Type Keyword and Press Enter to Search
×

Jau tampa gražia tradicija bent vieną savaitgalį per vasarą susirinkti mums su sese ir broliu su šeimomis ir pakeliauti po Lietuvą. Pernai važinėjomės po Žemaitiją, o šiemet nusprendėme pažinti mums tolimesnį, menkai lankytą Dzūkijos kampą. Prieš planuodami maršrutą, gerai išmokome pagrindinę pernykštę pamoką - apžioti ne tiek, kiek galima praryti, o kad būtų galima ragauti ir gardžiuotis. Su mumis, kaip ir pernai, keliavo du vaikai - jau ketverių ir šešerių. Kilometrų nuvažiavome palyginti nedaug: Iš Vilniaus iki Žuvinto, paskui į Metelius, aplink Dusią, šiek tiek per miškus apie Metelių ežerą, o kitą dieną aplankėme Liškiavą ir Veisiejų regioninį parką. Nakvojome Druskininkuose.

Šeštadienį iš Vilniaus išvažiavę apie pusę dešimtos ryto, tik kartą trumpam sustoję degalinėje Trakų Vokėje, Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centrą pasiekėme kaip tik prieš vidudienį, kai mūsų jau laukė gidė. Nors kelias iki Žuvinto palyginti netolimas, bet nuo Prienų jis siaurėja, pakelės tuštėja, nuorodų nelieka, ir net navigacija kitą kartą nesinorėjo tikėti - atrodė, lyg vestų į tyrus. Staiga navigacijos ekranėlyje viltingai šmėkšteli ežero kampelis.

Kai bilieto kaina verčia jaustis nepatogiai

Rezervato lankytojų centre buvau iš anksto telefonu užsakiusi ekskursiją. Kalbėdamosi su centro darbuotoja akivaizdžiai viena kitos nesupratome, gal nemokėjau paklausti - kažkodėl pamaniau, kad tokioms grupėms kaip mūsų iš anksto privalu registruoti apsilankymo laiką ir pirkti ekskursiją. Bilietas į lankytojų centrą kainuoja 50 centų, už ekskursiją reikia mokėti papildomai. Bet negaila nė vieno euro. Ne tik todėl, kad be jos mūsų trumpa pažintis su Žuvintu būtų buvusi gal ir linksmesnė (nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda), bet paviršutiniškesnė - gėda dėl tų varganų centų, kuriais valstybė „įkainoja“ rezervate dirbančių žmonių laiką ir pastangas.

Privati teritorija ir kitos valdiškos nesąmonės

Kad ekspozicija rekonstruojama ir uždaryta, buvome įspėti iš anksto. Mums pasiūlė pasižiūrėti videofilmą apie Žuvinto rezervato gamtą, bet teko atsisakyti, nes vaikams tai galėjo tapti per stipriu kantrybės išbandymu. Po pasakojimo, apginkluoti žiūronais, buvome palydėti į lankytojų centro apžvalgos bokštą. Atkreipiau dėmesį į gelžbetoninį elektros stulpą tiesiai priešais langus, kuris tikrai nepuošia bendro vaizdo. Pasirodo, jis pastatytas privačioje valdoje. Gūodžiais laukinės privatizacijos laikais kažkam buvo leista susigrąžinti (ar privatizuoti) žemės valdą, kuri liko įsiterpusi į rezervato lankytojų centro kiemą ir skiria centrą nuo ežero. Betoniniam takui virš pievos, kuriuo galima nueiti iki ežero, nustatytas servitutas. Šita privatizacijos nesąmonė nestebina žinant, kad Žuvinto biosferos rezervatas yra valstybės įstaiga. Visame kame akis bado tipiškas valdiškas nepriteklius. Betoninis takas nutrupėjęs, medinis gamtinis takas virš ežero, kuriuo galėjome pasivaikščioti po ekskursijos - liūdesingos būklės. Vienas iš mūsų vaikų ėmė ir... prasmego. Laimei, atsipirkome išgąsčiu. Nežinau, kaip būtų tekę ieškoti kaltų, jeigu laimė mums nebūtų šypsojusis.




Žuvintas nesustabdomai pelkėja 

Ekskursijos lankytojų centre metu sužinojome, kad ežero yra išlikę apie tūkstantį hektarų. „Tik“ tūkstantis hektarų ar „net“? „Jeigu šiandien lankotės pirmą kartą, o kitas kartas bus po kokių septynių šimtų metų, tai gali būti, kad ir to ežero neturėsime“, - nepaguodė gidė. Vidutinis Žuvinto ežero gylis apie 70 centimetrų. Kadangi ežere daug salų, tai ir paukščių įvairovė didelė. Perinčių paukščių yra apie 130 rūšių, šiaip stebima apie 250 rūšių. O kadangi ežeras pratekantis, tai ir žuvų įvairovė didelė - apie 20 rūšių. Vanduo upeliais atiteka iš netoli esančio Dusios ežero, vadinamo dzūkų jūra, o iš Žuvinto išteka upelė gražiu upiniu vardu Dovinė, kuria, o paskui Šešupe ir Nemunu, galima būtų nuplaukti net iki pajūrio.

Šita tema jau stipriai nusibodusi, bet iš dainos žodžių neišmesi - metai iš metų viskas sausėja. Dėl šiltų besniegių žiemų nebūna nė pavasarinių potvynių, kurie iš ežero išplukdydavo numirusius augalus, kad jie nenugultų ežere dumblu, o supūtų su nauda - patręšdami pievas. Žuvintas pelkėja. Ką kalbėti apie visą Lietuvą, jeigu net čia, Žuvinte, gandrai teaugina po vieną ar du gandriukus, kitus išmeta - nėra ką valgyti, varlių nėra. Aplinkinės pievos virtusios daug kartų chemija purškiamais laukais, kuriuose nebėra gyvybės, išskyrus rapsus ar kukurūzus.




Geroji žinia - Lietuvoje daugėja meldinių nendrinukių

Liūdnas tad buvo tas apsilankymas Žuvinte, bet nėra taip, kad nebūtų likę nieko gero. Lankytojų centre galėjome pamatyti vienus rečiausių paukščių Europoje, vos dešimt gramų tesveriančias meldines nendrinukes. Įgyvendinant meldinės nendrinukės perkėlimo projektą, Lietuvoje mėginama „prigyventi“ iš Baltarusijos Zvanec pelkės su visais lizdais perkeltus paukštelius. Lietuvoje peri tik apie 90 paukščių, arba vienas procentas. Daugiausia jų esama Baltarusijoje (6 tūkst.) ir Ukrainoje (apie 4 tūkst.). Rezervato darbuotojai dieną naktį budi, kas pusę valandos lesina, leidžia paukščių balsus, kad tik mažyliai lengviau adaptuotųsi.

Ar žinojote, kad ant visų lietuviškų paukščių žiedų būna parašyta „Lietuva Kaunas“? Tai prieškario tradicija, dar nuo Tado Ivanausko laikų.



Prieš išvažiuodami lankytojų centre nusipirkome švelnaus ir švarioje aplinkoje surinkto Žuvinto medaus.

FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

No comments: