Type Keyword and Press Enter to Search
×

Dažnas piligrimas retoriškai klausia, kodėl Kryžių kalnas liko nuošalyje nuo „Camino Lituano“. Galima tik spėlioti, nes beeinant taip ir nepavyko rasti racionalaus paaiškinimo. Kita vertus, aš nemėgstu uždavinėti retorinių klausimų, jeigu greitai galiu rasti konstruktyvų sprendimą. Kelias ir laikas jame yra mano, kojos irgi ne valdiškos, galvą ant pečių turiu, planuoti moku. Ir neįsivaizduoju piligrimų kelio Lietuvoje atsukant Kryžių kalnui sėdimąją. Nakvynę tame etape pavyko gauti Naisiuose, bet net ir nuo Naisių iki Kryžių kalno bus apie 7 kilometrus, atėjus sužymėtu maršrutu į Naisius nueiti iki Kryžių kalno ir grįžti atgal būtų tiesiog fiziškai per sunku, todėl mūsų kelias buvo pasmerktas tame etape nukrypti nuo „Camino Lituano“. Rinkomės iš šių „nukrypusių“ maršrutų:
  • nuo Gataučių eiti sužymėtu „Camino Lituano“ maršrutu iki Mekių, sukti link Meškuičių, toliau iki Kryžių kalno, iš ten į nakvynės vietą Naisius;
  • nuo Gataučių visiškai išsukti iš „Camino Lituano“ sužymėto kelio į magistralinį kelią A12, eiti iki Jauniūnų, nuo jų sukti į Meškuičius ir toliau iki Kryžių kalno, iš ten į nakvynės vietą Naisius;
  • nuo Gataučių nueiti sužymėtu keliu iki Ivoškių koplyčios ir atgal į Gataučius, išsukti iš „Camino Lituano“ į magistralinį kelią A12 iki Jauniūnų, sukti link Meškuičių ir toliau iki Kryžių kalno, iš ten į nakvynės vietą Naisius;
  • nuo Gataučių nueiti sužymėtu keliu iki Ivoškių koplyčios ir atgal į Gataučius, išsukti iš „Camino Lituano“ sužymėto kelio į magistralinį kelią A12 iki Jauniūnų, nuo Jauniūnų nueiti iki Saulės mūšio lauko vietos ir grįžti atgal į Jauniūnus, nuo jų sukti link Meškuičių ir toliau iki Kryžių kalno, iš ten į nakvynės vietą Naisius.
Pagal pastarąjį net trijose vietose tenka grįžti atgal (nuo Ivoškių koplyčios iki Gataučių, nuo Saulės mūšio lauko iki Jauniūnų ir nuo Kryžių kalno iki Daugėlaičių), dėl to susidarė „tuščių“ papildomų kilometrų. Vis dėlto godumas pamatyti bei „pačiupinėti“ nugalėjo ir galima neabejoti, kad išėjome į ilgiausią kelią. Dienos pabaigoje telefonas parodė, kad nuėjome 35,2 kilometrus.

Dabar apie laikui imliausią ir pilkąsias ląsteles geriausiai treniruojantį dalyką planuojant eiti tik savaitgaliais po du etapus - logistiką. Dalijuosi savo planu, kuris tiks ir einantiems sužymėtu „Camino Lituano“ maršrutu, norint tęsti kelionę nuo Gataučių, nelikus juose nakvoti. Šeštadienį anksti iš ryto automobiliu nuvažiavome į Pakruojį. Galima važiuoti ir viešuoju transportu, bet sekmadienį grįžti į Vilnių autobusų grafikas buvo nepatogus, todėl pasirinkome nerizikuoti. Automobilį palikome prie autobusų stoties S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, kuria kitą dieną grįžome į Pakruojį. Autobusų stotyje sėdome į autobusą, 08.15 išvykstantį į Šiaulius (autobusų grafikus kaskart būtina pasitikrinti). Šiauliuose turėjome daugiau kaip valandą laisvo laiko, per kurį apsirūpinome vandeniu ir papusryčiavome. Nors laiko buvo į valias, bet vietos, kur galima jaukiau pavalgyti, dar buvo uždarytos, todėl prisėdome „Hesburger“ užkandinėje. Džiaugiausi, kad buvo galima užsisakyti halloumi burgerį. Pasivaikščioti toliau į Šiaulius nėjome. Užteko atvažiuojant per autobuso langą pamatyti plyną, dryžuotą ir labai nejaukią miesto aikštę, nušniotą Vilniaus bulvarą, ir per akis mums buvo tokių Šiaulių. Maisto irgi nepirkome, nes pakeliui tikrai bus parduotuvių. 10.25 įsėdome į mikroautobusą Šiauliai-Joniškis iki Gataučių. Išlipome stotelėje, kur vos prieš mėnesį ilsėjomės po ankstesnio etapo.


Pirmiausia nuėjome iki Ivoškių. Šv. Jono Nepamuko kapinių koplyčia pagal ženklus lieka šalia kelio, bet geltonai šviečia iš tolo. Pastatyta ji XVIII a. Ivoškių kaimo kapinaitėse. Mūsų rytų aukštaičių kraštuose tas nėra įprasta, o štai keliaudamos šiaurės Lietuvoje per mėnesį aplankėme jau kelintą kapinių koplyčią. Kapinėse palaidoti iš Ivoškių kilusios Marcės Katiliūtės - grafikės, tapytojos, labai anksti, vos 25 metų, iš šio pasaulio savo valia išėjusios - tėvai. Pati koplyčia buvo užrakinta, bet šalimais už tvoros pabuvome dar kurį laiką prieš patraukdamos atgal į Gataučius.

Nuo Gataučių apie 5,5 kilometro ėjome magistralinio kelio Šiauliai-Ryga šalikele. 

Ne pati maloniausia patirtis ir nesaugu, bet vis tiek maloniau nei likusias pusantros dienos klampoti daugybę kilometrų žvyrkeliais. Jauniūnuose sukome į kairę link tos vietos, kuri laikoma Saulės mūšio lauku, prie Mūšos ir Tautinio santakos. Matyt, tikėjausi kažko daugiau, tiksliau - pagarbiau. Realybėje dulkinas kaimo žvyrkelis vedė palei angarą, dirbamus laukus dulkinomis pakelėmis, o lankytojus pirmiausia pasitinka žolėmis apžėlęs nebaigtų grandiozinių statybų sąstingis, daug metų nebaigiamas statyti Saulės mūšio memorialas. Mano kuklia nuomone, tarp dirbamų laukų už kaimo angarų tas memorialas tinka kaip karvei balnas, bet štai įsuko amžiaus statybas ir duok Dieve jų nelauktų Šeškinės stadiono likimas.

Saulės mūšis įvyko 1236 metų rugsėjo 22 dieną tarp žemaičių lietuvių prieš Kalavijuočių ordino kariuomenę. „Kuo gi ypatingi šie mūšiai viso karo kontekste? Žalgirio mūšis yra didžiausias ir lemiamas mūšis lietuvių kare su kryžiuočiais, nulėmęs viso karo baigtį. Tuo tarpu Šiaulių (Saulės) mūšis – pirmoji didelė Lietuvos pergalė, pradėjusi ilgą kelią į Žalgirį. Tiesa, pagal savo mastą viso karo kontekste jis nusileistų ne tik Žalgiriui, bet ir nepelnytai primirštai Durbei bei istorinėje atmintyje reikšmingesnės vietos nerandančiam Aizkrauklės mūšiui, kuris geriausiu atveju suvokiamas kaip vienas iš žymesnių eilinių mūšių. Ką gi, istorinė atmintis nemėgsta būti perkrauta. Todėl pirmoji pergalė visada išsiskiria jau vien savo pirmumu. Ji tampa tarsi visų vėlesnių pergalių precedentu.“ Po Saulės mūšio kalavijuočiai kaip atskiras ordinas neatsigavo, nebeįvyko ir kitų baltų žemių užkariavimas. Pergalė Saulės mūšyje buvo reikšminga ne tik Lietuvos valstybingumui, bet ir viso regiono istorijai. Daugelis šaltinių informaciją apie Saulės mūšį kartoja copy-paste, todėl norintiems platesnio konteksto rekomenduoju šį straipsnį, citatą iš kurio iškėliau anksčiau. Kryžininkus autorius vienoje vietoje pavadina „piligrimais“, štai jums ir sąsaja su mūsų keliu. :) Pažymint Saulės mūšio svarbą, prieš dvidešimt metų rugsėjo 22-oji buvo paskelbta Baltų vienybės diena.

Santūrus atminties ženklas, kurio šiame lauke užtektų

Už amžiaus statybų yra jaukesnis paminklinis akmuo, tiesa, jį bando užgožti pagal blogiausiais vilnietiškas tradicijas į pirmą planą iškeltas šiukšlių konteineris, ir informacinė lenta, kur ant plytelių kiek pasėdėjome po ąžuolu, pailsinome kojas, paganėme skruzdėles ir vėl į tą nelemtą žvyrkelį.


Jauniūnų kaimo senosios kapinės

Nuo Jauniūnų iki Meškuičių ėjome pievų keliu ir mūsų kojoms tai geriausiai tiko. Deja, to gerumo buvo tik keli kilometrai.

Kai tolumoje pasimatė Meškuičių bokštai, buvo jau apie pusę keturių. 

Meškuičiuose patogu papietauti, nes aplinkui miestelio aikštę prie bažnyčios suskaičiavome bent dvi nemažas parduotuves, o aikštėje gerai atsisėsti pavėsyje ant suolelių.

Meškuičių bažnyčia - šalimais ir papietavome

Paliekame Meškuičius

Atkarpa nuo Meškuičių iki Kryžių kalno man tą dieną buvo pati sunkiausia. Kitiems piligrimams, sako, sustoja pakeleivingas transportas, siūlo pavežti, tuo metu būčiau tikrai neatsisakiusi, bet mums niekas nesisiūlė. Mintyse, kitą kartą ir garsiai, padėkodavau, jeigu kas pristabdydavo ar apvažiuodavo atsargiau, bet tokių buvo nedaug. Dauguma lekia ir pralekia, palikdami po savęs smėlio debesį - žinokis. Žvyrkeliuose pripratome pagal tą debesį nustatyti vėjo kryptį, bet veidus vis tiek nupudravo smėlio „špaklius“. Pakelės irgi nelabai buvo mielos. Einant „Camino“ įprasta džiaugtis viskuo, ką siunčia kelias, bet neslėpsiu, kad kurį laiką dėl to silpnumo nesidžiaugiau. Priėjus Daugėlaičius paprašiau, kad prisėstume ant akmens prie tokios antikvarinės degalinės, paskui dėl silpnumo dar prisėdome pačiame Kryžių kalne. Tas jausmas, kai aplinkui vaikščioja švarūs, tvarkingi, pasipuošę žmonės. :) Sesė ant šortų pasirišo pliažinę skarą, kad Kryžių kalne atrodytų padoriau, bet žiūriu, kad kažkokio etiketo ten pernelyg ir nepaiso. Sėdim viršuj po kryžiumi ant suoliuko, panašesnio į lentą, suvargusios, dulkinos, raudonom akim, sesė ir sako - kažin, jeigu pasidėtume vienkartinę stiklinę, ar daug sumestų. :)





O jeigu rimtai, tai įspūdingas tas mūsų Kryžių kalnas ir ačiū Dievui, kad jį turime. Nors tą dieną buvo sunku, visiškai nesigailiu, kad darėme vingį.

Atgal eiti jau buvo lengviau, nes ėjom nusisukusios nuo saulės. Kaip jau minėjau, nuo Kryžių kalno iki Naisių yra 7 kilometrai. Kurį laiką, pasukus nuo Daugėlaičių, kelias gana patogus, žvyrkelis nebirus. Pagąsdinome kiškį pakelėje, ramios vietos. Praėjome sodybų, medžių gaivos pasitaikė. O jau kai įsiliejome į platų Meškuičių-Naisių vieškelį, tai padėk Dieve, tikra kankynė eiti slysčiojant nuo akmenų, krūpčiojant nuo mašinų ir traktorių, kurie tuo metu kaip tik grįžinėjo į Naisius iš laukų. Iki šiol nebuvau mačiusi tiek didelių, gražių ir, matyt, brangių traktorių, ir tiek žvyrkelių iki tol buvau mačiusi tik Žemaitijoje. Beje, traktorininkai dažniau už kitus vairuotojus žvyrkeliuose pagailėdavo keliauninkių. Likus kokiam kilometrui iki Naisių sustojo automobilis. Ne, pavežti nepasiūlė. Labiau rūpėjo, ką nešamės kuprinėse, o jei konkrečiau, tai ar nesinešame alaus. Nu laba diena, galvoju, šaltas alus po alinančio dienos karščio būna toks gerumas, kad jei ir neščiausi, tai nesidalinčiau juo šeštadienį po aštuntos vakaro, juo labiau kad jūs mums šitą valdžią ant galvos ir užleidot. Bet ne, nesinešėme... Kai pėsčios per žvyrus nubridusios daugiau kaip 30 km, nusikalusios, patekome į Naisius, kai sulig kaimo ženklu atsirado ir asfaltas, ir šaligatviai, ir visokie muziejai, kalnai, arenos ir žali briedžiai ar tai elniai, tai jautėmės, matyt panašiai kaip senieji Graikijos žmonės, po ilgų klajonių kalnuose patekę į spindinčius Delfus, net dabar ten ohoho kokie griuvėsiai. Kadangi jau buvome praleidusios užsiregistravimo į viešbutį laiką ir iki viešbutis galutinai ištuštės kapsėjo paskutinė valanda, o prieš tai dar turėjome nusipirkti ką nors valgomo, tai įžymiųjų Naisių, galima, sakyti, ir nematėme. Būtinai reiks grįžti ir patikrinti keistą pirmą įspūdį ne tokiomis ekstremaliomis sąlygomis! Parduotuvėje priešais viešbutį, be kita ko, nusipirkome nealkoholinio alaus. O Naisių „Balto gandro“ viešbučiui patys didžiausi komplimentai. Buvome užsisakiusios mažą dvivietį kambarį, kuris ne tik visiškai patenkino, bet ir viršijo lūkesčius gauti šilto vandens, minkšto patalo ir tylos (ir virdulį ryte užsiplikyti kavos). Labai skaniai suragavome dar nespėjusį sušilti nealkoholinį alų, išsiskalbiau savo storas „Lorpen“ žygių kojines, suprasdama, kad jokių šansų joms, pamautoms ant langų rankenų, išdžiūti iki ryto, užkrimtome šio be to, išjungėme kondicionierių, atidarėme langus į tylą ir nusmigome.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

No comments: