Type Keyword and Press Enter to Search
×


 

Antroji dviejų etapų Pažaislis-Daukšiagirė ir Daukšiagirė-Prienai diena. Kaip minėjau ankstesnio etapo aprašyme, išvakarėse traukiniu atvažiavome iš Vilniaus į Kauną, 5 troleibusu nuvažiavome iki paskutinės stotelės prie Kauno HE ir nuėjome etapą iki Daukšiagirės, o sekmadienį — nuo Daukšiagirės iki Prienų. Nakvojome Dvaro bravoro menėje (nakvynė kainavo 10 Eur žmogui, dar po 10 Eur sumokėjome už vakarienę ir pusryčius). Galint ar norint eiti tik vieną etapą (iki Daukšiagirės ar nuo jos) reiktų pasižiūrėti susisiekimo galimybes su netolimais esančiu didesniu Pakuoniu, kurį praeiname etapo pabaigoje. Taip pat Pakuonyje iš anksto patartina nusipirkti vandens arba papildyti jo atsargas Daukšiagirėje.  


Žadintuvą Daukšiagirėje nustatėme septintai ryto. Daug piligrimų į kelią išeina anksti, su rasa ir vėsa. Bet einant po ilgų darbo savaičių, krūpčiojant nuo negudrios nuosavo žadintuvo melodijos, savaitgalį norisi bent jau suteikti sau tokią iliuziją — „prabusti be žadintuvo“. Vakare sumigus kone su saule, žadintuvą pavyko aplenkti, ir po pusryčių į kelią išėjome aštuntą. Buvo nekaršta, bet saulė nieko gero nežadėjo. 

 



 

Etapas nuo vakarykščio skyrėsi kaip diena su naktim. 

Šiandien mumis po kairei didelę kelio dalį lydėjo Nemunas. Kartais pasirodydavo visa upė, kitąkart tik bangelių raibuliavimas už medžių, bet Nemunas lietuvio širdį užlieja kaip balzamu ant širdies. 

Šiandien etapas daug žalesnis, įvairesnis ir nepalyginti pavėsingesnis. Didelė jo atkarpa eina mišku — ne šiaip mišku, o ūksmingu pušynu, per Nemuno kilpų regioninį parką. 
Man rodos, tai buvo pirmas toks miškingas ir ūksmingas etapas Kelyje nuo pradžios pradžiausios.

Ir sutikti žmonės — lyg pušynai, smėlis ir Nemunas turėtų kokią įtaką, bet sutikti žmonės sveikinosi, atsakė į pasveikinimus, kelis kartus siūlėsi pavežti. Jaučiausi kaip įžengusi į savus pušynų ir smėlio kraštus. 
 

 
Ten už medžių — teka Nemunas. Ir taip ne vieną kilometrą.

 
Šiame etape žymėjimas atnaujintas ir aiškus. Nuo Prienų bus kiek daugiau pablukusių ar laiko bei gamtos įveiktų ženklų. 


 
Iš liūdnesnių — vėl ėjome stodamos rimčiau pailsėti tik vieną kartą. Nors miške pavėsio buvo apsčiai, bet karštą dieną pulkai sparvų tykojo šiltakraujų aukų ir per visus drabužius kalė be gailesčio, tik einant kiek mažiau. Viena pievutė su vaizdu į Nemuną rodėsi ideali vieta ištiesti kojas, bet čia šimtai į vapsvas panašių skraidūnų ėmė lįsti iš savo landelių pievoje ir mikliai išginė neprašytas viešnias.

Artėjimą prie Pociūnų iš tolo išduoda lėktuviukų gausmas danguje. Jau išėjus iš miškų, tolstant nuo Nemuno ir artėjant prie Pociūnų aerodromo, prieinamas Važatkiemis ir nuoroda į Justino Marcinkevičiaus tėviškę. Iš tolo panašu į žmonių gyvenamą sodybą. Po dešinei plyti Pociūnų aerodromo pievos. Nors nuo kelio nesimato, bet aerodrome veikia paprasta kavinė, kur po skėčiais buvo galima pailsėti, pavalgyti. Aerodromo teritorijoje žmonių daug — ilsisi, valgo, vaikai turškiasi pripučiamame baseine, stovi palapinės. Sako, kai kurie skrydžių laukia. 
 


 
Buvo sekmadienio popietė. Nuo Pociūnų miškų neliko, perėjome į morališkai sunkesnę žvyrkelio atkarpą. Džentelmenai sustojo pasisiūlyti pavežti, bet paklausę, kur einame, konstatavo — Prienai jau visai netoli. Už kelių kilometrų miestas jau atsiveria nuo kalno. Įžengiame į jį man jau pažįstamu keliu palei Nemuną, kuriuo ėjau kadaise „Trenkturo“ žygyje. Trumpam stabtelime aikštelėje ant Nemuno kranto, tuomet palei namų ir gyvatvorių šešėlius nuslinkome iki Prienų autobusų stoties. 

Už pusantros valandos buvo autobusas į Vilnių, lėtas, užvažiuojantis į Biršoną, Jiezną, Stakliškes ir Trakus, sekmadienio vakarą bestovįs ilgoje spūstyje nuo Trakų į Vilnių. Jau kitame etape, šlapios ir pervargusios, slinkdamos iš Punios į jos autobusų stotelę „Punios kryžkelė“ už trijų kilometrų nuo miestelio, stebėjomės, kad į Punią autobusas kažkodėl neužvažiavo. Apie tai — kitame įraše.

Tuo tarpu šiame etape nuėjome 25,8 km, iš viso „Camino Lituano“ per dvylika etapų — 350,6 km.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

Komentarų nėra: