Type Keyword and Press Enter to Search
×
Rytoj prasidės Adventas, bet šiandien dar lapkritis, ir nors nelaikau savęs Grinču, bet pagal išgales laikausi įsikibusi stengdamasi nepasiduoti komercijos vejamam laikui, todėl šis įrašas bus apie tai, kuo gyvena liūdniausias metų mėnuo. Keliaudama po Lietuvą neretai užsuku į kapines - nebūtinai senas ar istorines, istorija tai nėra datos, tai gyvenimai, istorijos ir palikimas tų, pas kuriuos einu nusilenkti ir uždegti žvakeles. Nebūsiu originali - Vilniuje labiausiai myliu Rasas, tuo tarpu Saulės kapinės man ilgą laiką buvo visiška terra incognita.

Tikrasis jų pavadinimas - Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos kapinės. Jos yra už Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, pabirusios kalnuose tarp Saulės, Mildos ir Rudens gatvių. Pagal Saulės gatvę sovietmečiu buvo pervadintos, taip kol kas ir liko.







Spėju, kad tai mažiausiai žinomos ir rečiausiai lankomos iš Vilniaus istorinių kapinių. Ir neabejotinai labiausiai apleistos.  Kai vaikščiojau viena, ypač šlaite palei Saulės gatvę, bijojau, kad koja įsmuks į kurį nors iš plyšių, atsivėrusių po nuvirtusiais antkapiniais paminklais. Koplyčių būklė atitinkama. Saulės kapinėse jos yra keturios, iš kurių tik Oginskių koplyčia-mauzoliejus neseniai buvo sutvarkyta minint Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines, nors ryšys su Mykolu Kleopu Oginskiu gana tolimas, nes koplyčia buvo pastatyta daug vėliau po kunigaikščio mirties ir joje bei aplinkui laidoti kiti Oginskių šeimos nariai, o pats Mykolas Kleopas, kaip žinia, amžino poilsio atgulė Florencijoje, na bet tarkim. Liūdniausiai atrodo seniausia, XIX amžiaus pradžioje pastatyta Šv. Vincento Pauliečio koplyčia, be stogo, joje dar neseniai būstą buvo įsirengę benamiai, gerai, kad nesupleškino. Raudonų plytų neogotikinė Sidorovičių ir Zavišų koplyčia-mauzoliejus šalimais buvo pastatyta maždaug po šimto metų, XX amžiaus pradžioje. O giliau kapinėse einant pagrindiniu taku atsiremiama į pseudogotikinę koplyčią, kurią pasistatė toks kontroversiškas tarpukario Lenkijos dvarininkas ir politikas Aleksandras Meištavičius. Ji, berods, yra tuščia.

Bent jau man tai nėra tos kapinės, kur jauku vaikštinėti vienai, kaip Rasose. Reiktų įsivertinti ir fizinius pajėgumus, nes Saulės kapinės labai atspindi lietuvišką pasakymą palydėjo į aukštą kalnelį. Matant kai kuriuos kapelius tenka stebėtis, kokiais slaptais debesų takais juos pasiekia priežiūrintieji, o žemiškieji takeliai sukasi, siaurėja ir nuveda į niekur.

Kapinėse yra įdomių paminklų, bet juos geriausia apžiūrėti su gidu, jeigu pasitaikys galimybė. Jose palaidotas ne vienas ne tik Vilniaus kraštui, bet ir Lietuvai nusipelnęs žmogus.

Jeigu kuriais metais per Vėlines norėsite uždegti žvakę Saulės kapinėse

Kalbininkas profesorius Jonas Kazlauskas (1930-1970). Galėjo būti mano dėstytojas, bet prasilenkėme. Jo mirties aplinkybės iki šiol neišaiškintos, bet neabejojama, kad tame dalyvavo KGB. Profesoriaus Jono Kazlausko anuomet ne tik nepalaidojo prestižinėse Antakalnio kapinėse, bet net ir Saulės kapinėse jo kapas nugrūstas toliau nuo takų, nepastebimas, kad nežinodamas netyčia neužklystum. Ieškoti reiktų netoli nuo Šv. Vincento Pauliečio koplyčios, žemyn link Mykolo Kazimiro Paco gatvės.



Skulptorius ir tapytojas Teodoras Kazimieras Valaitis (1934-1974) irgi keistomis aplinkybėmis žuvo irgi keturiasdešimties. Ne vienas jo kūrinys, deja, prapuolė pastaraisiais dešimtmečiais pertvarkant ir naikinant viešųjų pastatų interjerus. Esu rašiusi apie vėtrungę Lazdynuose. Palaidotas prie Šv. Vincento Pauliečio koplyčios, prie pagrindinio tako. Jo antkapinis paminklas skiriasi iš kitų ir matyti iš tolo.


Mokytojos Laimos Tupikienės ir Stepono Batoro universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Kazimiero Karafos-Korbuto kapai prie tako palei Saulės gatvę.



Šalia Šv. Vincento Pauliečio koplyčios palaidotas kunigas ir visuomenės veikėjas Juozas Stankevičius (1866-1958). Jis buvo vienas iš tų dviejų kunigų, kurie galėjo tapti Vasario 16-osios akto signatarais, bet, išrinkti į Valstybės tarybą, pasitraukė vardan vienybės ir užleido vietą socialdemokratų atstovams Stanislovui Narutavičiui ir Jonui Vileišiui.


Už Šv. Vincento Pauliečio koplyčios palaidotas Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjas kunigas Petras Kraujelis (Kraujalis) (1882-1933). Kunigas, kuris siekė, kad kiekviename Vilniaus krašto miestelyje ir didesniame kaime būtų įkurta lietuviška mokykla. Už lietuvišką veiklą buvo kelis kartus suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime. „[...] Dirbęs mokyklai ir tautai”, - parašyta memorialinėje lentoje jam ant namo Tilto g. 12 Vilniuje.



Sunkiau prieinamas, bet įspūdingas Vilniaus universiteto matematikos profesoriaus Jono Ptašickio (1854-1912) kapas šalia Sidorovičių ir Zavišų koplyčios-mauzoliejaus.


Toliau, einant pagrindiniu taku link aukščiausios kapinių vietos, atskiroje šeimos kapavietėje palaidoti žinomas spaustuvininkas ir knygų leidėjas Juozapas Zavadskis ir jo šeimos nariai.






Ona Kazanskaitė-Borutienė (1905-1941), Kazio Borutos pirmoji žmona, idėjinė bendražygė ir draugė.



Šalimais Šalkauskų šeimos kapavietė, kurioje yra filosofo Stasio Šalkausko žmonos Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės, pernai mirusio filosofo sūnus fizikos mokslų daktaro Julijono Šalkausko, brolio Kazio Šalkausko su žmona kapai.



Fizikas, Vilniaus universiteto profesorius, Pasaulio tautų teisuolis Henrikas Jonaitis. Pasaulio tautų teisuolio vardas Henrikui Jonaičiui suteiktas 1980 metais už žydų gelbėjimą, pagalbą žydų šeimoms Antrojo pasaulinio karo metais, taip pat už pagalbą po karo žydų studentams, kurių tėvai ar artimieji žuvo Holokausto metu.


Literatūros tyrinėtoja, kultūros istorikė, edukologė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių, Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė Meilė Lukšienė ir jos vyras ekonomistas Kazimieras Lukša.


Saulės kapinėse taip pat palaidotas Meilės Lukšienės pusseserės Marijos Alseikaitės Gimbutienės tėvas gydytojas ir Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas Danielius Alseika. Jo kapas vienas iš tų, pasiekiamų debesų takeliais, stačiame šlaite žemyn link Mildos gatvės. Nei su grupe per ekskursiją nuėjome, nei viena bandžiau ropštis.

Ruošdama įrašą atradau, kad Marijos Gimbutienės ir Meilės Lukšienės mamos Veronika Janulaitytė-Alseikienė ir Julija Janulaitytė Biliūnienė Matjošaitienė buvo seserys, o pirmasis Meilės Lukšienės mamos Julijos Janulaitytės Biliūnienės Matjošaitienės vyras buvo rašytojas Jonas Biliūnas. Tu, Julyte, mano kapą / Žolynėliais apkaišysi / Tarpu rožių ir lelijų / Man kryželį pastatysi, - tai jai, Meilės Lukšienės mamai, rašė Jonas Biliūnas savo garsiajame eilėraštyje testamente. Nesusiję tai visai,  bet kaip neįtikėtinai susipinę mūsų žmonių likimai...
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

No comments: