Type Keyword and Press Enter to Search
×
Buvau dienai išvažiavusi į Gardiną. Kai bendradarbės pasiūlė jungtis prie „Makaliaus“ išvykos į Gardiną be vizos, pavadintos „Smagi savaitgalio išvyka į kaimyninę Baltarusiją! Kelionė autobusu aplankant Gardiną, turininga ekskursinė programa ir plaukimas Augustavo kanalu laivu – vos 25 €!!!“, nulindau į internetą, perskaičiau kelionės aprašymą ir pagalvojau, kodėl gi ne.

Gardinas yra senas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas. Jame, netekęs savo tėvonijos Senųjų Trakų, rezidenciją buvo įkūręs Vytautas, kuris ir pastatė Senąją pilį. Gardinas buvo mėgstamiausia karaliaus Stepono Batoro rezidencija, čia jis ir mirė. Senojoje pilyje pakeliui iš Krokuvos nespėjęs pasiekti Vilniaus nuo džiovos mirė jaunasis karalaitis Kazimieras. Gardino naujojoje pilyje posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos Nebylusis Seimas patvirtino antrąjį Valstybės padalijimą. Toje pat pilyje sosto atsisakė paskutinis mūsų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Gardinas yra už keliasdešimties kilometrų nuo Lietuvos sienos. Daugiau ezopo kalbos, mažiau šypsenų aptarnavimo sferoje, bet Gardino senamiestyje jaučiausi kaip Lietuvoje.

Sovetskaja gatvė anksčiau vadinosi Vilniaus. Vilniaus gatvė Gardine yra ir dabar, bet jau nebe pačiame centre ir menkai reprezentatyvi

Kaip dienos kelionei per didelių lūkesčių neužsikėliau, bet vis dėlto tikėjausi daugiau nei gavau. Kelionė palyginti nėra brangi (25 eurai plius 5 eurai už leidimą, 2 eurai už ekskursiją ir 5 eurai už plaukimą Augustavo kanalu plius asmeninės išlaidos), bet ekskursinei programai laiko pritrūko. Programos įvykdymas ir kokybė priklauso nuo daugybės veiksnių - eilių pasienyje, nuo Baltarusijos sienos kirtimo procedūrų, nuo vietos gidų kvalifikacijos taip pat. Nors kelionių organizatorius teisiškai apsidraudžia dėl programos pakeitimo ir eiliškumo, vis dėlto siūlyčiau peržiūrėti pasiūlymą ir priartinti jį prie realybės. Dar pridėkime ankstų kėlimąsi ir ilgą važiavimą, ir išeis, kad smagiai praleisti laiką su bendradarbėmis galima ir gerai išsimiegojus.

Nežinau kaip jums, bet man keltis trečią nakties yra be proto sunku. Kai kurie kelionių į Gardiną organizatoriai trečią nakties jau išveža iš Vilniaus, tai jau žiauru ir išvis kokia prasmė į pažintinę kelionę važiuoti pusiau be nuovokos. Nesinaudoju uberiais nei boltais, todėl į kelionės starto vietą tuščiomis gatvėmis važiavau savo transportu. Į Gardiną važiavome pro Kauną, kur prie „Megos“ prisijungė kauniečiai. Pagal planą pirma stotelė tualeto reikalais numatyta tik pasienyje, kuris yra maždaug už pusketvirtos valandos nuo kelionės pradžios. Bet reikalui labai prispyrus sustoja ir anksčiau, kam labai reikia, tik reikia pasakyti.

Raigardo pasienio punkte Lietuvos pusėje galima ne tik nueiti į tualetą, bet ir nusipirkti kavos iš aparato, todėl gerai turėti monetų. Mūsų pasieniečiai turi geležinę kantrybę ir gerą humoro jausmą, na, ir moka priversti pastrigusį aparatą vėl virti kavą, nors tas tikrai neįeina į jų pareigas. Baltarusijos pasienio pusėje iš autobuso išlipti negalima, garsiai juoktis taip pat negalima, reikia ramiai ir drausmingai laukti, kol baltarusiai surinks ir išdalys pasus. Pasak kelionės vadovo, laukėme vidutiniškai ilgai, būna ir blogiau, kai po vieną iškratyti sugalvoja baltarusių muitinė. Mūsų tik vairuotojui liepė atidaryti visas tuščias bagažo erdves. Į Baltarusiją negalima įvežti mėsos ir pieno produktų, tą irgi sužinojome pasienyje. Baltarusių muitininkas užuodė kažkieno pasienio punkte baigtus valgyti sumuštinius, palinkėjo gero apetito, bet nekratė. Iš Vilniaus išvažiavę penktą ryto, važiuodami pro Kauną, Gardiną pasiekėme apie vienuoliktą.

Pirmiausia nuvykome prie Koložos, arba Šv. Boriso ir Glebo, cerkvės, kur susitikome su vietine gide. Ji kalbėjo rusiškai, o kadangi grupėje buvo jaunų žmonių, kurie rusiškai nesupranta, kelionės vadovui teko šiek tiek versti. Per šią ekskursiją pirmą kartą išgirdau interpretaciją Velikoje Kniažestvo Litovskoje, Russkoje (kaskart dedant stiprų akcentą ant pastarojo žodžio) i Žmudskoje. Kaip bebūtų liūdna, visos tos baltarusiškos propagandos tenka klausytis, nes mūsų gidai Baltarusijoje ekskursijų vesti negali. Vėliau mūsų gidė pripainiojo apie šventąjį karalaitį Kazimierą kaipo Jogailos sūnų, kurio tas susilaukė senatvėje su Sofija Alšėniške ir todėl neva vadinamą Jogailaičiu. Gal daugiau kliurkų nebuvo, ką aš žinau, pernelyg atidžiai ir nesiklausiau.

Ekskursiją pradėjome nuo paminklinio akmens Lietuvoje mažai žinomam kunigaikščiui Dovydui Gardiniškiui, kuris buvo kunigaikščio Daumanto, nužudžiusio Mindaugą, sūnus, Gardino seniūnas, kunigaikščio Gedimino karys. Kryžiuočiams jis buvęs neįveikiamas, tačiau šieji papirkę kunigaikščio draugą, kuris Dovydą Gardiniškį klastingai nužudė. Tai įvyko 1326 metais. Pasak legendos, Dovydas Gardiniškis palaidotas prie Koložos cerkvės. Bizantinė XII amžiaus stačiatikių Koložos, arba Šv. Boriso ir Glebo, cerkvė buvo įspūdingiausias (ir, kaip paskui paaiškėjo, vienintelis pilnai tą dieną aplankytas) objektas. Tai vienas seniausių sakralinės architektūros paminklų buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Aišku, nereikia tikėtis, kad tokia ji išliko nuo anų laikų. Internete teko matyti senų atvaizdų pusiau apgriautos cerkvės, panašios į pelėsiais ir kerpėm apaugusią mūsų Trakų pilį laikais, kai apie ją rašė Maironis. XIX a. viduryje per didelį pavasario potvynį šlaitui nušliaužus į Nemuną nugriuvo ir dalis Koložos cerkvės sienų, kurios vėliau buvo atstatytos iš medžio. Cerkvė pastatyta iš labai tvirtų (jų tvirtumas buvo tikrinamas mėtant iš kelių metrų aukščio) bizantinių plytų ir akmenų, kai kurios plytos su ano meto meistrų ženklais, papuošta poliruotų akmenų (palieskite, kokie jie švelnūs) ir glazūruotų plytelių raštais. Cerkvė stovi ant Nemuno kranto su vaizdu į Senąją pilį.

Cerkvė veikianti, viduje pilna maldininkų ir turistų

Nuo cerkvės autobusu nuvažiavome į centrą. Pravažiavome paminklą Leninui. Pasak gidės, nors ir Leninas, bet nevedantis su ištiesta ranka į revoliuciją, o toks paprastas, su kepke. Sustojome ir trumpam užėjome į stačiatikių Šv. Pakrovskojos soborą, taip pat nuėjome iki rašytojos Elzės Ožeškienės namo ir Gardino universiteto, kurių nebuvo mūsų kelionės programoje. Lenkiškai rašiusi, Gardine gyvenusi ir mirusi, Gabrielos Litwinkos slapyvardžiu pasirašinėjusi ir Vilniuje leidyklą bei knygyną turėjusi Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos rašytoja, pašėlusi moteris Gardine, atrodo, labai gerbiama. Jos vardu pavadinta gatvė, o namas po karo buvo atstatytas ir dabar jame, berods, veikia muziejus, bet mes į jį nėjome. Ten, kur dabar Jankos Kupalos universitetas priešais Ožeškienės namus, priešsovietiniais laikais veikė Gardino mergaičių gimnazija. Gidė minėjo, kad šiuo metu Gardine, kuris dydžio sulig Kaunu, nėra nė vienos mokyklos, kurioje būtų mokoma baltarusių kalba.

Šv. Pakrovskajos sobore. Prie cerkvių durų padėta skarų neturintiems ir nenorintiems į cerkvę eiti plika galva, bet niekas nei verčia, nei prašo, kad turistai jas rištųsi 

Nuo ten nuvažiavome į aikštelę prie Gardino sinagogos. Stovėjome toli, tai ne visi ir suprato, katras iš pastatų yra ta sinagoga. Prie aikštelės yra viešasis mokamas tualetas, į kurį vienu metu gali įeiti tik du žmonės, todėl teko sugaišti laiko. Visiems susirinkus, pasivaikščiojome iki abiejų pilių, kurias irgi matėme tik iš toli. Senoji pilis rimtai remontuojama, todėl mums nepasisekė, pataikėme tuo laiku, kai turistų neleidžia. Apie Naująją pilį klausėmės stovėdami prie gražiųjų išlikusių pilies vartų.

Pati pilis perstatyta, stalininio klasicizmo stiliaus ir papuošta sovietinės Baltarusijos herbu, o nuostabieji vartai išlikę kaip buvo

Grįždami link pėsčiųjų gatvės stabtelėjome ties vieta, kur stovėta pirmosios medinės Vytauto laikais pastatytos katalikų bažnyčios, o vėliau jos vietoje Stepono Batoro laikais sumūrytos renesansinės, kuri Gardino gorkomo nutarimu 1961 metais išlėkė į orą. Tai ir viskas, ką spėjom iki laisvo laiko.

Ekskursijos metu daug kartų buvome informuoti, kad Gardine galima pigiau nei Lietuvoje nusipirkti vietos gamybos (importinės prekės pigesnės Lietuvoje, todėl jų baltarusiai važiuoja į Vilnių) zefyrų, marmeladinių saldainių, spalvotų kukurūzų, batų, krištolo, pirštinių, apatinio trikotažo, alkoholio ir kitų prekių, taip pat kiek ko galima įvežti į Lietuvą. Daug kam kyla klausimas, kiek pinigų keistis. Važiuojant trumpam išvis nėra reikalo keistis eurus į rublius, nebent simboliškai. Aš nesikeičiau nė vieno euro ir puikiausiai išsisukau. Gardine patogu atsiskaityti mokėjimo kortelėmis. Pietums ir šopingui skirtą laiką praleidome kelionių vadovo rekomenduotoje karčemoje Sovetskaja gatvėje prie kampo ties santuokų rūmais, prie kurios durų informacija pasitinka ir lietuvių kalba. Labai skanios sriubos.


Po pietų liko apie penkiolika minučių, per kurias kažkaip spėjome į mažą parduotuvę prie karčemos nupirkti lauktuvių ir į katalikų Šv. Pranciškaus Ksavero katedrą (kuriai ekskursijoje laiko neliko) bent pamatyti didįjį altorių, ir bėgte nurodytu laiku į autobusą.

Vilniaus Gailestingojo Jėzaus paveikslą radome ir Gardino katalikų katedroje


Išvažiuojame

Maždaug 16.00 mus išvežė į turistinį-rekreacinį parką „Augustavo kanalas“, kurio ~ ketvirtadalis, 23 km, yra Baltarusijoje, o likusi dalis, kaip žinia, Lenkijoje. Augustavo kanalu buvau plaukusi Augustave Lenkijoje, laivu „Serwy“, kuriuo lankydamasis Augustave plaukė ir pats popiežius Jonas Paulius II ir net sėdėjau šiojo vietoje, todėl šitos programos dalies Baltarusijoje būčiau su mielu noru atsisakiusi dėl papildomo laiko Gardine, bet buvome įspėti, kad autobusas į Gardiną negrįš. Iš tiesų tai nėra tiesa, nes grįžome pro Gardino pakraštį.



Pasiplaukioję pirmyn ir atgal per Dambrovkos šliuzą, šeštą vakaro nuo kanalų pajudėjome pradžioje į Gardiną, po to į pasienį. Baltarusijos pusėje stojome degalinėje, kur buvo paskutinė proga pirkti lauktuvių ir išgerti kavos. Vilnių pasiekėme po vidurnakčio. Namie ištraukiau zefyrus, mažą žolelių balzamo butelį, peržiūrėjau telefone nuotraukas ir tą pačią naktį pradėjau ieškoti optimalių būdų nuvažiuoti į Gardiną bent dviem dienoms savarankiškai. Tik, matyt, jau teks laukti šviesesnio metų laiko.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

4 comments:

  1. Į Gardiną norėčiau jungtis kartu, gal net su Brestu, nes šios dvi bevizės zonos jau apjungtos, tik reikia sužinoti, ar jau oficialiai įsigaliojo jų apjungimas. Dėl kelionės trečią ryto, taip apsidraudžia agentūros, nes gali būti 1-2 turistiniai autobusai eilėje, o jie ne reisiniai, todėl užsikimš ilgam. "Velikoje Kniažestvo Litovskoje, Russkoje i Žmudskoje" yra visiškai legalus LDK pavadinimas, netgi mūsų Statutuose naudotas, tik mes paprastumo dėlei sakome "LDK".

    ReplyDelete
  2. Tai aš suprantu, kodėl veža organizatoriai, bet stebiuosi, kad atsiranda, kas ne tik važiuoja savo noru, bet gal net girdi kažką. Man tai būtų per žiauru. Man net trečią keltis yra labai sunku, o trečią išvažiuoti reiškia nemiegoti išvis. Teko tai patirti šiemet grįžtant iš Skopjės, vargeli, tik tiek, kad grįžus galima ilsėtis, nereikia ekskursuoti. :)) Šiuo metu galvoju tik apie Gardiną, jam ir vienam neužteks tų dviejų dienų, juk praktiškai nieko nemačiau ir teks derintis prie autobusų reisų. Su kompanija kelionei susiradom vienas kitą tik grįžus, nevienišausiu :), bet be pavasario vis dėlto nekeliausim, nemėgstu po svetimus miestus pusę dienos maklinėti tamsoje.

    ReplyDelete