Type Keyword and Press Enter to Search
×
„Gali būti pats trumpiausias etapas su tiek šarmo, ir pats ilgiausias - kuriame be rapsų daugiau nieko nematai“, - jau ilsintis Rozalime pas Virginiją tą dieną nueitą etapą kaip visada tiksliai apibendrino mano bendražygė sesė. Tiesiu ėjimu nuo Pakruojo iki Rozalimo būtų 13 kilometrų, su Pakruoju ir tai privaikščiojome tik 19,7 km, todėl kai kurie piligrimai etapą pasiilgina, o be reikalo. Ne be reikalo iniciatoriai šituos keliolika kilometrų išskyrė į atskirą etapą, kuriame galima ir fiziškai pailsėti, ir duoti pasiganyti akims. 

Kaip įprasta, įrašą pradedu nuo logistikos, kuri yra neromantiška, bet aktuali tema keliaujantiems savaitgaliais po du etapus. Šiuo atveju tai buvo etapai Pakruojis-Rozalimas ir Rozalimas-Burbiškis. 

Galėjome į Pakruojį važiuoti autobusu, o kitą vakarą autobusą (mano atveju į Vilnių) „gaudyti“ stotelėje prie Burbiškio (Dambavos) ant Šiaulių-Panevėžio plento. Galėjome, bet nesiryžome, nes autobusai į Vilnių važiuoja retai ir ilgai, tai nebent kitą dieną nereiktų į darbą arba nebūtų kitos išeities. Todėl ryte automobiliu atvažiavome iki Burbiškio, tiksliau, iki Dambavos gyvenvietės šalia Burbiškio, ir palikome automobilį nuošalioje vietoje prie Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kapinių. Negarantuoju, kad šita vieta saugi, bet mums nieko nenutiko. Galbūt yra galimybė palikti automobilį vienoje iš aikštelių prie Burbiškio dvaro, bet norėjau - jeigu dėl kokių nors aplinkybių neišeitų šiemet nueiti iki Paberžės - kad mano kelias per kalendorinius metus, kaip ir pernai, vestų nuo bažnyčios iki bažnyčios, nuo Žagarės iki Dambavos. Sėdusios į autobusą grįžome apie 9 km iki Smilgių, perėjome į kitą kelio pusę ir apie pusvalandį palaukėme artimiausio autobuso į Pakruojį. Autobusus iš anksto sužiūrėjau internete, bilietus abiejuose autobusuose pirkome iš vairuotojų. Iš Pakruojo šeštadienį nuėjome iki Rozalimo, o sekmadienį nuo Rozalimo iki Dambavos.  

Pakruojyje papietavome - jaukiai, bet neperskaniausiai, todėl vietos nereklamuosiu. Nuėjome iki Pakruojo dvaro, kur būriais grūdosi į „Vasarvidžio nakties sapną" atvykusieji, todėl teko apsisukti ir grįžti pamačius tik arką iš gėlių. Užėjome į Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurios grindys taip blizgėjo ir kvepėjo, kad pasirodė kaip šviežiai nulakuotos, todėl ant jų nelipome, kad nepripėduotume. Kaip matyti, iš Pakruojo visai nesiskubinome. Ilgiausiai užtrukome Pakruojo sinagogoje. Tai seniausia išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Restauruotas sinagogos pastatas šiuo metu perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešajai bibliotekai. Pakruojo sinagoga yra atvira ir nemokama, priedo gavome įdomią gidės Gitanos Maasienės ekskursiją tik mudviem. 

Pakruojo sinagoga
Vaizdai iš moterų balkono, kur veikia ekspozicija, pasakojanti žydų istoriją Pakruojyje.

Pakruojo sinagoga
Ten dešinėje ne tapetų brokas- tai senieji Pakruojo sinagogos tapetai.

Užsukite į sinagogą, užlipkite į moterų balkoną, pasiskaitykite ekspozicijos medžiagą - tikrai verta.

Medinė Pakruojo sinagoga vietos žydų bendruomenės buvo naudojama kaip vasarinė, ji buvo nešildoma. Likimo ironija, kad tvirtesnė mūrinė šildoma sinagoga neišliko, o ši, po karo visaip kaip niokota, degusi, vis dėlto sulaukė išgelbėjimo dienos, nors 2007 metais nebedaug trūko, kad irgi būtų prarasta amžiams. Visiškai nubaigto pastato rekonstrukcija prasidėjo 2015 metais ir truko dvejus metus. Remonto metu buvo rasti apmušalų bei sienų tapybos fragmentai, juos atidengtus originalius irgi galima pamatyti, kurie kartu su senomis nuotraukomis pasitarnavo atkuriant interjerą - nepaprastai gražius mėlynus tapetus ir polichrominę sienų tapybą. (At)gaminant tapetus buvo naudojamos šiuolaikinės medžiagos, tačiau norint išgauti identiškas sodrias spalvas senosios tapetų gamybos technologijos buvo derinamos su šiuolaikinėmis ir naudojamas tas pats sintetinis ultramarinas kaip ir senosios gamybos metu. 

Pakruojo sinagoga

Pakruojo sinagoga

Pakruojo sinagoga

Pakruojo sinagoga

Pakruojo sinagoga
Nuostabiojo aron kodešo grožį, deja, galima pamatyti tik senose nuotraukose. 

Jeigu neišeina apsilankyti Pakruojyje, sinagogą virtualiai apžiūrėti ir gidės Gitanos pasakojimų paklausyti galima LRT televizijos laidoje Zachor. Atsimink. Buvo maloni staigmena!

Sinagogoje ne tik įdomiai pasakoja, bet ir antspauduoja piligrimų pasus - atkreipiu dėmesį tų, kurie neturi laiko ar noro keliauti iki Pakruojo dvaro, kur mums lankantis buvo išsikėlęs Pakruojo verslo informacijos centras. 

Į kelią išėjome tik apie pusę keturių. Iš pradžių kelias eina palei plentą, po to nusuka į dešinę ir, padaręs vaizdingą vingį pamiškėmis, prieš vėl nerdamas į Rozalimo miško parką, trumpam grįžta į plentą. Plento ruožas tikrai nemalonus, na pirmiausia dėl to, kad jame mūsų tik per plauką neužmušė, bet užtat Rozalimo miško parkas buvo maloniausia kojoms ir galvai CL atkarpa šią vasarą. Ir iš toliau įdėtų kelių nuotraukų akivaizdu, kad gerokai įkyrėję žvyrkeliai su rapsais bent trumpam nuėjo į antrą planą.




Rozalimo miško parkas

Rozalimo miįko parkas

Zigmantiškių (Marijos) akmuo

Tai Zigmantiškių akmuo su Marijos pėda. 
Sako, kad žemės paviršiuje matomos dalys su akmeniu sudaro bendrą kamieną. Anot padavimo, ant akmens piemenims pasirodžiusi Marija, kuri ir įminusi šią „pėdą“.
Dievuliau, tai kokio didumo šitas akmuo?

Zigmantiškių (Marijos) akmuo

Apie akmenį yra ir kitų istorijų, tarp jų ir labai tikrų, pavyzdžiui, kad ne tokioje tolimoje senovėje Rozalimo žmonės iki Zigmantiškių akmens eidavo keliais. 

Taip įžengėme į Rozalimą ir per visą miestelį patraukėme iš anksto rezervuotos nakvynės ieškotis pas ponią Virginiją. Virginija Kazlauskienė yra gydytoja, labai šviesus žmogus ir didelė Rozalimo patriotė, jos namuose - viena iš CL nakvynės vietų. Šitai rašau pirmą kartą girdintiems apie „Camino Lituano“, nes daugelis einančiųjų yra nakvoję jos namuose. Įleido mus būsima nakvynės draugė, su kuria, pasirodo, atvažiavome iki Pakruojo tuo pačiu autobusu. Ji mus atpažino, sakėsi ketinanti eiti iki pat Lazdijų, kažin, kaip pavyko. Pasidėjusios daiktus, išėjome tik nusipirkti ko nors pavalgyti, o Rozalime vaikščiojome kitą dieną kartu su Virginija. Vakare norėjau apsilankyti garsiojoje Rozalimo aludėje, bet sesė, išgirdusi garsų „vyrišką“ šurmulį viduje, neleido, kad neužsirautume ant kokių nuotykių, bet vis tiek smalsumas nugalėjo kitą dieną po ekskursijos.
Pasikartosiu - negalima Rozalimo skubomis praeiti, nes šitame miestelyje labai daug dvasios ir charakterio. Apie Rozalimą daugiau papasakosiu kitos dienos įraše.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

2 comments: