Type Keyword and Press Enter to Search
×
Dūšiai mieliausią įrašą pasilikau metų pabaigai. Tai buvo paskutinis laisvos vasaros savaitgalis ir paskutinė kelionė į gilią ramybę, prabangą šiemet, žmonių dažniausiai lenkiamas, neturistines, neapibokštintas ir dėl to mano mylimiausias vietas Lietuvoje. Viena iš jų - Biržų giria. 

„Apkabink man kaklą stipriau, kad tą valandą, kai smaugs kartuvių kilpa, prisiminčiau tavo rankų apkabinimą“ – pasak tikros istorijos, o gal legendos, kurią šiemet gegužį išgirdau Buvusioje areštinėje, tokiais žodžiais, tik, žinoma, ne lietuviškai ištartais, Zigmantas Sierakauskas atsisveikino su savo mylima žmona Apolonija, žinodamas nuo pat pradžios, kiek sukilimas yra beviltiškas, bet kitaip pasielgti neleido Abiejų Tautų Respublikos bajoro garbė. Po kelių mėnesių, 1863 metais birželio 15 diena senuoju stiliumi, buvo pirmadienis, 10 valandą ryto Zigmantas Sierakauskas buvo pakartas Lukiškių aikštėje.

Medeikiai, Gudiškis, Šniūriškis, tai tos vietos, kur 1863 metų gegužės pradžioje vyko garsiosios Biržų kautynės. Egidijus Aleksandravičius „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ rašo taip:

Biržų kautynės, Gudiškio kautynės, didžiausias Lietuvos sukilėlių būrių susirėmimas su Rusijos kariuomene per 1863–1864 sukilimą. Įvyko 1863 05 07–09 Biržų girios pakraštyje prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių. Pagal Z. Sierakausko planą – išplėsti sukilimą visoje Lietuvoje ir Kurše – jo rinktinė (apie 2500 žmonių) 05 03 iš Andrioniškio miško 3 kolonomis patraukė Biržų link. Dešiniajai kolonai vadovavo A. Mackevičius, vidurinei – Z. Sierakauskas, kairiajai – B. K. Koliška. Jos turėjo susijungti už Biržų prie Medeikių kaimo. Sukilėlius vijosi generolo I. Ganeckio vadovaujama Rusijos kariuomenės rinktinė. 05 07 Biržų girioje susijungusias Z. Sierakausko ir B. K. Koliškos kolonas puolė priešakinis Rusijos kariuomenės rinktinės dalinys (vadas – majoras Merlinas) – pusantros kuopos pėstininkų, ulonų eskadronas ir kazokų šimtinė. Po dvi valandas trukusio susišaudymo dalinys pasitraukė į Medeikius, sukilėliai įsitvirtino miške. 05 07–08 naktį iš Anykščių apylinkių prie Biržų atvyko I. Ganeckio pagrindinės pajėgos (apie 3000 rinktinių gvardijos kareivių). 05 08 prie Gudiškio kaimo įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, Z. Sierakauskas ir B. K. Koliška pateko į nelaisvę. Kautynėms baigiantis atvykusi A. Mackevičiaus kolona nebegalėjo pakeisti padėties, bet iš apsupimo išlaisvino I. Leskausko vadovaujamus pirmųjų dviejų kolonų likučius (apie 400 žmonių). 05 09 prie Šniurkiškių palivarko sukilėliai buvo dar kartą sumušti. Likusius sukilėlius A. Mackevičius ir I. Leskauskas išvedė į Panevėžio apylinkių miškus. Per Biržų kautynes buvo išblaškyta didžiausia sukilėlių rinktinė, žuvo nemaža sukilėlių ir jų vadų, buvo prarasta gurguolė su amunicija. Po kautynių sukilėliai nebesudarinėjo tokių didelių rinktinių, vengė susidūrimų su dideliais Rusijos kariuomenės daliniais, pradėjo plačiau naudoti partizaninio karo taktiką.

Kaimų pavadinimai šitoje kelionėje buvo iš keblesnių dalykų. Jeigu šiandien ieškosite E. Aleksandravičiaus minimo Gudiškio kaimo Biržų krašte, tai nerasite, tik vietą Biržų girioje, stebėtinai tiksliai nustatytą koordinatėmis kaip Gudiškis. Iš tikrųjų Gudiškis šiandien tik vardas, žymintis gūdžią vietą miškuose, kurią randa atkaklūs ir norintys. Važiuojant liepos pradžioje teko ir išvartas nuo kelio patraukti. Ir šiaip viena ten nevažiuočiau, gūdu, nors miškas, Biržų giria vadinamas, vietomis atrodo ne gilioje senovėje sodintas. Vieta prie kvartalais mišką dalijančio kelio pažymėta koplytstulpiu. Į vieną pusę takas veda link sukilėlių kapo, į kitą – link mūšio vietą miške žyminčio kito koplytstulpio.

Biržų kautynės