Daugelis yra girdėję apie Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Gal net pasvajoja juo nueiti. Kol netapo masiniu reiškiniu, aš irgi pasvajodavau, bet maža apie ką galima svajoti turint Darbo kodekso apribotas atostogas, norų sąrašą su fantazija ir, nebijau prisipažinti, nepakankamą motyvaciją. Užtai akiratin pakliuvusi „Camino Lituano“ iniciatyva, kviečianti žygiuoti etapus čia pat Lietuvoje ir pajusti, pačiupinėti savo kraštą ne per automobilio langą, patraukė iš karto. „Camino Lituano“ yra šiuolaikinis piligrimų kelias, kol kas visiškai nekomercinis ir nenutryptas, besidriekiantis per Lietuvą nuo sienos su Latvija iki Lenkijos ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Kelias suskirstytas į per dieną įveikiamus etapus, kurių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 30 kilometrų, ir veda per kultūrinius, religinius bei gamtos objektus. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita būtiniausia infrastruktūra. Plačiau apie „Camino Lituano“.


Tokiame kelyje norisi eiti su žmogumi, kurį pažįsti ir kuriuo pasitiki. Pradžioje kalbinau draugę, su kuria kartu esame nužygiavusios dešimtis kilometrų, bet jai, šiaip drąsiai moteriai, mano sumanymas pasirodė ne itin saugus. Šiemet keliaujant su šeima per Dzūkiją atkakliai norėjęs būti pastebėtas „Camino Lituano“ kelio žymėjimas mums su seseria buvo tarsi ženklas.

Pradėjome nuo pirmo iš tuo metu sužymėtų punktų - Paberžės. Atsižvelgiant į atostogų grafikų skirtumus bei kitas aplinkybes, kol kas nesvarstome galimybės išeiti savaitei, bet atstumai Lietuvoje leidžia, o kol kas itin ribota nakvynės ir kt. infrastruktūra netgi skatina eiti po vieną ar du etapus. Kadangi sesė dar nebuvo ėjusi tokio ilgio atstumo ir nežinojo savo galimybių, pirmam kartui pasirinkome tik vieną etapą ir tai buvo labai išmintingas sprendimas.

Susisiekusi „Camino Lituano“ interneto svetainėje nurodytais kontaktais, pirmiausia įsigijau mudviem piligrimų pasus. Logistika iki starto vietos priminė galvosūkį, kaip per upę perkelti vilką, ožką ir kopūstą. Kėdainių TIC mane informavo, kad viešasis transportas iš Kėdainių į Paberžę nevažiuoja. Taip pat nebuvo kas mus paveža geranoriškais pagrindais. Galima atvažiuoti iki Paberžės savo automobiliu ir pernakvoti klebonijoje, bet paliktą automobilį vis tiek reikės kaip nors pasiekti. Todėl nutarėme nakvoti Kėdainiuose, o į Paberžę ryte nuvažiuoti taksi. Nakvynės biudžetinis projektas irgi neišdegė, nes iš piligrimų nakvynių informacijoje nurodyto profesinio rengimo centro bendrabučio nurodytu el. paštu atsakymo nesulaukiau, o rezervuoti nakvynę vien tik telefonu vasarą švietimo įstaigoje nedrįsau rizikuoti. Nakvynę dviem naktims pačiame Kėdainių senamiestyje operatyviai patvirtino viešbutis „Smilga“. Į Kėdainius atvažiavome penktadienį iš vakaro, apsistojome viešbutyje, sužymėjome, ko norėtume pusryčiams, ir užsistatėme žadintuvą.

Šeštadienį pažadino lietus, kuris, laimei, netruko nuslinkti toliau į rytus. Po pusryčių viešbučio darbuotojos iškvietė mums pirmą taksi. Atvažiavo toks nebenaujas bėemvė, kurio vairuotojas su juodu treningiuku nežinojo nei kas yra Paberžė, nei kaip iki jos nuvažiuoti. Srsly, nebūti girdėjus apie Paberžę gyvenant Kėdainiuose? Nedrįsau tęsti kelionės su tokiu nepatikimu vairuotoju ir paprašiau, kad mus išleistų. Grįžus atgal į „Smilgą“ ir vėl paskambinus taksi numeriu centriukas sunkiai atsiduso ir nepaguodė - vairuotojo, žinančio, kur yra Paberžė, teks palaukti. Į pagalbą puolė viešbučio darbuotoja, kuri internete rado kitą taksi numerį. Kontrolinis klausimas antrajam vairuotojui ar žinote, kur yra Paberžė, gal pagalvojo, kad juokaujame - sako, taigi vaikus ten krikštijau. Įspėjo, kad tiesiausias kelias į Paberžę per Sirutiškį visas perkastas ir teks ilgą laiką praleisti prie šviesoforų. Jau pirmo šviesofo vos išvažiavus iš miesto raudona degė 10 minučių. Taupydami laiką ir nervus nutarėme apvažiuoti per aplinkui, t. y. Kėdainių aerodromą (mano pastaba, kad tokiose vietose tik nusikaltimų pėdsakus slėpti, buvo nelabai vykusi, bet, pasirodo, taikli), Dotnuvą ir  Devynduonius. Paberžę pasiekėme tik 10 val. ryto.

Žinoma, negalėjome tiesiog imti ir iškeliauti neužėjusios į 1863 metų sukilimo muziejų. Paskambinome lange nurodytu numeriu. Nuostabioji muziejininkė Regina, gyvenanti čia pat už kampo, kaip ir prieš ketverius metus netruko ateiti. Vėliau ji prisipažino atostogaujanti, bet niekur nevažiuojanti, todėl nesunku padėti žmonėms. Ir vedžiojo mus per gerosios Atminties vietas visas dvi valandas.



Paberžės bažnyčia siejama su Tėvu Stanislovu, bet ne visi žino, kad dabartinę bažnyčią atstatė septynerius metus Paberžėje kunigavęs 1863 metų sukilimo vienas iš vadų Antanas Mackevičius. Sako, kad garsusis kryždirbys Vincas Svirskis ne tik sukūrė nuostabų barokinį altorių, bet ir vaikščiodamas po kaimus būrė valstiečius į Antano Mackevičiaus būrį.


Jeigu būsite Paberžėje, būtinai (būtinai!) rekomenduoju užeiti į muziejų, įrengtą buvusiame baronų Šilingų dvare, kuriame yra įdomiausia ekspozicija apie 1863 metų sukilimą iš visų mano matytų, apsilankyti Paberžės bažnyčioje, klebonijoje, įskaitant Tėvo Stanislovo celę, apžiūrėti Tėvo Stanislovo sukauptą liturginių drabužių kolekcija ir kartu pabendrauti su p. Regina, kuri yra geroji šitos vietos dvasia ir siela. Ji uždėjo ir pirmus antspaudus į mūsų piligrimų pasus.
Ir sūpynės tebėra!


Iš Paberžės iškeliavome lygiai dvyliktą ir mūsų dar laukė mažiausiai 30 kilometrų - skamba lyg iššūkis.
Iki Surviliškio ėjome žvyrkeliu.


Kairėje liko Užupės kaimo sodybos. Nebedaug tų, kuriose išlikusi rėžinio kaimo sandara, kurios galiniais fasadais atsuktos į gatvę, o šoniniais į kiemus.
Pakelėse neįprasti rytų aukštaičių akims kryžiai su beveik neįskaitomomis datomis ir dedikacijomis.




Sesė ir Vikipedija sakė, kad tai kanapės.
Sesė nufotografavo beveik visas kelio Šv. Jokūbo kriaukles ir rodykles.




Bakainių piliakalnio kompleksas – pilies kalnas su dviem priešpiliais ir apsauginiais pylimais, kurį iš trijų pusių supa Liaudės upė. Reikia kokį kilometrą išsukti iš kelio, bet negalėjome neišsukti!

Iš didesnių gyvenviečių pirmas mūsų kelyje buvo Surviliškis. Kadangi vandens turėjome pakankamai, parduotuvės neieškojome, bet Surviliškyje tokia yra. Prie šviesoforo remontuojamame kelyje, kuriuo nevažiavome ryte, driekėsi eilė. Pamanėme, kad būtų liūdna eiti perkastu ruožu - paguodė tik tai, kad kelyje nebebuvo matyti nė vienos geltonai mėlynos rodyklės. Teko grįžti iki paskutinio matyto ženklo. Bet kitą ženklą pastebėjom tik kai pasivijome tokią moterį netoli bažnyčios ir ji nuramino, kad einantys žmonės pasuka link kapinių ir beždžionių tiltu pereina į kitą Nevėžio krantą.


Surviliškio bažnyčia.
O kad jau ėjome pro kapines, tai negalėjom į jas neužeiti ir nenusilenkti garsiajam kryždirbiui Vincui Svirskiui.



Mačius jo drožtą kryžių Paberžės bažnyčioje nesunku surasti ir kapą Surviliškyje.

Besileidžiant pievomis prie Nevėžio priešais mus pakrūmiais nuskuodė ir vyriškis, iš pažiūros jau nelabai jaunas, ne koks piemuo. Kol atėjom iki tilto, tasai jau buvo spėjęs išsirengti ir stovėjo krūmuose - sesė vėliau sakė, aš buvau taip įnikusi į telefoną, kad jo net nepastebėjau. O sesė nekreipė dėmesio, pamanyk, stovi plikas vyras krūmuose, gal žmogus maudytis išsiruošė, visokių keistuolių pasitaiko. Beždžionių tiltu sesė nuėjo pirma, aš iš paskos, šiek tiek fotografuoju, šiek tiek bijau siūbavimo, o nuogalius taip ir liko stovėti ant tilto Surviliškio pusėje.
Nepasisekė žmogui, sunku mus nustebinti.


Bet dėl visa ko vienoms keliaujančioms moterims Surviliškyje tokiems nenumatytiems atvejams patartina prigriebti lazdą.
 
Vėlyvų pietų stojom Šventybrastyje, tiesiai ant laiptelių į bažnyčią priešais Nepriklausomybės paminklą. Vėlokai - apie 16 valandą. Šiek tiek pailsinome kojas. Tuo tarpu kaip akloms vištoms grūdas nukrito atsidarančios Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčios durys.



Pasisekė begaliniai ir mums įkelti kojas į bažnyčią, kur tuokėsi Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo seneliai Zigmantas Kunatas ir Juzefa Sirutytė, kur buvo pakrikštyta rašytojo motina, o 1911 metais ir pats netoliese esančiuose Šeteniuose gimęs Česlovas Milošas.
Priešais Šventybrasčio ąžuolus šventoriuje palaidotas jo senelis Zigmantas, prosenelis Simonas Sirutis ir jauna mirusi pirmoji prosenelio žmona.


Nuo Šventybrasčio ėjome gūdžiomis medžių alėjomis, kurias galėjome tik įtarti esant Šlaitkalnio dvaro prisiminimu, bet anei kur jos prasideda, nei kur baigiasi nebuvo galima susigaudyti.
Sunku patikėti, kad tai buvęs prekybos traktas iš Rygos į Kauną, kuriame kadaise virė gyvenimas. Dabar vienai eiti būtų nejauku. Kaimai aukštėliau ant kranto, jų nuo paupio nematyti.

Už kelių kilometrų iš karto pažinau žemyn besileidžiantį parką. Tai Česlovo Milošo gimtinė. Čia rašytojas gimė ir augo, šitas vietas aprašė savo romane „Isos slėnis“. Jau justi nuovargis, bet negalėjome praeiti pro šalį.





Iš dvaro likusiame ir stipriai rekonstruotame svirne prieš dvidešimt metų įrengtas konferencijų centras, jame įrengta nedidelė rašytojui skirta ekspozicija. Šeštadienį vakare nebebuvo nė gyvos dvasios. Pasėdėjome, pabuvome.

Grįžus į paupį kelias pasuko link labiau gyvenamų vietų, per ūkininkų kiemus ir javų laukus. Mus aplojo šunys ir belikdavo tikėtis, kad nabagų grandinės nesieks mūsų blauzdų.






Vienoje sodyboje užkalbino vaikai, paklausė, ar nereiktų mūsų pavežti. Tuo pačiu parodė kelią. Įtariu, ne vienam piligrimui jų sode buvo susisukusi galva.

O ties Repengiais, kai jau ruošėmės kirsti plentą į Tiskūnus, sesei įsiskaudėjo koja. Liko tik džiaugtis, kad einame vieną etapą ir kad mokytojų atostogos grįžus leis kiek norint dienų ilsėtis ir gydytis. Su juodo debesies palyda virš galvos pro Tiskūnų grūdų sandėlius skubėjome į Apytalaukį. Gal ir dėl nuovargio, bet daugiau dėl buvusiame dvare sustatytų daugiabučių su individualiais dūmtraukiais, jau nekalbant apie nustekentus nuostabiuosius grafų Zabielų dvaro rūmus, su į balkonus įsikibusiais medeliais - buvo liūdna. Šalia rūmų būriavosi vietos jaunimas, sesė kantriai kentėjo savo skausmą, o laikrodis slinko link aštuntos vakaro, todėl praėjome pro šalį. Atrodė, kad Kėdainiai ranka pasiekiami, bet google maps ilgai kartojo, kad mes vis dar Vilainiuose.

Pakeliui į viešbutį užėjome į kavinę gretimoje gatvėje. Gerai, kad dulkinų ir nebekaip atrodančių mūsų iš ten neišvijo. iPhone kilometrų skaičiuoklis parodė, kad per dieną nuėjome 36,4 km. Padavėja nustebo - kokios panašios, jūs sesės? Bus matyt - vėliau apie koją sakė sesė, bet ryte prisipažino, kad eiti kol kas negalėtų. Tai žiūrėsim, kaip mums bus su kitais etapais.