Type Keyword and Press Enter to Search
×
Daugelis yra girdėję apie Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Gal net pasvajoja juo nueiti. Kol netapo masiniu reiškiniu, aš irgi pasvajodavau, bet maža apie ką galima svajoti turint Darbo kodekso apribotas atostogas, norų sąrašą su fantazija ir, nebijau prisipažinti, nepakankamą motyvaciją. Užtai akiratin pakliuvusi „Camino Lituano“ iniciatyva, kviečianti žygiuoti etapus čia pat Lietuvoje ir pajusti, pačiupinėti savo kraštą ne per automobilio langą, patraukė iš karto. „Camino Lituano“ yra šiuolaikinis piligrimų kelias, kol kas visiškai nekomercinis ir nenutryptas, besidriekiantis per Lietuvą nuo sienos su Latvija iki Lenkijos ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Kelias suskirstytas į per dieną įveikiamus etapus, kurių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 30 kilometrų, ir veda per kultūrinius, religinius bei gamtos objektus. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita būtiniausia infrastruktūra. Plačiau apie „Camino Lituano“.


Man širdin labai krito Veisiejai, bet šį kartą nespėjau jų pažinti. Laiko užteko tik valandžiukę pavaikščioti ieškant dvaro pėdsakų, nueiti iki užrakintos bažnyčios, paminklo Liudvikui Zamenhofui (vos ištraukėme vaikus iš šalia paminklo esančios žaidimų aikštelės). Jau vakarėjo, Veisiejai ruošėsi Joninėms, miestelio gyventojai tautiniais kostiumais rinkosi į estradą, o mes buvome pavargę ir alkani, todėl porą valandų tiesiog ramiai pabuvome kavinės pavėsinėje ant Ančios kranto ir pasidžiaugėme, kiek visako gražaus patyrėme Dzūkijoje per dvi dienas. Prieš tai, vėlokai išvažiavus iš Liškiavos, buvau pasilikusi saldainį savo dūšiai - apvažiavome vietas, susijusias su 1831 metų sukilėlių kapitone Emilija Pliateryte.

Vainežerio dvaras

Pirma mūsų stotelė Veisiejų regioniniame parke buvo Vainežerio, arba Justinavo, dvarvietė. Nieko nebėra ten, kur iki 1948 metų stovėjo dvaro rūmai, kurių savininkas Ignotas Ablamavičius paskutiniams mėnesiams priglaudė, spėjama, plaučių uždegimu sirgusią Emiliją Pliaterytę. Tik skulptūra, nešanti stiprų emocinį užtaisą ir begaliniai deranti prie šitos tuščios vietos, atsiklaupusi pusėn ežero, kuriuo buvo išplukdytas Emilijos karstas - kas kartą matant per kūną nubėga šiurpuliukai.



Pasakojimo apie savaitgalio kelionę tęsinys veda į Liškiavą. Apsilankę Žuvinto biosferos rezervate, apvažiavę Dusios ežerą, suradę 1863 metų sukilėlių kapus Metelių regioniniame parke ir atsigaivinę Dusios bangose, pernakvoję Lietuvos kompozitorių sąjungos Druskininkų kūrybos ir poilsio namuose, jau gerokai įdienojus išjudėjome į Liškiavą, kuri nuo Druskininkų ranka pasiekiama. Skubėti nebuvo kur: buvome užsisakę Liškiavos gidės Jacintos ekskursiją, kuri sekmadieniais vedama nuo 13 valandos, pasibaigus Šv. Mišioms.

Tądien buvo švenčiamos Devintinės, vyko procesija, bažnyčia buvo pilnutėlė. Vėliau gidė sakė, kad šiokią dieną į bažnyčią ateina vos keli iš Liškiavoje gyvenančių 25 žmonių, o sekmadieniais susiburia žmonės iš apylinkių, taipogi savaitgaliais Liškiavoje vyksta daug vestuvių ir krikštynų, kas suprantama turint omenyje bažnyčios ir apylinkių grožį. Belaukdami nuo aukšto kranto tiesiog grožėjomės Nemunu, fotografavomės, o aš, užsižiūrėjusi į atlenkiamą fotoaparato ekraną, įvirtau į, matyt, vienintelę apylinkių duobę. 


Ankstesniame įraše pasakojau apie pirmąją šeštadienio stotelę Žuvinto biosferos rezervate. Tos dienos popietę skyrėme Metelių regioniniam parkui. Mes pirmą kartą lankėmės ne tik prie didžiųjų dzūkų ežerų, bet ir apskritai Lazdijų rajone (neskaitant tranzito į pasienį), todėl rėmėmės http://www.meteliuparkas.lt/ surašyta informacija, o ten pateikiamas lankytinų objektų sąrašas yra gana ilgas. Buvome sutarę, kad tiesiog važiuosime ir stosime, kur lieps širdis ir, deja, kiek leis laikas. Pirma pažintis išėjo kiek fragmentiška. Žinoma, lipome į Metelių apžvalgos bokštą. Jis iš tiesų panašus į nendrių pėdą ir yra vienas gražesnių bokštų, iki šiol matytų Lietuvoje. Apvažiavome Dusią. Kelias aplink ją asfaltuotas ir patogus. Apie Metelį, deja, to nebepasakysi. O trečiojo ežero, Obelijos, nepamatėme nė iš tolo, bet jau žinau, kokios nuostabios tenais vietos, ir kad grįžti tiesiog privalu. Taupydami laiką, į regioninio parko direkciją neužsukome, bet lankytojų bilietus sąžiningai nusipirkome SMS žinutėmis. Stojome pažemuogiauti.

Dar užkopėme į Prelomciškės piliakalnį, ant kurio stovėta medinės jotvingių pilies. Neypatinga istorija - daug tokių piliakalnių Lietuvoje, bet nuotraukos neleis sumeluoti - šitas įsikūręs itin fotogeniškoje vietoje ant Dusios kranto, sutvarkytas, gerai prižiūrimas, su įrengta parkavimosi aikštele.





Jau tampa gražia tradicija bent vieną savaitgalį per vasarą susirinkti mums su sese ir broliu su šeimomis ir pakeliauti po Lietuvą. Pernai važinėjomės po Žemaitiją, o šiemet nusprendėme pažinti mums tolimesnį, menkai lankytą Dzūkijos kampą. Prieš planuodami maršrutą, gerai išmokome pagrindinę pernykštę pamoką - apžioti ne tiek, kiek galima praryti, o kad būtų galima ragauti ir gardžiuotis. Su mumis, kaip ir pernai, keliavo du vaikai - jau ketverių ir šešerių. Kilometrų nuvažiavome palyginti nedaug: Iš Vilniaus iki Žuvinto, paskui į Metelius, aplink Dusią, šiek tiek per miškus apie Metelių ežerą, o kitą dieną aplankėme Liškiavą ir Veisiejų regioninį parką. Nakvojome Druskininkuose.

Šeštadienį iš Vilniaus išvažiavę apie pusę dešimtos ryto, tik kartą trumpam sustoję degalinėje Trakų Vokėje, Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centrą pasiekėme kaip tik prieš vidudienį, kai mūsų jau laukė gidė. Nors kelias iki Žuvinto palyginti netolimas, bet nuo Prienų jis siaurėja, pakelės tuštėja, nuorodų nelieka, ir net navigacija kitą kartą nesinorėjo tikėti - atrodė, lyg vestų į tyrus. Staiga navigacijos ekranėlyje viltingai šmėkšteli ežero kampelis.

Kai bilieto kaina verčia jaustis nepatogiai

Rezervato lankytojų centre buvau iš anksto telefonu užsakiusi ekskursiją. Kalbėdamosi su centro darbuotoja akivaizdžiai viena kitos nesupratome, gal nemokėjau paklausti - kažkodėl pamaniau, kad tokioms grupėms kaip mūsų iš anksto privalu registruoti apsilankymo laiką ir pirkti ekskursiją. Bilietas į lankytojų centrą kainuoja 50 centų, už ekskursiją reikia mokėti papildomai. Bet negaila nė vieno euro. Ne tik todėl, kad be jos mūsų trumpa pažintis su Žuvintu būtų buvusi gal ir linksmesnė (nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda), bet paviršutiniškesnė - gėda dėl tų varganų centų, kuriais valstybė „įkainoja“ rezervate dirbančių žmonių laiką ir pastangas.

Privati teritorija ir kitos valdiškos nesąmonės

Kad ekspozicija rekonstruojama ir uždaryta, buvome įspėti iš anksto. Mums pasiūlė pasižiūrėti videofilmą apie Žuvinto rezervato gamtą, bet teko atsisakyti, nes vaikams tai galėjo tapti per stipriu kantrybės išbandymu. Po pasakojimo, apginkluoti žiūronais, buvome palydėti į lankytojų centro apžvalgos bokštą. Atkreipiau dėmesį į gelžbetoninį elektros stulpą tiesiai priešais langus, kuris tikrai nepuošia bendro vaizdo. Pasirodo, jis pastatytas privačioje valdoje. Gūodžiais laukinės privatizacijos laikais kažkam buvo leista susigrąžinti (ar privatizuoti) žemės valdą, kuri liko įsiterpusi į rezervato lankytojų centro kiemą ir skiria centrą nuo ežero. Betoniniam takui virš pievos, kuriuo galima nueiti iki ežero, nustatytas servitutas. Šita privatizacijos nesąmonė nestebina žinant, kad Žuvinto biosferos rezervatas yra valstybės įstaiga. Visame kame akis bado tipiškas valdiškas nepriteklius. Betoninis takas nutrupėjęs, medinis gamtinis takas virš ežero, kuriuo galėjome pasivaikščioti po ekskursijos - liūdesingos būklės. Vienas iš mūsų vaikų ėmė ir... prasmego. Laimei, atsipirkome išgąsčiu. Nežinau, kaip būtų tekę ieškoti kaltų, jeigu laimė mums nebūtų šypsojusis.