Type Keyword and Press Enter to Search
×

Abu kartus Salų dvare lankiausi šiltuoju metų laiku, labai gražiomis dienomis, kai saulė virš galvos nepadeda padaryti „gražių“ nuotraukų (na bet gražių nuotraukų niekas iš manęs ir nesitiki), bet duoda begalinę ramybę ir gerumą ten būti. Bet įsivaizduoju, kad Salose būtų gera ir auksinį rudenį pabraidyti po parką ar šaltesnę žiemą pasižvalgyti į dvaro rūmą nuo Dviragio ežero ledo.

Salų dvaras yra Rokiškio rajone, apie 10 km nuo Kamajų ir apie 30 km iki Rokiškio. Nuo Kamajų link Salų veda geras kelias. Salose nerasi ypatingų atrakcijų - tik ežeras Dviragis, senas parkas ir puikūs neoklasicistinio stiliaus rūmai. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos dvarų, iki šių dienų išsaugojęs visą kompleksą. Šalimais ir bažnytėlė, tiesa, mums lankantis apie ją buvo surikiuota statybininkų įranga. Bet laisvai galima vaikštinėti po parką, fotografuotis ant kad ir palaikio, bet lieptelio, prie pačio dvaro. Svaigti nuo senų medžių viršūnių. Pabėgti nuo Vilnių ir kitus Lietuvos miestus kaip vėžys graužiančio betono, trinkelių, plytelių ir panašaus šūdo.  Čia dar viskas tikra, ir ačiū Dievui.

Daugybės Lietuvos dvarų istorijoje yra Radvilų pavardė, Salos ne išimtis, bet šituos rūmus pastatė ne Radvilos, o vėlesnį jų šeimininkai Morikoniai, kurių protėviai atsikėlė į Lietuvą iš Italijos kartu su Bona Sforca. Salos, Svėdasai, Taujėnai, tai vis Morikonių dvarai.

Salų dvarą 1806 metais iš Radvilų nusipirko Ignotas Morikonis. Jis pagal architekto Pietro de Rossi projektą pastatė ir šiuos rūmus. Ignoto laikais, XIX amžiaus pradžioje, dvarui priklausiusiuose pastatuose veikė vaistinė ir muzikos mokykla - viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje, ankstesnė nei Tyzenhauzų Rokiškyje. Ignotas vaikų neturėjo (kaip ir jo brolis Benediktas, kuriam priklausė Taujėnai, pirmosios žmonos Marijos Viktorijos Radvilaitės kraitis, ir Taujėnų dvaro rūmai statyti pagal to paties Pietro de Rossi projektą), Salas paveldėjo Jeronimas Morikonis, o šiojo sūnus Liucijonas, nors buvo šviesus žmogus (senatvėje duoną pelnėsi dirbdamas mokytoju), bet su dideliu polėkiu, per trumpą laiką iššvaistė visus turtus ir užstatė bei 1855 metais pardavė Salų dvarą Rokiškio grafui Reinoldui Tyzenhauzui, po kurio mirties Salos liko seseriai grafienei Marijai Tyzenhauzaitei-Pšezdzieckienei, dailininkei ir mecenatei. Ji fundavo ne tik įstabiąją Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią Rokiškyje, bet parėmė ir Salų Šv. Kryžiaus bažnyčios statybas. Tyzenhauzų laikais Salos žydėjo. Paskutinis Salų savininkas buvo Marijos anūkas istorikas ir diplomatas Reinoldas Pšezdzieckis.




Vėlesnė Salų istorija panaši kaip ir kitų dvarų. Sovietmečiu iki 2003 metų čia daugiausia veikė įvairios švietimo įstaigos. Dvimetę žemės ūkio mokyklą Salose 1940 metais baigė iš ne taip labai tolimo Padustėlio kilęs poetas Paulius Širvys.

Salos įsikūrusios žemės lopinėlyje, kurio kontūras esąs panašus į Lietuvos. Deja, tai galima pamatyti tik iš aukštai arba žemėlapiuose. Važiuodamas nelabai ir įtarsi, kad važiuoji praktiškai į ežero vidurį. Labai jauki ir miela vieta, į kurią rekomenduoju užsukti ramybės ir atgaivos.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

No comments: