Type Keyword and Press Enter to Search
×
Šis įrašas radosi labai lėtai ir vėlai. Beveik nuo pat rudens pradžios širdyje jau žinojau, kad mums su sese tai buvo paskutinis „Camino Lituano“ etapas šiais metais. Tikslas, jei Dievas būtų davęs, buvo nueiti iki Paberžės, tačiau... Norai norais, bet berašant Radviliškio rajonas tapo vienu iš COVID-19 karštųjų taškų, atšauktas pėsčiųjų žygis Pergalių ir kovų keliais, fiksuota susirgimų Sidabrave, kur ketinome nakvoti, paskui štai karantinas didžiuosiuose miestuose. Tapo aišku, kad rautis ant nemalonumų nereikia ir kad teks atidėti ėjimą kitiems metams. Galbūt anie bus geresni.

Jeigu ne vasara, šiuos metus apskritai būtų galima išbraukti iš to, kas vadintina pilnaverčiu gyvenimu. 

O ankstyvą liepos rytą prabudome Rozalime pas Virginiją. Šiaip mes, kai tik yra galimybė, stengiamės pamiegoti ilgiau, bet kai miegi ne viešbutyje, su svetimu žmogumi kambaryje, man tikrai ilgai nesimiega. Kartu nakvojusi moteris anksti ryte ruošėsi į kelią, o mums Virginija buvo pažadejusi pravesti ekskursiją po Rozalimą, kurios negalėjome praleisti. 

Taigi Rozalimas. Miestelis, kur su mumis, svetimomis, pirmieji sveikinosi ir jauni žmonės, net paaugliai. Neįprastas ir gražus Rozalimo vardas kildinamas nuo Padubysio dvaro savininko Drabišiaus žmonos Rozalijos vardo. Su ja gi siejama ir bažnyčios istorija. Autentiška Rozalimo bažnyčia statyta 1788 metais. Vieta, kur tais laikais augo miškas, esą taip patiko Rozalijai, kad ji priprašė vyro, jojo vardas buvo Adomas, išpjauti medžius ir funduoti bažnyčią. 

Bažnyčia garsėja skulptoriaus Jono Danausko darbais, kurie yra autentiški, nerestauruoti, tik nepilnai išlikę. Jeigu važiuosite kada pro šalį, į Rozalimą verta užsukti bent jau tam, kad pamatytumėte unikalius šio skulptoriaus darbus.


Apeikite bažnyčią iš kitos pusės.