Type Keyword and Press Enter to Search
×

Po išvakarėse nueitų 40 kilometrų nemeluosiu, kad naktį per langus žiūrėjo vienaragiai, o ryte spindėjo vaivorykštės. Iš lovų lipome sunkiai, vakarykštė avantiūra jautėsi, bet nebuvo taip, kad negalėtume eiti, todėl buvome laimingos, kad kojelės lankstosi, kad vakarykštės liūties liko tik prisiminimai, o šiandieninę prognozuoja tik popiet, kad šeimininkė paliko bute skanios kavos. Iš vakaro užgriebėme gabalą antro etapo, todėl galėjome leisti sau neskubėti ir išeiti apie dešimtą. Kitiems piligrimams bei keliautojams, tą dieną ėjusiems nuo Buivydžių, dar buvo ankstoka įžengti į Joniškį, tai nieko iš bendraminčių kelyje tą dieną ir nesusitikome. Tiek to ir kelio tebuvo. Etapas išėjo trumpas ir šykštus nuotykių. Gal ir gerai, kad be nuotykių, bo tokios būklės nepabėgtume ne tik nuo palaido šuns, bet ir nuo piktesnio ežio, jeigu pasitaikytų. Šį kartą buvome lėtos. 18 su trupučiu kilometrų slinkome penkias valandas. Pagal nuovargį ir iki žaizdų nudegusią dešinę ausį spėju, kad diena buvo dar karštesnė nei išvakarėse. Lyg ir eini, nesitausoji, bet vis tiek įspūdis toks, kad slenki pažeme ir tiek.

Pradžioje buvo miestas, traukiniai ir žirgai. Joniškio Miesto aikštė ryte dar tuščia (tai popiet fontane turškėsi vaikai po maudymukų, juos pramogauti atvedę tėvai ir seneliai dabojo spiesdamiesi visi ant to pačio vieno suolelio po vieninteliu tikru medžiu-ąžuolu saulės kepinamame plote), Žemaičių gatvėje iš kultūros centro dainavo Edith Piaf. Kai jau baigiasi supermoderni raudona Žemaičių gatvės dalis ir prasideda žalias miestas, tai vėl stoviniuojame patvoriais uostydamos jazminus ir bijūnus, ir taip prie kas antro krūmo.


Kirtusios geležinkelį už nugarų išgirdome užsidarant pervažą, tai naudodamasi proga pastovėti pavėsyje pažiopsojome į ilgą prekinį sąstatą, kokių seniai nesu mačiusi. 

Ziniūnuose iš tolo pagal kvapą sakau sesei - arklio. :) Gražuoliai žirgai, išdidūs! Tik tas, kur atskirame aptvare, itin norėjo „draugauti“, matyt, ne dėl to, kad mes patikome, kiek piligrimai praeidami duonelės nepagaili.


Etapas ilgais vieškeliais, dirbamos žemės plotais ir traktorių išvažinėtais javų laukais panašus į vakarykštį. Negali sakyti kad negražu, tik neįprasti pušynų ir ežerynų iš Rytų Aukštaitijos pakraščio vaikams tie begaliniai laukai. Mažai fotografavau, nes telefonas slydo iš rankų.





O pabaigoje buvo Jakiškiai. Kukli šimtametė Šv. Ignaco kapinių koplytėlė turi Jė­zuitų ordino įkūrėjo Ignaco Lajolos vardą. Bloge joniskis.net galima pamatyti, kaip atrodo iš vidaus, bei paskaityti apie koplyčią kiek daugiau. Apėjome, pasilabinome su artimųjų kapus tvarkiusiais žmonėmis, pagaudėme savo atvaizdus Dievo namelių languose.






Jakiškių dvare, kiek pavyko pamatyti „per tvorą“, labai ramu, taip norėtųsi pagulėti po senais medžiais. Tai privatus objektas, vėliau atradau, kad nuomojamas šventėms.

„Nuo koplyčios paėjus apie 500 m, atkreipkite dėmesį į 9 numeriu pažymėtą raudonų plytų ir žalių durų statinį“. Pražiopsojome, teko grįžti iš smalsumo. Ir konstatuoti, kad iš buvusio dvaro garinio malūno nekažinką ir likę. 

Tai ir viskas. Trečią popiet jau sėdėjome Gataučių autobusų stotelėje. Pusvalandį pralaukėme autobuso ir visai neprailgo sėdėti pavėsyje.

Rytojaus dieną, grįždamos iš Žagarės, užsukome į Kalnelį, kurį praleidome penktadienį, kai nuo Buivydžių iki Joniškio ėjome tiesiai plentu. Kaip nustebau pamačiusi, kad ir Kalnelio piliakalnis yra kapinės, kaip Raktuvė Žagarėje, o kapinėse lygiai taip pat stovi koplyčia, tik nudažyta geltonai.






Tai čia, ant šito piliakalnio, stovėjo paskutinė žiemgalių pilis Sidabrė, paskutinis žiemgalių pasipriešinimo Livonijos ordinui židinys.

Kitas tris ar keturias dešimtis kilometrų eisime greta „Camino Lituano“, bet didžiąja dalimi ne juo. Džiazuosime nesužymėtais keliais, nes mūsų Kelyje turi buti Kryžių kalnas.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

Komentarų nėra: