Type Keyword and Press Enter to Search
×


Praėjusiais metais su „Camino Lituano“ keliu atsisveikinome prie Dambavos bažnyčios netoli nuo Burbiškio, užbaigusios Rozalimo-Burbiškio etapą. Priminsiu, kad mes su sese kelią pradėjome 2019 metais nuo tuomet pirmo sužymėto etapo Paberžės ir nuėjome iki Pažaislio, o 2020 metais iš naujo pradėjome nuo kito pirmu tapusio etapo Žagarės ir atėjome iki Burbiškio. Plačiau apie kelią, kuriuo einame: Camino Lituano — Tavo kelio pradžia.

Mes gyvename skirtinguose miestuose, einame pagal galimybes po vieną ar du etapus tik savaitgaliais, tad esame priklausomos ne tik nuo savo darbo-atostogų grafikų, bet ir susisiekimo galimybių.

Pernai vasarą dar turėjome vilties nueiti bent porą etapų rudenį, bet 2020 metų spalį pradėjo liepsnoti koronos židiniai, Lietuva užsidarė į karantiną, o skiepai nuo COVID-19 buvo tolima svajonė, tad viskas nusikėlė į 2021 metų vasarą.

Iki šiol liko nenueiti du etapai tarpe tarp Dambavos (Burbiškio) iki Paberžės, kur mūsų kelias prasidėjo. Pirmiausia dėl, tikiuosi, laikino nakvynės vietų trūkumo. Palapinėje pastarąjį kartą bandžiau miegoti ankstyvais studijų metais, tai buvo kančia, ir nors girdžiu, kad šiuolaikinės palapinės yra nepalyginamai patogesnės, kol galėsiu, tol jų vengsiu. Antra — joks viešasis transportas į Paberžę ir iš jos nevažiuoja, todėl vienintelė išeitis būtų susitarti su artimaisiais, kad kas nors sekmadienį atvažiuotų į Paberžę mūsų paimti, tačiau kol kas tokios galimybės nebuvo. Palikome šią „spragelę“ kelyje kitiems metams ir nutarėme negaišdamos laiko tęsti ėjimą nuo Pažaislio, kur mūsų kelias baigėsi 2019 rudenį.

Išties mūsų „Camino“ atrodo kiek eklektiškai, lyg „sujunk taškus“ arba „surink puzzle“, kasmet atsiranda vis naujų etapų, bet vieną dieną vis tiek pasieksim Seinus.

Šiemet į kelią išsiruošėme gana vėlai, tik liepą. Pirmu kartu sujungėme du etapus Pažaislis-Daukšiagirė ir Daukšiagirė-Prienai. Logistiškai viskas atrodė taip: šeštadienį iš ryto traukiniu atvažiavome iš Vilniaus į Kauną, 5 troleibusu nuo Kauno geležinkelio stoties prieigų nuvažiavome iki paskutinės stotelės prie Kauno HE, iš ten, nebeužsukdamos į vienuolyną, palei hidroelektrinę perėjome tiltu į Panemunę ir nukulniavome iki Daukšiagirės, kur buvau iš anksto užsisakiusi nakvynę, vakarienę ir pusryčius. Sekmadienį nuo Daukšiagirės nuėjome iki Prienų, sėdome į autobusą ir vakare pasiekėme Vilnių.

Šis pasakojimas bus apie šeštadienio ėjimą nuo Pažaislio iki Daukšiagirės. Prisipažinsiu, tai buvo nemieliausias etapas iš visų iki šiol eitų. Pradžioje mus apšaukė 5 troleibuso vairuotoja, nes mes per lėtai supratome, kur/ką nuskenuoti su Kauno transporto aplikacija „Žiogas“, kuri apskritai pasirodė ne itin reikalinga, nes Kaune bilietą, pasirodo, buvo galima nusipirkti ir iš pačios vairuotojos. Beišeidamos iš Kauno priemiesčių Rokeliuose užsukome papietauti į tinklinę degalinę, iš kurios mus, įpusėjusias sumuštinius su kava, norėjo išvaryti, sako, degalinėje viduje valgyti negalima, gerai, kad kita darbuotoja teigiamai susigaudė reikalavimuose, antraip būtų tekę su nuvalgytais maistais ir nugerta kava glaustis pavėsyje po kokiais šiukšlių konteineriais, nes aplinkui jokio medelio.

Eiti teko karštą dieną, visą laiką veidu į saulę. Nemažai judrių kelių ir žvyrkelių, žemės ūkio technikos. Vietos lygios, akių nėra kur paganyti, tiesiog eini eini ir eini. „Kokią Lietuvą turim, tokią ir tenka eiti“, toks buvo mano saviguodos „perliukas“. Nuo nudegimų gelbėjo plonytės besvorės skraistės, kokias paplūdimyje naudojame kaip pareo — jomis dengėme ir rankas, ir galvas, ir veidus. Tokie į burkas panašūs „kostiumai“ nelegalų invazijos kontekste kiek gąsdino kai kuriuos pravažiuojančius vairuotojus. Buvo, kas iš toliau pristabdė ir, matyt, bandė įvertinti, ar jau reikia skambinti 112, kad mus susemtų, ar dar ne. Bet daugelis vairuotojų žvyrkeliais dūmė nestabdydami, keldami dulkių debesis, tai irgi nepridėjo komforto.

Keletas ryškesnių etapo momentų.

Kauno hidroelektrinė. Akys tepailsi į vandenis ir aplinkinius miškus, nes to gerumo paskui nebelabai bus.
 


 
Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Neorenesansinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1859 metais. Bažnyčioje vyko krikštynos, tad durys buvo atvertos ir šiaip praeiviams. Vieta pailsėti prieš laukiantį ilgą kelią.
 


Šiame etape fotografavau nedaug. Keletas tipiškų vaizdų — technika, laukai, žvyrkeliai.







Margininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Užrakinta, bet kokia laimė, kad ji yra kelyje. Pavėsyje ant bažnyčios laiptų pasėdėti ir pailsinti kojas buvo prabanga. 

 
Nuo Margininkų iki pat Pakuonio laukia ilga ir kaitroje itin valią ugdanti atkarpa.

Paties etapo žymėjimas neseniai atnaujintas, tad niekur nepaklydome ir nepasimetėme, nors kurį laiką tekdavo eiti kone užsidengus veidą.

 


Likus kilometrui kitam iki Daukšiagirės yra Pakuonis, didelė ir jauki gyvenvietė. Kitu kartu jai būtų galima skirti daugiau laiko, šį kartą tik užėjome į parduotuvę vandens ir „ko nors skanaus“. Norintiems ar galintiems eiti tik vieną etapą ir negalint nakvoti Daukšiagirėje verta pasitikrinti susisiekimą būtent iš Pakuonio su Kaunu ar Prienais.

Daukšiagirėje dvaro bravoro menę radome nesunkiai. Buvau užsisakiusi dvivietį kambarį, bet kadangi visoje nakvynės vietoje iš keliauninkų buvome tik dviese, mums atiteko kambarys su net keliomis lovomis ir, kas svarbiausia — su langu į šiltą ir tylią liepos naktį. Aukšte taip pat buvo dušas ir tualeto kambarys, duoda rankšluosčius. Vakarienė, atsižvelgiant į tai, kad nevalgau mėsos, vienai buvo patiekta mėsiška, kitai ne, o pusryčiams galėjome rinktis iš kelių karštų variantų. Ir vakarienė, ir pusryčiai buvo gardūs, naminiai. Kelyje pripratus prie negudraus meniu duona plius sūris plius pomidoras Daukšiagirėje jaučiausi net kažkaip nepatogiai dėl gerumo.

Etape nuėjome 28,8 km. Iš viso „Camino Lituano“ — vienuolika etapų, 324,8 km.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

Komentarų nėra: