Type Keyword and Press Enter to Search
×

Šio etapo rytas išaušo Naisiuose, kur baigiau vakarykštį pasakojimą. Jeigu galiu vakare nusimaudyti, naktį išmiegoti gaivioje tyloje, ryte atsibusti be žadintuvo ir dar lovoje išgerti stiprios kavos, man tai yra absoliuti komforto viršūnė, ir šitai nutiko „Balto gandro“ viešbutyje. Nepiligrimiška, bet užtai nuoširdu :). Negaliu apsakyti, kaip man patiko ilsėtis mažyčiame, kur nelabai yra kur koją padėti tarp kuprinių, dviviečiame kambarėlyje, gaila, kad taip trumpai. Kad nebūtų taip gerai, stresą kėlė pūslės. Turėčiau būti pripratusi, nes mano kojos kenčia per kiekvieną žygį beveik nuo visų batų, bet ne taip žiauriai. Šį kartą pūslės buvo tokiose vietose, kur nekibo jokie „stebuklingi“ pleistrai. Storosios žygių kojinės tebebuvo šlapios, o paprastos atsarginės irgi nepridėjo gerumo eiti. Išėjau su skausmu, visą dieną ėjau su skausmu, su skausmu ir šlubuodama gyvenau beveik visą savaitę ir dar iki šiol nesu iki galo pasigydžiusi.

Naisiai mums buvo tik nakvynės taškas, jie nėra „Camino Lituano“ maršrute. Noriu tai pabrėžti, nes yra kas neįsigilinę užsipuola kelio iniciatorius dėl tokios „pagoniškos“ kaip Naisiai vietos įtraukimo. Atėjome į Naisius todėl, kad čia buvo nakvynei tinkama vieta, kokios pakeliui, kaip žinia, nesimėto, ir ne, šieno kupetoje miegoti man nepatiktų. Vienintelė vieta, kur Naisiuose ryte stabtelėjome prieš išeidamos į kelią, buvo Zigmo Gėlės muziejus, tiesa, šį kartą tik iš lauko.

Mokykloje apie šį poetą, berods, nesimokėme, tik universitete. Gimtuosiuse Naisiuose jis gražiai įamžintas, ir tai yra puiku. Poetas Zigmas Gėlė, kurio tikroji pavardė buvo Gaidamavičius, gimė 1894 metais, dvaro prievaizdo šeimoje, kur iš viso augo septyni vaikai. Juos visus Erazmas Gaidamavičius ir Karolina Rimdžiūtė-Gaidamavičienė išleido į mokslus. Pradžios mokyklą Zigmas lankė tikriausiai Sereikiuose, nes Naisiuose mokyklos tada dar nebuvo, o nuo 1904 metų mokėsi Šiaulių vyrų gimnazijoje. Tėvai nevertė sūnaus tapti gydytoju ar kunigu, o leido pačiam pasirinkti. Zigmas Gaidamavičius įstojo į Kijevo universitetą studijuoti filologijos, tačiau studijos truko tik kelis mėnesius. 1912 metų gruodį aštuoniolikmetis vaikinas susirgo meningitu ir 1912 metų gruodžio 17 dieną mirė. Palaidotas netoli nuo Naisių esančiose tų pačių Sereikių kaimo kapinėse. Link jų ir veda „Camino“ kelias, kuriuo, matyt, jis ir iškeliavo į paskutinę kelionę.