Type Keyword and Press Enter to Search
×
Girtuoklių kalėjimas


Apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ išgirdau tik kai mano dukra gimnazijoje mokėsi lietuvių literatūrą. Bestudijuojant universitete, kai atsidarė specfondai ir sprogo leidyba, atsivėrė galimybė skaityti geriausią literatūrą, bet tik ne „Tūlą“, nes tuo metu ji tiesiog dar nebuvo išleista. „Tūlą“ užpernai Kalėdų proga man padovanojo draugė, kuriai, matyt, nusibodo laukti, kol aš pati imsiuosi veiksmų, nes į gimnazijos programą įtraukta knyga man kažkodėl atrodė turinti būti beviltiškai nuobodi. Stereotipai! Ir žinot ką? Įsimylėjau aš tą „Tūlą“. Jeigu reiktų vienu sakiniu apibūdinti, tai bene poetiškiausia — kaip bebūtų keista, turint omeny, kad tai proza — ką ir kaip vyras rašė apie moterį lietuvių literatūroje. Savo kartos žmonėms, kurie augo be „Tūlos“, sakau – būtinai paskaitykite, o paskui galit pasivaikščioti po Vilnių, kur kiekvienas šaligatvis iki perklojant trinkelėmis buvo protagonisto nuvaikščiotas.

Keletas pastabų prieš

Ant naujausio — mano turimo — „Tūlos“ leidimo viršelio — gražios moters nuotrauka. Ji — Gražina Jaronytė, Tūlos prototipė, realiai gyvenusi ir rašytojo gyvenime buvusi moteris. Jeigu esate iš tos senamadiškos kartos, kurie dar turi kantrybės lėtiems dokumentiniams filmams, pažiūrėkite šį, sukurtą tuoj po rašytojo mirties.


O dabar į kelionę. Vaikščiojome vasarį, pradėjus tirpti sniegui, dėvėdamos kaukes. Kiek spėjome apeiti, kelionę pradėjusios nuo geležinkelio stoties, tiek. Nuo geležinkelio stoties pradėjome todėl, kad ten buvo patogu susitikti, o baigėme Vokiečių gatvėje. Visas maršrutas plius minus bus apie dvylika-trylika kilometrų.

Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir Vizičių vienuolynas Rasų g.

Visą sovietmetį čia veikė pataisos namai, kurie buvo iškelti tik 2007 metais. Girtuoklių kalėjimas, iš kurio protagonistui atsiverdavo bažnyčios kupolo užstojamas sostinės vaizdas. 

Vaizdas į Vilnių nuo Vizičių vienuolyno

Užupis. Namas su apside

Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių — dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu.
Namas su apside

Atėjome į Užupį pastaruoju, o ši nuotrauka daryta nuo betoninio.

Bernardinų bažnyčia

Namas su apside lieka kairėje, o dešinėje atsiveria Bernardinų bažnyčia.
Nuo Bernardinų bažnyčios patraukėme per visą Užupį Užupio, o po to Polocko gatvėmis, užsukome prie šventojo Baltromiejaus bažnytėlės.

Kur buvo Negyvėlių namai?

Tie, visai netoli Baltojo Skersgatvio ir Polocko linijos? Bjaurus silikatinių plytų pastatėlis, visuomet aklinai uždarytais, iki pusei baltais dažais nuteptais langais. Kažkur čia turėjo būti iki morgą iškeliant į Šiaurės miestelį, visai šalia pasukant link Bernardinų kapinių. Morgo vietą Užupyje daugiau ar mažiau galima lokalizuoti, bet Aurelitos Bonopartovnos rausvojo lango ant kalvos, jos namų, pro kurių vonios langą morgas matėsi, kol kas nepavyko. 

Toliau palei Žvirgždyno gatvę užsukome į Bernardinų kapines

Žvirgždyno gatvė
Per visą vaiduokliškai apšviestą Užupį, pro alumi ir urinu trenkiančias tarpuvartes ir jose stoviniuojančias tarpuvartes patraukėm į nuošalią Žvirgždyno gatvelę šalia Bernardinų kapų — tai čia, drėgnam pusrūsy, palinkęs prie savo grafikų, dūmais ir arbatos garais kvėpavo Valentinas. Užsukęs pas jį, beveik visuomet pagalvodavau, kad už keliolikos metrų tokiame pačiame gylyje jau suirusiuose karstuose guli garsūs Universiteto profesoriai, prancūzų ir lenkų generolai, devynioliktojo amžiaus dvasiškiai, advokatai ir net geležinžmogio Felikso motina — ir ant jos kapo kryžmuo.

Bernardinų kapinės

Meluočiau sakydama, kad kapinėse labai stengėmės rasti tą kapą — šlapi paminklai pernelyg slėpė vardus, o takai per pusnis buvo išminti labai fragmentiškai. Gal kitą kartą.

Drugelių kapinės

Nežinia, kiek reali, bet tikrai literatūrinė Vilniaus vieta, lokalizuotina ana šitose kalvose už Olandų gatvės link Laidojimo namų. Draugė buvo ne itin linkusi tikėti versija, kad mistinės Drugelių kapinės ne vieno rašytojo kūryboje atsirado iš nieko — spėliojo, kad galbūt jų idėja kaip nors susijusi su senosiomis Žydų kapinėmis Olandų gatvėje. Galbūt?

Drugelių kapinės

Olandų gatvė ir „Rytas“

Leidžiamės vis taip pat grėsmingai urzgiančia Olandų gatve — pro trianguliacinį bokštą kalvos viršūnėje, pro „lenkiškos“ architektūros politechnikumą... tiesiai į amžinąjį „Rytą“ [...].
Šilumos ir reliatyvios ramybės salelė nejaukiame, alkaname, padrėkusiame mieste, cituojant Kunčiną. „Maxima“ iš čia jau išsikraustė, dabar parduoda vyną, tyčia nesugalvotum.

Vasaros gatvė, Antrasis skyrius

Nebėr ko slapukaut: Antrasis skyrius buvo menkai užmaskuota alkoholikų gydykla – ligonlapyje būdavo dažniausiai įrašoma, kad tokiam ir tokiam žmogui yra sutrikusi centrinė nervų sistema.
Į ligoninės teritoriją negalima eiti, nors vartai nėra užrakinti. Sniegui nutirpus, norėtųsi užlipti į staigų eglėtą šlaitą Rytų pusėje, nuo kurio turėtų vertis slėnis į mistines Drugelių kapines.

Vasaros gatvė

 „Rotonda“

Gedimino kalno papėdėje, kur nuo Antakalnio žiedo nusileidome T. Kosciuškos gatve palei Kalnų parką. Protagonisto tuo maršrutu irgi nemažai vaikščiota.
Jau nebelyja, sakau, aplink „Rotondą“, nuo kaštonų ir žolės kyla šiltas garas, protmaišiai ir vagabundai prakriko, kad po pusvalandžio čia vėl sugrįžtų. Iš kur tu, Tula? Koks angelas tave čia atskraidino?
Rotonda

Pani Daševskos namai

Daševskių urvas šalia Panos Marijos Ramintojos, kuriame 1967 metų rudenį glaudėsi Almae Matris Vilnensis humanitarai buvo šiuose namuose.
Jau praradęs „Tūlą“ (argi aš ją kada nors buvau įgijęs?) visai netikėtai patyriau, kad tame pačiame kambariūkštyje kur mudu su kolega Četru kitados stūmėme smagias pusbadžio dienas su kiemo katėm, po grindim šmirinėjančiom žiurkėm, čia raudančiu, čia kvatojančiu Tadeku, taigi tame pačiame urve, berods, 1907 metais gyveno Čiurlionis, vienintelis oficialiai (net rusų!) pripažintas mūsų tautos genijus...
Deja, į M. K. Čiurlionio namus patekti ir pamatyti kambarį, kurį nuomojosi mūsų tautos genijus, šiuo metu dėl karantino neįmanoma. Bet galbūt pasiseks, kaip mums, pamatyti neoficialiai siauriausią bevardę Vilniaus gatvę prie M. K. Čiurlionio namų. Reikia pasukti į dešinę ir, jeigu nebus užrakinta (tai yra privati valda, todėl ne visada pasiseka), pereiti tokiu kaip tuneliu tarp namų, ir kairėje pamatysite.

ŠMC ir TSPMI

Baigėme savo kelionę Vokiečių gatvėje, prie Šiuolaikinio meno centro kavinės, arba Parodų rūmų kavinukės. Šalimais, Vokiečių gatvėje 10, yra dar vienas „Tūlos“ adresas — jeigu jis atitinka Muziejaus g. 10 anais laikais, tai čia buvo įsikūrusi plėkais ir virtuve dvelkianti kavinė „Daina“, nebrangi, pošvarė, su mažyčiu baru ir visuomet kauštelėjusiu rūbininku. Bet šis adresas yra iš internetų, aš pati tokios „Dainos“ neprisimenu, tad galiu ir klysti.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

Komentarų nėra: