„Camino Lituano“ etapai nuo Kėdainių iki Pažaislio yra patogiausi gyvenantiems ne tik Kaune (jiems Kelias eina beveik per nuosavus kiemus), bet ir vilniečiams. Kadangi sesei tebesitęsė mokytojų atostogos, kurių paskutinė diena buvo pirmadienis, galėjome išeiti dviem dienoms ir dviem etapams iš eilės.

Objektyviai vertinant, kuprinės susidėjimas ne raketų mokslas, bet norint eiti daugiau nei du etapus iš eilės reikia jį įvaldyti geriau. Bet pati įdomioji dalis ruošiantis į Kelią būna logistika.

Kaip žinia, iš Vilniaus į Kėdainius autobusas tiesiogiai nevažiuoja, bet užtat važiuoja traukinys. Pasirinkome greitą ir patogų „Pajūrio ekspresą“, iš Vilniaus išvažiuojantį prieš septynias ryto, o po aštuntos jau buvome Kėdainiuose - labai patogu, nepaisant to, kad keltis reikėjo ketvirtą. Kėdainiuose sėdome į autobusą Nr. 1, vežantį į centrą, na ir pravažiavome stotelę, kur turėjome išlipti. Vairuotojas pasitaikė be galo rūpestingas. Jis ne tik patarė, kad persėstume į ketvirto numerio autobusą, bet ir pats asmeniškai nuėjo paprašyti to kito autobuso vairuotojo, kad mumis pasirūpintų. Pastarasis gal pagalvojo, kas per vištos, kad nesiorientuoja vienoje tiesioje Kėdainių gatvėje.

Laimei, grįžtant į miesto centrą grįžo ir geografinė nuovoka. Bet papildomo kavos puodelio reikėjo verkiant. Praėjusį kartą mūsų didžiai pamėgta „Kavamanija“ dar pasitiko uždarytomis durimis, bet Kėdainių senamiestyje galima ir kitur gauti ir skanios kavos, ir bandelių. Paskui užsukome į turizmo informacijos centrą antspaudų į piligrimų pasus. Nors jau turėjome „Smilgos“ viešbučio antspaudus iš praėjusio karto, džiaugiuosi gavusi gražų Lietuvos geografinio centro antspaudą. Kaip parodė kitos dienos patirtis, kad turizmo informacijos centre piligrimas tikrai gaus antspaudą - tai visai ne taisyklė.

Kėdainiuose lankydamosi jau ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, ilgai nebegaišome ir išjudėjome į Kelią.

Nuo Kėdainių iki pat Panevėžiuko parduotuvių nebus, todėl vandeniu patartina apsirūpinti prieš iškeliaujant. „Lidl“ nusipirkome šį tą lengvo ne tik užkąsti, bet ir nešti, ir po pusantro litro vandens. Iš Kėdainių išėjome apie dešimtą ryto. Kurį laiką žingsniavome palei vieną pagrindinių miesto gatvių, po to įsukome į žvyrkelį, kuriuo viena po kitos dulkes kėlė sunkiasvorės mašinos.

Trasa, kuri labai viliojo nuo pat tada, kai perskaičiau apie jos egzistavimą, nors nežinojau, nei koks jos ilgis, nei ar iš tiesų ten bus kas nors įdomaus. Kaip vadinasi pats ežeras, Velniakampio ar Elniakampio, irgi iki šiol nežinau. Elniakampis skamba gražiau, bet Velniakampis teisingiau.

Trasa, esanti Neries regioniniame parke, kviečia pasitelkti žemėlapį, kompasą ir GPS ir surasti septynis mažai žinomus ir retai lankomus objektus Velniakampio ežero apylinkėse, patiems pasirenkant trasos ilgį, pradžią ir pabaigą bei objektų eiliškumą. Taip pat trasoje esą laukia ne tik jie, bet ir „neišmindyti miško takeliai (arba jų nebuvimas!) ir natūrali, mitais apipinta, bet mažai žmogaus rankos liesta gamta“. Pastarieji punktai, aiškiai įspėjantys, neprivertė suklusti, o be reikalo. Iš patirties dabar jau galiu pasakyti, kad kai kur gamta žmogaus rankos paliesta tiek mažai, kad ir velnias galvą nusisuktų. Velniakampio apylinkėse buvome pirmą kartą, todėl nesumąstėme nieko gudriau kaip tiesiog eiti nuo vieno objekto prie kito maršruto aprašyme nurodyta tvarka.

Bet vis dėlto trasą geriau bandyti įveikti ne vasarą, o kitais metų laikais, kai medžiai dar arba jau be lapų, miškas šviesesnis, objektai geriau matyti. Kai dar nesuvešėjusios sunkiai išbrendamos dilgėlių ir visokių vijoklių plantacijos, o smulkūs miško skraiduoliai kanduoliai miega žiemos miegu.

Kai kurie trasos objektai išvis neverti orientacinių pastangų, nieko neprarasite jų nepamatę. Arba galima bandyti ieškoti paprastesnių kelių juos pasiekti.

Tikrai patartina paklausyti trasos sudarytojų patarimo iš anksto išsispausdinti informaciją su objektų koordinatėmis. Deja, mobilioji svetainė su mano naršykle nedraugavo, su google maps irgi. Ką darėme? Negėda prisipažinti, kad kiekvieno objekto koordinates draugė man diktavo, o aš vesdavausi į google maps paieškos laukelį rankiniu būdu, kad nuo vieno objekto iki kito galėtume nueiti orientuodamiesi į „iPhone“ ekrane rodomą kryptį. Kadangi orientavomės pagal mano telefoną, man teko padaryti ir daugiau vingių. Nors trasa tikrai neilga - iš viso nuėjau apie 12-13 km. Mano bendražygiai ėjo tiesiau ir todėl nužingsniavo kilometru ar pusantro mažiau. Bet einant tiesiai nuo vieno objekto iki kito - nelengva. Žemėlapiai rodo bendrą vaizdą, kaip objektai išsidėstę trasoje, bet nepadeda suprasti, kas yra tarp jų. Pavyzdžiui, perėjimas nuo penkto iki šešto objekto, kuris, atrodė, bus nesunkus pasivaikščiojimas pievomis, labai išvargino, nes iš tiesų tai pasirodė esančios ne pievos, o kažkas panašaus į neįžengiamas balas, kurias reikėjo rasti kaip apeiti.

Automobilį palikome Velniakampio ežero stovyklavietėje, kurią irgi radau tik iš antro karto (dar vienas įrodymas, kiek menkai orientavomės). Saulėto liepos šeštadienio rytą automobilių stovyklavietėje buvo nedaug, bet pavakary aikštelė buvo pilnutėlė. Mūsų žygis prasidėjo smagiai ir lengvai. GPS prie pirmo objekto vedė automobilių važiuojamu miško keliu iki Elniakampio slėnio sodybos, kur vyko vienos įmonių grupės korporatyvinis renginys. Kol rimti verslo žmonės atlikinėjo įvairias tradicines teambuildingo veiklas (pvz., lenktyniavo tvenkinyje ant kažko panašaus į pripučiamus čiužinius), mes šmirinėjome pirmyn ir atgal, nes du objektai yra praktiškai sodybos teritorijoje.

Trikamienė pušis - ne kažin koks stebuklas, bet pamatyti įdomu.

Senosios audinių balyklos griuvėsiai irgi matomi nuo (kito) tako, vedančio nuo sodybos link Neries dešinėje pusėje.