Type Keyword and Press Enter to Search
×

Apsilankyti Šumsko dvare norėjau jau seniai, bet tik šį pavasarį pavyko grįžtant iš Vilniaus į Medininkus padaryti lankstą palei pat Baltarusijos sieną. Galvoju, kad tiek ilgai delsiau ne tik dėl laiko stokos, bet ir bijodama pamatyti tai, kas iš dvaro liko, nes daugelis keliautojų, aprašydami įspūdžius, negaili apmaudo, liūdesio ir nevilties. 

Betgi pasitaikė saulėta diena, dvaro sodyba, nors iš visų galų lenda kolchozo bardako tvaikas, atrodė lyg ir šviesesnė, o rūmuose, nors laiptai apvyti viduje augančio medžio ir po prostu buvome įspėti neiti vidun, idant ant mūsų neužgriūtų lubos, betgi ant stogo kaukšėjo plaktukai, ir tai jau yra labai ir labai geras ženklas.


Šumsko dvaras


Šumsko dvaras vaizdas nuo laiptų
Tai paradinis įvažiavimas į rūmus, tolėliau matyti varteliai. Nereikia daug fantazijos norint įsivaizduoti, kaip čia buvo gražu

Važiuojant link koplyčios galima pamatyti buvusio Bukaučiškių dvaro, priklaususio Vasario 16-osios akto signatarui Vladui Mironui, išlikusią sieną“, sako eilinį kartą copy-paste tiražuojama informaciją. Dievas mato, mes slinkdami antra pavara trimis poromis akių dairėmės į visas šalis ir labai stengėmės pamatyti. Kai kam pasiseka, yra mačiusių, mums, deja, nepasisekė. Bet kokiu atveju, iš Daugų į netoli esančias Bukaučiškes važiavome pamatyti ne dvaro sieną, bet gražiąją romantinio stiliaus su neogotikiniais elementais Bukaučiškių dvaro koplyčią. 

 

Bukaučiškių koplyčia


Bukaučiškių koplyčia

Pavasariui įsibėgėjant ir aš perėjau Senųjų kaimų taku. Senųjų kaimų šis takas vadinamas todėl, kad juo žygiuojant aplankomi ar bent užkabinami keli dešiniojo Neries kranto kaimai – Krempliai, Naujieji Verkiai, Verkių Riešė, Staviškės ir Turniškės. Kremplių kaimas patogus kaip pradinis taškas, jame galima prie Verkių gatvės palikti automobilį. Tačiau jeigu automobilių Krempliuose jau būtų per daug, startuoti galima bet kuriame kitame iš išvardytų kaimų, nes maršrutas yra žiedinis.

Kokie įspūdžiai?

  • 10 km maršrutas man vis dėlto per trumpas, norėtųsi dar bent penkių kilometrų.
  • Jeigu kada ateityje įstatymams paklusnūs vilniečiai vėl liktų ilgam laikui įstrigdyti griežtame karantine, tokie takai kaip Senųjų kaimų būtų išsigelbėjimas nenorint nušokti nuo proto. Kita vertus, kai tuo pačiu metu analogiškai sumąsto keli šimtai žmonių, tai „bendraminčių“ take kartais būna per daug. Bet atlaisvinus karantiną, kai galima rinktis takus pasivaikščiojimui ir toliau nuo Vilniaus, jo apkrova turėtų sumažėti.
  • Man takas patiko dėl to, kad jame ne vien oru galima pakvėpuoti, pailsėti nuo triukšmo, bet ir sužinoti naujų faktų iš kaimų bei paties Vilniaus istorijos. 
  • Mums Vilniuje neįtikėtinai pasisekė, kad tokią gamtą turime praktiškai pačiame mieste.

Mes startavome ties Krempliais. 

 

Senųjų kaimų takas, vanduo
 
Senųjų kaimų takas ties Krempliais tvenkinys

Valdovų rūmuose iki 2021 m. rugsėjo 10 dienos galima pamatyti flamandų dailininko Willemo van Honthorsto nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko kunigaikščio Boguslavo Radvilos portretą. Jį vieno portreto parodai paskolino kunigaikštis Motiejus Radvila, tas pats, kuris kartu su Valdovų rūmais 2019-2020 metais buvo surengęs Radvilų giminei skirtą parodą Vilniuje. Motiejus Radvila pats neseniai įsigijo šį portretą iš vienos privačios kolekcijos ir Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteikia išskirtinę galimybę pirmiems pamatyti vieno iš savo tolimų protėvių iš kitos Radvilų atšakos atvaizdą. 

Boguslavo Radvilos portreto paroda buvo pirmasis mano apsilankymas po prakeikto žiemos karantino atsargiai atsidarius kultūros įstaigoms.

Priešpaskutinis iš Biržų-Dubingių Radvilų nėra išimtis mūsų istorijos nemokėjime. Mūsų tiesiog nemokė. Nes kažkada leido sau lengva ranka nusikalstamai nubraukti dalį istorijos sakydami, kad tai ne mūsų. O gal mano, kad svarbiau iškalti datas nei žinoti apie datų kūrėjus. Ši paroda yra dar viena puiki proga daugiau pasidomėti apie Radvilas ir XVII amžiaus įvykius. Beje, impozantiškas garbanota ševeliūra Boguslavas Radvila lengvai atpažįstamas ir nesupainiojamas tuose negausiuose savo portretuose. 

 

Boguslavo Radvilos portretas
Gretimais iš vienos pusės - Boguslavo pusbrolis Lietuvos etmonas Jonušas Radvila,  iš kitos - dar vienas iš didžiųjų karių Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Pacas

Girtuoklių kalėjimas


Apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ išgirdau tik kai mano dukra gimnazijoje mokėsi lietuvių literatūrą. Bestudijuojant universitete, kai atsidarė specfondai ir sprogo leidyba, atsivėrė galimybė skaityti geriausią literatūrą, bet tik ne „Tūlą“, nes tuo metu ji tiesiog dar nebuvo išleista. „Tūlą“ užpernai Kalėdų proga man padovanojo draugė, kuriai, matyt, nusibodo laukti, kol aš pati imsiuosi veiksmų, nes į gimnazijos programą įtraukta knyga man kažkodėl atrodė turinti būti beviltiškai nuobodi. Stereotipai! Ir žinot ką? Įsimylėjau aš tą „Tūlą“. Jeigu reiktų vienu sakiniu apibūdinti, tai bene poetiškiausia — kaip bebūtų keista, turint omeny, kad tai proza — ką ir kaip vyras rašė apie moterį lietuvių literatūroje. Savo kartos žmonėms, kurie augo be „Tūlos“, sakau – būtinai paskaitykite, o paskui galit pasivaikščioti po Vilnių, kur kiekvienas šaligatvis iki perklojant trinkelėmis buvo protagonisto nuvaikščiotas.

Keletas pastabų prieš

Ant naujausio — mano turimo — „Tūlos“ leidimo viršelio — gražios moters nuotrauka. Ji — Gražina Jaronytė, Tūlos prototipė, realiai gyvenusi ir rašytojo gyvenime buvusi moteris. Jeigu esate iš tos senamadiškos kartos, kurie dar turi kantrybės lėtiems dokumentiniams filmams, pažiūrėkite šį, sukurtą tuoj po rašytojo mirties.


O dabar į kelionę. Vaikščiojome vasarį, pradėjus tirpti sniegui, dėvėdamos kaukes. Kiek spėjome apeiti, kelionę pradėjusios nuo geležinkelio stoties, tiek. Nuo geležinkelio stoties pradėjome todėl, kad ten buvo patogu susitikti, o baigėme Vokiečių gatvėje. Visas maršrutas plius minus bus apie dvylika-trylika kilometrų.

Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir Vizičių vienuolynas Rasų g.

Visą sovietmetį čia veikė pataisos namai, kurie buvo iškelti tik 2007 metais. Girtuoklių kalėjimas, iš kurio protagonistui atsiverdavo bažnyčios kupolo užstojamas sostinės vaizdas. 

Vaizdas į Vilnių nuo Vizičių vienuolyno

Skaistkalnė

Pamenate eilutes iš ketvirtos „Silva Rerum“ knygos?

Po kelių dienų, Hermaniškėse, dėdės dvare, kur jie apsistojo, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša sūnėnui Pranciškui Ksaverui vėl prabilo apie pasirinkimą, sprendimą. Tada jis ir ištarė: „Pažvelk, ten tavęs laukia visas pasaulis“: vaiskią gruodžio dieną jie stovėjo ant Nemunėlio kranto, žvelgdami į baltą didžiulę Šionbergo, vietinių valstiečių vadinamo Skaistkalne, bažnyčią — ten, kitame krante, buvo jau Infliantai, jau visiškai kitas pasaulis, čia, šiapus upės, jiems po kojomis, sulig jų žemėmis baigėsi Lietuvos didžioji kunigaikštystė.
Mano vienintelė kelionė į užsienį pernai buvo tiltu per Nemunėlio upę iš Germaniškio Biržų rajone į Skaistkalnę Latvijoje. Nei liūdna, nei ką — c'est la vie, kaip sakoma. Šią su sostine lyginant labai nuošalią vietą į kelionės po Biržų kraštą maršrutą įtraukiau dėl Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Dar skaitydama prieš keletą metų buvau pažiūrėjusi žemėlapyje, kuriame Lietuvos krašte yra tos Hermaniškės, ir pasidėjau į stačiuką „kada nors“. Ir štai proga atsirado. Neturėjau minties, kad rasiu (ar kad jis kada nors apskritai egzistavo) kokį nors ale Norvaišų dvarelį šiame Nemunėlio krante, bet Latvijos pusėje galima pamatyti ir aplankyti puikiąją Skaistkalnės katalikų bažnyčią, kurioje 1756 metų gruodžio dešimtąją keturiolikmetis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša, kurio asmenyje man yra visiškai susipainiojęs realus XVIII amžiaus šviesuolis ir „Silva Rerum“ fikcija, tapo jėzuitų novicijumi.