Trasa, kuri labai viliojo nuo pat tada, kai perskaičiau apie jos egzistavimą, nors nežinojau, nei koks jos ilgis, nei ar iš tiesų ten bus kas nors įdomaus. Kaip vadinasi pats ežeras, Velniakampio ar Elniakampio, irgi iki šiol nežinau. Elniakampis skamba gražiau, bet Velniakampis teisingiau.

Trasa, esanti Neries regioniniame parke, kviečia pasitelkti žemėlapį, kompasą ir GPS ir surasti septynis mažai žinomus ir retai lankomus objektus Velniakampio ežero apylinkėse, patiems pasirenkant trasos ilgį, pradžią ir pabaigą bei objektų eiliškumą. Taip pat trasoje esą laukia ne tik jie, bet ir „neišmindyti miško takeliai (arba jų nebuvimas!) ir natūrali, mitais apipinta, bet mažai žmogaus rankos liesta gamta“. Pastarieji punktai, aiškiai įspėjantys, neprivertė suklusti, o be reikalo. Iš patirties dabar jau galiu pasakyti, kad kai kur gamta žmogaus rankos paliesta tiek mažai, kad ir velnias galvą nusisuktų. Velniakampio apylinkėse buvome pirmą kartą, todėl nesumąstėme nieko gudriau kaip tiesiog eiti nuo vieno objekto prie kito maršruto aprašyme nurodyta tvarka.

Bet vis dėlto trasą geriau bandyti įveikti ne vasarą, o kitais metų laikais, kai medžiai dar arba jau be lapų, miškas šviesesnis, objektai geriau matyti. Kai dar nesuvešėjusios sunkiai išbrendamos dilgėlių ir visokių vijoklių plantacijos, o smulkūs miško skraiduoliai kanduoliai miega žiemos miegu.

Kai kurie trasos objektai išvis neverti orientacinių pastangų, nieko neprarasite jų nepamatę. Arba galima bandyti ieškoti paprastesnių kelių juos pasiekti.

Tikrai patartina paklausyti trasos sudarytojų patarimo iš anksto išsispausdinti informaciją su objektų koordinatėmis. Deja, mobilioji svetainė su mano naršykle nedraugavo, su google maps irgi. Ką darėme? Negėda prisipažinti, kad kiekvieno objekto koordinates draugė man diktavo, o aš vesdavausi į google maps paieškos laukelį rankiniu būdu, kad nuo vieno objekto iki kito galėtume nueiti orientuodamiesi į „iPhone“ ekrane rodomą kryptį. Kadangi orientavomės pagal mano telefoną, man teko padaryti ir daugiau vingių. Nors trasa tikrai neilga - iš viso nuėjau apie 12-13 km. Mano bendražygiai ėjo tiesiau ir todėl nužingsniavo kilometru ar pusantro mažiau. Bet einant tiesiai nuo vieno objekto iki kito - nelengva. Žemėlapiai rodo bendrą vaizdą, kaip objektai išsidėstę trasoje, bet nepadeda suprasti, kas yra tarp jų. Pavyzdžiui, perėjimas nuo penkto iki šešto objekto, kuris, atrodė, bus nesunkus pasivaikščiojimas pievomis, labai išvargino, nes iš tiesų tai pasirodė esančios ne pievos, o kažkas panašaus į neįžengiamas balas, kurias reikėjo rasti kaip apeiti.

Automobilį palikome Velniakampio ežero stovyklavietėje, kurią irgi radau tik iš antro karto (dar vienas įrodymas, kiek menkai orientavomės). Saulėto liepos šeštadienio rytą automobilių stovyklavietėje buvo nedaug, bet pavakary aikštelė buvo pilnutėlė. Mūsų žygis prasidėjo smagiai ir lengvai. GPS prie pirmo objekto vedė automobilių važiuojamu miško keliu iki Elniakampio slėnio sodybos, kur vyko vienos įmonių grupės korporatyvinis renginys. Kol rimti verslo žmonės atlikinėjo įvairias tradicines teambuildingo veiklas (pvz., lenktyniavo tvenkinyje ant kažko panašaus į pripučiamus čiužinius), mes šmirinėjome pirmyn ir atgal, nes du objektai yra praktiškai sodybos teritorijoje.

Trikamienė pušis - ne kažin koks stebuklas, bet pamatyti įdomu.

Senosios audinių balyklos griuvėsiai irgi matomi nuo (kito) tako, vedančio nuo sodybos link Neries dešinėje pusėje.



Nuo tako iki griuvėsių teko brautis per avietynus ir dilgėlynus. Ten tiek aviečių! Neįmanoma patikėti, kad prieš beveik du šimtus metų čia virė industrinis gyvenimas. Tuometinis Velniakampio dvaro valdytojas Plevinskis (ar tai jis buvo savininkas, ar tik nuomojosi dvarą iš Vilniaus universiteto, kuriam Velniakampio dvaras tikrai yra priklausęs, bet tai koks skirtumas) XIX amžiaus pradžioje čia pastatė audinių skalbimo ir balinimo fabriką, kurį sudarė du mūriniai pastatai. Viename audiniai buvo apdirbami, o kitame ruošiamas šarmas. Į šitą fabrikėlį gabenti audeklai iš Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko ir net Rygos. Kai Velniakampio dvaras atiteko kitam savininkui, apie kurį pasakojo kitas mūsų aplankytas objektas, 1868 metais audinių balinimo verslas prie Neries sustojo, pastatai liko apleisti ir užaugo mišku. Vieta gūdi, paslaptinga, iš tiesų verta dėmesio!

Nuo audinių balyklos griuvėsių į parko kelią grįžome pro Elniakampio sodybą, ne tiesiai mišku, kuris palyginti neseniai suaugo dvaro laukuose.


Nuo parko keliu važiuojančiųjų miškas slepia  dar vieną įdomų, netikėtą ir vertą pamatyti Neries regioninio parko objektą - paskutinių dvaro savininkų Trautfeterių koplyčią. Trasos informacijoje ji kažkodėl vadinama Trumfetorių giminės koplyčia.



Tai palikimas paskutinio dvaro laikotarpio, jau po Plevinskio, kai Velniakampį už nuopelnus slopinant 1863 metų sukilimą gavo toks Baltijos vokietis Hugo fon Trautfeteris (Hugo von Trautvetter), aukštas rusų okupacinės valdžios valdininkas, kuris dirbdamas Vilniaus apygardos švietimo inspektoriumi prisidėjo prie krašto rusifikavimo ir už tai dabar, tikiuosi, verda smaloje. Trautfeteris šitą koplyčią pasistatė XIX amžiaus pabaigoje, jos rūsyje buvo palaidotas pats, jo žmona ir sūnus. Nereikia gąsdintis, karstai (kažkur) perlaidoti dar Antrojo pasaulinio karo metu.


Prieš galutinai palikdami buvusią Velniakampio dvarvietę ir eidami ieškoti kapinių Geležių-Antakalnių kaime, dar norėjome pamatyti į trasą neįtrauktą dvaro senąją klevų alėją. Link jos grįžome miško taku ir kas perbrido, o kas peršoko nedidelį upelį.



Taigi kol kas mes iš esmės sukomės toje pačioje vietoje, buvusioje Velniakampio dvarvietėje. Bet viskas, kas gera, kada nors baigiasi. Pasidžiaugę alėja, leidomės ieškoti Geležių Antakalnių kaimo, kur mūsų tikslas buvo rasti į orientacinį maršrutą įtrauktas senas kapinaites. Galbūt protingiau būtų buvę tas kapinaites susirasti vieną kelio atkarpą įveikus automobiliu - grįžti į Sudervės-Dūkštų plentą ir tiesiai iš jo, sekant kelio rodykle, nusigauti į Geležių Antakalnius? Mes pradžių ėjome palei upelį, bet netrukus priėjome privačią valdą - aptvertą sodybą. Aplink ją palei tvorą pralįsti neįmanoma, jaunas miškas, iš pažiūros keliasdešimties metų senumo, suaugęs visiškai neįžengiamai. Teko sukti nemažu vingiu po elektros linija, kol radome kitą miško kelią, kuris, laimei, vedė tiesiai į kaimą. O kaime kelią link kapinių užkirsdavo privačios valdos ir žmonių kiemai. Gilyn į tą kaimą ir nėjome, grįžome į jo pakraštį ir kopėme aukštu šlaitu ir iki kapinaičių brovėmės mišku, kuriame, pagal paliktus pėdsakus galima spėti, senais laikais kaimo žmonės ar tai laikydavo bulves duobėse, ar tai užkasdavo šiukšles. Geležių Antakalnių kapinės iš XIX - XX amžiaus. Matyt, trasoje jos atsirado dėl savo senumo ir kad yra reikalų rasti. Apie kokius nors žymesnius palaidotus žmones nėra žinių ir šiaip kapinaitės kaip kapinaitės.



Galima numanyti, katra apgriuvusios tvoros vieta yra buvusieji vartai, bet kažkas lyg sulaikė per juos žengti.

Vėlgi, įgijusi patirties, nuo čia iki Velniakampio piliakalnio turbūt ieškočiau labiau civilizuoto priėjimo per gyvenamas vietas. Nors aprašymas Vikipedijoje, kaip rasti piliakalnį, irgi padėk Dieve: „pasukus pro Geležių Antakalnius link Rastinėnų, Bubose pasukus į dešinę vakaruosna link Šiurmonių, pavažiavus iki staigesnio kelio posūkio į kairę ir pasukus į dešinę šiaurės kryptimi, pavažiavus 300 m iki čia esančių sodybų, nuo jų paėjus į mišką šiaurėn 450 m – yra miško 51 kvartalo šiaurės vakarų krašte“. Bet mes nuo kapinių patraukėm tiesiausia kryptimi, kur parodė GPS. Miškas tankus, krūmingas. Taip pat piliakalnį juosia upelis, o gal keli upeliai, vardo nepaklausi, bet yra kur atgaivinti kojas. Šaltesniu metų laiku, jeigu tie upeliai būtų labiau patvinę, be botų - niekaip.


Nereikia jokių informacinių lentų (piliakalnio ženklas, beje, kitoje piliakalnio pusėje, nusileidus, o mes priėjome iš „neparadinės“ pusės) - didingas šlaitas neleis suklysti.





Velniakampio piliakalnis buvo vienas įspūdingesnių mūsų tą dieną pamatytų objektų. Jis datuojamas I tūkstantmečiu prieš Kristų - I tūkstantmečio po Kristaus pradžia. Kas buvo tie žmonės, gyvenę ant Velniakampio Kristaus laikais - juk paprastai mūsų piliakalniai bent tūkstančiu metų jaunesni?

Ant piliakalnio šiek tiek pailsėjome. O paskui prasideda trasos ir pasakojimo dalis, kurią galima ramią sąžine praleisti. Vadinamasis „mitologinis“ Martyno akmuo tikrai nevertas dilgėlių nuplaktų ir uodų sukandžiotų kojų ir vorų plaukuose beigi už apatinio trikotažo. Nuo piliakalnio tęsėsi džiunglės ir mano jau minėtos balos, aplink kurias teko sukti ir sukti kairėn stačiu šlaitu, menku lyg ir žmonių palikto tako pėdsaku, ir saugotis, kad neniksteltume kojų.



Kai pagaliau pergalingai prasibrovėme į tašką, kur, pasak GPS, turėjo būti akmuo, jokio akmens nepamatėm, nes jis tiesiog skendo dilgėlėse, o kai pramynėm dilgėles, tai veidai neslėpė nusivylimo.


Ir tai dėl šito reikėjo tiek stengtis?

Visa laimė, kad nuo akmens galima greitai išeiti į regioninio parko kelią, kuris veda link Velniakampio stovyklavietės, kur buvome palikę automobilį. Pirmiausia nuo drabužių ir iš plaukų nusirinkome voratinklius, lipikus, apsižiūrėjome, ar neturim erkių, išgaudėme galybes voriukų, kurie buvo labai panašūs į erkes, tik greitai bėgiojo. Nuo kelio po to išsukome tik trumpam „atsižymėti“ prie paskutinio objekto Pylimų įgriuvos. 



Nežinau, gal jau buvome per daug pavargę ieškodami akmens. Pažiūrėjome nuo krašto, ir tiek, gilyn nebelipome.