Type Keyword and Press Enter to Search
×
Tik atvažiavus atostogų, feisbukas džiugiai pasveikino Welcome to Perwelk. Perwelk, klusniai žymi savo buvimo vietą socialiniuose tinkluose lietuviai.

Pervalkos apartamentų šeimininkai draugiškesni (arba pakantesni, bet koks skirtumas, bele tik priima) tokiems kaip mes poilsiautojams su gyvūnais nei Juodkrantės, be to, Pervalkai jaučiu sentimentus nuo studentiškų laikų.

Kasmet atostogaudama Neringoje tikrai nemaniau, kad galiu atrasti ką nors nauja. Bet vieną rytą, po to, kai apartamentų šeimininkas parodė grybingesnes vietas („jeigu renkate tokius grybus“), pirmą kartą būdama nerijoje išėjau grybauti. Kadangi nėjau gilyn į mišką, už kelių šimtų metrų nuo Pervalkos sugebėjau rasti vieną kitą lepšį, porą ūmėdžių, kalpokų, šilbaravykį ir daugybę simpatiškų rausvų grybukų, kurie akivaizdžiai buvo valgomi, bet nors grybauju nuo vaikystės ir grybus neblogai pažįstu, šituos mačiau pirmą kartą gyvenime. Atsakymą radau internete. Tokie grybai, pasirodo, yra atėjūnai, invaziniai. Kol kas jie net neturi padoraus lietuviško vardo (tikiuosi, VLKK nesugalvos sukurpti kokio infantilaus deminutyvo) ir vadinami baravykūnais arba balsevičiukais (pagal šeimą, kuri pirmoji pradėjo juos rinkti). Pastarasis pavadinimas gyvesnis, man labiau patinka.

Balsevičiukai prieš keliasdešimt metų pradėjo plisti nerijoje iš Alksnynės ir auga tik nerijoje ir niekur kitur Europoje. Kažkur skaičiau, kad greičiausiai į Lietuvą jų sporos atkeliavo per Klaipėdos uostą, su mediena ar pan. Tai ne tik gražūs, bet ir visai skanūs grybai, tuom gal kažkiek kompensuoja agresyvų plėtimąsi ir kitų grybų stūmimą iš Kuršių nerijos.


Šitų atėjūnų tiek daug, kad netingint ir žinant vietas per valandą galima prigrybauti pilną krepšį, nors pagal paliktus pėdsakus akivaizdu, kad tose vietose grybaujama kiekvieną dieną. Labai nesistengdama, vakarienę susigrybavau per nepilną valandą, kol savaitgaliniai gerų orų gaudytojai stumdė savo mašinas iš sausakimšų parkingų ir skubėjo prie jūros.

Papildymas. Po to, kai įrašu pasidalijau facebook, sulaukiau daugiau įdomios informacijos apie balsevičiukus (ačiū Romui, Agnei, Jolantai, Vaidai).

Grybautojo žinyne užrašytas grybo pavadinimas - raudonasis baravykas. Bet šis pavadinimas toks pat oficialus kaip ir balsevičiukas,  nes taip grybą vadina Neringos gyventojai. Lietuviško mokslinio pavadinimo dar nėra sugalvota

Invazinis grybas jau rastas ir Lenkijoje bei Latvijoje, o (bloga žinia) Lietuvoje jo randama ne tik Kuršių nerijoje, bet ir pušynuose link Palangos ir Šventosios. Tikėkimės, kad toliau nuo jūros klimatas jam nepatiks, būtų gaila, jeigu per laiką išstumtų mums įprastus grybus. 

Dar sako, kad Kuršių nerijos gyventojai renka ir valgo tik kepurėles, nes pagal skonį ir kvapą šis grybas geriesiems neprilygsta. Nors, žinoma, skonio reikalas. Man tai jis buvo visai nieko, bet kitąmet pabandysiu pasikepti kepurėlių su grietinėle.
Nemylėti Nidos skamba kaip šventvagystė, bet taip jau yra. Kai atostogų metu prireikia atvažiuoti su reikalais ar į „Maximą“, pavargstame nuo pavargusių poilsautojų erzelio ir lekiam atgal į intravertiškas Juodkrantės ar Pervalkos ramybes. Nenuostabu, kad iki šių metų nežinojau, kad Nidoje yra švyturys. O šiemet komandiruotėje į „Nida Jazz“ festivalį nukrito kaip aklai vištai grūdas, kaip su Sudervės bažnyčia, arba už didelį smalsumą Dievulis apdovanojo: aptikau atidarytas švyturio duris.



Vieno didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje signalas matomas už 40 kilometrų. Dabartinis bokštas yra gelžbetoninis, su horizontaliomis raudonomis ir baltomis juostomis. Jo krištolo lęšis pagamintas Ukrainoje, Charkovo srityje. Kam reikalingas švyturys Nidos miške ant Urbo kalno? Man tai diletantiškai atrodo, kad veikiau dėl grožio, bet iš tiesų jis įspėja plaukiančiuosius Kuršių nerijos pakrantėmis Klaipėdos link, kad Nidoje giliavandenio uosto nėra ir čia gali prisiglausti tik nedidelės jachtos, žvejų laiveliai ir motoriniai kateriai. 

Radijo signalai siunčiami ištisą parą, o šviesos signalai - tik tamsiu paros metu. Kaip gražu būti naktį po tais signalais... Temstant lempa automatiškai įsijungia, o švintant – išsijungia. Švyturyje yra 6 lempos, bet nuolat šviečia tik viena, kuriai perdegus automatiškai užsidega kita


Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/romantiku-meile-zybsinciam-nidos-svyturiui-neblesta.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy
Užlipau iki paties krištolo lęšio, kur dirbo švyturininkai. Paskutiniai metrai buvo gana nepatogūs, lipti teko kopėtėlėmis. Bet paskui vyrai mandagiai paprašė grįžti atgal į balkoną. Labai malonūs žmonės, kiti gal būtų koja į užpakalį už landumą ir savivaliavimą, o jie taip džentelmeniškai, sako, leiskitės atsargiai.

Ar įmanoma pasidairyti į Neringa iš aukščiau, jei nesi dronas?

Balkonas siaurutis, jame net prasilenkti sunku, fotografuoti per tinklą irgi nepatogu, bet tai koks vaizdas, kai jūra vienoje kadro pusėje, o kitoje marios, ir plaukus košia vėjas.

„Vėtrungė“ man labai graži. Jos smailė iš mūsiškės Lazdynų pusės atrodo aukščio sulig televizijos bokštu kitoje, kur stovi mikrorajono simboliu tapęs „Rytas“, plačiau žinomas kaip „Arklys“. Galima sakyti, kad mums Lazdynuose su menu pasisekė.

Vat įdomu, koks nuošimtis lazdyniečių nutuokia, kad „Vėtrungė“ yra menas? O jei ir nenutuokia, nėra ko stebėtis, nes paprastai menas nelaikomas šiukšliadėžėse (ups, fontanų duobėse) ir pagal galimybes saugomas nuo vandalų.

Kinetinė metalo kompozicija, 1973 m., dailininkas ir skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974). „Vėtrungė“ bene vienintelis Vilniuje viešai matomas (čia be sąlygos, kad tokią apleistą gėda kam rodyti) Valaičio kūrinys, kiti prapuolė kartu su „Dainava“, „Palanga“, „Gintaru“, „Žirmūnais“, „Šaltinėliu“ ir t.t. Valaitis vadinamas ne tik Lietuvos ar SSRS, bet ir Vakarų 7-ojo dešimtmečio modernizmo atstovu. Jo amžininkė ir draugė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė knygoje „Egziliantės užrašai" rašė - „vaidenasi, kad į ūkanotą Lietuvos žemę buvo trumpam užsukęs siautulingas Antikos dievas pažaisti su ugnimi ir iškalti iš vario saulę“. Įspūdinga asmenybė, kultūristas, artistas, gražus vyras, žmogus-legenda. Prieš dvejus metus, minint 80-metį nuo menininko gimimo ir 40-metį nuo paslaptinga vadinamos mirties, buvo darbų paroda, straipsnių, TV laidų, galima susirasti.

Kad ir gražaus praeityje fontano, bet vis tiek duobė, kuri (nereikia turėti iliuzijų) niekada nebeatgims fontanu - ar tai pakankamai teisinga vieta Vėtrungei - klausimas retorinis, kurį nežinau kam adresuoti.
O gal duobėje verčiau priversti žemių ir prisodinti oranžinių gvazdikų?
Nuvažiuoti pasižvalgyti į Bezdonių stotį sugalvojau per pastarąją kelionę traukiniu iš Ignalinos. Galima sakyti, sentimentai pastūmėjo. Studijų metais, šniūruodama šita linija pirmyn ir atgal, Bezdonis buvau išstudijavusi nuo-iki, bet visada tik pro traukinio langą.
 

Betgi pradėsiu nuo Adomo ir Ievos. Verta pasiskaityti straipsnį 150-osios pirmojo geležinkelio Lietuvoje statybos metinės apie Varšuvos-Sankt Peterburgo liniją ir pirmąsias Lietuvoje geležinkelio stotis. Aukščiausios klasės stotys buvo dvi - Lentvario ir Virbalio. Vilnius ir Kaunas buvo tik pirmos kategorijos, na, o Bezdonys su mano gimtąja Ignalina priklausė žemiausiajai ketvirtai kategorijai kaip ir Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Pravieniškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio ir Vilkaviškio. Kiekviena iš jų buvo gerai suplanuotas brangiai kainuojantis kompleksas su techniniais ir pagalbiniais pastatais, depais, vandens bokštais, sandėliais, darbininkų namais ir t.t. Rašoma, kad Bezdonių geležinkelio stotis išlaikė turtingiausią geležinkelio infrastruktūros pastatų kompleksą, kuriame yra išlikęs keleivių namas, du pakhauzai, rampa, keturi geležinkelininkų gyvenamieji namai ir pagalbiniai statiniai.

Rusijos imperijoje Bezdonys išgarsėjo 1908 metais, kai J. Pilsudskio vadovaujama Lenkijos socialistų partijos kovinė grupuotė šitoje stotyje apiplėšė pašto traukinį ir pavogė 200 tūkst. carinių rublių, vežtų į valstybės iždą iš Varšuvos į Sankt Peterburgą. Kovotojų grupėje buvo net trys būsimieji Lenkijos premjerai, bet čia tik tarp kitko.

Neturiu oficialaus patvirtinimo, bet plika akim matyti, kad senoji Ignalinos stotis buvo pastatyta pagal tą patį tipinį projektą kaip ir Bezdonių. Tas pats stoties pastatas, privažiavimo žiedas priešais, beveik identiški mediniai geležinkelininkų namai. Stotis buvo seniausias pastatas Ignalinoje į rytus nuo Ignalinos palivarko, nuo jos prasidėjo medinių namelių Ignalinos gyvenvietė.





Į Bezdonis šįkart nuvažiavau su mašina. Stotį radau nesunkiai pagal iki skausmo pažįstamus senus rudus geležinkelininkų namus. Paskutinis traukinys buvo pravažiavęs prieš pusvalandį, o kitas turėjo važiuoti tik už dviejų ar daugiau valandų. Stotyje buvau viena su visu savo deja vu jausmu, neskaitant dviejų darbuotojų, viena iš kurių buvo stoties viršininkė ir jos paprašiau leidimo fotografuoti, nors nieko ypatinga ir nefotografavau, tik sentimentus. Sakau, esu iš Ignalinos ir dar prisimenu.

Tai turėjo būti apie 1981-82 metus. Rajono centras, dideli keleivių srautai, daug vasarotojų iš Leningrado ir pan. (buvau dar visai vaikas, tad vienus kitus metus plius minus galiu suklysti). Kaimynų sūnus pasakojo, kaip eidavo į griaunamą stotį ieškoti medinių raižytų detalių.


Jeigu Ignalina dabar sugalvotų kurti muziejų, seniausias miesto pastatas liko geležinkelio vandens bokštas, įrengtas 1872 metais.

Būdami Ignalinos stotyje, nepatingėkite paeiti kelis žingsnius Vilniaus pusėn, kur trinkelėmis grįstame buvusiame privažiavimo žiede stovi medinis kryžius iš čia į Sibirą išvežtiems tremtiniams. Man tai pats gražiausias kryžius ir paminklas tremtiniams iš visų matytų Lietuvoje, jį sukūrė mano klasioko Žilvino tėvelis skulptorius Juozapas Jakštas. Tai va, priešais tą žiedą ir stovėjo senoji geležinkelio stotis, kaip du vandens lašai panašį į Bezdonių.
Nuo šiandien jau vasarosiu ramiau, paranojiškai nebetikrinsiu orų prognozių artimiausių dienų rytams ir nelauksiu kas vakarą piloto skambučio, kad iš naujo derintume laiką.

Balionui tinkamas oras, įskaitant vėją ir debesuotumą, Lietuvoje gali būti iššūkis. Skrydį gavau kaip išsvajotą gimtadienio dovaną ir jis galėjo būti tik rytinis. Pradėjau rūpintis tik liepą, kai norinčiųjų skraidyti nors tvenkinį tvenk. Ir galiausiai, pas mus kažkodėl visi skraido poromis, o tiems, kurie po vieną, gali tekti palaukti antro tokio paties vieno, kad krepšys būtų užpildytas nei per daug, nei per mažai. Tiek malonių organizacinių smulkmenų.

Naktį labiausiai bijojau... pramiegoti. Turėjome kilti septintą ryto, rinkomės prie barbakano, o vargeli, pusę septynių. Pilotas Romanas Mikelevičius mane nukreipė į didesnįjį iš dviejų kompanijos balionų, kurį pats ir pilotavo. Atsidūrus krepšy visos baimės ir nerimai išgaravo. Buvome sustatyti į vietas, aiškiai nurodyta, kur įsikibti, dar sumušiau rankomis su žemėje likusiu oreivių komandos nariu, kuris paskui atvažiavo mūsų paimti, ir...


Kad tik nenustočiau kvėpuoti nuo gerumo, kad oras viršuje padūmavęs kaip nuo rasos ir kvepiantis kaip prie jūros. O vaizdai vaizdai... Bastėja tikrai puiki vieta kilti, kad balionas praskristų virš pačių pačiausių vietų.

Žmonės apačioje skuba, į viršų retas pažiūri ir, žinoma, nemato, kad mes jiems mojuojame. Įdomu buvo stebėti, kaip stotelėse išlaiko "saugų" vienodą dviejų-trijų metrų atstumą vienas nuo kito. Senamiesčio statybų katlavanai, paslaptingas Šeškinės ozas, abiejų mūsų nacionalinių stadionų liūdesys, sporto rūmų linkiai, triušių ūkis Fabijoniškėse, senojo sąvartyno prie S. Nėries gatvės kontūrai, trys stirnos Vilniaus priemiesčiuose, vandenų akys, nemaniau, kad Vilniuje tiek visokių kūdrų, net mano mylima Misionierių bažnyčia, kuri liko šiek tiek šone, bet vis tiek - kaip ant delno.

Vienu metu dispečerė paprašė pažemėti, kad netrukdytume besileidžiančiam orlaiviui, kuris leidosi palei Nemenčinę kilometro aukštyje.

Žemėjant atsirado negero vėjo ir pilotas užsiminė, kad nusileidimas gali būti nemalonus, bet viskas buvo lyg ir ok. Dvi stirnas išbaidėme. Nusileidome į nušienautą lomelę tarp naujojo ir senojo Ukmergės kelių, nepraleisdami progos prisiminti istoriją apie garsųjį mūsų piloto skrydį su seru Richardu Bransonu, kai arši ponia išvijo juos lauk iš ganyklos. Mūsų krepšys kelis kartus susilietė su žeme, kelis kartus pašoko į orą, vieno tokio trenkimosi metu susimušiau ranką, paskui galutinai virto ant šono, o mano skrydžio draugai lėėėtai ir juokingai visi suvirto ant manęs.

Kaip ir pridera po pirmojo skrydžio, pilotas Romanas su komanda pakrikštijo mus ugnimi pasvilindami plaukus, šampanu juos gesindami, ir su žeme. Gavome pirmo skrydžio diplomus. Patiems baliono susivynioti nereikėjo, bet draugiškai pasėdėjome ant maišo, kad visas oras išeitų ir suspaustas kupolas lengvai tilptų į priekabą. Devintą ryto buvome pristatyti atgal į miestą.

Trumpas fotoreportažas iš skrydžio. Kad man ne paskutinio, faktas.















Vilniaus universiteto Botanikos sodas Kairėnuose surengė nedidelę edukacinę nemokamą ekskursiją „Kai žydi alyvos“. Iš 10 ponių tik dviese buvome ne garbaus ir labai garbaus amžiaus.

Alyvų kolekcija, vadinama alyvų kalnu, VU botanikos sode įkurta 2002 metais. Šiuo metu botanikos sode auga apie 150 pavadinimų alyvų. Europą alyvos pasiekė šešioliktame-septynioliktame amžiuose, savaime jos auga Pietryčių, Centrinėje ir Pietų Europoje bei Rytų Azijoje. Labiausia dekoratyvios Syringa vulgaris - paprastosios alyvos. Dauguma veislių kilo būtent iš jos. Pirmieji alyvų selekcininkai buvo prancūzai tėvas ir sūnus Victoras ir Emilis Lemoine'ai, kurie nuo 1878 iki 1950 metų išvedė daugiau kaip 200 veislių, dauguma jų pateko į pasaulinį aukso fondą. Nuostabių jų išvestų alyvų yra ir Kairėnuose.

Taip pat čia daug Sovietų Sąjungoje išvestų alyvų. Kai kurių pavadinimai labiau tiktų kombainams ar partiniams būreliams. Nenustebkite radę alyvas „Znamia Lenina“, „Sorok Let Komsomola“ arba „Ogni Donbasa“. Pastarosios, beje, buvo vienos iš grupės favoričių pagal grožį kartu su „Krasavitsa Moskvy“.

Man labiausiai patiko kraštovaizdžio architekto „Edouard Andre“ vardu pavadinta veislė ir „Katherine Hawemeyer“ alyvos, kurių pavadinimo kilmės dar neišsiaiškinau.

Keletas vaizdų su veislių pavadinimais. Pirmoji, „Palibin“, auga ne alyvų kalne, o šalia informacijos centro. Tai vėlyva veislė, todėl dar nebuvo pražydusi.

Palibin žydinti alyva iš Vilniaus botanikos sodo
„Palibin“
Alyvų kolekcija VU botanikos sode
Alyvų kolekcija Kairėnuose
Ogni Donbassa alyvos
„Ogni Donbasa“
Buffon alyvos Kairėnuose
„Buffon“
Alyva Krasavitsa Moskvy
„Krasavitsa Moskvy“
Baltos alyvos
„Mme. Lemoine“ - skirta žmonai, nuostabios baltos alyvos
Primrose alyvos Kairėnuose
„Primrose“
Violetta žydinčios alyvos
„Violetta“ 
Žydinčios alyvos
„Sorok let komsomola“
Chmurka alyvos
„Chmurka“ 
Alyvos Kairėnuose
„Znamia Lenina“
Edouard Endre alyvos
„Edouard Endre“, mano favoritės
Dwight D. Eisenhower alyvos
Labai vyriškos „Dwight D. Eisenhower“
Valentina Grizodubova alyvos
„Valentina Grizodubova“
Katherine Hawemeyer alyvos
„Katherine Hawemeyer“
Žydinčių alyvų krūmas
Dvispalvės latviškos „Gaistošais Sapnis“

Informaciją apie būsimus renginius labai verta sekti pagrindiniame Botanikos sodo puslapyje