Type Keyword and Press Enter to Search
×

Įrašą iliustruoju nuotrauka, kuri finalizuos šį nelengvą etapą, gražų, turiningą, bet nužymėtą privačių teritorijų tvoromis.

Šeštadienio pasakojimą baigiau Gaižuvėlės sodyboje. Šeimininkas iš vakaro suantspaudavo mūsų piligrimų pasus ir šiek tiek papasakojo apie rytoj laukiantį maršrutą per jo gimtąsias vietas. Įėjus į kambarį liko palįsti po dušu, paskanauti šalto alučio, kurio nusipirkome Panevėžiuke, perkrauti daiktus. Lauke tamsu nors į akį durk, tylu ir ramu kaip ne sodyboje, aplinkui visi miega, ketvirtą kėlus tik galvą ant pagalvės padedi ir gatavas.

Atsibudome pusę septynių nuo tylaus krebždesio, nes mūsų kaimynai jau buvo pakirdę. Jie išėjo valanda anksčiau, dar spėjome persimesti keliais žodžiais.

Tai buvo vienas iš tų ypatingai retų rytų mano gyvenime, kai likau be kavos. Namelyje buvo arbatinukas, viskas ok, bet kavos papildomu svoriu iš Vilniaus nesivežiau, maniau, kad bent tirpios gausiu Panevėžiuke, o ten nedideliais kiekiais pavyko nusipirkti tik kažkurios 3 in 1, kas iš tiesų yra ne kava, o š kvadratu. Susipylus į puodelį du pakelius, kavos puodelyje nepajutau, o saldumo buvo tiek, kad viską iškart išpyliau į kriauklę. Pusryčiai - jogurtas ir duona su sūriu, kas liko, pasiėmėme pietums. Stengėmės, kad liktų nedaug ir nebūtų sunku nešti. Karštyje valgyti nelabai ir norisi. Sodyboje pasipildėme vandens atsargas.


Atsisveikinimas su Gaižuvėlės sodyba.


Mėnesiu anksčiau su sese važiuodamos į Nidą spėliojome, kuriuo tiltu eisim į kitą autostrados pusę. Bet va ir ne tiltu - autostrada lieka virš kelio.

Pirmas dvi valandas ėjome ryto gaivoje ir rasoje. Džiugino akį ir gaivino Krivėnų tvenkinys ir miškas, ir net ferma ryto rasoje atrodė fantastiškai. :)



Praėjome šalia Zacyšiaus dvaro, apie kurio egzistavimą nebuvo ženklų. Aš tik vėliau supratau, kad tai, ką praėjome, ir buvo dvaro teritorija, o kažkur tarp medžių ir pats dvaras. Jeigu Gaižuvėlės šeimininkas nebūtų pasakęs, kad toks bus pakeliui, būčiau nežinojusi. Užtat visu gražumu matėsi nerealizuoti kitokio pobūdžio statiniai, maždaug praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios gotikos stiliaus, aptverti ne mažiau įspūdinga tvora.




Privati valda, teritorijoje vaikščioti negalima.

O paskui saulė pakilo, rasa nudžiuvo ir prasidėjo įprasta karšta vasaros diena.



Nekenčiu tokių vaizdų.

Piepaliuose truputį pasimetėme. Kelio žymėjimas ir etapo žemėlapis siūlo tik įėjus į Piepalius sukti į dešinę žvyrkeliu ir paskui kaimo viduryje eiti iki Piepalių piliakalnio per laukus, bet aš siūlau iškart dešinėn nesukti, o eiti tiesiai per visą kaimą, nors tas kaimas tikrai neypatingas, iki kol kelias atsirems į plentą, ir tik tuomet pasukti plentu dešinėn iki Piepalių piliakalnio. Ten bus ir kriaukle pažymėtas posūkis kairėn link Babtyno-Žemaitkiemio dvaro. Taip sakau todėl, kad kaimo vidury Kelio žymėjimas staiga dingsta. Anksčiau, matyt, būta ženklo, kuris piliakalnio pusėn nukreipdavo kaip ir parodyta žemėlapyje, bet dabar ant sodybos vartų kabo griežti įspėjimai nevaikščioti, nežvejoti ir dar kažko nedaryti. Matyt, įsipyko žmogui piligrimai. :) Mes per privačią nuosavybę naglai prieš savininko valią įeiti nedrįsom, juo labiau kad neaišku, ar bus kaip iš tos nuosavybės išeiti. Grįžti negrįžome, padarėme vingį aplink kaimą iš kitos pusės (keliu nuo Vilkijos ir Padauguvos ir tada kairėn). Prie kelio matėme va tokį gražų kryžių.


Piepalių piliakalnis ne tik aukštas, gražus ir prižiūrėtas, bet ir lenkiuosi žmonėms, kurie ant jo pasodino kelis ąžuolus, kurių pavėsyje ant laiptelių galima ištiesti kojas ir baigti pietų likučius.


Beje, įdomumo dėlei per Google Street View pažiūrėkite, kaip plentas, piliakalnis ir ąžuolai atrodė 2012 metais, kai buvo filmuojama. Vargiai bepažinsite.

Babtyno-Žemaitkiemio dvaras lieka kairėje. Į dvaro alėją suko automobiliai, matyt, vyko šventė ar pan. Ką tik buvome pailsėjusios, todėl nebuvo didelio reikalo su savo vis labiau nereprezentacine išvaizda lįsti žmonėms į akis, gal kitą kartą. Bet koks puikus koplytstulpis prie kelio.
Panašų esu mačiusi Žemaitijoje, netoli nuo Biržuvėnų dvaro, kai keliavau ieškoti Milkantų.


Ne vieną kilometrą kairėje lydi grėsmingai atrodančios antenos. Iš pradžių nekreipėm dėmesio, paskui pasidarė neramu.


Neprireikė daug gūglinėti, kad tai nuo 2017 metų neveikianti Sitkūnų radijo stotis.
Po to prasidėjo tvarkingi sodai. O mes, atrodė, ilsėtis stojame vis dažniau. Antros dienos žavesys.:) Maksvoje ant kelio voliojosi krituolių obuolių. Sesė keletą pakėlė, įsidėjo į kuprinės kišenę. Aš lyg ir patingėjau, o be reikalo.

Į Kačiūniškės dvarą irgi galima pažiūrėti tik iš tolo, todėl eiti ten ir trintis palei tvoras nebesivarginome.


Dvarų per atstumą diena pasitaikė. :)
Nuo Kačiūniškės šnekos jau buvo pritilusios, mano vandens atsargos pasibaigusios, žemėlapiai giliai paslėpti. Bidzeni ir tiek.


Kai išėjome į plentą, tikėjausi, kad tas etapas ilgai netruks, bet atkarpa palei plentą netrumpa. Ėjome į saulę. Tuščiu buteliu dangsčiau svylančias rankas, bent tiek iš jo naudos. O kai karšta, be proto norisi gerti, tai ir kuprinė darosi per sunki, ir visos pūslės ant kojų ima mausti, ir t. t. Pirmą kartą per laiką, kiek einu „Camino“, trumpam zvimbtelėji mintis, kad nu pypt aš gi dar pilno proto moteriškė ir jau ne piemenė ir užsiimu kokiu tai mazochizmu.
Plente nufotkinau lauką ir įsikišau telefoną į kuprinę, nes jis tiesiog slydo iš šlapių rankų. Drabužiai irgi buvo šlapi.


Bet tolumoje horizonte kaip miražas pasirodė Bernatonys ir nušvito viltis didesniame kaime gauti vandens, ledų, gal net kavos. Cha cha, miražas kaip pasirodė, taip ir dingo. Kelias dar nepriėjus kaimo liepė sukti kairėn. Sesė taip ir atsisėdo pakelėj po ženklu Dvaro gatvė tiesiai ant plikos žemės. Vėliau prisipažino, kad pasidarė silpna. Neviltis visiška. Atsigėrė, paskutinį vandens gurkšnį ištiesė man. Sakau, einam kiek toliau, gal bus pavėsio. Po medžiais per pusę kaip cigaretę pasidalinom paskutinį obuolį iš Maksvos. Žiūrint į lietaus prilytą balą ant vieškelio Senuosiuose Bernatonyse galvon įkyriai lindo motyvas negerk iš avinėlio pėdos... Kad būtų visai blogai, tai ir gertum, - kaip visad lakoniškai reziumavo sesė. O paskui priėjome Bernatonių piliakalnį, palei jį tekėjo upelis, nežinau katras, Bajoriškės ar Ginio, tik skanus begaliniai.


Tai Bernatonių piliakalnis.


Kitą kartą būčiau belekaip eikliai ant piliakalnio užlėkusi, bet kai eini antrą dieną ir summa sumarum artėji link šešiasdešimties km, nori nenori imi tausotis. Piliakalnis pasislėpęs miške, apaugęs medžiais, nebe tos dienos mūsų jėgoms. Labai gaila, nes man pažinimo, pajutimo aspektas Kelyje be galo svarbus. Kitas reikalas upelis. Vandenį gėrėm, pylėmės į butelius, dar gėrėme. Nepavirtome nei kuojom, nei undinėmis, reiškia, viskas su tuo upeliu yra puikiai.



O ant piliakalnio grįšiu kada nors, pažadu.
Paskui ir kelias pagražėjo, atsirado pavėsio. Tik sutikti žmonės į akis nebežiūrėjo ir į mėginimus pasisveikinti nebereagavo. Vadinasi, artėjome prie miesto.


Iš karto pažinau vietą, kur Raudondvaryje išlindome iš miško. Prieš ketverius metus ten sėdėjome su draugėmis prie mažųjų laivų prieplaukos. Sesė miške graudžiai atsisveikino su lazda, lydėjusia ją nuo Kėdainių.

Raudondvaryje pirmiausia nuėjome į turizmo informacijos centrą. Sakom, norime antspaudo, kavos ir ledų. Kavos ir ledų no problem, o štai piligrimų pasų TIC neantspauduoja. Reiktų žinoti, kad Raudondvaryje antspaudus galima gauti Kauno rajono muziejuje, todėl verta įsitikinti, ar jis tą dieną dirba ir iki kelintos valandos. Mums pasisekė ateiti į muziejų likus pusvalandžiui iki uždarymo.

Gavusios antspaudus persirengėm marškinėlius, išgėrėme kavos, labai greitai nusigavome į Kauno autobusų stotį (autobusai pro Raudondvarį į Kauną važiuoja daug dažniau, nei maniau) ir sulig durų uždarymu be laukimo įlipome į Vilniaus autobusą, kurio vairuotojas maloniai sutiko išleisti Vilniuje prie namų.
Pagal mano telefoną, šiame etape iš viso nuėjome 32,1 km.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

2 comments:

  1. Šaunu. Kokia kita Kelio atkarpa?

    ReplyDelete
  2. Norėtųsi pradėti nuo pačios pradžios, nuo pirmo punkto Lietuvoje. Bet žiūrėsim, kaip išeis.

    ReplyDelete