Type Keyword and Press Enter to Search
×

Camino baravykas

 

Dviem etapais atėjusios iš Kauno į Prienus, čia grįžome po dviejų savaičių. 2021 metų vasaros karščiai jau buvo nuslūgę, juos pakeitė vėsa ir lietus.

Kadangi nakvynė Punioje gana problemiška ir įmanoma, atėjus iki Punios, tą pačią dieną grįžti į Vilnių, nutarėme eiti tik vieną etapą. Iš ryto automobiliu atvažiavome iki Prienų, palikome jį miesto centre. Iš anksto internetu buvome nusipirkusios autobuso bilietus iš Punios kryžkelės atgal į Prienus. Autobusas važiuos dideliu lankstu persėdant Alytuje, bet tai jokia problema, svarbiausia susiplanuoti laiką ir nepavėluoti į Punią. Važiuojant viešuoju transportu, būtų kur kas patogiau į Vilnių grįžti iš Alytaus.

Orų prognozės žadėjo maždaug 50 proc. lietaus tikimybę, todėl tikėjomės, kad jeigu kiek ir palis, tai nedaug. Iki šiol mus visus dvylika etapų lydėjo net per geras oras. Vis dėlto bevažiuojant į Prienus nuotaika bjuro kaip ir oras. Visą dieną lynojo — nestipriai, bet pačiomis įvairiausiomis formomis ir kryptimis. Spjovėme tad į piligrimišką įvaizdį ir skleidėmės skėčius. Visą dieną eiti po dusinančiais ir čežančiais celofano apsiaustais būtų buvę nemalonu. Kelnės ir kojos patapo kiaurai šlapios, bet čia jau nieko nepadarysi.

Taigi išeiname iš Prienų, pereiname Greimų tiltu per Nemuną ir sukame kairėn į Žvėrinčiaus mišką. 

 

Camino Nemunas Prienai
Greimų tiltas — įamžinant Juliaus Greimo ir jo garsiojo sūnaus Algirdo Juliaus Greimo atminimą.

Koplytėlė medyje Camino

Tai buvo komfortiškiausia kelio atkarpa. Išlakūs medžiai, drožiniai, net pavėsinės, jeigu nebūtų tokios šlapios ir būtų galima padėti kur sėdynes — eini, širdis dainuoja. Mūsų atveju dainavo ir kojos, kol kas tvirtai stovėdamos ant žemės, o ne molyje. Birštone pirmiausia užsukome į bažnyčią, paskui turizmo informacijos centre gavome antspaudukus į piligrimų pasus, kurių nebuvo kur gauti nenakvojus Prienuose, ir patarimą, kur netolimais pavalgyti. 

 

Vaižgantas Biršone

Žvakutės Birštono bažnyčioje

Po trumpo atokvėpio ir pietų kavinėje vardu „Sala“ skubėjome palikti Birštoną, nes mūsų dar laukė apie dvidešimt kilometrų iki Punios. Kadangi visą kelią lijo ir tiesiog visiškai nebuvo kur atsisėsti, mes nuo Birštono iki pat Punios kryžkelės, niekur neatsisėsdamos ir nesiilsėdamos, visus tuos dvidešimt kilometrų, galima sakyti, „atbėgome“ — juokais sakėme, kad lyg Asadauskaitė (kuri kaip tik išvakarėse atbėgo į savo sidabrinį finišą Tokijuje). 

 

Camino Lituano pakelė


Už Birštono link Nemajūnų pasukus į laukus, kojos jau smigo į purvynus ir molynus. Čia pirmą kartą ir pastebėjome vienišo ėjiko pėdsakus. — „Camino“ eina“, konstatavo sesuo. Stipriau ir silpniau matomi, tie pėdsakai rasdavosi iki pat Punios. Kelio žymėjimas šiame etape dar nespėtas atnaujinti, todėl kai kurie ženklai išblukę, kiti ir nulaužti ar sunykę nuo laiko naštos. Etapo žemėlapis iš etapo aprašymo buvo didelė paspirtis paklydimų prevencijai, gelbėjo ir paklydus tuoj už Moibelių, kai nepastebėjome nulaužto kelio ženklo dešinėn link Nečiūnų. 

 

Ražiena
 

Už šitos ražienos pasukus laukė pats sunkiausias ruožas per lietuje visiškai ištežusį molyną, kuriame buvo didžiulė rizika paslysti ir nugriūti į molį arba su visa nuošliauža nusiristi nuo kalno. Negaliu apsakyti, kaip džiaugėmės, kai kojos pasiekė asfaltą.

Puikioji Nemajūnų bažnyčia ir lietuje atrodo kaip pasakų pilis. 

 

Nemajūnų bažnyčia

Net jei būtų buvusi atidaryta, kažin ar būčiau drįsusi tokia purvina, kelnių klešnės molyje, apie batus net nekalbu, įkelti į ją koją. Negalėjome nei prisėti, nei pritūpti, tad paleidome akis ir širdis kiek pasiganyti ir vėl į kelią.

Išėjus iš Nemajūnų, netrumpa atkarpa veda per nuostabų pušyną. Kokiai minutei lietus nustoja, bet tuoj ir vėl pradeda „purkšti“ į veidus ir tenka vėl skleisti skėčius. Baravykas taip ir lieka neišrautas, voveraičių miškai — nepatikrinti. Skuodžiant per pušyną nuovargis jau kerta per kojas ir nugaras. Išėjus iš miško, rodos, tuoj tuoj pasimatys Punios piliakalnis, tačiau tai tik miražas vietinių kalvelių ir vienkiemių pavidalu. 

 

Senos pašto dėžutės Nemajūnuose
Liūdnos pašto dėžutės Nemajūnuose

 

Miškas

 

O kai pagaliau tolumoje pasimato Punios stogai, išvystame ir savo kolegos piligrimo, jau labai sunkiai ir lėtai velkančio kojas, siluetą. Nesivijome — Punioje žmogus pasuko nakvynės vieton, o mes pasiklausinėjome, kuria gatve nueiti iki Punios kryžkelės. Taip ir likome nesupratusios, kodėl autobusai užvažiuoja į tokias Stakliškes ir Jiezną, o Punioje iki tarpmiestinių autobusų reikia kulniuoti net kelis kilometrus. Neturintiems automobilių turėtų būti visai kaput.

Beartėjant link stotelės dangus giedrijosi. Pirmas dalykas, ką padariau palaimingai atsisėdusi po stotelės stogu, tai persimoviau sausas kojines ir pasikeičiau batus, laimei, turėjau atsarginius. Paskui jau Vilniuje visus batus sumetėme į skalbimo mašiną. Iki Alytaus nuvežė šiltas sausas mikroautobusas. Alytuje teko apie pusvalandį palaukti. Šlakas kokio šilto viralo būtų buvęs pats tas džiovinant ant savęs perdrėkusias drapanas, bet kavinė nedirbo. Autobusas iš Alytaus į Prienus vežė kitu Nemuno krantu — tokiu būdu pirmą kartą bent jau per autobuso langą pamačiau Balbieriškį.

Į Vilnių grįžome gražiame saulėlydyje, lyg lietaus nė nebuvę. Šiame etape nuėjome 23,4 km, iš viso „Camino Lituano“ per trylika etapų — 374 km.

FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

Komentarų nėra: