Kai užpernai pradėjau eiti į 25 km ir ilgesnius žygius ir pradėjau laikyti save nors ir pradedančia, bet žygeive, iš pradžių nebuvo svarbu, ar tai kareiviški žygiai, komerciniai ar pažintiniai. Registravausi, kai tik galėjau, ne tiek jau labai skaičiuodama išlaidas kelionei ir nakvynei. Kai Lietuvos gyventojai masiškai (bent jau man susidaro toks įspūdis) pajudėjo į žygius, įvairūs organizatoriai galėjo pamanyti atradę aukso gyslą. Dabar nauji maršrutai socialiniuose tinkluose kviečia vienas per kitą, dažnai po kelis tą patį savaitgalį, todėl tenka atsirinkti. Per laiką ir pati aiškiau sau įsivardijau, kas man labiau prie širdies, ko netoleruoju, o kas tampa paskata pamatyti naujas vietas.

Neinu į žygius, jei jų aprašyme pamatau faktinę klaidą arba šiaip banalybę. Teko matyti kvietimą į žygį, susijusį su Rubikiuose palaidotu knygnešiu Juozu Tumu. Organizuoti žygį, neskiriant Juozo Tumo-Vaižganto nuo jo brolio Jono, rimtai? Taip pat nebeinu į žygius-ekskursijas, kur dešimčiai kilometrų skirtos kelios valandos ir juose stoviniuodama labiau pavargstu nei eidama, o minioje vis tiek nieko gero nesigirdi.

Labiausiai mano širdis linksta prie masinių nekomercinių žygių, kurių esmė atsispindi pirmame iš Pėsčiųjų žygių asociacijos tikslų: „skleisti patriotines idėjas, skatinti savo krašto, istorijos pažinimą, etninę kultūrą, vienyti keliauti mėgstančius žmones, propaguoti keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, prieinamą visiems visuomenės sluoksniams, tai sportas visiems, norintiems išbandyti save“. Anksčiau dalyvavimas tokiuose žygiuose kainuodavo 1-2 eurus, šiemet jau 5 (ką padarysi, viskas brangsta), bet tai kelis kartus pigiau nei dalyvauti, pavyzdžiui, „Trenkturo“ žygiuose. Asociacijos interneto svetainė pastaruoju metu atnaujinama nereguliariai, todėl norint laiku sužinoti datas ir prisijungti prie įskaitinių žygių rekomenduotina sekti jos paskyrą „Facebook“.

Esu du kartus dalyvavusi žygyje „Kęstutėnai“, kurį asociacija organizuoja kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotuoju pėstininkų batalionu, po vieną kartą žygyje „Pasieniečių keliais“ Medininkuose, organizuojamame kartu su Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir „Birutiečių keliais“ Alytuje, kurį organizuoja „Birutiečių klubas ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas. Pernai taip pat buvau užsiregistravusi žygiui Alytuje, bet po rugsėjo pradžioje ištikusio sunkaus sinusito vos atsivilkdavau nuo Lukiškių aikštės iki Jogailos gatvės, todėl žygius tam rudeniui teko pamiršti.
Tai žygiai, kuriuose į kelią išlydi kareiviški maršai, kur startuojame visi kartu vienu būriu, palengva retėjančiu ir išsukančiu į savus atstumus. Kur kartu žygiuoja Lietuvos ir užsienio kariai, kariai mus stipriai lenkia, bet vis tiek. Kur eidama po trispalvėmis jaučiuosi tarp savų, bendraminčių, nors trupiniu prisidedanti prie įprasminimo ir išsaugojimo to, ko kaip velnias kryžiaus bijo visokio plauko troliai, kagėbėšnykai ir kitokie judai. Kur žygiuojantys žino, kaip atrodo ženklai partizanų žūties vietoje ir sustoja prie jų. Vandens atsargų sustojimuose greičiausiai nebus, todėl reikia neštis su savimi. Tualetas - miškas. Pietūs - kareiviška košė su mėsa. Kareiviškos košės be mėsos nebūna, todėl vegetarai įsimeta savo maisto ir neinkščia. Sustojimuose rėmėjai nedalija užkandžių ir niekas nežada, kad pasirūpins negalinčiais tęsti žygio, bet tikiu, kad būtų kas ištiesia pagalbos ranką. Bet tai kaip tokiuose žygiuose atsigauna širdis!

Nepaisant to, dažniau kortos sukrenta taip, kad einu į komercinius žygius. Kodėl? Populiariausius komercinius žygius pas mus organizuoja „Trenkturas“, siūlantis visus paslaugų paketus. Ne dėl komforto, nors nemeluosiu, kad smagu rasti popieriaus tualetuose ir galėti finiše išgerti kavos, kad ir už pinigus. Pagrindinė priežastis - gera komunikacija ir iš anksto tvarkingai metams į priekį skelbiamas žygių planas, kuris leidžia planuoti ne tik savo laiką, bet ir susirasti kompaniją, jeigu reikia, iš anksto pasirinkti ir užsisakyti nakvynės vietas, sudėlioti logistiką ar suderinti žygį su kasmetinėmis atostogomis. Nekomerciniai pėsčiųjų žygiai datas paprastai paskelbia gana vėlai arba atsitinka, kad žygio data pakeičiama, kaip šiemet nutiko su „Pasieniečių keliais“.

Trumpa šių metų statistika: balandis - „Kęstutėnai“, gegužė - Liepoja, birželis - Čiobiškis, du pastarieji komerciniai.


Pradžioje Liepoja buvo panaši į pernykštę. Pernai „Trenkturo“ žygyje Liepojoje žygiavome trise draugių kompanijoje, o šiemet prie mudviejų su drauge prisijungė mano dukra ir jos vaikinas, tik mes ėjome 25 kilometrus, o jie 15. Atitinkamai mes išėjome anksčiau, kad finišuotume maždaug tuo pačiu metu. Bet vis tiek patirtis daro savo - mudvi finišavome anksčiau ir turėjome gražaus laiko finiše išgerti šiltos saldžios chai arbatos. Organizatoriai ištesėjo pažadą daugiau maršruto nutiesti pajūriu: pirmą kartą palei jūrą ėjome ne tik į priekį, bet ir atgal, ir tai buvo labai skirtinga patirtis. Pradžioje buvo gana šilta, todėl parašiau dukrai SMS, kad per šiltai neapsirengtų. Gerai, kad nepaklausė. Pasukusios atgal link jūros nuo Liepojos ežero pirmąkart matėme, kaip pievomis slenka jūra, arba nežinau, kaip kitaip pavadinti reiškinį, kai šaltas rūkas nuo jūros saulėtą dieną slenka virš žaliuojančių pievų tarsi vieškelyje sukelti didžiuliai dulkių debesys. Pietų punkte kempinge netoli nuo jūros ilgiau pasimėgavusios uogų arbata, tapome labai staigaus oro pasikeitimo liudininkėmis, kai iš vasaros staiga atsidūrėme kone Kazachstano stepėse, kurios tęsėsi ne vieną kilometrą pajūriu. Teko užsitraukti visus kapišonų plyšius ir pasigailėti, kad mūviu džinsus, o ne šiltus vilnonius kalisonus. Laimingieji, kurie turėjo pirštines, nelaimėliai, kurie, kaip mes, turėjome eiti į kopas po gausios uogų arbatos šaukiami gamtos. ;)


Pasirodo, Baltija gegužės viduryje moka būti ir tokia.


Žygiai Liepojoje man tikrai labai prie širdies ir tikiuosi, kad antras bus ne paskutinis, nors jiems tenka paaukoti visą savaitgalį ir pridėti pinigų. Dauguma žygiuojančių Liepojoje yra lietuviai, dėl to vis sunkiau rasti dvi nakvynes už protingą kainą. Šiemet patyriau šiek tiek nerimo, kai, gerokai iš anksto rezervavusi du kambarius keturiems žmonėms, iš svečių namų sulaukiau žinutės, kad jie kažką pripainiojo ir geriau jau mes susirastume kitur kur nakvynę, jei nenorime viename kambaryje miegoti keturiese. Ačiū Dievui, šeimininkams pavyko tai išsispręsti.

Birželį pirmą kartą lankiausi ir žygiavau taip pat „Trenkturo“ žygyje Čiobiškyje. Kaip žinia, tai senas ir įdomus miestelis Širvintų rajone, kuris labiausiai žinomas dėl Čiobiškio-Padalių kelto per Nerį, o vyresnė karta dar prisimena, kad tame miestelyje buvo „sunkių vaikų“ auklėjimo ir globos namai. Čiobiškio žygis patogus dėl artumo nuo Vilniaus.
Keltuko pramogą galėjo patirti ėjusieji 31 km maršrutą, tuo tarpu mes su draugėmis pasirinkome trumpesnį 22 km maršrutą ir džiaugėmės, kad registruodamosi nevaidinome didmoterių. Kol surinkau visas per miestą, kol nuvažiavome, prisiparkavome, užsiregistravome, pasifotografavome prie sienelės, jau buvo pusė vienuoliktos, o gal daugiau.



Dėl didelio karščio ėjome palyginti ilgai. Į maršrutą buvo įtraukta keletas įdomesnių vietų - Čiobiškio ąžuolas, Janionių piliakalnis, prie kurio buvo įrengtas vienas iš punktų (tikiuosi, kad visi to piliakalnio nenusiaubėme), Liaukiškių žvyro karjeras. Gaila, pro organizatorių akis prasprūdo ir maršrute nebuvo pažymėtas paminklas ant Neries kranto vietoje, kur 1945 metų kovo 27 dieną žuvo Didžiosios Kovos partizanų apygardos štabo nariai Adomas Lapinskas-Uosis ir Kazys Surmilavičius-Klevas, I-ojo bataliono vadas - tokie vardai iškalti akmenyje. Kai kas ėjo ir nuėjo nesustodamas. Tikiu, kad kitais metais šitas nesusipratimas bus ištaisytas.
Žygiui pasibaigus, dulkinos ir prakaituotos, norėjome tik kuo greičiau palįsti po dušu ir atsidaryti šalto alaus. Todėl artimesnę pažintį su pačiu Čiobiškiu teko palikti ateičiai.