažkam buvo leista susigrąžinti (ar privatizuoti) žemės valdą, kuri liko įsiterpusi į rezervato lankytojų centro kiemą ir skiria centrą nuo ežero. Betoniniam takui virš pievos, kuriuo galima nueiti iki ežero, nustatytas servitutas. Šita privatizacijos nesąmonė nestebina žinant, kad Žuvinto biosferos rezervatas yra valstybės įstaiga. Visame kame akis bado tipiškas valdiškas nepriteklius. Betoninis takas nutrupėjęs, medinis gamtinis takas virš ežero, kuriuo galėjome pasivaikščioti po ekskursijos - liūdesingos būklės. Vienas iš mūsų vaikų ėmė ir... prasmego. Laimei, atsipirkome išgąsčiu. Nežinau, kaip būtų tekę ieškoti kaltų, jeigu laimė mums nebūtų šypsojusis.


Tęsiu pernai, minint modernios Lietuvos Respublikos šimtmetį, pradėtą tradiciją uždegti žvakutę ant Vasario 16-osios akto signatarų kapų. Turėjome dvidešimt drąsių vyrų, tuomet prisiėmusių beprotišką atsakomybę padaryti sprendimą už visą tautą, rizika irgi buvo atitinkama. Kiekvienas iš jų, ne tik Jonas Basanavičius, nusipelno atminimo ir pagerbimo, nors ne kiekvienam net teko „laimė“ turėti pažymėtą kapą. Tokia tad mūsų modernioji istorija, kad pažymėtą kapą tenka vadinti laime, nors ir kabutėse.

Lietuvoje yra ne vienas Onuškis, šį kartą noriu parašyti apie tą, kur Trakų rajone ir kurį atradau netyčia - kartą tiesiog paklydau. Su drauge važiavome į žygį Prienuose, kažkodėl Trakuose nusukau pirmame žiede važiuojant nuo Vilniaus. Tuomet skubėjome, todėl atsidūrusios nežinomoje vietoje apturėjome šiek tiek išgąsčio. Bet įsidėmėjome fantastiškai gražią Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią su užrašu portike De tuis donis tibi Domine offero - deja, nė sykio nepavyko patekti į jos vidų - bei didžiulę akmenimis grįstą turgaus aikštę, todėl grįždamos vėl pasukome pro Onuškį, o šiemet pavasarį jau tiesiai atvažiavau iš Vilniaus.

Onuškio bažnyčios šventoriuje 1993 metų birželio 14 dieną perlaidotas šiuose kraštuose ilgą laiką gyvenęs Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas.



Kosovo sostinė Priština nuo Makedonijos sostinės Skopjės yra panašiu atstumu kaip Kaunas nuo Vilniaus. Autobusai tarp abiejų miestų važiuoja kelis kartus per dieną. Makedonai visada rekomenduos dienai išvažiuoti ne į Prištiną, o į jų istorinį Ohrido miestą, sako, kad ten labai gražu. Ir aš juos suprantu, jų akimis žiūrint tikrai nesuprantama, ko tie išpindėję vakariečiai veržiasi į Kosovą. Bet mane pažįstantys žino, kad tiesiog gražu man anaiptol ne argumentas ;). Kosovo, kaip ir beveik visų kitų buvusios Jugoslavijos respublikų, naujausių laikų istorija sudėtinga ir brutali. Lietuvoje žinios apie Kosovą neretai strigusios tame laike, kai apie Kosovą daugiau kalbėjo per televiziją dėl karinio konflikto. Mažai kas ten yra buvęs, neretas iki šiol mano, kad Kosove šaudo. Tobula atostogų kryptis. Būti už nepilno šimto kilometrų ir bent jau neįkelti kojos? Neįmanoma. Kad savisaugos instinktas nepražudytų įkvėpimo, prieš tai geriau neskaityti UMR įspėjimų, nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda.


Karinis konfliktas, labai primityviai apibendrinant, išsprogdinęs daug metų trukusį daugiausia albanų gyvenamo krašto nepriklausomybės siekį (Jugoslavijos laikais Kosovas buvo autonominė respublika) prieš Serbijos siekį bet kokia kaina Kosovą, kaip ir visas kitas buvusias Jugoslavijos respublikas, išlaikyti savo sudėtyje, Kosove baigėsi prieš dvidešimt metų NATO įsikišimu. Pasaulinė bendruomenė tąkart sureagavo šiek tiek ryžtingiau nei Bosnijos kare, kai civilizuotas pasaulis ilgai stebėjo pragarą Europos vidury. 2008 metų vasario 17 dieną Kosovas pasiskelbė nepriklausoma valstybe, kurią pirmoji pripažino Kosta Rika. Lietuva nepriklausomą Kosovą pripažino 2008 metų gegužės 6 dieną (sutapimas, kad mes Kosove taip pat lankėmės gegužės 6 dieną) ir buvo jau trisdešimt devinta tai padariusi šalis. 2019 metų vasario 9 dieną Kosovą buvo pripažinusios 102 iš 193 JT narių, 23 iš 28 ES šalių, 25 iš 29 NATO narių. Nekalbant apie Serbiją, Rusiją, Baltarusiją, Kiniją ir panašias šalis, Kosovo nėra pripažinusios Graikija, Kipras, Ispanija, Rumunija ir Slovakija, kaip bebūtų keista - Ukraina, taip pat ir Bosnija, nes tam prieštarauja serbiška šios šalies parlamento pusė. Pačiai Serbijai Kosovas yra lyg rakštis subinėje. Man patinka Belgradas, todėl jei tai, ką rašo URM, yra teisybė (dukters draugė Serbijoje sakė kitaip) ir jeigu kada norėsiu sugrįžti į Serbiją, bus nesudėtinga pasidaryti naują pasą.




Atrodo geriau nei mūsų sovietiniai rajonai