Type Keyword and Press Enter to Search
×
Man širdin labai krito Veisiejai, bet šį kartą nespėjau jų pažinti. Laiko užteko tik valandžiukę pavaikščioti ieškant dvaro pėdsakų, nueiti iki užrakintos bažnyčios, paminklo Liudvikui Zamenhofui (vos ištraukėme vaikus iš šalia paminklo esančios žaidimų aikštelės). Jau vakarėjo, Veisiejai ruošėsi Joninėms, miestelio gyventojai tautiniais kostiumais rinkosi į estradą, o mes buvome pavargę ir alkani, todėl porą valandų tiesiog ramiai pabuvome kavinės pavėsinėje ant Ančios kranto ir pasidžiaugėme, kiek visako gražaus patyrėme Dzūkijoje per dvi dienas. Prieš tai, vėlokai išvažiavus iš Liškiavos, buvau pasilikusi saldainį savo dūšiai - apvažiavome vietas, susijusias su 1831 metų sukilėlių kapitone Emilija Pliateryte.

Vainežerio dvaras

Pirma mūsų stotelė Veisiejų regioniniame parke buvo Vainežerio, arba Justinavo, dvarvietė. Nieko nebėra ten, kur iki 1948 metų stovėjo dvaro rūmai, kurių savininkas Ignotas Ablamavičius paskutiniams mėnesiams priglaudė, spėjama, plaučių uždegimu sirgusią Emiliją Pliaterytę. Tik skulptūra, nešanti stiprų emocinį užtaisą ir begaliniai deranti prie šitos tuščios vietos, atsiklaupusi pusėn ežero, kuriuo buvo išplukdytas Emilijos karstas - kas kartą matant per kūną nubėga šiurpuliukai.



Skulptorius - Evaldas Pauza.

Labai graudinausi skaitydama savo „komandai“ Adomo Mickevičiaus eilėraštį „Pulkininko mirtis“, kurį pasiruošiau iš anksto. Jį poetas parašė praėjus vos metams po sukilimo. Skaitantiems lenkiškai rekomenduoju eilėraštį originalo kalba, nes poezijos vertimai suskamba retais atvejais ir šis atvejis toks, deja, nėra.

Brolis suabejojo, kad kažin ar visi iš mūsų žino, kas buvo Emilija Pliaterytė. Facepalm, žinoma, bet nepamirškim, kad tarp mūsų buvo šešerių ir ketverių metų žmogučiai.

Emilija Pliaterytė (Emilia Broel-Plater) gimė 1806 metais Vilniuje, grafų Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio ir Anos fon Mol (Pliaterienės) šeimoje. Tėvai labai nesutarė ir kai Emilijai buvo devyneri - išsiskyrė. Grafienė su dukra išvyko pas vyro gimines Pliaterius-Zybergus į Lyksnos dvarą Latvijoje netoli Daugpilio. Augdama tarp pusbrolių, be įprasto gero ir panelei prideramo išsilavinimo Emilija išmoko jodinėti ir naudotis ginklais. Bendraudama su valstiečių vaikais galbūt pramoko ir lietuviškai, nors šeimoje, suprantama, lietuviškai nekalbėjo. Išsilavinusi, apsiskaičiusi, prisigaudžiusi patriotinių idėjų mergina, kaip vėliau prisiminė amžininkai, nebuvo graži, tik simpatiška - portretai ją gerokai pagražina. Daugpilyje tuo metu buvo intensyviai statoma ir stiprinama tvirtovė. Esu joje lankiusis pernai lapkritį ir aprašiusi įspūdį. Nebejaunas Daugpilio tvirtovės komendantas Michailas Kablukovas buvo ne tik vienas iš grafų Pliaterių svečių, bet ir Emilijos mergintojas. Pasipiršo - puiki partija bekraitei grafaitei.
Bet ji atsisakė tekėti už Rusijos armijos generolo.

Be kita ko, lankstinuke lietuvių kalba, kurį mes su drauge gavome tvirtovės turizmo informacijos centre, yra eilutės 1831 Tvirtovės įgula dalyvavo malšinant lenkų sukilimą. 1863 Tvirtovės įgula dalyvavo malšinant lenkų sukilimą.
Daugpilis ir šiandien savo laiko rusiška tvirtove su visais niuansais.

1830 metais viešint Lenkijoje mirė Emilijos motina, o tėvas ją atstūmė. Būdama Lenkijoje ji sužinojo apie bręstantį sukilimą. 1831 m. kovo 29 dieną Emilija Pliaterytė su pusbroliu Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią. I-ojo lietuvių pulko kapitonė. Visus Emilijos mūšius galima rasti istorijos vadovėliuose. Kovojo su atsidavimu ir savęs netausodama. Nuo liepos sukilėliai jau turėjo trauktis link Lenkijos. Pusbroliui Cezariui ir adjutantei Marijai pavyko, bet Emilijai jau ne. Išsekusią, sunkiai sergančią, Ščevinskaitės pavarde ją čia, savo dvare Justinave, priglaudė patriotiškai nusiteikęs dvarininkas. Emilija mirė 1831 metų gruodžio 23 dieną, Kūčių išvakarėse. Karstas su jos palaikais valtimi buvo nuplukdytas į Kapčiamiestį. Buvo palaidota Ablamavičių kapavietėje, pradžioje - svetima pavarde. Emilijai Pliaterytei buvo 25 metai.

Kapčiamiestis 

Stokodami laiko, Vainežerio parką palikome spalvingesniam metui ir pajudėjome link Kapčiamiesčio. Navigacija į miestelį mus nuvedė tiesiausiu keliu, bet „pro užpakalines duris“, o jeigu būtume įvažiavę kaip žmonės, manau, nebūtų prireikę ir navigacijos rasti mergaitės karžygės kapą senosiose Kapčiamiesčio kapinėse ir paminklą jai miestelio centre. Tenesupyksta kultūros paveldo sargai, bet tokių gabaritų informacinės lentos su tiesmukais iki skausmo užrašais byloja apie tam tikrą subtilumo ir suopročio stoką.

Senosiose kapinėse kapų kauburėliai seniai susilyginę su žeme, tik vienas kitas kryžius ir Emilijos kapas, ant kurio uždegėme žvakę.







Pabaigai jau minėtas Adomo Mickevičiaus eilėraštis originalo kalba.

ŚMIERĆ PUŁKOWNIKA

W głuchej puszczy, przcd chatką leśnika,
Rota strzelców stanęła zielona;
A u wrót stoi straż Pułkownika,
Tam w izdebce Pułkownik ich kona.
Z wiosek zbiegły się tłumy wieśniacze,
Wódz to był wielkiej mocy i sławy,
Kiedy po nim lud prosty tak płacze
I o zdrowie tak pyta ciekawy.

Kazał konia Pułkownik kulbaczyć,
Konia w każdej sławnego potrzebie;
Chce go jeszcze przed śmiercią obaczyć,
Kazał przywieść do izby - do siebie.
Kazał przynieść swój mundur strzelecki,
Swój kordelas i pas, i ładunki;
Stary żołnierz - on chce jak Czarniecki.
Umierając, swe żegnać rynsztunki.

A gdy konia już z izby wywiedli,
Potem do niej wszedł ksiądz z Panem Bogiem;
I żołnierze od żalu pobledli.
A lud modlił się klęcząc przed progiem.
Nawet starzy Kościuszki żołnierze,
Tyle krwi swej i cudzej wylali,
Łzy ni jednej - a teraz płakali
I mówili z księżami pacierze.

Z rannym świtem dzwoniono w kaplicy;
Już przed chatą nie było żołnierza,
Bo już Moskal był w tej okolicy.
Przyszedł lud widzieć zwłoki rycerza,
Na pastuszym tapczanie on leży -
W ręku krzyż, w głowach siodło i burka,
A u boku kordelas, dwururka.

Lecz ten wódz, choć w żołnierskiej odzieży,
Jakie piękne dziewicze ma lica?
Jaką pierś? - Ach, to była dziewica,
To Litwinka, dziewica-bohater,

Wódz Powstańców - Emilija Plater!
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

No comments: