Type Keyword and Press Enter to Search
×

Taigi nuėjome paskutinį šiemet mudviejų su sese Kelio etapą. Nuotrauka, kurią pasirinkau kaip įrašo leadą iš neįdomiausios Raudondvario - Pažaislio etapo dalies K. Baršausko gatvėje, kartu iliustruoja, kad net ten, kur nieko nėra, galima nuveikti kažką smagaus. Sesė sako, paspardyk lapus, pafotografuosiu. Vilniuje lapus, deja, tuoj nupučia rudens grinčai su benzininiais pūstukais, o čia nerealiausios krūvos!

Kitais metais bandysime pradėti nuo pradžių pradžios Žagarėje prie Latvijos sienos ir prisikasti iki Paberžės, kur Kelią pradėjome. Jeigu nepavyks, tai nieko tokio - malonumas prasitęs ilgesnį laiką, kad tik užtektų sveikatos.

Spalis nebuvo toks jau malonus, kaip galėtų pasirodyti žvelgiant į vidutinę mėnesio temperatūrą. Savaite anksčiau planuotą keliavimą teko atidėti dėl įkyraus lietaus. Laimei, spalio 18-oji išpuolė tikra bobų vasara. Iš vakaro užtrukau geriausių Kanų liūtų reklamų peržiūroje, ir sesė į Vinių atvažiavo tik penktadienį vakare, todėl šeštadienį per galvas nesivertėme ir atsikėlėme tik kiek anksčiau nei keliamės į darbus. Išvažiavome autobusu, iš Vilniaus pro Kauną važiuojančiu į Kybartus. Kauno stotyje neužtrukdamos persėdome į Jurbarko mikroautobusą, kurio vairuotojas garsiai leido prastą muziką. Gerai, kad iki Raudondvario netoli buvo kentėti. Buvom ten tik apie pusę vienuoliktos. Kadangi Pažaislyje norėjome atsidurti dar šviesiai, o vakare mūsų laukė Vilniuje svečiuose (vėliau sesė sakė, kad diena atrodė begalinė), kažką teko aukoti ir tas kažkas buvo poilsis. Dėl to, kad ėjome nestodamos, dėl kietos kelio dangos bei jai visai nepritaikyto apavo kojas šį kartą skaudėjo labiau nei įprasta. Mūsų metuose lyg ir reikėtų būti įgijus daugiau proto, na bet ką padarysi.

Kauno rajono muziejaus antspaudus turėjome nuo praėjusio etapo, todėl į Raudondvario dvarą eiti nebesusiviliojome. Užtat patraukėme prie Raudondvario bažnyčios, kur turistai bei piligrimai, matyt, užsuka rečiau.

Dabartinė Raudondvario bažnyčia pastatyta ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, prieš Antrąjį pasaulinį karą, taigi yra visai nauja. Ankstesnė susprogdinta 1915 metais.

Kai kalbame apie Raudondvario Tiškevičius, pastebiu, painiojasi du vardai - Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas, senelis ir anūkas. Senojoje bažnyčioje buvusią kriptą, kurioje buvo laidojami Tiškevičiai, dabar žymi keturi Tiškevičių atminimui pastatyti akmenys su iškaltais vardais.



Pirmiausia - Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus ir jo žmonos Vandos Vankevičiūtės-Tiškevičienės - tai jiedviem kaip vestuvių dovaną grafo tėvas Mykolas Juozapas Tiškevičius padovanojo Raudondvarį. Jaunieji Tiškevičiai, o jie susituokė 1826 metais, tuomet buvo viena turtingiausių Lietuvos šeimų. Grafai turėjo keturis vaikus - dukras Liudgardą, Joaną ir Vandą bei vienintelį sūnelį Mykolą, kuris gyveno tik kelias dienas. 1832-1832, iškalta ant trečio ir mažiausio, grafaičiui Mykolui skirto, akmens. Vanda Tiškevičienė sūnų pragyveno dešimčia metų, mirė nuo džiovos. Grafas savo mylimai žmonai bei sūnui pastatė šeimos mauzoliejų su nuostabiu antkapiniu paminklu, kurio fragmentų, sako, galima pamatyti bažnyčioje. Džiova nusinešė ir dviejų jau suaugusių grafų dukrų gyvybes. Pirma nuo jos mirė Joana, dvidešimt vienų metų, nepalikusi vaikų. Šios vyras Mykolas Tiškevičius po trejų metų vedė jaunausią žmonos seserį Vandą, jiedu susilaukė minėtojo Benedikto Henriko, būsimojo fotografo, keliautojo ir žymiausio iš Raudondvario valdytojų, kuriam buvo lemta tapti našlaičiu dar vaikystėje. Kai jam buvo dveji metukai, nuo džiovos mirė tėvas, o sulaukus aštuonerių nuo tos pačios ligos ir mama. Senelis Benediktas Emanuelis Tiškevičius gavo anūko globos teises ir išvežė jį į šiltesnius kraštus. Į Raudondvarį Benediktas Henrikas Tiškevičius grįžo jau suaugęs, su žmona amerikiete Elizabeth Klara Bancroft, su kuria jiedu susituokė 1874 metais Bostone jau po senelio mirties. Anūkas Prancūzijoje mirusio senelio palaikus parvežė į Raudondvarį ir palaidojo greta ano mylimos žmonos ir sūnaus Mykolo, čia pat Raudondvaryje Benediktui Henrikui teko laidoti ir jauną nuo džiovos mirusią savo žmoną Elizabeth Klarą, kuriai skirtas ketvirtasis iš akmenų. Tokias tad istorijas papasakotų keturi akmenys prie Raudondvario bažnyčios, jei mokėtų kalbėti.

Šventoriuje stovi dvi nuostabios skulptūros

Kelias iš Raudondvario į Kauną vaizdingas. Pasilabinome ir atsisveikinome su Nevėžiu, lydėjusiu mus tris pirmuosius etapus, išgėrėme degalinėje kavos su bandelėmis.




Prabanga eiti mieste ir nesinešti kaip sraigėms ant kupros visos mantos.

Kaunas Kelyje pasitinka Veršvų piliakalniu, kuris realybėje įspūdingesnis už savo nuobodžius mokslinius aprašymus. Piliakalnį supa nykūs sovietiniai namai, pramoninis rajonas ir vakarinis aplinkkelis. Užlipus daug laiptelių į viršų atsiveria štai toks vaizdas, tik dar reiktų įsivaizduoti miesto gausmą apačioje.




Toliau pagal planą mums reikėjo patekti į Kulautuvos gatvę prie Nemuno. Pradžioje su sese ketinome atsisakyti lanksto ir mauti tiesiai Raudondvario plentu, bet gerai, kad nugalėjome pagundą patinginiauti ir sutaupyti vieną kitą km. Einant palei Lampėdžio ežerą reikia laikytis dešinės kelio pusės, kad netektų kaip zuikiams bėgioti per itin intensyvaus eismo gatves, kaip kad teko mums.



Kulautuvos gatvė buvo viena malonesnių Kaune pėdintų vietų!


Po to kirtome rajoną, panašų į mūsų Šnipiškes, man norėjosi vadinti jį Vilijampole, nors žemėlapis kažkodėl sakė, kad Vilijampolė liko toliau. Tiltu perėjome į senamiestį. Pirmiausia užsukome į atidarytą Šv. Jurgio Kankinio pranciškonų bažnyčią. Ten buvo besibaigianti santuokos ceremonija. Jaunuosius tuokė kunigas brolis Rolandas Taučius, dėl kurio perkėlimo metų pradžioje iš Vilniaus Bernardinų į Kauną labai gailėjau. Ne, tokių šiaip sutapimų nebūna.

Antspaudų į piligrimų pasus norėjome ne tik etapo pradžioje ir pabaigoje, bet ir pačiame Kaune. Jeigu yra menkiausia galimybė, kodėl neatsižymėjus? Tuo tikslu, nebūčiau giliai širdy filologė, pirmiausia užklydome į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Jo darbuotoja buvo labai geranoriška, deja, antspaudas direktorės kabinete, o šeštadienį kabinetas užrakintas. Ką padarysi, nuspūdinome prie Rotušės. Jos aikštėje būriavosi išsipuošę vestuvininkai ir begaliniai viliojo staleliai su šampanu ir vaišėmis, kai kur net su padavėjais, mat kokia nauja mada. Kaip kokios juozapotos tarp gražių ponų paskui vestuvininkus įsmukome į Rotušę - jie tuoktis, o mes į turizmo informacijos centrą užsidėti dar vienų antspaudų. Matydamos, kaip geit tirpsta laikas, Kauno centre šį kartą nebeturistavome ir tik vienoje iš „Prezo“ kepyklėlių Laisvės alėjoje pavalgėme (už labai sąžiningą kainą) ir pailsėjome pirmą ir paskutinį kartą.

Paskui jau klaidžiojome. Šitas etapas nėra sužymėtas, todėl tenka vadovautis žemėlapiu. Man nepavyko susišnekėti su KML failais, „Google“ žemėlapis buvo menkas pagalbininkas, todėl eiti teko vadovaujantis pdf, kuris nebuvo tiek detalus ir aiškus. Viena gatvė ten ar šen... Taigi užuot pakilusios į Ąžuolyną Vytauto parku, pūškavome triukšminga Parodos gatve.

Jurgio Mačiūno aikštė. Deklaruojama, jog tai pirmoji aikštė pasaulyje, į kurią negalima patekti. Sesuo norėjo pabandyti, šiaip ar taip tą dieną būtų ne pirmas ir ne paskutinis kartas bėgioti per gatvę belekur

Kirtusios Ąžuolyną dar kartą suklydome, tik šį kartą su pliusu. Kai K. Baršausko gatvę nutarėme pasiekti Radvilėnų plentu, kur šiaip normalūs žmonės vargiai vaikšto, nes eiti gatve be šaligatvio palei gana intensyvų eismą nesmagu ir net pavojinga. Betgi atkaklumas buvo apdovanotas! Visiškai atsitiktinai (bet ar būta tą dieną atsitiktinumų?) atradau Girstučio upelį ir Adomo Mickevičiaus slėnį, vietas, kurias norėjau pamatyti dar vaikystėje, kai buvau šiokia tokia poeto fanė. Adomas Mickevičius 1819-1823 metais mokytojavo Kaune, kur parašė pirmus brandžiuosius savo kūrinius, jis mėgo būti Girstupio upelio slėnyje. Kai poetas rengėsi išvažiuoti į užsienį, 1823 metų pavasarį jo draugai čia, šiame slėnyje, surengė išleistuves. Nuo tada šitoji vieta vadinama Adomo Mickevičiaus vardu.




Ant akmens, ant kurio mėgdavo sėdėti poetas (deja, jo dar neteko pamatyti, tik žinau, kad toks yra, bet šį kartą negalėjome sau leisti prabangos į slėnį nusileisti) iškalti metai, nors sakoma, kad data buvo iškalta beveik šimtmečiu vėliau. Maniau, gal buvau kur skaičiusi, kad nebėra Girstupio, kad upelis jau seniai palaidotas po betonu ir sovietiniais rajonais, tuo maloniau buvo jį pamatyti. 

Kirtusios K. Baršausko gatvę ja nuėjome minėtą nuobodoką ruožą iki Trijų mergelių tilto. Iš įdomesnių dalykų pakeliui - A ir J. Gravrogkų vardu pavadinta gatvelė. Kaskart nesu tikra, ar teisingai parašau ar ištariu. Pavardė  neįprasta ir dėl to mudvi su sese labai suintrigavusi. Pasirodo, gatvė pavadinta brolių grafų iš labai senų garbių didikų Gravrogkų ir Goes giminių, Antano ir Julijono Gravrogkų, vardu. Antanas gimė 1880, Julijonas - 1885 metais Kristupo Juozapo Karolio Gravrogko ir Julijonos von Goes šeimoje. Jie abu baigė mokslus ir dirbo tuometinėje imperijoje, ir abudu grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą. Abudu prieškariu buvo Lietuvos inžinieriai mechanikai. Antanas Gravrogkas nuo 1920 metų iki mirties 1958-aisiais gyveno Kaune, dirbo geležinkelių sistemoje, dėstė Kauno universitete, ilgus metus buvo Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininkas, 1923 metais - vienas pagrindinių Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių, 1932 - 1933 metais buvo Kauno miesto burmistras. Jo brolis Julijonas, taip pat 1920 metais grįžęs į atkurtą Lietuvą, suorganizavo technikos mokyklas Vilniuje ir vėliau Kaune, taip pat ilgą laiką dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1941 - 1944 metais buvo universiteto rektorius. 1945 metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Mirė 1968 metais Klivlende.

Trijų mergelių pėsčiųjų tiltas per Nemuną su nuolydžiu. Jeigu mums būtų reikėję juo ir grįžti, būtume kopusios į kalną, o šiuokart maloniai leidomės „su vėjeliu“.



Kaip matyti, apylinkės industrinės, apačioje lieka laikinai išardyta geležinkelio linija iš Vilniaus, netoliese matyti Kauno geležinkelio tunelis. Šitie objektai padėjo susiorientuoti, kur esame ir kokius rajonus kaskart pravažiuojame traukiniu iš Vilniaus į Kauną.

Trijų mergelių tiltas jungia Gričiupį su Panemune. Nors pušynu eiti buvo malonu, vengėme nuklysti toli nuo gyvenamųjų kvartalų ir prieš sutemstant pasiklysti nesužymėtame miške, todėl ėjome gatvėmis, kurių pavadinimus matėme „Google“ žemėlapyje, Vilkų, Elnių, Kiškių... 

Išėjusiems atminti, atėjusiems atgimti... Čia ant kalnelio buvo senosios Vičiūnų kapinės

Paskutinis didelis objektas mūsų Kelyje prieš Pažaislį buvo Kauno HE. Nemėgstu užtvankų, išprievartaujančių upes ir užliejančių dešimtis kaimų, nemaloni man ta HES. Bet tolumoje jau matosi Pažaislio kupolas. Spėjome įžengti prieš pat leidžiantis sutemoms. Viešbučio registratūroje įspėjo, kad jų antspaudai nespalvoti - ar tiks. Viršūnė, galvoju, negi būna spalvotų antspaudų? Pasirodo, ji turėjo omenyje, kad „Monte Pacis“ antspaudas yra reljefinis. Beje, labai gražus, džiaugiuosi tokį turėdama savo piligrimo pase.




Šiek tiek pavaikščiojome aplinkui, kol visai sutemo, paskui susiradome troleibusų stotelę, įsėdome į 5 troleibusą ir buvome greitai bei patogiai nuvežtos tiesiai į Kauno autobusų stotį. Kaune iš vairuotojo perkamas troleibuso bilietas kainuoja eurą, bet jo nereikia žymėti.
Mano „iPhone“ skaičiuotuvas parodė, kad per dieną nukeliavome 25,1 km.
Na ką, iki kitų metų ir Buen Camino!
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

4 comments:

  1. Gaila, kad šio etapo negalima nueiti be išmaniųjų įrenginių, nuo Raudondvario neradome nei vieno ženklo..

    ReplyDelete
    Replies
    1. Šitas vienintelis etapas kol kas nesužymėtas. Įtariu, kad mieste tai padaryti gali būti sunkiau ir dėl griežtesnių reikalavimų. Pagal ženklus eiti maloniau, bet tikrai negaliu skųstis, paklydimai suteikė žavesio, o kai etapas bus sužymėtas, galbūt pereisim juo ir antrą kartą.

      Delete
  2. Ačiū. Labai įdomu.
    Lietuvišką Camino nueiti po gabaliuką įsidedu į pažadus kitiems metams, nes kitaip tik ir liks planu.

    ReplyDelete