Type Keyword and Press Enter to Search
×
Šis įrašas radosi labai lėtai ir vėlai. Beveik nuo pat rudens pradžios širdyje jau žinojau, kad mums su sese tai buvo paskutinis „Camino Lituano“ etapas šiais metais. Tikslas, jei Dievas būtų davęs, buvo nueiti iki Paberžės, tačiau... Norai norais, bet berašant Radviliškio rajonas tapo vienu iš COVID-19 karštųjų taškų, atšauktas pėsčiųjų žygis Pergalių ir kovų keliais, fiksuota susirgimų Sidabrave, kur ketinome nakvoti, paskui štai karantinas didžiuosiuose miestuose. Tapo aišku, kad rautis ant nemalonumų nereikia ir kad teks atidėti ėjimą kitiems metams. Galbūt anie bus geresni.

Jeigu ne vasara, šiuos metus apskritai būtų galima išbraukti iš to, kas vadintina pilnaverčiu gyvenimu. 

O ankstyvą liepos rytą prabudome Rozalime pas Virginiją. Šiaip mes, kai tik yra galimybė, stengiamės pamiegoti ilgiau, bet kai miegi ne viešbutyje, su svetimu žmogumi kambaryje, man tikrai ilgai nesimiega. Kartu nakvojusi moteris anksti ryte ruošėsi į kelią, o mums Virginija buvo pažadejusi pravesti ekskursiją po Rozalimą, kurios negalėjome praleisti. 

Taigi Rozalimas. Miestelis, kur su mumis, svetimomis, pirmieji sveikinosi ir jauni žmonės, net paaugliai. Neįprastas ir gražus Rozalimo vardas kildinamas nuo Padubysio dvaro savininko Drabišiaus žmonos Rozalijos vardo. Su ja gi siejama ir bažnyčios istorija. Autentiška Rozalimo bažnyčia statyta 1788 metais. Vieta, kur tais laikais augo miškas, esą taip patiko Rozalijai, kad ji priprašė vyro, jojo vardas buvo Adomas, išpjauti medžius ir funduoti bažnyčią. 

Bažnyčia garsėja skulptoriaus Jono Danausko darbais, kurie yra autentiški, nerestauruoti, tik nepilnai išlikę. Jeigu važiuosite kada pro šalį, į Rozalimą verta užsukti bent jau tam, kad pamatytumėte unikalius šio skulptoriaus darbus.


Apeikite bažnyčią iš kitos pusės. 



Iš šios skulptūrinės kompozicijos tik Marija šiuo metu yra ne Danausko. Originali Marija 1990 metais buvo pavogta. Pagal nuotraukas ją išdrožė kitas skulptorius Egidijus Impolis, o skulptūras nuo kultūringų banditų dabar saugo grotos. Pavogta Marija po kurio laiko atsirado viename iš Lietuvos muziejų, ir duok Dieve teisėsaugai sveiko proto, o teismams sąžinės, kad ji grįžtų namo. Žmonės čiupinėja Danausko skulptūras, kad įsitikintų, kad tai medis - medis, kuriame matyti kiekvienas kūno raumenėlis.  

Rozalimo bažnyčia turi tris altorius, viename iš kurių yra Jėzaus Nazariečio skulptūra, apie ją pasakojama graži legenda. 1986 metų vitraže - Gediminaičių stulpai. Kiekvienas altorius turi nišą, per kurią galima apeiti altorių iš kitos pusės keliais, ir, pasak Virginijos, kai kurie senieji žmonės taip dar daro. 

Jėzaus Nazariečio altorius vadinamas stebuklingu nuo pat pradžių. Tai štai legenda. Kai buvo pastatyta bažnyčia ir nutarta, kad joje turi būti Jėzus Nazarietis, kunigas ir fundatoriai išvyko į Vilnių skuptūros. Išsirinkę klausia, kiek už ją mokėti. Sako - va svarstyklės, ant vienos lėkštės dėkite kapšelį su pinigais, ant kitos dėsime Nazarietį. Iš dabarties perspektyvos atrodo plėšikavimas vidury baltos dienos, na bet ar supaisysi anų laikų papročius. Fundatorių surinktų pinigų, aišku, buvo per mažai, bet pabandė, ir įvyko pirmasis stebuklas, kapšelis, kiek jame bebūtų pinigų, atsvėrė Jėzų Nazarietį. 

Prie jo skulptūros parapijiečiai atlieka atgailas. Senais laikais pasimeldę prie Jėzaus Nazariečio žmonės keliais (keliais!) eidavo du kilometrus iki akmens su Marijos pėda. 

Nors bažnyčia stovi jau daugiau kaip 200 metų, šventoriuje palaidotas vienintelis kunigas Anicetas Kisielius. 

Rozalime Anicetas Kisielius kunigavo 42 metus. Mums lankantis neseniai buvo įvykęs gimimo 100-ųjų metinių paminėjimas. Senasis klebonas prašė palaidoti jį, kad matytų besirenkančius į bažnyčią ir išeinančius savo parapijiečius. 

Senoji Rozalimo klebonija.

Rozalimo angelas. 

Rozalimas man kažkodėl ir asocijuojasi su angelais ir taip, angelų čia apstu. Viskas prasidejo nuo Rozalimo angelo, kuris prieškariu buvo pastatytas atminti Nepriklausomybės kovų aukas. Pokariu, 1948-aisiais, angelas buvo nugriautas buldozeriu, sudaužytas ir užkastas tame pačiame skverelyje prie bažnyčios. 1989 metais jaunimas detales atkasė ir pagal jas Rozalimo angelas buvo atlietas dviem agzemplioriais - vienu iš gipso, o anru iš bronzos. 1990 metų vasario 16 dieną paminklas iš naujo pašventintas. Pasak Virginijos, tuo metu žmonės jau nebijojo. Tiesa, gipsinis angelas išstovėjo tik pusę nakties. Kas prisimena, tokie buvo laikai.

Papasakojusi daug istorijų Virginija perdavė mus zakristijono globai, o anas atrakino mudviem bažnyčią ir iš pradžių dar kartą papasakojo istorijas („Rozalime kiekvienas žmogus trečdaliu etato gidas“, konstatavo mano sesė vėliau), parodė rankų darbo vertybes, o paskui paklausė, ar nenorėtume išbandyti senuosius 1893 metais Boguslawo Giedwillo funduotus Rozalimo vargonus. 
Kas nenorėtų? 



Rozalimo Jėzus Nazarietis.



Taip atrodo nemokantis groti žmogus, turėjęs laimės prisiliesti prie šimtamečių vargonų.

Rozalimą palikome vėlokai, nors kai ko nespėjome pamatyti. Pavyzdžiui, senosios koplyčios prie kapinių, kur buvusi pirmoji bažnyčia, taip pat neradome Rozalimo sinagogos. Bet nusipirkome alaus. Alus parduodamas litrais, taigi nešėmės nemenką krovinį. Skonį įvertinome vėliau ir jis pasirodė puikus. Gaila, neradau, kur jo galima pirkti Vilniuje, gali būti, kad tik Kaziuko mugėje. 

Etapas buvo jaukus, žalias, nenuobodus. Keletas ryškesnių momentų nuotraukose.

Pakruojo krašto laukai

Banguoja

Atminti giminės lopšį.

Atminti nebesantį Sliekių kaimą, paskutinis gyventojas iš kurio išsikėlė prieš 40 metų.

Link Šniukonių malūno.

Senolis Šniukonių vėjo malūnas - pastatytas 1932 metais. Sako, veikė ir jau nulūžus sparnams, girnų sukimo mechanizmas buvo prijungiamas prie traktoriaus.

Tolumoje ant kalnelio - senosios Šniukonių kaimo kapinės, kuriose palaidoti XVIII amžiuje nuo maro išmirę kaimo gyventojai.

Senojo pirklių kelio Kaunas-Ryga smuklė Pakalniškėse.

Kleboniškių vėjo malūnas.

Kažkodėl įsijautusi į nesunkius pirmos savaitgalio dienos kilometrus įsikalbėjau, kad antrą eisim dvidešimt su viršum kilometrų. Navigacija iki kelionės tikslo rodė palyginti nedaug kilometrų, bet kelias vinguriavo kaip gyvatė ir išvinguriavo net 30,5 km. Nebuvome pasiruošusios užkandžių, todėl kol pasiekėme artimiausią parduotuvę, išalkome, nes artimiausia parduotuvė buvo tik Pakalniškiuose, kur buvome apie pusę trijų. Kai parduotuvėje paklausė, ko norėtume, tai labiausiai norėjome kavos. Parduoti jos neparduoda, kaip ir visur kitur kaimuose, bet jauna ir labai maloni pardavėja pasisiūlė... pavaišinti. Virėsi kavą, tai ir mums užplikė ir atnešė ant kelmelio, pagal kiekvienos skonį, man juodos ir stiprios, sesei su pienu. Kaip tai buvo skanu.   


Apsiskaičiavus su kilometrais, nuovargis vis dėlto jautėsi. Paskutinis objektas, iki kurio nusukti užteko motyvacijos, buvo Pakalniškių piliakalnis. Paskui jau tik nesustodamos kirtome Kleboniškių kaimo buities muziejų, o Raganos piliakalnį bent jau pamatėme iš tolo.  

Pakalniškių piliakalnis, dar vadinamas Kleboniškių kalnu.

Piliakalnio šlaite yra pilkapynas.

Kelias.

Iš tolo matyti gražuolis Raganos piliakalnis, sako, jis vienas įspūdingiausių Vidurio Lietuvoje. Deja, kilometrai iki jo tądien jau buvo sunkiai įveikiami, nes piliakalnis tik atrodo arti, bet eiti reikia aplinkui.

Uoga ant torto galėjo būti Burbiškio dvaras, tik kad nelabai derėjome toje aplinkoje. Užsidėjome antspaudukus su tulpėmis ir dar vieną punktą sąraše „reikia sugrįžti“. Kada nors. Kažin kada, kai pasaulis vėl atsistos nuo galvos ant kojų. 

Eidamos iki automobilio, išvakarėse palikto prie Dambavos bažnyčios, akimis pamatavome, kur reikės nusukti kitame etape „Burbiškis-Vadaktai“. Tikėjomės eiti spalį, bet nebuvo lemta. Tai šiemet jau „Camino Lituano“ sakome sudievu ir iki pasimatymo kitais metais. Iš viso per Lietuvą nueiti 296 kilometrai per 10 etapų, ir tiek pat etapų liko iki Seinų.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

Komentarų nėra: