Kiekvienas, kas baigė lietuvišką mokyklą ar bent kiek domisi šalies istorija, žino, kad Lietuvos vardas kildinamas nuo nedidelės upelės vardu Lietava, arba Lietauka, kaip ją vadino rusakalbiai sentikiai pakrantės gyventojai, kai Perelozų kaimas dar buvo gyvenamas. Lietava yra dešinysis Neries intakas, vos 11 kilometrų su trupučiu ilgio, iš jų tik keturi kilometrai belikę upės, labai gražios upės - kitkas paversta melioracijos grioviu. Lietava teka pačioje Lietuvos širdyje vos už 30 km nuo mūsų Kernavės ir įteka į Nerį Jonavos rajone. Kai bevažiuojant nuo Eišiškių ir Gornostajiškių vaikai užsiminė, kad kitą kartą norėtų pabūti kur prie upės, prie vandens, iš karto pagalvojau apie Lietavą.

Lankytina vieta prie Lietavos lokalizuota aiškiomis koordinatėmis 55.024426, 24.456798. Ten patogu prie upės prieiti, įrengtas tiltelis, informacinė lenta, taip pat atiteka šaltinis, kurio vandens galima paskanauti.

Abejingumas ir užmarštis, taip norisi apibendrinti įspūdį apsilankius Gornostajiškių dvare netoli nuo Eišiškių, pačiame pasienyje su Baltarusija. Dvaras ranka pasiekiamas nuo Eišiškių piliavietės, kuri dar vadinama ir Gornostajiškių piliaviete, kur lankėmės vieną balandžio savaitgalį. Sodyba pastatyta kadaise, matyt, labai gražioje vietoje ant ežero kranto, bet dabar tą grožį sunkiau įžvelgti, nes dvaro sodybos teritorijoje gyvenama.

Atvykus pasitinka alėja, kaip ir priklauso, įspūdingi sodybos vartai, kadaise gražus sodas, keletas statinių, statytų XIX amžiaus pirmoje pusėje kartu su elegantišku rūmu, visiškai apleistu. Ponai Sekluckiai, kuriems dvaras priklausė nuo XVIII amžiaus iki pat 1939-ųjų, matyt, labai liūdėtų tatai matydami, bet Lietuvoje teko matyti ir daug blogiau atrodančių dvarų arba akis jau yra tiesiog pripratusi prie TOKIO požiūrio į Lietuvos dvarų paveldą.

Viskas bus gerai, ir kada nors „seniai seniai“ dar nusibosim savo anūkams prisiminimais apie keistus laikus, kai dienų dienas „sėdėjom namie“, tempdavom vežimus su nežmoniškais kiekiais maisto, kažką net aplankydavo nušvitimas nuo online mokymų, o savaitgaliais puošdavomės išeiginėmis kaukėmis ir bandydavom įkvėpti gryno oro (oksimoronas išėjo). Velykų savaitgaliui turėjau planų, bet nesinorėjo veltis į visą šitą draudimų ir užkardų velniavą, todėl likome namie. Tai tiek įžangų, o užpraeitą savaitgalį lankėmės pasienyje su Baltarusija už Eišiškių, kurios ilgą laiką buvo „atsarginis“ variantas, taip ir nerealizuotas iki karantino, nes amžinai pritrūkdavo laiko. Dabar, „sėdint namie“, keliavimai labai nenutolsta nuo nakvynės vietos. Eišiškės palyginti netoli nuo Vilniaus (pirmyn ir atgal bus apie šimtą dvidešimt ar trisdešimt kilometrų) ir yra labai labai sena Lietuvos gyvenvietė - Vytauto Didžiojo laikų ar dar senesnė.

1384-1402 metais sudarytuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose Eišiškės jau vadinamos miestu. Anais laikais jos priklausė tokiam Sudimantui, kuris lygtai buvo Vytauto žmonos Onos brolis, o ji pati buvo Sudimantaitė. Išeina, kad Eišiškės buvo Onos Vytautienės tėviškė. Eišiškių dvaras ir aplinkiniai miškai buvusi mėgstamiausia Vytauto poilsio ir medžioklės vieta.

Miestelio istorija labai marga ir turtinga. Tiesa, šių dienų Eišiškės jau nebe tos. Miestelis kaip miestelis, ir ne jis buvo mūsų tikslas, todėl pačiose Eišiškėse nestojome, už gimnazijos sukome į kairę link Šalčininkų ieškoti Eišiškių piliavietės.