„Camino Lituano“ etapai nuo Kėdainių iki Pažaislio yra patogiausi gyvenantiems ne tik Kaune (jiems Kelias eina beveik per nuosavus kiemus), bet ir vilniečiams. Kadangi sesei tebesitęsė mokytojų atostogos, kurių paskutinė diena buvo pirmadienis, galėjome išeiti dviem dienoms ir dviem etapams iš eilės.
Objektyviai vertinant, kuprinės susidėjimas ne raketų mokslas, bet norint eiti daugiau nei du etapus iš eilės reikia jį įvaldyti geriau. Bet pati įdomioji dalis ruošiantis į Kelią būna logistika.
Kaip žinia, iš Vilniaus į Kėdainius autobusas tiesiogiai nevažiuoja, bet užtat važiuoja traukinys. Pasirinkome greitą ir patogų „Pajūrio ekspresą“, iš Vilniaus išvažiuojantį prieš septynias ryto, o po aštuntos jau buvome Kėdainiuose - labai patogu, nepaisant to, kad keltis reikėjo ketvirtą. Kėdainiuose sėdome į autobusą Nr. 1, vežantį į centrą, na ir pravažiavome stotelę, kur turėjome išlipti. Vairuotojas pasitaikė be galo rūpestingas. Jis ne tik patarė, kad persėstume į ketvirto numerio autobusą, bet ir pats asmeniškai nuėjo paprašyti to kito autobuso vairuotojo, kad mumis pasirūpintų. Pastarasis gal pagalvojo, kas per vištos, kad nesiorientuoja vienoje tiesioje Kėdainių gatvėje.
Laimei, grįžtant į miesto centrą grįžo ir geografinė nuovoka. Bet papildomo kavos puodelio reikėjo verkiant. Praėjusį kartą mūsų didžiai pamėgta „Kavamanija“ dar pasitiko uždarytomis durimis, bet Kėdainių senamiestyje galima ir kitur gauti ir skanios kavos, ir bandelių. Paskui užsukome į turizmo informacijos centrą antspaudų į piligrimų pasus. Nors jau turėjome „Smilgos“ viešbučio antspaudus iš praėjusio karto, džiaugiuosi gavusi gražų Lietuvos geografinio centro antspaudą. Kaip parodė kitos dienos patirtis, kad turizmo informacijos centre piligrimas tikrai gaus antspaudą - tai visai ne taisyklė.
Kėdainiuose lankydamosi jau ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, ilgai nebegaišome ir išjudėjome į Kelią.
Nuo Kėdainių iki pat Panevėžiuko parduotuvių nebus, todėl vandeniu patartina apsirūpinti prieš iškeliaujant. „Lidl“ nusipirkome šį tą lengvo ne tik užkąsti, bet ir nešti, ir po pusantro litro vandens. Iš Kėdainių išėjome apie dešimtą ryto. Kurį laiką žingsniavome palei vieną pagrindinių miesto gatvių, po to įsukome į žvyrkelį, kuriuo viena po kitos dulkes kėlė sunkiasvorės mašinos.
Objektyviai vertinant, kuprinės susidėjimas ne raketų mokslas, bet norint eiti daugiau nei du etapus iš eilės reikia jį įvaldyti geriau. Bet pati įdomioji dalis ruošiantis į Kelią būna logistika.
Kaip žinia, iš Vilniaus į Kėdainius autobusas tiesiogiai nevažiuoja, bet užtat važiuoja traukinys. Pasirinkome greitą ir patogų „Pajūrio ekspresą“, iš Vilniaus išvažiuojantį prieš septynias ryto, o po aštuntos jau buvome Kėdainiuose - labai patogu, nepaisant to, kad keltis reikėjo ketvirtą. Kėdainiuose sėdome į autobusą Nr. 1, vežantį į centrą, na ir pravažiavome stotelę, kur turėjome išlipti. Vairuotojas pasitaikė be galo rūpestingas. Jis ne tik patarė, kad persėstume į ketvirto numerio autobusą, bet ir pats asmeniškai nuėjo paprašyti to kito autobuso vairuotojo, kad mumis pasirūpintų. Pastarasis gal pagalvojo, kas per vištos, kad nesiorientuoja vienoje tiesioje Kėdainių gatvėje.
Laimei, grįžtant į miesto centrą grįžo ir geografinė nuovoka. Bet papildomo kavos puodelio reikėjo verkiant. Praėjusį kartą mūsų didžiai pamėgta „Kavamanija“ dar pasitiko uždarytomis durimis, bet Kėdainių senamiestyje galima ir kitur gauti ir skanios kavos, ir bandelių. Paskui užsukome į turizmo informacijos centrą antspaudų į piligrimų pasus. Nors jau turėjome „Smilgos“ viešbučio antspaudus iš praėjusio karto, džiaugiuosi gavusi gražų Lietuvos geografinio centro antspaudą. Kaip parodė kitos dienos patirtis, kad turizmo informacijos centre piligrimas tikrai gaus antspaudą - tai visai ne taisyklė.
Kėdainiuose lankydamosi jau ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, ilgai nebegaišome ir išjudėjome į Kelią.
Nuo Kėdainių iki pat Panevėžiuko parduotuvių nebus, todėl vandeniu patartina apsirūpinti prieš iškeliaujant. „Lidl“ nusipirkome šį tą lengvo ne tik užkąsti, bet ir nešti, ir po pusantro litro vandens. Iš Kėdainių išėjome apie dešimtą ryto. Kurį laiką žingsniavome palei vieną pagrindinių miesto gatvių, po to įsukome į žvyrkelį, kuriuo viena po kitos dulkes kėlė sunkiasvorės mašinos.