Rytoj prasidės Adventas, bet šiandien dar lapkritis, ir nors nelaikau savęs Grinču, bet pagal išgales laikausi įsikibusi stengdamasi nepasiduoti komercijos vejamam laikui, todėl šis įrašas bus apie tai, kuo gyvena liūdniausias metų mėnuo. Keliaudama po Lietuvą neretai užsuku į kapines - nebūtinai senas ar istorines, istorija tai nėra datos, tai gyvenimai, istorijos ir palikimas tų, pas kuriuos einu nusilenkti ir uždegti žvakeles. 

Nebūsiu originali - Vilniuje labiausiai myliu Rasas. Pavasarį, šlaitus numėlynavus scylėms, būreliai vilniečių patraukia į Bernardinus. Tuo tarpu Saulės kapinės man ilgą laiką buvo visiška terra incognita.

Tikslių duomenų, nuo kada čia buvo kapinės, nėra. Manoma, kad žmonės iš aplinkinių priemiesčių čia pradėti laidoti nuo XVIII amžiaus pradžios. XIX amžiaus pradžioje tuomet kapinių centre buvo pastatyta koplyčia, pašventinta Šv. Vincento Pauliečio vardu. Aplink ją ir palei pagrindinį taką, tikėtina, ir formavosi seniausieji palaidojimai.

Nuo 1828 metų šios kapinės oficialiai pavadintos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios parapinėmis kapinėmis. Jos yra už Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, pabirusios kalnuose tarp Saulės, Mildos ir Rudens gatvių. Pagal Saulės gatvę sovietmečiu buvo pervadintos, taip kol kas ir liko.

Iki sausio 11 dienos Valdovų rūmuose veikia tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“, kurioje rodomi eksponatai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Vokietijos muziejų ir kitų kultūros ir švietimo įstaigų bei Radvilų privačių kolekcijų. Tarp jų esama eksponatų, kuriuos pamatyti ši paroda yra vienintelė galimybė. Plačiau apie parodą. Buvau joje jau du kartus ir ketinu eiti dar. Pirmą kartą lankiausi su ekskursija. Gido pagalbą susiorientuojant vardų ir eksponatų gausoje rekomenduočiau net tiems, kurių žinios apie nekarūnuotus Lietuvos valdovus neapsiriboja Ruduoju, Juoduoju, Barbora ir Jonušu (kažin ar būna ekskursijų, kurių gale kas nors nepaklaustų, tai ar Radvilos buvo lietuviai?) Tiesa, paskutinį mėnesio sekmadienį Valdovų rūmus geriau apeiti ratu. Žmonių galybė, bet ne tai ir ne triukšmas buvo nemaloniausia, o kad dalis nemokamos dienos lankytojų tiesiog „prisiklijavo“ prie mūsų grupės ir piktybiškai grūdosi per visą ekspoziciją, prastumdydami tuos, kurie už ekskursiją mokėjo, vos nesudaužė stendo su Jonušo Radvilos buože. Įsivaizduoju, kaip gidui buvo sunku dirbti tame bardake.

Šiame įraše noriu parodyti kelis eksponatus, kurie sudomino, užkabino tiek, kad grįžusi namo ieškočiau daugiau informacijos. Nepamainoma knyga tame buvo Raimondos Ragauskienės monograma „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pab. – XVII a.)“, kurią atsitiktinai pavyko gauti nusipirkti, kai tiražas jau beveik visas buvo išpirktas.