Rytoj prasidės Adventas, bet šiandien dar lapkritis, ir nors nelaikau savęs Grinču, bet pagal išgales laikausi įsikibusi stengdamasi nepasiduoti komercijos vejamam laikui, todėl šis įrašas bus apie tai, kuo gyvena liūdniausias metų mėnuo. Keliaudama po Lietuvą neretai užsuku į kapines - nebūtinai senas ar istorines, istorija tai nėra datos, tai gyvenimai, istorijos ir palikimas tų, pas kuriuos einu nusilenkti ir uždegti žvakeles.
Nebūsiu originali - Vilniuje labiausiai myliu Rasas. Pavasarį, šlaitus numėlynavus scylėms, būreliai vilniečių patraukia į Bernardinus. Tuo tarpu Saulės kapinės man ilgą laiką buvo visiška terra incognita.
Tikslių duomenų, nuo kada čia buvo kapinės, nėra. Manoma, kad žmonės iš aplinkinių priemiesčių čia pradėti laidoti nuo XVIII amžiaus pradžios. XIX amžiaus pradžioje tuomet kapinių centre buvo pastatyta koplyčia, pašventinta Šv. Vincento Pauliečio vardu. Aplink ją ir palei pagrindinį taką, tikėtina, ir formavosi seniausieji palaidojimai.
Nuo 1828 metų šios kapinės oficialiai pavadintos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios parapinėmis kapinėmis. Jos yra už Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, pabirusios kalnuose tarp Saulės, Mildos ir Rudens gatvių. Pagal Saulės gatvę sovietmečiu buvo pervadintos, taip kol kas ir liko.