Type Keyword and Press Enter to Search
×
Skaistkalnė

Pamenate eilutes iš ketvirtos „Silva Rerum“ knygos?

Po kelių dienų, Hermaniškėse, dėdės dvare, kur jie apsistojo, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša sūnėnui Pranciškui Ksaverui vėl prabilo apie pasirinkimą, sprendimą. Tada jis ir ištarė: „Pažvelk, ten tavęs laukia visas pasaulis“: vaiskią gruodžio dieną jie stovėjo ant Nemunėlio kranto, žvelgdami į baltą didžiulę Šionbergo, vietinių valstiečių vadinamo Skaistkalne, bažnyčią — ten, kitame krante, buvo jau Infliantai, jau visiškai kitas pasaulis, čia, šiapus upės, jiems po kojomis, sulig jų žemėmis baigėsi Lietuvos didžioji kunigaikštystė.
Mano vienintelė kelionė į užsienį pernai buvo tiltu per Nemunėlio upę iš Germaniškio Biržų rajone į Skaistkalnę Latvijoje. Nei liūdna, nei ką — c'est la vie, kaip sakoma. Šią su sostine lyginant labai nuošalią vietą į kelionės po Biržų kraštą maršrutą įtraukiau dėl Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Dar skaitydama prieš keletą metų buvau pažiūrėjusi žemėlapyje, kuriame Lietuvos krašte yra tos Hermaniškės, ir pasidėjau į stačiuką „kada nors“. Ir štai proga atsirado. Neturėjau minties, kad rasiu (ar kad jis kada nors apskritai egzistavo) kokį nors ale Norvaišų dvarelį šiame Nemunėlio krante, bet Latvijos pusėje galima pamatyti ir aplankyti puikiąją Skaistkalnės katalikų bažnyčią, kurioje 1756 metų gruodžio dešimtąją keturiolikmetis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša, kurio asmenyje man yra visiškai susipainiojęs realus XVIII amžiaus šviesuolis ir „Silva Rerum“ fikcija, tapo jėzuitų novicijumi.