Type Keyword and Press Enter to Search
×
Skaistkalnė

Pamenate eilutes iš ketvirtos „Silva Rerum“ knygos?

Po kelių dienų, Hermaniškėse, dėdės dvare, kur jie apsistojo, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša sūnėnui Pranciškui Ksaverui vėl prabilo apie pasirinkimą, sprendimą. Tada jis ir ištarė: „Pažvelk, ten tavęs laukia visas pasaulis“: vaiskią gruodžio dieną jie stovėjo ant Nemunėlio kranto, žvelgdami į baltą didžiulę Šionbergo, vietinių valstiečių vadinamo Skaistkalne, bažnyčią — ten, kitame krante, buvo jau Infliantai, jau visiškai kitas pasaulis, čia, šiapus upės, jiems po kojomis, sulig jų žemėmis baigėsi Lietuvos didžioji kunigaikštystė.
Mano vienintelė kelionė į užsienį pernai buvo tiltu per Nemunėlio upę iš Germaniškio Biržų rajone į Skaistkalnę Latvijoje. Nei liūdna, nei ką — c'est la vie, kaip sakoma. Šią su sostine lyginant labai nuošalią vietą į kelionės po Biržų kraštą maršrutą įtraukiau dėl Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Dar skaitydama prieš keletą metų buvau pažiūrėjusi žemėlapyje, kuriame Lietuvos krašte yra tos Hermaniškės, ir pasidėjau į stačiuką „kada nors“. Ir štai proga atsirado. Neturėjau minties, kad rasiu (ar kad jis kada nors apskritai egzistavo) kokį nors ale Norvaišų dvarelį šiame Nemunėlio krante, bet Latvijos pusėje galima pamatyti ir aplankyti puikiąją Skaistkalnės katalikų bažnyčią, kurioje 1756 metų gruodžio dešimtąją keturiolikmetis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša, kurio asmenyje man yra visiškai susipainiojęs realus XVIII amžiaus šviesuolis ir „Silva Rerum“ fikcija, tapo jėzuitų novicijumi. 


Į Latviją sugalvojome pėsčiomis pereiti tiltu, automobilį palikę tėvynėje, Germaniškyje. Bet nesitikėjau, kad Germaniškis toks mažas: atrodo, tik įvažiavome ir jau teko apsisukti literaliai ant valstybinės sienos, grįžti prie Germaniškio parduotuvės, pasistatyti mašiną ir tuomet jau elegantiškai kirsti sieną pėsčiomis. Pirma nusifotografavome prie mūsų pasienio stulpų, paskui prie Latvijos. Jeigu ne pažymėta siena, pamanytum, kad Germaniškis ir Skaistkalnė tai vienas ir tas pats miestelis. Vis dėlto Skaistkalnė nuo Germaniškio skiriasi, ir ne Germaniškio naudai. Latvijos pusėje viskas iščiustyta, gėlynai sužydę, skvere esama tokio šiaip sau, bet vis tiek viešojo tualeto. Gali būti, kad Skaistkalnė tiesiog yra reikšmingesnė savo šalies „sistemoje“. Yra ir bent dvi parduotuvės. Mano kompanija lyg ir norėjo nusipirkti latviško alaus kaip suvenyrą, bet vis dėlto nusprendėme, kad nesąmonė pirkti eilinį pramoninį alų Latvijos provincijoje, kai nakvosime pačiuose Biržuose. Dar paklibinome duris pašto dėl atvirukų, bet šeštadienį buvo uždarytas. Bet mūsų pagrindinis tikslas buvo užkopti ant kalno, ant kurio stovi gražuolė barokinė Skaistkalnės bažnyčia. Ją 1692 metais pastatė jėzuitai. Sakoma, kad tai svarbiausias katalikybės centras Žiemgaloje ir po Agluonos antra svarbiausia katalikų bažnyčia Latvijoje. 

Skaistkalnė


Skaistkalnės bažnyčia



Didžioji dalis puošnaus istorinio interjero sukurta bažnyčios statymo laikotarpiu.

Tuo metu Lietuvoje jau kuris laikas reikėjo uždarose patalpose dėvėti kaukes, o Latvijoje dar ne. Bet mes drausmingi. Tik įėjus su kaukėmis į bažnyčią kunigas, kuris irgi ką tik buvo įėjęs, klausiamai latviškai konstatavo – jūs iš Lietuvos? Bažnyčią tik tik atidarė, ruošėsi krikštynoms, kurios paskui įžengė su svita ir fotografu ar operatoriumi, o mes, nenorėdami jiems trukdyti, truputį pasidairėme.

Nuo 2001 metų bažnyčią aptarnauja vienuolių pauliečių ordinas.

Kai būsite Skaistkalnėje, būtinai apeikite aplink bažnyčią. Šalia jos yra šiuo metu labai apleistas, bet vis tiek įspūdingas vienuolyno pastatas. Jis buvo pradėtas statyti kartu su bažnyčia, bet baigtas daug vėliau. Bažnyčios ir vienuolyno sode ant paminklo iškalti vienuolių vardai. Įdomu būtų ilgiau viską patyrinėti ir geriau suprasti, būtų gerai su gidu, tik tiek, kad oras buvo nedėkingas ilgam bidzinėjimui, lijo ir buvo gana žvarbu kaip rugpjūčiui. 




Nemunėlis Silva Rerum

Grįžome Lietuvon tiltu kita puse. Labai gražus Nemunėlis po juomi teka, labai. Taip ir gali matyti tas „maudynes be jokio krikščioniško padorumo“, užsispyrėlę Marcianą, nuogą besimaudančią Nemunėlyje ir visam įsisupančią į pusbrolio Tadeušo širdį.

Ką noriu pasakyti, tai kad „Silva Rerum“ mylėtojams tai dar vienas lankytinas taškas.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

Komentarų nėra: