Type Keyword and Press Enter to Search
×
„Camino Lituano“ etapai nuo Kėdainių iki Pažaislio yra patogiausi gyvenantiems ne tik Kaune (jiems Kelias eina beveik per nuosavus kiemus), bet ir vilniečiams. Kadangi sesei tebesitęsė mokytojų atostogos, kurių paskutinė diena buvo pirmadienis, galėjome išeiti dviem dienoms ir dviem etapams iš eilės.

Objektyviai vertinant, kuprinės susidėjimas ne raketų mokslas, bet norint eiti daugiau nei du etapus iš eilės reikia jį įvaldyti geriau. Bet pati įdomioji dalis ruošiantis į Kelią būna logistika.

Kaip žinia, iš Vilniaus į Kėdainius autobusas tiesiogiai nevažiuoja, bet užtat važiuoja traukinys. Pasirinkome greitą ir patogų „Pajūrio ekspresą“, iš Vilniaus išvažiuojantį prieš septynias ryto, o po aštuntos jau buvome Kėdainiuose - labai patogu, nepaisant to, kad keltis reikėjo ketvirtą. Kėdainiuose sėdome į autobusą Nr. 1, vežantį į centrą, na ir pravažiavome stotelę, kur turėjome išlipti. Vairuotojas pasitaikė be galo rūpestingas. Jis ne tik patarė, kad persėstume į ketvirto numerio autobusą, bet ir pats asmeniškai nuėjo paprašyti to kito autobuso vairuotojo, kad mumis pasirūpintų. Pastarasis gal pagalvojo, kas per vištos, kad nesiorientuoja vienoje tiesioje Kėdainių gatvėje.

Laimei, grįžtant į miesto centrą grįžo ir geografinė nuovoka. Bet papildomo kavos puodelio reikėjo verkiant. Praėjusį kartą mūsų didžiai pamėgta „Kavamanija“ dar pasitiko uždarytomis durimis, bet Kėdainių senamiestyje galima ir kitur gauti ir skanios kavos, ir bandelių. Paskui užsukome į turizmo informacijos centrą antspaudų į piligrimų pasus. Nors jau turėjome „Smilgos“ viešbučio antspaudus iš praėjusio karto, džiaugiuosi gavusi gražų Lietuvos geografinio centro antspaudą. Kaip parodė kitos dienos patirtis, kad turizmo informacijos centre piligrimas tikrai gaus antspaudą - tai visai ne taisyklė.

Kėdainiuose lankydamosi jau ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, ilgai nebegaišome ir išjudėjome į Kelią.



Nuo Kėdainių iki pat Panevėžiuko parduotuvių nebus, todėl vandeniu patartina apsirūpinti prieš iškeliaujant. „Lidl“ nusipirkome šį tą lengvo ne tik užkąsti, bet ir nešti, ir po pusantro litro vandens. Iš Kėdainių išėjome apie dešimtą ryto. Kurį laiką žingsniavome palei vieną pagrindinių miesto gatvių, po to įsukome į žvyrkelį, kuriuo viena po kitos dulkes kėlė sunkiasvorės mašinos.


Po etapo iš Paberžės į Kėdainius galėtų ištikti didelis wtf, jei nebūčiau buvusi tam morališkai pasiruošusi. Ruošdamasi patikrinau visus geografinius vienetus, per kuriuos ketinome eiti, ar juose galima rasti kokią bažnyčią, koplyčią, kryžių, dvarelį, žymesnį kilusį žmogų, akmenį, bent kokį nors griuvėsį - ne, lyg ir ničnieko. Tai ir neužsikėliau perdėtų lūkesčių. Liūdniau, kad šiame etape beveik nėra pavėsio.




Sesė, mums vos išjudėjus, pajuto kojos skausmą, bet prisipažino apie tai tik kitą dieną, nes, laimei, skausmas nestiprėjo. Pakely pakėliau pagalį, kuris, šiek tiek pagenėtas, virto jai piligrimo lazda ir lydėjo iki pat Raudondvario.



Ėjome, kaip sakau, kolekcionuodamos kvapus, sykis daugiau nėra ką kolekcionuoti. Jauni rapsai, bulvienojai - dar nenupjauti, bet kvepiantys bulviakasiu. Ražienos. Žieminiai obuoliai. Kriaušės - minkštos, ant kelio besimėtančios. Kukurūzai. Suarta žemė - pastaroji kvepėjo ne rudeniu, o ankstyvu maždaug balandžio pradžios pavasariu. Tvarkingos ir skoningai tvarkomos sodybos. Saulė kepino vis stipriau. Veidus ir iškirptes išsitepėme kremu nuo saulės su 30, bet ką padės kremas, kai visą dieną eini atsisukęs į saulę. Sesė kelnes pakeitė šortais, o aš, bijodama, kad nudegusi kaip kačiukas „baltomis kojinėmis“ visą likusį šiltą metų laiką nebegalėsiu užsisegti sijono, likau su ilgomis. O šiaip tai viskas gerai. Jeigu šiame etape randate vietą pavėsyje, kur galima atsisėsti ne ant plikos žemės, tai ir sėskite - kitos vietos gali nebūti labai ilgai. Kuklių pietų štai prisiglaudėme po kukurūzais didelio lauko pakraštyje. Žolės ten vos kelios balandos, bet pasitiesėme viena maišelį, kita žemėlapį, ir labai super buvo ištiesti kojas!

Šiame etape pajutau, kad kojos pailsi daug geriau, kai kaskart sustojus trumpo poilsio nusiaunu batus ir kojines ir pamankštinu pėdas.

Eidama žvalgiausi į tolumas kitame Nevėžio krante. Ten Labūnava su savo vienišai laukuose stovinčiu ir tragiškus likimus liudijančiu bokštu. Žvalgiausi ir, prisipažinsiu, zyziau, kad ana upės pusė būtų įdomesnė eiti - vien dėl to bokšto, labai jau jis kritęs man širdin. Ir nutiko tikras stebuklas iš toli tą bokštą išvysti!



Ten toli toli.
Bet matyti!

O šiame krante didžiausia „atrakcija“ yra du upeliai. Einantys pavasarį turėtų patirti daugiau ekstrymo. Mums upeliai jau buvo kiek nusekę. Pirmą iš jų, galima sakyti, peršokome, o Šušvėje vandens buvo iki kelių. Prie upės braidė keletas poilsiautojų. Sesei kas - su šortais švyst ir perbrido. O man tai kelnes teko mautis, prieš tai padorumo dėlei apsisukus rankšluosčiu.


Žinoma, kad prie upės stabtelėjome ilgiau, dar ir dar pabraidyti.

Žemėlapiai sakė, kad nuo upės Panevėžiukas nebetoli. O nuo karščio net pykino. Ir čia beeidamos pastebėjome nuorodą į Vikūnų piliakalnį. Piliakalnį, kurio nė nebuvo maršruto pdf aprašyme! Kiek mažai žmogui reikia iki džiaugsmo akimirkos.




Nusukome, užlipome, pasidairėme į apylinkes. Piliakalnis, dar vadinamas Kapčiumi (matyt, dėl formos), mažulytis, datuojamas kaip XIV amžiaus. Pasak šaltinių, ant jo stovėjęs kažkokio bajoro Ivano namas, kurį kryžiuočiai sudegino 1365 metais. Kas tas Ivanas, kodėl jis vadinamas bajoru ir kodėl tokiu vardu, ar krikščionišku vardu Lietuvoje iki krikšto - nežinia. Istorinė arba informacinė abrakadabra.
Iki piliakalnio veda nedidelių medžių alėja, kurios pavėsyje paskutinį kartą pailsėjome.

Neilgai trukus ir Panevėžiukas.


Gyvenvietės riboženklį kirtome lygiai penktą vakaro. Ponas Adolfas telefonu patikino, kad laukia, ir rekomendavo būtinai aplankyti Panevėžiuko bažnyčią. Ji kitame gale, o tuoj už bažnyčios bus ir keliukas dešinėn, vedantis į Gaižuvėlės sodybą. Pradžioje užsukome į kaimo parduotuvę. O kokio gražumo ir jaukumo saulėlydyje Panevėžiuko Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčia! Jei tokia stovėtų Vilniuje, neatsigintų turistų.





Tai viena iš dviejų Lietuvoje trikampio plano barokinių bažnyčių, o trikampė mūrinė vienintelė, kaip vienintelė ir medinė Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia Šilutės rajone. Panevėžiuko bažnyčią fundavo tas pats Simonas Sirutis, apie kurį daug galvojome eidamos nuo Paberžės, ir 1747 metais pastatė liaudies meistrai. Gaila, kad kol kas „Camino Lituano“ keliu einantys piligrimai negali pernakvoti pačiame Panevėžiuke, kad sekmadienį galėtų jei ne ateiti į Šv. Mišias, tai bent spėti pasidairyti atidarytoje bažnyčioje.

Nuo Panevėžiuko iki Gaižuvėlės sodybos gabaliukas kelio. Reikia turėti omenyje, kad ryte į Panevėžiuką negrįšite, nuo Gaižuvėlės Kelias neria po Kauno-Klaipėdos greitkeliu. Sodyboje šiek tiek neramiai luktelėjome, kol išsispręs, ar gausime kambarį tik mudviem, ar teks kiek intymiau dalintis juo su dar dviem piligrimais, kurie buvo pakeliui. Laimei, gerasis šeimininkas rado sprendimą. Gretimame kambaryje nakvojo dar vieną jaunų piligrimų pora, keliavusi nuo pat Žagarės. Kitą rytą jie išėjo valanda anksčiau, nes, kaip ir mes, planavo iš Raudondvario grįžti į Vilnių. Apie tą kitą dieną papasakosiu jau kitame įraše. Mano telefono matuoklis parodė, kad pirmą dieną iš viso nuėjome 33,4 km.
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

2 comments:

  1. Tai tas Kelias Lietuvoje pasiteisina? Keliauja žmonės?

    ReplyDelete
  2. Keliauja. Vietinių entuziastų eiti be pramogų ir patogumo skaičius gal ir bus ribotas, bet kas svarbiausia, jį atranda užsieniečiai.

    ReplyDelete