Pasieniečių žygiai ypatingi tuo, kad galima pamatyti
itin pasienio vietas, kur šiaip užsimanęs vargu ar pavaikščiosi. „Pasieniečių keliais 2019“ netrumpa atkarpa ėjo praktiškai ant sienos, buvo galima pozuoti apsikabinus pasienio stulpelius ar įsikibus į Europos Sąjungos išorės sienos tvorą. Žygiuodami privalėjome turėti asmens dokumentus.
Pagarbos žuvusiems pasieniečiams pėsčiųjų žygis „Pasieniečių keliais“ tradiciškai vykdavo vasaros pradžioje Medininkuose. Aš jame anksčiau
esu dalyvavusi tik vieną kartą, todėl neturiu pagrindo skųstis, bet labiau pasienyje patyrę žygeiviai minėjo, kad tais pačiais takais vaikščioti pakyrėjo. Žygio perkėlimas iš vasaros į rudens pradžią kiek sumaišė kortas, nes ne vienam teko rinktis tarp pasieniečių ir „Žalio velnio takais“ žygio Abromiškėse, kuris irgi iš liepos persikėlė į rugsėjį, bet vietos pasikeitimas tikrai pasiteisino ir bent jau man buvo pagrindinis „už“ renkantis. Kitas argumentas, kad šitas žygis buvo Pėsčiųjų žygių asociacijos įskaitinis, o anas ne. Šį pavasarį užvedžiau Lietuvos žygeivio pasą, kuriame iki šiol buvo įtraukti tik
Kęstutėnų kilometrai, o visi kiti apie pusantro šimto per vasarą nueitų kilometrų buvo „neįskaitiniai“, todėl situaciją reikėjo skubiai taisyti. ;)
Jeigu paklaustum tūlo, kur yra Buivydžiai, atsakymas turbūt būtų „nežinau, bet girdėta“. Keletas faktų apie simpatišką vietą pačiame Lietuvos paribyje, netoli nuo Vilniaus už Nemenčinės, kur lietuvių kalbos praktiškai negirdėti. Buivydžių dvaras istorijoje pradedamas minėti 1653 metas. Pavadinimas kildinamas nuo Neries intako upės Buivyda. Prie Buivydžių Neris susisuka į vadinamąją Buivydžių kilpą, juosiančią
Buivydžių hidrografinį draustinį. Kai jau dvaro nelikę, tai bene didžiausia Buivydžių įžymybė šiuo metu yra
Buivydžių kabantis tiltas per Nerį, kuris buvo įtrauktas į žygio maršrutą kart du. Draugei mintis apie tiltą nepatiko, todėl privertė prižadėti, kad budėsiu ir neleisiu niekam jo įsupti, kol eis. Sakė, kad vaikystėje kitiems krėtė panašius bajerius ir dabar bijo, kad likimas bakstelės atgalios. Aš vaikystėje beždžionių tiltų neįsupinėjau, matyt, tik todėl, kad pas mus jų nebuvo, bet draugei pagrasinau, kad jeigu toliau kels bangas, tai pakeliui užsuksime pasitreniruoti į Liucionis. Va taip ir draugaujame. :)
Žygis buvo suorganizuotas išskirtinai profesionaliai ir kokybiškai. Viskas, ko reikia, taip, kaip reikia, be nereikalingų pribumbasų ir šurmulio. Užsiregistravusios gavome trasos žemėlapius su visa reikiama informacija. Kontroliniai punktai buvo įrengti apgalvotai,
teisingose vietose. Juose buvo ne tik galimybė pasipildyti vandens ir pasinaudoti tualetu, bet ir šokolado! Biškutis šokolado žygyje, už kurį sumokėjau eurą, džiugina daug labiau nei rėmėjų batonėliai nepigiuose komerciniuose žygiuose. Trasa aiškiai sužymėta. Tiesa, mums pasiekus antrą kontrolinį punktą pietūs jau buvo išvažiavę, bet nei aš, nei draugės tos žirnių košės nepasigedome, nes pripratome į žygius pasiimti kažką pavalgyti. Net diplomai buvo paruošti iš anksto, ir negali sakyti, kam reikalingas tas popieriukas - prasmės ir turinio turėtų pasimokyti daugelio renginių organizatoriai.
Dėl ribotų galimų tilto apkrovų reguliuodami einančiųjų srautus organizatoriai nedarė vieno bendro starto. Buvo leidžiama startuoti iki 11 valandos, finišuoti reikėjo iki 18-tos. Visi ėjome 26 kilometrus. Mes startavome apie pusę vienuoliktos. Tiesa, draugėms siūliau išvažiuoti iš Vilniaus pusę aštuonių. Nors darbo savaitėmis chroniškai neišsimiegu, nes man visada atsiranda reikalų iki vidurnakčio, o keliuosi pusę septynių, bet ir savaitgalį, jeigu tik kokia kelionė, keliuosi kaip kareivukas. Cha, bet draugių veidų gavus mano pasiūlymą nenorėčiau pamatyti. :) Na bet pamiegojome ilgiau. Važiuoti per Nemenčinę neužtruko, kelias geras.
Buivydžių kabantis tiltas
Buivydžiuose abiejose tilto pusėse budėjo Pasieniečių mokyklos kursantai. Gražus inteligentiškas jaunimas. Grįžtant įsišnekėjome, kad dėl mūsų žygio jiems teko keltis žiauriai anksti naktį, nors turėjo būti poilsio diena. Ir šiaip kursantai rytais keliasi labai anksti, nes prieš užsiėmimus dar daro rytinę mankštą. Kursantai prižiūrėjo, kad bendras žmonių svoris ant tilto neviršytų 200 kg.