Type Keyword and Press Enter to Search
×

Turlojiškių pilkapiai yra Širvintų rajone, prie kelio 5127 Maišiagala - Širvintos, netoli nuo greitkelio iš Vilniaus į Panevėžį. Tai tikrai neturistinė vieta ir nei iš pirmo, nei iš antro žvilgsnio niekuo neypatinga. :) Kodėl ji mane sudomino?

Istorijos priešistorę aprašiau prieš trejus metus. Jeigu trumpai, tai tuomet prisiskaičiau internete, nes esu iš tų, kur mėgsta rankioti visokias istorines nuotrupas bei įdomybes, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, žuvęs Kukovaičio ar tai Kukaveičio miške prie Maišiagalos 1377 metais paskutinis pagonis mūsų valdovas, galėjo būti palaidotas būtent tuose Turlojiškių pilkapiuose.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius nustatė (čia vienas iš tekstų, kuriuos pavyko rasti apie tyrinėjimus), kad kunigaikštis Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius dabartinio Gudulinės kaimo ribose. Man patinka manyti, kad laužas buvo sukurtas ant to didžiojo kalno, ant kurio pastatyti iš tolo matomi trys mobiliojo ryšio bokštai. Bet, aišku, kas ten žino, kur iš tiesų tai buvo.

Nuo ten ranka pasiekiami ir Turlojiškių pilkapiai, kuriuose aptinkama ir Algirdo laikų palaidojimų pėdsakų.

Deja, tą kartą mudviem su dukra pilkapyno rasti nepavyko, nes... ieškojome ne toje kelio pusėje. Mes ėjome į Turlojiškių kaimo pusę, o reikėjo miško keliu pasukti ir šiek tiek pavažiuoti link Variekos ežeriuko. Tai galima sakyti, kad dabar baigėme prieš daugiau kaip trejus metus pradėtą žygį.

Pravažiavus gražiai sutvarkytą seną sodybą, tuoj už jos po kairei rankai bus nuosūkis į mišką ir pilkapius žymintis ženklas. Ant jo pažymėtos pilkapyno ribos ir surašyta sausa archeologinė informacija, bet nors tiek. Nesu didelė pilkapynų žinovė, iki šiol buvau mačiusi tik Karmazinų ir Naujosios Vilnios, tai čia nėra to įspūdžio. Manoma, kad dėl statybų, kitų darbų, nutiesus magistralinį dujotiekį, didžioji pilkapyno dalis neišliko. Mano neišmanančiai akiai aplinkui tiesiog miškas. Bet besidomintiems istorija ši vieta galėtų būti įdomi net jeigu ji ir neturi nieko bendra su kunigaikščiu Algirdu.
Pasieniečių žygiai ypatingi tuo, kad galima pamatyti itin pasienio vietas, kur šiaip užsimanęs vargu ar pavaikščiosi. „Pasieniečių keliais 2019“ netrumpa atkarpa ėjo praktiškai ant sienos, buvo galima pozuoti apsikabinus pasienio stulpelius ar įsikibus į Europos Sąjungos išorės sienos tvorą. Žygiuodami privalėjome turėti asmens dokumentus.

Pagarbos žuvusiems pasieniečiams pėsčiųjų žygis „Pasieniečių keliais“ tradiciškai vykdavo vasaros pradžioje Medininkuose. Aš jame anksčiau esu dalyvavusi tik vieną kartą, todėl neturiu pagrindo skųstis, bet labiau pasienyje patyrę žygeiviai minėjo, kad tais pačiais takais vaikščioti pakyrėjo. Žygio perkėlimas iš vasaros į rudens pradžią kiek sumaišė kortas, nes ne vienam teko rinktis tarp pasieniečių ir „Žalio velnio takais“ žygio Abromiškėse, kuris irgi iš liepos persikėlė į rugsėjį, bet vietos pasikeitimas tikrai pasiteisino ir bent jau man buvo pagrindinis „už“ renkantis. Kitas argumentas, kad šitas žygis buvo Pėsčiųjų žygių asociacijos įskaitinis, o anas ne. Šį pavasarį užvedžiau Lietuvos žygeivio pasą, kuriame iki šiol buvo įtraukti tik Kęstutėnų kilometrai, o visi kiti apie pusantro šimto per vasarą nueitų kilometrų buvo „neįskaitiniai“, todėl situaciją reikėjo skubiai taisyti. ;)

Jeigu paklaustum tūlo, kur yra Buivydžiai, atsakymas turbūt būtų „nežinau, bet girdėta“. Keletas faktų apie simpatišką vietą pačiame Lietuvos paribyje, netoli nuo Vilniaus už Nemenčinės, kur lietuvių kalbos praktiškai negirdėti. Buivydžių dvaras istorijoje pradedamas minėti 1653 metas. Pavadinimas kildinamas nuo Neries intako upės Buivyda. Prie Buivydžių Neris susisuka į vadinamąją Buivydžių kilpą, juosiančią Buivydžių hidrografinį draustinį. Kai jau dvaro nelikę, tai bene didžiausia Buivydžių įžymybė šiuo metu yra Buivydžių kabantis tiltas per Nerį, kuris buvo įtrauktas į žygio maršrutą kart du. Draugei mintis apie tiltą nepatiko, todėl privertė prižadėti, kad budėsiu ir neleisiu niekam jo įsupti, kol eis. Sakė, kad vaikystėje kitiems krėtė panašius bajerius ir dabar bijo, kad likimas bakstelės atgalios. Aš vaikystėje beždžionių tiltų neįsupinėjau, matyt, tik todėl, kad pas mus jų nebuvo, bet draugei pagrasinau, kad jeigu toliau kels bangas, tai pakeliui užsuksime pasitreniruoti į Liucionis. Va taip ir draugaujame. :)

Žygis buvo suorganizuotas išskirtinai profesionaliai ir kokybiškai. Viskas, ko reikia, taip, kaip reikia, be nereikalingų pribumbasų ir šurmulio. Užsiregistravusios gavome trasos žemėlapius su visa reikiama informacija. Kontroliniai punktai buvo įrengti apgalvotai, teisingose vietose. Juose buvo ne tik galimybė pasipildyti vandens ir pasinaudoti tualetu, bet ir šokolado! Biškutis šokolado žygyje, už kurį sumokėjau eurą, džiugina daug labiau nei rėmėjų batonėliai nepigiuose komerciniuose žygiuose. Trasa aiškiai sužymėta. Tiesa, mums pasiekus antrą kontrolinį punktą pietūs jau buvo išvažiavę, bet nei aš, nei draugės tos žirnių košės nepasigedome, nes pripratome į žygius pasiimti kažką pavalgyti. Net diplomai buvo paruošti iš anksto, ir negali sakyti, kam reikalingas tas popieriukas - prasmės ir turinio turėtų pasimokyti daugelio renginių organizatoriai.

Dėl ribotų galimų tilto apkrovų reguliuodami einančiųjų srautus organizatoriai nedarė vieno bendro starto. Buvo leidžiama startuoti iki 11 valandos, finišuoti reikėjo iki 18-tos. Visi ėjome 26 kilometrus. Mes startavome apie pusę vienuoliktos. Tiesa, draugėms siūliau išvažiuoti iš Vilniaus pusę aštuonių. Nors darbo savaitėmis chroniškai neišsimiegu, nes man visada atsiranda reikalų iki vidurnakčio, o keliuosi pusę septynių, bet ir savaitgalį, jeigu tik kokia kelionė, keliuosi kaip kareivukas. Cha, bet draugių veidų gavus mano pasiūlymą nenorėčiau pamatyti. :) Na bet pamiegojome ilgiau. Važiuoti per Nemenčinę neužtruko, kelias geras.


Buivydžiuose abiejose tilto pusėse budėjo Pasieniečių mokyklos kursantai. Gražus inteligentiškas jaunimas. Grįžtant įsišnekėjome, kad dėl mūsų žygio jiems teko keltis žiauriai anksti naktį, nors turėjo būti poilsio diena. Ir šiaip kursantai rytais keliasi labai anksti, nes prieš užsiėmimus dar daro rytinę mankštą. Kursantai prižiūrėjo, kad bendras žmonių svoris ant tilto neviršytų 200 kg.



Įrašą iliustruoju nuotrauka, kuri finalizuos šį nelengvą etapą, gražų, turiningą, bet nužymėtą privačių teritorijų tvoromis.

Šeštadienio pasakojimą baigiau Gaižuvėlės sodyboje. Šeimininkas iš vakaro suantspaudavo mūsų piligrimų pasus ir šiek tiek papasakojo apie rytoj laukiantį maršrutą per jo gimtąsias vietas. Įėjus į kambarį liko palįsti po dušu, paskanauti šalto alučio, kurio nusipirkome Panevėžiuke, perkrauti daiktus. Lauke tamsu nors į akį durk, tylu ir ramu kaip ne sodyboje, aplinkui visi miega, ketvirtą kėlus tik galvą ant pagalvės padedi ir gatavas.

Atsibudome pusę septynių nuo tylaus krebždesio, nes mūsų kaimynai jau buvo pakirdę. Jie išėjo valanda anksčiau, dar spėjome persimesti keliais žodžiais.

Tai buvo vienas iš tų ypatingai retų rytų mano gyvenime, kai likau be kavos. Namelyje buvo arbatinukas, viskas ok, bet kavos papildomu svoriu iš Vilniaus nesivežiau, maniau, kad bent tirpios gausiu Panevėžiuke, o ten nedideliais kiekiais pavyko nusipirkti tik kažkurios 3 in 1, kas iš tiesų yra ne kava, o š kvadratu. Susipylus į puodelį du pakelius, kavos puodelyje nepajutau, o saldumo buvo tiek, kad viską iškart išpyliau į kriauklę. Pusryčiai - jogurtas ir duona su sūriu, kas liko, pasiėmėme pietums. Stengėmės, kad liktų nedaug ir nebūtų sunku nešti. Karštyje valgyti nelabai ir norisi. Sodyboje pasipildėme vandens atsargas.


Atsisveikinimas su Gaižuvėlės sodyba.