Type Keyword and Press Enter to Search
×

Iki sausio 11 dienos Valdovų rūmuose veikia tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“, kurioje rodomi eksponatai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Vokietijos muziejų ir kitų kultūros ir švietimo įstaigų bei Radvilų privačių kolekcijų. Tarp jų esama eksponatų, kuriuos pamatyti ši paroda yra vienintelė galimybė. Plačiau apie parodą. Buvau joje jau du kartus ir ketinu eiti dar. Pirmą kartą lankiausi su ekskursija. Gido pagalbą susiorientuojant vardų ir eksponatų gausoje rekomenduočiau net tiems, kurių žinios apie nekarūnuotus Lietuvos valdovus neapsiriboja Ruduoju, Juoduoju, Barbora ir Jonušu (kažin ar būna ekskursijų, kurių gale kas nors nepaklaustų, tai ar Radvilos buvo lietuviai?) Tiesa, paskutinį mėnesio sekmadienį Valdovų rūmus geriau apeiti ratu. Žmonių galybė, bet ne tai ir ne triukšmas buvo nemaloniausia, o kad dalis nemokamos dienos lankytojų tiesiog „prisiklijavo“ prie mūsų grupės ir piktybiškai grūdosi per visą ekspoziciją, prastumdydami tuos, kurie už ekskursiją mokėjo, vos nesudaužė stendo su Jonušo Radvilos buože. Įsivaizduoju, kaip gidui buvo sunku dirbti tame bardake.

Šiame įraše noriu parodyti kelis eksponatus, kurie sudomino, užkabino tiek, kad grįžusi namo ieškočiau daugiau informacijos. Nepamainoma knyga tame buvo Raimondos Ragauskienės monograma „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pab. – XVII a.)“, kurią atsitiktinai pavyko gauti nusipirkti, kai tiražas jau beveik visas buvo išpirktas.


Radvilų portretų salėje šis nežinomo lenkų dailininko 1733-1734 metais nutapytas atvaizdas - tarp gerai žinomų ir visai negirdėtų - patraukė dėmesį. Barbora Kolaitė-Volska-Radvilienė buvo Barboros Radvilaitės motina ir antroji Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos Heraklio žmona. Moters būta stiprios, aktyvios ir gerbiamos. Istorijai liko žinomi vardai trijų pilnametystės sulaukusių jos vaikų - Onos, Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Barboros. Mirė ji metais anksčiau už savo karalienę dukrą, spėjama, kad nuo insulto ar pan. Abu su vyru palaidoti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, bet per karus ir gaisrus bažnyčioje liko tik keli antkapiniai paminklai, deja, Jurgio ir Barboros antkapio tarp jų nėra.


O čia jų buvę žemiškieji namai. Atvaizdas laiptinėje, vedančioje iš vienos ekspozicijos salės į kitą, yra Radvilų rūmų griuvėsių, kaip jie atrodė XIX amžiuje. Rūmai stovėjo Vilniuje, buvusios Raudonojo Kryžiaus ligoninės vietoje, prie Radvilų gatvės. Po tėvo Jurgio Radvilos mirties rūmai priklausė Radvilai Rudajam, vėliau Biržų-Dubingių Radvilų giminei, tai apleidžiami ir apgriaunami, tai vėl atstatomi iki pat Šiaurės karo, po kurio apleisti rūmai XIX amžiaus pirmoje pusėje buvo parduoti statybinėms medžiagoms. Nuo 1939 iki 2013 metų šitame sklype veikė Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Teritoriją tarp Radvilų, Tilto ir Žygimantų gatvių dabartinių sklypų savininkų užsakymu archeologai prieš keletą metų tyrinėjo siekdami tiksliai lokalizuoti Radvilų rezidencijos ir rūmų statinių liekanų vietas. Buvo aptiktas didelis kiekis archeologinių radinių, datuojamų net nuo XV amžiaus. Reikia tikėtis, kad atrasti Radvilų rūmų fragmentai bus ne tik išsaugoti, bet ir eksponuojami visuomenei.

Auksinės Radvilų kartos salėje daugiausia dėmesio skiriama Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui ir jo kelionei į Jeruzalę. Grįžusi namo su nuojauta, kad kažkur aš tai mačiau, pasirausiau savo bibliotekoje ir radau 1990 metais pirmą ir paskutinį kartą lietuviškai išleistą „Kelionę į Jeruzalę“, kurią per tiek metų į rankas paimdavau tik tvarkydama lentynas. Dabar jau teks skaityti. Bet parodoje ne Našlaitėlis buvo man atradimas, o šis XVIII amžiuje nežinomo autoriaus nutapytas paveikslas.


Tai trečiųjų Žygimanto Augusto vedybų sutarties sudarymas 1553 metų birželį. Radviloms jis svarbus, nes Mikalojus Radvila Juodasis, įtakingasis Žygimanto Augusto diplomatas ir patikėtinis beigi antrosios žmonos pusbrolis, pasirašo vedybų sutarties dokumentą už karalių. Betgi vargeli, kiek mažai mes žinome apie Kotryną. Aišku, kad ne iš meilės Žygimantas Augustas ją vedė ir juo labiau ne iš meilės Kotryna už jo tekėjo. Jis bijojo, kad Kotryna bus tokia pat epileptikė kaip sesuo, o ji karalių kaltino dėl Elžbietos mirties. Tuo metu Kotrynai buvo 20 metų. Kiti atvaizdai rodo ją buvus gražesnę nei šitame paveiksle, kuris nutapytas praėjus beveik dviem šimtams metų po vaizduojamų įvykių. Prieš tai šešiolikos metų Kotryna jau buvo kartą ištekinta - už bendraamžio kunigaikščio Frančesko III Gonzagos iš Mantujos, bet pirmoji santuoka truko tik keturis mėnesius, iki jaunasis sutuoktinis nuskendo Komo ežere. Habsburgams pavyko pripažinti pirmąją Kotrynos santuoką nekalta, arba kitais žodžiais tariant, nekonsumuota, kas pagelbėjo vėliau suveikti jai karališką partiją. Kaip žinia, nebuvo toje santuokoje jokių „ilgai ir laimingai“. Nemylinčio vyro išsiųsta iš šalies atgal į Austriją prieš mirtį ji savo testamente atsiprašė Žygimanto Augusto, kaip tikra karalienė paliko jam visas dovanotas brangenybes, o didžiąją dalį turto - labdarai. Mirė būdama 38 metų, berods, nuo plaučių uždegimo.

Daug parodos eksponatų susiję su vienu ryškiausių iš Radvilų mūsų istorijoje, Mikalojaus Radvilos Rudojo proanūkiu Vilniaus vaivada Jonušu Radvila (1612-1655), turtingiausiu ir įtakingiausiu žmogumi tuometinėje Lietuvoje ir paskutiniuoju iš Radvilų, kurie - kaip ir jo prosenelis - nepritarė Liublino unijai.


Jeigu dalyvausite ekskursijoje, gidas neabejotinai daug pasakos apie Jonušą Radvilą, o jei ne, tai net Vikipedijos straipsnis kaip reta informatyvus. Tai Jonušui Radvilai pastatytas paminklas jo miesto Kėdainių Didžiosios Rinkos aikštėje ir tai jo vardu pavadintas mokomasis pulkas. Jonušo Radvilos gatvės būta net Vilnuje, kur su LDK ir ATR atminties įamžinimu stipriai nekažką. Buvusios Jonušo Radvilos gatvės „pėdsaką“, žiūrint iš kitos prospekto pusės, galima pamatyti tarp 10 ir 12 namų Gedimino prospekte tarp Totorių ir Vilniaus gatvių. Kad būtų aiškiau, tai ant jos stovi pastatas, kuriame įsikūrusi „Thierry“ kepykla. Jonušas Radvila palaidotas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, Radvilų šeimos mauzoliejuje. Iš ten atvežtas mažytis sarkofagas, į kurį žiūrėdami žmonės, girdėjau, spėlioja, kas buvo ta 1626 metais mirusi mergaitė Elžbieta.


Nors Kėdainių mauzoliejuje lankiausi jau senokai, prieš penkerius metus, bet prisimenu, kad, be paties Jonušo Radvilos ir jo senelio Kristupo Radvilos Perkūno, ten sustatyti vaikiški sarkofagai mažų mirusių Jonušo Radvilos brolių ir seserų. Jonušo sesutė Elžbieta Radvilaitė gyveno 4 metus. Šį sarkofagą pasirinko eksponuoti parodoje turbūt todėl, kad jis tuščias. Žinant, kad sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengta sporto salė ir kaip šlykščiai buvo elgiamasi su palaikais, tas ir nestebina.


Liudvika Karolina Radvilaitė buvo Jonušo Radvilos anūkė ir paskutinė iš Biržų-Dubingių Radvilų. Atvaizdas sako, kad moters būta labai gražios. O štai jos motinos Onos Marijos, Jonušo Radvilos dukters, portreto parodoje nepastebėjau arba neatkreipiau dėmesio. 1655 mirdamas Jonušas Radvila dukterį ir jos įspūdingą kraitį pavedė globoti savo pusbroliui kunigaikščiui Boguslavui Radvilai, kuris ir globojo, t. y. išsirūpino leidimą dvidešimt metų jaunesnę giminaitę vesti. Žmonai tuoj po gimdymo mirus, Boguslavas paveldėjo didelius turtus, bet jį, labai ligotą, jau po dvejų metų pribaigė infarktas, taip dvejų metų Liudvika Karolina liko visiška našlaitė ir viena turtingiausių LDK nuotakų, dėl kurios rankos užvirė kovos ir intrigos. [matai, kadaise karalaitis Jokūbas Sobieskis jai pasirodęs per prastas jaunikis, nors net interciza jau buvusi surašyta, bet ne, toji šviesiausioji kunigaikštytė, Jonušo Radvilos anūkė, šviesiausiojo kunigaikščio Boguslavo tikra dukra, turingiausia Respublikos našlaitė, ėmė ir sumanė pagalvoti kitaip, ne giminės interesais, bet savo pilvo apačia - ėmė ir ištekėjo su niekuo nepasitarusi, visiškai slapta už Noiburgo kunigaikščio, į kurį buvo iki ausų įsimylėjusi. Afektai, amūrai... Viešpatie, nedaug tetrūko, jog dėl tų moteriškės pasijų nuo kunigaikščių žemių būtų atitrūkę ištisi miestai ir tūkstančiai kaimų.] - rašė Kristina Sabaliauskaitė trečiojoje „Silva Rerum“ knygoje. Liudvika Karolina gyveno viso labo 28 metus, per kuriuos spėjo du kartus ištekėti, pirmą kartą vos tryliktus metus baigdama už bendraamžio grafo Liudviko Leopoldo Hohencolerio, o po ankstyvos pirmo vyro mirties - už minėto Noiburgo kunigaikščio Karolio Pilypo, nuo kurio gimdė keturis kartus, tuoj po paskutinio gimdymo ir mirė, kaip ir jos motina Jonušo Radvilos vienintelė gražuolė dukra Ona Marija, ir lygiai kaip senelė Kotryna Potockytė, pirmoji Jonušo Radvilos žmona.


Kotryna Potockytė, kurios portretas dešinėje, buvo amžininkų pripažinta gražuolė. Tiems laikams atrodo reta, kad Jonušas Radvila ją vedė ne dėl kokių tai interesų ar kraičio, o iš meilės. Ir dargi teko pakovoti, nes siekdamas Kotrynos rankos Jonušas paprašė savo dėdės LDK kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos pagalbos, o tas gražiajai Kotrynai pasipiršo pats. Bet viskas baigėsi laimingai, ir penkerius metus trukusi santuoka taip pat buvo laiminga, nepaisant to, kad ji buvo katalikė, o Jonušas reformatas. Gimdė Kotryna tris kartus, du pirmieji vaikai mirė, trečioji dukra, jau minėtoji Ona Marija, išgyveno, bet pati motina, taip ir neatsigavusi po sunkaus gimdymo, mirė sulaukusi vos 23 metų.
Kairėje - antroji Jonušo Radvilos žmona Moldavijos kunigaikštytė Marija Lupu.

Greta eksponuojamas Johanno Schröterio 1646 metais tapytas paveikslas, kuriame pavaizduotos abi Jonušo Radvilos žmonos - tuo metu jau mirusi Kotryna Potockytė raudona suknele, ir jos gedinti juodai apsitaisiusi Marija Lupu.


Teko skaityti, kad galbūt su Marija Lupu stačiatikių cerkvė supainiojo katalikę Sofiją Olelkaitę- Radvilienę, Slucko kunigaikštytę, kuri po mirties buvo paskelbta stačiatikių šventąja. Jos portretas - nežinomo dailininko.


Sofija buvo paskutinė iš senos ir garsios kunigaikščių Olelkaičių giminės. Dar vaikystėje ji liko vienintele visos Slucko-Kopyliaus kunigaikštystės paveldėtoja ir turtingiausia nuotaka Lietuvoje, dėl kurios rankos ir kraičio susikivirčijo dvi įtakingiausios Lietuvos didikų giminės Chodkevičiai ir Radvilos, dėl ko Vilniuje vos nekilo pilietinis karas. Apie tai plačiai prirašyta (pvz., Dvidešimt gražiausių meilės istorijų senajame Vilniuje). Galų gale ji tapo Jonušo Radvilos I (ano Jonušo Radvilos dėdės) žmona, bet jų bendras gyvenimas nebuvo stebuklingas, kiek galima spręsti iš monografijoje paminėtų detalių - vyras buvo ligotas, sirgo ir venerine liga, bet ir žmona nebuvo jam ištikima, kunigaikštis žmonos meilužį nubaudė mirties bausme, kunigaikštienė greičiausiai dėl vyro venerinės ligos patirdavo persileidimus... Mirė gimdydama, nesulaukusi 26 metų. Palaidota Slucko pilies cerkvėje ir beveik iškart po mirties pradėta garbinti kaip sergančiųjų, besilaukiančiųjų moterų, kūdikių ir našlaičių globėja, o 1984 metais oficialiai kanonizuota Maskvos patriarcho.

O štai šitos moters atvaizdo ieškojau, tikėjausi jį rasti.


Pranciška Uršulė Radvilienė, Višniovecka pagal tėvą, pirmoji Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmona, [moteris ne itin daili, ne itin stotinga, bet patraukli, viena iš tų išimčių, nuo kurių negalėjai nuleisti akių - išmintis ir būdo meilumas spindėte spindėjo jos žvilgsnyje ir iš besišypsančių lūpų kampučių], - vėlgi cituojant trečiąją „Silva Rerum“ knygą. Gyveno 48 metus, per kuriuos buvo pastojusi daugybę kartų, daugiau nei dvidešimt ar net trisdešimt, bet dauguma jos nėštumų baigėsi persileidimais, pilnametystės sulaukė tik 4 vaikai. Tai buvo puikų išsilavinimą įgijusi, kūrybinga moteris, laikoma pirmąja LDK rašytoja bei pirmąja lenkų kalba rašiusia dramaturge. Buvo sukaupusi didelę biblioteką, pati kūrė dramas ir komedijas, kurios buvo statomos mėgėjiškame Nesvyžiaus dvare, vertė Molière’ą ir Voltaire’ą.

O apie Dominyką Jeronimą Radvilą parodoje išgirdau pirmą kartą. Jis buvo Pranciškos Uršulės ir Radvilos Žuvelės anūkas ir paskutinis Nevyžiaus šakos Radvila. Jo namuose Varšuvoje dabar įsikūrusi Lenkijos prezidentūra.


Dominykas Jeronimas buvo vedęs tokią Teresę Mnišek, bet tikroji jo gyvenimo moteris buvo jo pusseserė Teofilė Moravska (Starzenska pagal pirmąjį teisėtą vyrą). Teofilės ir Dominyko Jeronimo romanas ir tiems laikams buvo pikantiškas ir skandalingas. Susilaukę sūnaus Aleksandro, jiedu išsiskyrė su savo pirmais sutuoktiniais ir apsivedė. Santuokoje dar spėjo gimti teisėta dukra Stefanija. 1812 metais Dominykas Jeronimas Radvila įstojo į Napoleono kariuomenę, kovojo, traukėsi, žuvo 1813 metais prie Hanau būdamas dvidešimt septynerių.

Tai tiek istorijų po dviejų apsilankymų parodoje „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“. Normaliu lankymo metu bilietas vien tik į Radvilų parodą kainuoja 4 eurus. Parodoje galima fotografuoti be blykstės. 
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

No comments: