Type Keyword and Press Enter to Search
×

Šio etapo rytas išaušo Naisiuose, kur baigiau vakarykštį pasakojimą. Jeigu galiu vakare nusimaudyti, naktį išmiegoti gaivioje tyloje, ryte atsibusti be žadintuvo ir dar lovoje išgerti stiprios kavos, man tai yra absoliuti komforto viršūnė, ir šitai nutiko „Balto gandro“ viešbutyje. Nepiligrimiška, bet užtai nuoširdu :). Negaliu apsakyti, kaip man patiko ilsėtis mažyčiame, kur nelabai yra kur koją padėti tarp kuprinių, dviviečiame kambarėlyje, gaila, kad taip trumpai. Kad nebūtų taip gerai, stresą kėlė pūslės. Turėčiau būti pripratusi, nes mano kojos kenčia per kiekvieną žygį beveik nuo visų batų, bet ne taip žiauriai. Šį kartą pūslės buvo tokiose vietose, kur nekibo jokie „stebuklingi“ pleistrai. Storosios žygių kojinės tebebuvo šlapios, o paprastos atsarginės irgi nepridėjo gerumo eiti. Išėjau su skausmu, visą dieną ėjau su skausmu, su skausmu ir šlubuodama gyvenau beveik visą savaitę ir dar iki šiol nesu iki galo pasigydžiusi.

Naisiai mums buvo tik nakvynės taškas, jie nėra „Camino Lituano“ maršrute. Noriu tai pabrėžti, nes yra kas neįsigilinę užsipuola kelio iniciatorius dėl tokios „pagoniškos“ kaip Naisiai vietos įtraukimo. Atėjome į Naisius todėl, kad čia buvo nakvynei tinkama vieta, kokios pakeliui, kaip žinia, nesimėto, ir ne, šieno kupetoje miegoti man nepatiktų. Vienintelė vieta, kur Naisiuose ryte stabtelėjome prieš išeidamos į kelią, buvo Zigmo Gėlės muziejus, tiesa, šį kartą tik iš lauko.

Mokykloje apie šį poetą, berods, nesimokėme, tik universitete. Gimtuosiuse Naisiuose jis gražiai įamžintas, ir tai yra puiku. Poetas Zigmas Gėlė, kurio tikroji pavardė buvo Gaidamavičius, gimė 1894 metais, dvaro prievaizdo šeimoje, kur iš viso augo septyni vaikai. Juos visus Erazmas Gaidamavičius ir Karolina Rimdžiūtė-Gaidamavičienė išleido į mokslus. Pradžios mokyklą Zigmas lankė tikriausiai Sereikiuose, nes Naisiuose mokyklos tada dar nebuvo, o nuo 1904 metų mokėsi Šiaulių vyrų gimnazijoje. Tėvai nevertė sūnaus tapti gydytoju ar kunigu, o leido pačiam pasirinkti. Zigmas Gaidamavičius įstojo į Kijevo universitetą studijuoti filologijos, tačiau studijos truko tik kelis mėnesius. 1912 metų gruodį aštuoniolikmetis vaikinas susirgo meningitu ir 1912 metų gruodžio 17 dieną mirė. Palaidotas netoli nuo Naisių esančiose tų pačių Sereikių kaimo kapinėse. Link jų ir veda „Camino“ kelias, kuriuo, matyt, jis ir iškeliavo į paskutinę kelionę.


Sereikiai nuo Naisių ranka pasiekiami. Kelias - kaip matote.

Medinė Sereikių kapinių koplyčia yra vienas iš pakeliui rekomenduojamų aplankyti objektų. Ji buvo pastatyta 1795 metais vietos gyventojo Juozo Stanislovaičio lėšomis, nuo tada daug kartų, žinoma, remontuota ir perstatyta.
Užsukome ir į kapines.



Lyg Zigmo Gėlės kapelis matytų gimtąjį sodžių Naisiuose.

Priešais kapines - taip ir traukia pailsėti, pasėdėti, kad ir po neilgo kelio. Už laukų matyti Naisių ūkio pastatai.

Einant nuo Sereikių iki Lygumų atsirado miško požymių. Miško drėgno, nelabai gražaus, tokio iš bėdos, bet jo kvapą užuosti ir gauti truputį pavėsio po šimto kilometrų plynų laukų buvo gerai. Praėjome nuorodą į Ruslių sodybą, kur nakvoja daug piligrimų.

Po dienos pertraukos širdis džiaugėsi pamačius „Camino Lituano“ rodyklę.


Toks atstumas iki Pakruojo būtų einant geruoju keliu. Bet juk mums lengvų kelių ant lėkštutės nepaduoda. ;)


Taip vinguriuojant horizonte stebuklingai išnyra Lygumų bažnyčia. Uch!

Su savo 73 metrų ir 84 centimetrų aukščiu ji įvardijama tarp aukš­čiau­sių Lietuvoje. Visuose šaltiniuose būtinai paminima, kad statant bažnyčią 1908-1914 visi miestelėnai turėjo kaupti naminių paukščių kiaušinių lukštus, kurie buvo maišomi į tuometinį jungiamąjį mišinį.

Man labai patiko Lygumų miestelio pagrindinė aikštė, apsupta senų mūrinių namų. Joje tebėra prieškarinis paminklas su Gediminaičių stulpais - kaip tai gražu. Ir kad aikštėje žolė, o ne trinkelės, ir kad tikrų medžių, o ne moderniųjų šluotražių, pavėsis keliautojui. Aplinkui pagrindinę aikštę matėme bent dvi parduotuves, kur galima nusipirkti pavalgyti. Pailsėti galima ant suolelių arba nuvirtus čia pat ant minkštos tikros žolės, grožintis aikštę supančiais mūrais, ne akiai įprastesniais trobesiais, ir konstatuojant, kad prieš karą Lygumai turėjo būti nemažas ir tvirtai ant kojų stovįs miestelis.



Spėjame, kad tai buvusi Lygumų sinagoga.

Tokios lentelės ant namų primena klaikią neseną istoriją.

Šventoriuje.


Kitoje aikštės pusėje pietavo dar vienas keliautojų būrelis, o ant gretimo suolelio prisėdo CL ėjęs vaikinukas, kurį besiilsintį vėliau pasivijome. Bet tai buvo vėliau, o tuo tarpu nusiavus batus teko konstatuoti, kad toliau eiti negaliu, nebent tik apsiavusi pliažines šlepetes per pirštą. Ir iki šiol nesuprantu, kokiomis valios pastangomis „negaliu“ virto, kaip pas mus Aukštaitijoje sako, „ne šiknon gi dėsies, reikia“, ir įstengiau išėjus už Lygumų į eilinį žvyrkelį tuos batus vėl ne tik apsiauti, nes su pliažankėm žvyrkeliu eiti tiesiog neįmanoma, bet ir nuvargti likusius kilometrus nuo Lygumų iki Pakruojo, ir dar parvairuoti namo, kai pradžioj nuo kiekvieno žingsnio diegė paširdžiuose, o paskui gi, sako, ir šuo kariamas pripranta. „Camino Lituano“ veda ne tiesiai plentu, o per Juknaičius, Vilūnaičius ir Paliečius.

Ką gi, reikia ir tokių etapų, stiprina valią ir eilinį kartą skatina įžvelgti gerumą paprastuose dalykuose. Pavyzdžiui, kad lietus neprapliupo iš nuo pat Lygumų lydėjusio debesio.

Išėjome iš Lygumų.

Plynai.

Be gailesčio.


Koks gražus kryžius.

O šis toks įdomus - kažin kodėl jis toks neįprastas?

Iš viso tą dieną nuėjome 25,2 km. Pakruojui nebebuvo likę nei laiko, anei sveikatos. Laimei, turėjau savaitės pertrauką iki kitų dviejų etapų.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

No comments: