Type Keyword and Press Enter to Search
×

Lietuvą kerta ne vienas Šv. Jokūbo kelio maršrutas, tačiau tik nesertifikuotas (galbūt kam nors tai reikšminga) „Camino Lituano“ kelias, kertantis visą Lietuvą nuo šiaurės iki pietų, entuziastų dėka yra sužymėtas ir gyvas. Šiemet juo eina nemažai žmonių - su skirtingomis intencijomis žmonės eina. Pavyzdžiui, aš einu, nes turiu sveikatos ir, svarbiausia, noro tiesiog eiti be jokio praktinio reikalo, išmatyti, apeiti, „pačiupinėti“ ne per automobilio langą, nesiekiant nei rekordų, nei kokių tai dvasinių patirčių. Kas dar nežino, tai „Camino Lituano“ suskirstytas į per dieną įveikiamus etapus, kurių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 30 kilometrų, bet mes su sese paprastai privaikštome daugiau. Etapų stotelėse piligrimų, žygeivių ir šiaip einančių žmonių patogumui yra daugiau ar mažiau nakvynės, maitinimo įstaigų ir kitos būtiniausios infrastruktūros. Plačiau apie „Camino Lituano“. Mes su sese einame „Camino Lituano“ savaitgaliais po vieną ar du etapus. Pernai ėjome tris savaitgalius ir įveikėme keturis etapus nuo Paberžės per Kėdainius, Panevėžiuką, Raudondvarį, Kauną iki Pažaislio.

Šiemet tikėjomės restartuoti gegužės pradžioje (restartuoti todėl, kad kai pernai pradėjome eiti, Kelias prasidėjo Paberžėje, bet jau netrukus pakilo iki šiaurinės sienos - taigi šiemet stengsimės pasiekti Paberžę, iš naujo „pradėjusios“ eiti Žagarėje), bet dėl karantino ir sujauktų planų „Camino“ startą teko nukelti iki pat birželio antros pusės. Dabar atrodo, kad buvo galima sugalvoti geriau, bet pradėjus planuoti dar ir kalbos nebuvo apie apribojimų atšaukimą. Tuomet kai kurios apgyvendinimo ar nakvynės vietos buvo uždarytos, viešasis transportas irgi važinėjo rečiau, ir apskritai nebuvo aišku, kaip bus po savaitės ar dviejų. Mano sesuo dirba mokytoja, todėl jos savaitgaliai priklausomi nuo pavėlintų renginių bei valstybinių egzaminų, kuriems datos kažkodėl lyg tyčia, kad stebėtojams mokytojams nebūtų per gerai, paskirtos pirmadieniais ir penktadieniais. Visos šitos aplinkybės ir susidėjo, kad du pirmuosius etapus nuo Žagarės ir paskesnius du iki Pakruojo planavome gerokai iš anksto, kliaudamosi daugiausia savimi ir atitinkamai savaip perorganizuodamos.

Žagarės dvaras 



Pirmą dieną suplanavome eiti nuo Žagarės ne iki Buivydžių, bet iki pat Joniškio, antrą - iš Joniškio kiek bus likę iki Gataučių. Gataučiuose sėsti į bet kurį autobusą, kurių Šiaulių kelyje yra daugiau, grįžti atgal iki Joniškio, pailsėti, o sekmadienį, prieš grįžtant į Vilnių, ramiai pasivaikščioti Žagarėje. 

Penktadienį abi paėmėme laisvadienius. Sesė į Vilnių atvažiavo ketvirtadienį iš vakaro, atidirbusi renginį mokykloje. Penktadienį kiek po septynių ryto išvažiavome iš Vilniaus į Joniškį automobiliu. Iš anksto dviem naktims buvau rezervavusi nakvynę Joniškyje šiame bute, bet į jį nusigavome tik vakare. Joniškio autobusų stotyje sėdome į Kauno autobusą į Žagarę, kuris pagal grafiką turi išvažiuoti 10.30. Deja, šiuo metu, po karantino, darbo dienomis tai buvo anksčiausias autobusas iš Joniškio į Žagarę. Nepažindamos Joniškio nežinojome, kad autobusai stoja ir pačiame Joniškio centre, Miesto aikštėje, todėl tikrai buvo neprotinga palikti  automobilį miesto pakraštyje autobusų stotyje, nes paskui iki jo reikėjo ir sugrįžti.

Žagarėje nebuvo kada užtrukti ir apskritai buvo neramu, kad labai vėluojame išeiti. Mums eiti išpuolė viena karščiausių birželio dienų, todėl pirmiausia parduotuvėje užsipirkome po kelis litrus vandens. Realiai neverta tiek tempti ant savęs, nes parduotuvė yra ir Skaistgiryje. Tuomet nuėjome į paštą užsidėti antspaudų į piligrimų pasus. Pas kleboną dėl antspaudų nesiveržėme, nes manau, kad jis tikrai turi rimtesnių užsiėmimų nei štampuoti moteriškėms piligrimų pasus. Paštininkė nė kiek nenustebo ir palinkėjo gero kelio. Jį pradėjome nuo Žagarės I (naujosios) Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Palaikiau geru ženklu, kad bažnyčios durys buvo atviros ir galėjome užeiti, nors aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Prie bažnyčios atsiradę „Camino“ ženklai dingo ir paskui vėl radosi tik išėjus į Joniškio kelią.


Žinojome, kad tokiame karštyje nueiti visą prailgintą etapą bus sunku ir galbūt ne visai mūsų jėgoms. Svarsčiau ir apie variantą B. Likus dienai skambinausi į Joniškio autobusų parką susitikslinti laikus, tuomet nepaguodė - paskutinis autobusas iš Žagarės į Joniškį, kurį blogiausiu atveju būtų galima gaudyti ant plento ir nebegalint eiti grįžti į Joniškį, važiuoja ankstokai, o vėlyvesnis vakarinis reisas būna tik savaitgaliais. Dar turėjau gerojo vadybininko Simono iš Joniškio turizmo informacijos centro maloniai duotą telefoną visiškos katastrofos atvejui, bet žinojau, kad sąžinė neleis juo pasinaudoti. Matyt, būtume tranzavusios, bet, ačiū Dievui, neprireikė, atnešė kojelės. O juk iš Žagarės išėjome dvyliktą! Turint galvoje atstumą, stebiuosi, iš kur turėjome tiek pasitikėjimo ar naivumo. Teisingiau gal pasakyti, kad nebuvo mums kur dėtis. Pailsėti stojome nedaug, nes šitame etape beveik nėra kur stoti pavėsyje, o saulėje sėdėti nesinori. Smagiausia vieta atsikvėpti - Skaistgirio spalvingoje autobusų stotelėje, kur galima atsisėsti ant suoliuko ir atsigerti šaltos „kavos“ iš skardinės, pirktos čia pat Skaistgirio parduotuvėje. Ale kokio gardumo ta „kava“ buvo.

Tai tiek apie atrakcijas, o apskritai visas etapas yra miežių, rugių ir kviečių jūros ir nužydėjusių rapsų laukai. Užtat daugelis sodybų pakelėse labai tvarkingos, prižiūrėtos, išpuoselėtos.

Kepinant saulei itin pasiteisino apsigobti pliažinėmis skaromis, kurios apsaugojo nuo didesnių nudegimų

Obuolių plovimas

Fotogeniškieji kašariukai

Didžioji etapo dalis buvo tokia

Ir dar tokia

Reibinių kaime, kuris yra tuoj už Skaistgirio, praėjome pro Mato Slančiausko sodybą-muziejų. Mato Slančiausko vardą šiuose kraštuose girdėsite ne kartą. Tai buvo knygnešys, aušrininkas, tautosakos rinkėjas. Šiame name Reibiniuose 1924 metais ir mirė

Atokvėpis prie Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčios.

Buivydžius pasiekėme sužymėtu maršrutu, po to CL rodyklės nurodė dešinėn, daugelio piligrimų nakvynės vieta liko už jaukaus tvenkinio po kairei, o mes išėjome tiesiai į plentą. Pasak kelio ženklo, juo iki Joniškio buvo likę aštuoni kilometrai. Stengiausi negalvoti, kad dar bent du bus iki autobusų stotyje palikto automobilio. Tuos kilometrus plentu ir nužingsniavome. Teko skubėti, kiek tai įmanoma einant ketvirtą dešimtį kilometrų, kai nuo Lietuvos pusės dangus ėmė grėsmingai tamsėti. Pirmieji lašai nukrapnojo pasiekus žiedinę sankryžą ties Joniškio riba, bet tas tebuvo gėlytės. Paskutinius kilometrus tuščia Vilniaus gatve ginė ne tik tušti pilvai, nuovargis, pūslės, bet ir perkūnija. Beeinant užsidarė visos mažesnės parduotuvės. Gerai, kad neprireikė ieškoti tų didesniųjų tinklinių, nes dar iš ryto prie Joniškio autobusų stoties kitoje gatvės pusėje užmatėme esant „Norfą“. Tik įžengus į parduotuvę prapliupo liūtis, apie kurias žmonės sako, kad pila kaip iš kibiro. Tą dieną iš viso nuėjom daugiau kaip 40 km, kelyje užtrukome 9 valandas su trupučiu.

Žagarė

Kol kas praleisiu pasakojimą apie kitą etapą ir grįšiu į Žagarę. Nors sekmadienį palyginti mažai spėjome pamatyti, bet Žagarė man patiko. Tai vienas įdomesnių miestelių Lietuvoje, nepanašus į išpuoselėtas aplinkines gyvenvietes, vertas grįžti ilgesniam laikui su nakvyne. Kol kas toks ir liko įspūdis - nemažai apleistų negyvenamų namų, nemažai namų, gyvenamų ir ne, subtiliai įpaminklintų. „Aleksandro Koževnikovo ir Antano Trinkos motorinis malūnas“, „Joselio Blumo odos, kailių, šerių, ašutų perdirbimo dirbtuvės“, „Seserų Marijos ir Leopoldos Kozlovskaičių slapta lietuviška mokykla“, „Šiuose pastatuose F. Asimienė, I. Asinas, Z. Goldblatas prekiavo mėsa“ - tokie ir panašūs užrašai lentelėse ant namų, liudijantys seniai išblaškytų, išžudytų žmonių buvusius gyvenimus.









Taip pat Žagarėje užlipome ant dviejų piliakalnių. Abu Žagarės piliakalnius galima pavadinti „du viename“. Ant Raktuvės piliakalnio stovi Raktuvės koplyčia, o aplinkui laidojami žmonės - kapinės ant piliakalnio. Neįtikėtina, bet tai ne vienintelis toks piliakalnis tuose kraštuose. Pasak Vikipedijos, Raktuvės piliakalnyje stovėjo žiemgalių pilis Raktė, kurią Livonijos ordinas užėmė ir sudegino 1272 metais. Po to pilis buvo atstatyta, bet 1289 metų žiemą ordinas staigiu puolimu puolė Raktę, užėmė jos papilį, užgrobė nemažai turto. Pilies tuo metu neįstengė užimti, bet žiemgaliams teko pilį palikti ir pasitraukti į paskutinį prieglobstį savo žemėse Sidabrę, kur dabar yra Kalnelio piliakalnis prie pat Joniškio, kurį mūsų laikais ištiko toks pats likimas kaip Raktuvę.

Raktuvės piliakalnis


Žagarės ozas

Antrasis piliakalnis Žagarėje, arba Žvelgaičio kalnas - tai Žagarės ozo dalis. Kad ir kokios gražios būtų istorijos apie kunigaikštį Žvelgaitį, ant Žvelgaičio piliakalnio greičiausiai stovėjo ordino pilis. Tai sveikiausia, mažiausiai savo formą praradusi Žagarės ozo dalis, laikoma geologiniu paminklu. Kadangi mano sesė geografijos mokytoja, būtinai turėjome jį aplankyti.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

4 comments:

  1. Replies
    1. Taip, kelionė labai faina. Labai patiko Žagarė. Pats etapas - neypač įdomus, bet ne visur gali rinktis.

      Delete
  2. Visi įdomiai keliaujantys labai laukiami Beinoraičių klėtelėje.¡Buen camino!

    ReplyDelete