Type Keyword and Press Enter to Search
×
„Gali būti pats trumpiausias etapas su tiek šarmo, ir pats ilgiausias - kuriame be rapsų daugiau nieko nematai“, - jau ilsintis Rozalime pas Virginiją tą dieną nueitą etapą kaip visada tiksliai apibendrino mano bendražygė sesė. Tiesiu ėjimu nuo Pakruojo iki Rozalimo būtų 13 kilometrų, su Pakruoju ir tai privaikščiojome tik 19,7 km, todėl kai kurie piligrimai etapą pasiilgina, o be reikalo. Ne be reikalo iniciatoriai šituos keliolika kilometrų išskyrė į atskirą etapą, kuriame galima ir fiziškai pailsėti, ir duoti pasiganyti akims. 

Kaip įprasta, įrašą pradedu nuo logistikos, kuri yra neromantiška, bet aktuali tema keliaujantiems savaitgaliais po du etapus. Šiuo atveju tai buvo etapai Pakruojis-Rozalimas ir Rozalimas-Burbiškis. 

Galėjome į Pakruojį važiuoti autobusu, o kitą vakarą autobusą (mano atveju į Vilnių) „gaudyti“ stotelėje prie Burbiškio (Dambavos) ant Šiaulių-Panevėžio plento. Galėjome, bet nesiryžome, nes autobusai į Vilnių važiuoja retai ir ilgai, tai nebent kitą dieną nereiktų į darbą arba nebūtų kitos išeities. Todėl ryte automobiliu atvažiavome iki Burbiškio, tiksliau, iki Dambavos gyvenvietės šalia Burbiškio, ir palikome automobilį nuošalioje vietoje prie Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kapinių. Negarantuoju, kad šita vieta saugi, bet mums nieko nenutiko. Galbūt yra galimybė palikti automobilį vienoje iš aikštelių prie Burbiškio dvaro, bet norėjau - jeigu dėl kokių nors aplinkybių neišeitų šiemet nueiti iki Paberžės - kad mano kelias per kalendorinius metus, kaip ir pernai, vestų nuo bažnyčios iki bažnyčios, nuo Žagarės iki Dambavos. Sėdusios į autobusą grįžome apie 9 km iki Smilgių, perėjome į kitą kelio pusę ir apie pusvalandį palaukėme artimiausio autobuso į Pakruojį. Autobusus iš anksto sužiūrėjau internete, bilietus abiejuose autobusuose pirkome iš vairuotojų. Iš Pakruojo šeštadienį nuėjome iki Rozalimo, o sekmadienį nuo Rozalimo iki Dambavos.  

Pakruojyje papietavome - jaukiai, bet neperskaniausiai, todėl vietos nereklamuosiu. Nuėjome iki Pakruojo dvaro, kur būriais grūdosi į „Vasarvidžio nakties sapną" atvykusieji, todėl teko apsisukti ir grįžti pamačius tik arką iš gėlių. Užėjome į Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurios grindys taip blizgėjo ir kvepėjo, kad pasirodė kaip šviežiai nulakuotos, todėl ant jų nelipome, kad nepripėduotume. Kaip matyti, iš Pakruojo visai nesiskubinome. Ilgiausiai užtrukome Pakruojo sinagogoje. Tai seniausia išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Restauruotas sinagogos pastatas šiuo metu perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešajai bibliotekai. Pakruojo sinagoga yra atvira ir nemokama, priedo gavome įdomią gidės Gitanos Maasienės ekskursiją tik mudviem. 

Pakruojo sinagoga
Vaizdai iš moterų balkono, kur veikia ekspozicija, pasakojanti žydų istoriją Pakruojyje.

Juodkrantės švyturį radau eidama Juodkrantės pažintiniu dendrologiniu taku. Jokios nuorodos jame į švyturį neaptikau, bet, maždaug žinodama kryptį, ryžausi nuklysti vienu iš miško takų į Raganos kalną (ne Raganų, anas yra kitoje Juodkrantės pusėje), ant kurio švyturys ir stovi. Be nuorodos dar geriau, nei kai pirštu parodoma į kiekvieną lankytiną objektą nepaliekant atradimo džiaugsmo.

Iš tiesų aš neplanavau ir nebuvau pasiruošusi niekur lipti, maniau, kad tai ir yra tik švyturys, ir norėjau tik pažiūrėti, kaip atrodo, nes juk gėda po tiek metų būti nemačius. Bet, pasirodo, švyturio viršuje, tame pat aukštyje kaip šviečiamasis įrenginys, yra apžvalgos aikštelė. Kaip paskui patyriau - siaurutė ir su ne pačia aukščiausia tvorele. Vien dėl to pavadinti šį statinį apžvalgos bokštu turbūt ne visai tikslu, nes jis nėra itin „draugiškas“ žioplesniems ar bijantiems aukščio laipiotojams. Įlipti tikrai galima, bet reikia įvertinti savo galimybes ir ypač fobijas. Baimių turėjau ir aš, nežinia, kaip būtų buvę, bet savo laimei papėdėje sutikau du nuo Klaipėdos dviračiais atmynusius vyrus, kurie mane visapusiškai motyvavo bei morališkai palaikė.

Vaizdų nuo viršaus:

Juodkrantės švyturys
Jūra plius kraštelis pliažo