Type Keyword and Press Enter to Search
×
Pasieniečių žygiai ypatingi tuo, kad galima pamatyti itin pasienio vietas, kur šiaip užsimanęs vargu ar pavaikščiosi. „Pasieniečių keliais 2019“ netrumpa atkarpa ėjo praktiškai ant sienos, buvo galima pozuoti apsikabinus pasienio stulpelius ar įsikibus į Europos Sąjungos išorės sienos tvorą. Žygiuodami privalėjome turėti asmens dokumentus.

Pagarbos žuvusiems pasieniečiams pėsčiųjų žygis „Pasieniečių keliais“ tradiciškai vykdavo vasaros pradžioje Medininkuose. Aš jame anksčiau esu dalyvavusi tik vieną kartą, todėl neturiu pagrindo skųstis, bet labiau pasienyje patyrę žygeiviai minėjo, kad tais pačiais takais vaikščioti pakyrėjo. Žygio perkėlimas iš vasaros į rudens pradžią kiek sumaišė kortas, nes ne vienam teko rinktis tarp pasieniečių ir „Žalio velnio takais“ žygio Abromiškėse, kuris irgi iš liepos persikėlė į rugsėjį, bet vietos pasikeitimas tikrai pasiteisino ir bent jau man buvo pagrindinis „už“ renkantis. Kitas argumentas, kad šitas žygis buvo Pėsčiųjų žygių asociacijos įskaitinis, o anas ne. Šį pavasarį užvedžiau Lietuvos žygeivio pasą, kuriame iki šiol buvo įtraukti tik Kęstutėnų kilometrai, o visi kiti apie pusantro šimto per vasarą nueitų kilometrų buvo „neįskaitiniai“, todėl situaciją reikėjo skubiai taisyti. ;)

Jeigu paklaustum tūlo, kur yra Buivydžiai, atsakymas turbūt būtų „nežinau, bet girdėta“. Keletas faktų apie simpatišką vietą pačiame Lietuvos paribyje, netoli nuo Vilniaus už Nemenčinės, kur lietuvių kalbos praktiškai negirdėti. Buivydžių dvaras istorijoje pradedamas minėti 1653 metas. Pavadinimas kildinamas nuo Neries intako upės Buivyda. Prie Buivydžių Neris susisuka į vadinamąją Buivydžių kilpą, juosiančią Buivydžių hidrografinį draustinį. Kai jau dvaro nelikę, tai bene didžiausia Buivydžių įžymybė šiuo metu yra Buivydžių kabantis tiltas per Nerį, kuris buvo įtrauktas į žygio maršrutą kart du. Draugei mintis apie tiltą nepatiko, todėl privertė prižadėti, kad budėsiu ir neleisiu niekam jo įsupti, kol eis. Sakė, kad vaikystėje kitiems krėtė panašius bajerius ir dabar bijo, kad likimas bakstelės atgalios. Aš vaikystėje beždžionių tiltų neįsupinėjau, matyt, tik todėl, kad pas mus jų nebuvo, bet draugei pagrasinau, kad jeigu toliau kels bangas, tai pakeliui užsuksime pasitreniruoti į Liucionis. Va taip ir draugaujame. :)

Žygis buvo suorganizuotas išskirtinai profesionaliai ir kokybiškai. Viskas, ko reikia, taip, kaip reikia, be nereikalingų pribumbasų ir šurmulio. Užsiregistravusios gavome trasos žemėlapius su visa reikiama informacija. Kontroliniai punktai buvo įrengti apgalvotai, teisingose vietose. Juose buvo ne tik galimybė pasipildyti vandens ir pasinaudoti tualetu, bet ir šokolado! Biškutis šokolado žygyje, už kurį sumokėjau eurą, džiugina daug labiau nei rėmėjų batonėliai nepigiuose komerciniuose žygiuose. Trasa aiškiai sužymėta. Tiesa, mums pasiekus antrą kontrolinį punktą pietūs jau buvo išvažiavę, bet nei aš, nei draugės tos žirnių košės nepasigedome, nes pripratome į žygius pasiimti kažką pavalgyti. Net diplomai buvo paruošti iš anksto, ir negali sakyti, kam reikalingas tas popieriukas - prasmės ir turinio turėtų pasimokyti daugelio renginių organizatoriai.

Dėl ribotų galimų tilto apkrovų reguliuodami einančiųjų srautus organizatoriai nedarė vieno bendro starto. Buvo leidžiama startuoti iki 11 valandos, finišuoti reikėjo iki 18-tos. Visi ėjome 26 kilometrus. Mes startavome apie pusę vienuoliktos. Tiesa, draugėms siūliau išvažiuoti iš Vilniaus pusę aštuonių. Nors darbo savaitėmis chroniškai neišsimiegu, nes man visada atsiranda reikalų iki vidurnakčio, o keliuosi pusę septynių, bet ir savaitgalį, jeigu tik kokia kelionė, keliuosi kaip kareivukas. Cha, bet draugių veidų gavus mano pasiūlymą nenorėčiau pamatyti. :) Na bet pamiegojome ilgiau. Važiuoti per Nemenčinę neužtruko, kelias geras.


Buivydžiuose abiejose tilto pusėse budėjo Pasieniečių mokyklos kursantai. Gražus inteligentiškas jaunimas. Grįžtant įsišnekėjome, kad dėl mūsų žygio jiems teko keltis žiauriai anksti naktį, nors turėjo būti poilsio diena. Ir šiaip kursantai rytais keliasi labai anksti, nes prieš užsiėmimus dar daro rytinę mankštą. Kursantai prižiūrėjo, kad bendras žmonių svoris ant tilto neviršytų 200 kg.


Daugiau pozos negu nerimo. Tiltas šiek tiek siūbuoja, bet tikrai nėra baisu.

Ką dar matėme?

Pasienis. Neskaičiavau, kiek kilometrų ėjome palei sieną, bet susidarė nemažai. Pasikartosiu, kad galimybė iš tiek arti pamatyti išorinę Europos Sąjungos sieną buvo didelis žygio pliusas. Iš pradžių ėjome Neries pakrante. Stulpeliai mūsų pusėje, stulpeliai baltarusių, numeriai tie patys. Kirtus kampą per Molių kaimą ir atsižymėjus pirmame kontrolės punkte, pakrantės vaizdas pasikeitė. Ten mūsų pusėje į Nerį nusileidžia galybė upeliukų, virstančių nemenkais purvynėliais. Dar vienas ilgas pasienio etapas tęsiasi palei sienos tvorą.


Romantiškas suolelis prie upės tiesiog kviečia fotografuotis.



Pirma pasienio pusė tęsiasi jaukiu pušynu.




Kertame teritoriją, kad vėl atsidurtume prie upės.


Purvynėlis.



Atsisveikiname su Nerimi. Laidai virš upės žymi sieną, toliau Neris jau vadinasi Vilija.






Ar tokia pati tvora yra ir Baltarusijos pusėje, nebuvo galima pamatyti per tankius krūmus, kai kur ten visiški brūzgynai, džiunglės. Ilgainiui akis pripranta, bet pradžioje norėjosi viską fotografuoti, filmuoti ir transliuoti visam savo socialinių medijų burbului.


Kažkur ties Prienais. Man tai pasirodė įdomu ir netipiška.



Neklauskite, kokia jo paskirtis, bet atrodė įspūdingai ir įžūliai.

Konaževskių šeimos (Punžionių) koplyčia.
Pirmiausia tai reiktų nepainioti Punžionių ir Punžonių. Tai du skirtingi kaimai. Pastarieji yra šitapus Neries, o anie kitoje pusėje Švenčionių rajone. Dvaras yra buvęs ir Punžonyse, bet Konaževskių šeimos koplyčia-mauzoliejus yra prie Punžionių - iš to nedaugelio statinių, likusių iš Punžionių dvaro.




Dvaro sodyba sudegė prieš beveik 60 metų. Praėjome pro gražią alėją, bet šį kartą į dvarvietę neužsukome. Kada nors dvaru pasidomėsiu labiau. Konaževskiai buvo paskutiniai dvaro valdytojai. Danielius Konaževskis gimė 1871 m. Peterburge, kur baigė karo mokslus, tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1917 metais įstojo į lenkų korpusą, dalyvavo kovose dėl Lenkijos nepriklausomybės, padarė karinę karjerą Varšuvoje. Ne visai į temą, bet nuo Punžionių nelabai toli, tik apie trisdešimt kilometrų, iki Zalavo, Juzefo Pilsudskio tėviškės. 1922 metais išėjęs į atsargą generolas apsigyveno žmonai priklausiusiame Punžionių dvare tarpukario Vilniaus krašte, pradėjo jo pertvarką ir šeimos koplyčios statybas gražioje vietoje atokiau nuo rūmų, ant kalnelio prie Staviškės ežero. Sau nespėjo baigti. 1935 metais nuo širdies smūgio mirusio generolo palaikai koplyčioje buvo perlaidoti po kurio laiko. Ten pat palaidota jo dukra Marija, kuri tėvo pistoletu nusišovė dėl nelaimingos meilės Balingrado kunigui Jozefui Krolai, o vėliau generolo žmonos sesers vaikai. Neseniai koplyčia buvo iš esmės restauruota.







Prie jos mums buvo įrengtas kontrolinis punktas. Lankymui buvo atidaryta ne tik koplyčia, bet ir laidojimo rūsys, kur buvo galima nusileisti. Žinoma, nepraleidau progos. Tiesa, leistis teko vienai. Daugelis laidojimo kriptų yra tuščios, tik vienoje stovi karstas su generolo D. Konaževskio palaikais, aptiestas Lenkijos vėliava.


Punžionių dvaro alėja. Norėsiu grįžti.

Punžionių atodanga, ant kurios buvo įrengtas paskutinis kontrolinis punktasLaužų deginimo požymiai rodo, kad vieta atrasta ir aktyviai naudojama. Jūs tik pažiūrėkite, kokie vaizdai nuo čia atsiveria!



Grįždamos vėl perėjome tiltą.


Buivydžius pasiekėme apie 17 val. Taigi iš viso užgaišome kiek daugiau nei šešias valandas. Nestojant ant kiekvieno kampo fotografuotis galima nueiti daug greičiau, nes trasa ir graži, ir tikrai nesunki. Bet kam to reikia? :) Superinis žygis, už kurį nuoširdžiai ačiū organizatoriams.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

No comments: